Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 709 - 252 - 2015

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Statga“ ir atsakovo UAB „Refra“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1040-812-2015 pagal ieškovo UAB „Statga“ ieškinį atsakovui UAB „Refra“ dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo UAB „Statga“ apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo UAB „Refra“ apeliacinis skundas dėl teismo nustatytų aplinkybių tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl ieškovo UAB „Statga“ apeliacinio skundo

Apeliantas UAB „Statga“ savo skundą grindžia tuo, kad nagrinėjamo ginčo atveju taikomas bendras 10 metų senaties terminas, teismas netyrė ir nevertino, ar nėra svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, be to, teismas savo iniciatyva, net ir nesant ieškovo prašymo, turėjo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovas aktyviai veikė siekdamas atgauti skolą. Su šiais teiginiais negalima sutikti. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvada, jog ieškinys pateiktas teismui praleidus šešių mėnesių ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl parduotų daiktų trūkumų, ir byloje nenustatyta aplinkybių, reikšmingų ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams pareikšti – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 straipsnis).

CK 1.126 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tais atvejais, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs; ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima nustatyti, žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas; vadinasi, tam būtina ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

Vertinant aukščiau minėtas teisines nuostatas, apeliantas daro nepagrįstą išvadą, jog, pirmosios instancijos teismui jau pradiniame bylos nagrinėjimo etape (gavus atsakovo atsiliepimą) esant informuotam apie pareikštą prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas be pagrindo apklausė liudytojus, nustatė terminą papildomiems įrodymams pateikti, taip sukeldamas ieškovui teisėtą lūkestį, kad ginčas bus sprendžiamas iš esmės, t. y. spręsdamas, kad ieškinys atmestinas dėl praleisto ieškinio senaties termino, teismas neturėjo teisinio pagrindo atlikti tolimesnių procesinių veiksmų, dėl kurių atlikimo padidėjo šalių bylinėjimosi išlaidos, o juos atlikęs, pažeidė proceso koncentracijos, ekonomiškumo, kooperacijos (bendradarbiavimo) principus (CPK 7, 8 str.). Kartu pažymėtina, jog tik ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo aplinkybių nebuvimo.

Apeliantas pagrįstai vadovaujasi kasacinio teismo jurisprudencija, kurioje išdėstyta teisės aiškinimo ir taikymo praktika, jog ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; kt.). Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.). Šiame kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys, jog teismas būtent ex officio ir įvertino, ar nėra priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Kaip matyti, byloje nebuvo nustatyta jokių svarbių priežasčių. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde iš esmės nenurodoma jokių objektyvių paaiškinimų, kodėl ieškinys buvo pateiktas tik 2015 m. sausio mėnesį. Be to, svarbu tai, kad ieškovas tiek ikiteisminės stadijos metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo atstovaujamas teisininko profesionalo, todėl apie ieškinio senaties terminus ir jų praleidimo teisines pasekmes be abejo turėjo būti žinoma.

Nesutiktina su apeliaciniame skunde ieškovo dėstoma pozicija, esą ieškinio senaties terminas yra ne 6 mėnesiai, kaip numato CK 1.125 str. 5 d. 2 p., bet 10 metų. Nepagrįstai ieškovas nurodo, jog jis reikalavo skolos priteisimo, o ne reiškė reikalavimą dėl parduotų daiktų trūkumų. Kaip matyti, ieškovas reikalauja ne apmokėjimo už atliktas paslaugas, o būtent atlyginti išlaidas, patirtas dėl iš atsakovo nusipirktų nekokybiškų gaminių trūkumų pašalinimo. Šiuo atveju akivaizdu, jog ieškinio reikalavimas kildinamas dėl parduoto daikto neatitikimo kokybės reikalavimų (CK 6.334 str. 1 d.), kai pirkėjas, nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą, turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti, kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti (CK 6.334 str. 1 d. 3 p.). Tuo tarpu CK 1.125 str. 5 d. 2 p. įtvirtinta, kad ieškiniui dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti taikytinas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį apeliantui atnaujinti pažeistoms teisėms ginti (CK 1.131 str. 2 d.). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas ir kvalifikuodamas byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino ir jo atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas šiuo klausimu, todėl padarė teisėtą išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Tokiu būdu, naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo UAB „Statga“ apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl atsakovo UAB „Refra“ apeliacinio skundo

Atsakovas UAB „Refra“ padavė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, kiek jie susiję su teismo konstatuotomis aplinkybėmis, kad atsakovas ieškovui pateikė nekokybiškų prekių, dėl ko ieškovas patyrė 975,03 Eur išlaidų.

Pagal bendrą taisyklę apeliacine tvarka yra skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai (įsakymai, nutartys), išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 301 str. 1 d.). CPK nenumatytas apeliacijos ribojimas dėl teismo sprendimo motyvų skundimo (CPK 303 str.). Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra sudėtinė teismo sprendimo dalis (CPK 270 str.). Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, motyvai dėl atmestų įrodymų, įstatymai ir kiti teisės aktai, teismo išvados ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). CPK 279 str. 4 d. nustatyta, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai negali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo neturėtų teisės į apeliaciją dėl teismo sprendime nustatytų faktų ir teisinių santykių, negalint pradėti kitos bylos dėl tų pačių faktų ir teisinių santykių, tai reikštų nepagrįstą teisės į teisminę gynybą ribojimą, neatitiktų reikalavimo užtikrinti teisę į apeliaciją. Tokia teisės taikymo taisyklė formuojama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-968). Apeliacine tvarka yra patikrinama ir faktinė, ir teisinė neįsiteisėjusio teismo sprendimo pusės. Teismo sprendimo motyvais yra konstatuojami tam tikri reikšmingi faktai ir teisiniai santykiai, kurie turi ar gali turėti įtaką ne tik ginčo šalių, bet ir kitų asmenų teisių ir pareigų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Tai reiškia, kad teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata (teismo galutinai išspręsto klausimo) galią. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, gali panaikinti visą sprendimą ar jo dalį ir priimti naują sprendimą arba pakeisti teismo sprendimą. Iš paminėtų nuostatų darytina išvada, kad gali būti skundžiamas tiek visas sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis. Prašymas pakeisti teismo sprendimo motyvus ar jų dalį atitinka reikalavimą pakeisti teismo sprendimą, todėl pripažintinas suformuluotu pagal apeliacinės instancijos teismo teises (CPK 326 str.).

Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių byloje pateiktus įrodymus apie netinkamą atsakovo parduotą ieškovui prekių kokybę; atsakovo argumentai, kad gaminiai galėjo būti subraižyti ieškovo gamybos proceso metu lakštus lankstant, dažant, vertintini kaip atsakovo išsakyta prielaida, kuri nebuvo pagrįsta bylos įrodymais, todėl pripažintinos įrodytomis aplinkybės, kad atsakovas UAB „Refra“ pardavė ieškovui UAB „Statga“ 100 vnt. netinkamos kokybės – subraižyto paviršiaus – metalo plokščių, kurių broko šalinimas kainavo 975,03 Eur (3 366,60 Lt). Apeliantas tvirtina, jog būtent ieškovas neįrodė, kad atsakovo prekės turėjo kokybės trūkumų. Su tokiais atsakovo UAB „Refra“ argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka.

CK 6.337 str. nustatyta, kad įstatymai ar pirkimo – pardavimo sutartis gali nustatyti privalomą daiktų kokybės patikrinimą ir jo tvarką bei terminus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymai ar sutartis nenustato daiktų patikrinimo tvarkos ir terminų, tai daiktų kokybė turi būti patikrinta per protingą terminą ir pagal įprastai taikomas daiktų kokybės patikrinimo sąlygas bei prekybos papročius. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog išvadą apie tai, kad atsakovo prieš daugiau nei dvejus metus pateiktos prekės buvo nekokybiškos, teismas iš esmės padarė remdamasis koregavimo veiksmų ataskaita bei liudytojų V. R. ir T. L. parodymais. Tačiau akivaizdu, jog tiek V. R., tiek T. L. neginčijamų aplinkybių apie nekokybiškus gaminius, t. y. kada ir kokios, kiek ir iš ko, kokios tuo metu kokybės bei pan. buvo prekės, nenurodė. Teismas kritiškai vertina pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes, kad 2012-08-07 ieškovo darbuotojas T. L. siuntė atsakovo darbuotojui T. D. pretenziją, pridėdamas PVM sąskaitą faktūrą Nr. II19320541 bei koregavimo veiksmų ataskaitą Nr. 12.062 (b. l. 76, 79); 2013-09-30 ieškovo darbuotojas T. L. pakartotinai siuntė atsakovo darbuotojui T. D. laišką, kuriuo informavo apie broko aktą bei išrašytą sąskaitą (b. l. 38); iš tolimesnio šalių darbuotojų susirašinėjimo nustatyta, kad ieškovas atsisakė pateikti atsakovui informaciją apie tai, kokie gaminiai buvo pirkti, koks jų kiekis buvo pažeistas, kaip paskaičiuota pretenzijos suma (b. l. 37). Visų pirma, byloje pridėti tik šalių atstovų (darbuotojų) elektroninio susirašinėjimo laiškai, pačios pretenzijos nėra. Iš koregavimo veiksmų ataskaitos ir joje esančių nuotraukų matyti, jog gaminys yra subraižytas, tačiau neaišku, ar tokie defektai nustatyti iš karto, ar tik po dažymo, kaip kad teigia ieškovas. Taip pat iš byloje esančių įrodymų lieka visiškai neaišku, kokie asmenys nustatė atsakovo prekių kokybės trūkumus, kaip juos įformino, kuriuo metu nustatyti ir pan. Kaip nustatyta, prieš nustatant prekių trūkumus ieškovas pats jas atsigabeno, sulankstė ir nudažė. Todėl, teismo vertinimu, nelogiška, jog metalo lakštų subraižymas galėjo pasimatyti tik po jų nudažymo. Pastebėtina, jog ieškovo darbuotojas T. L. pripažino, kad esant įvadinei kontrolei atsakovo prekių broką buvo galima nustatyti pačioje pradžioje, t. y. iki ieškovui nudažant prekes. Teismo nuomone, tuo atveju, jeigu matėsi trūkumai iš karto, neaišku, kodėl pats ieškovas savo iniciatyva ėmėsi juos ištaisyti nepranešęs atsakovui, dėl ko, kaip matyti, būtent ir susidarė ieškiniu reikalaujama išlaidų suma, t. y. dėl dažų nušveitimo ir naujo nudažymo. Šiuo atveju atsakovui nebuvo sudarytos bent minimaliausios galimybės įsitikinti parduotų gaminių kokybės trūkumais.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovo kaltės dėl netinkamos kokybės prekių, todėl šalina iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kurių pagrindu konstatuota, jog atsakovas UAB „Refra“ pardavė ieškovui UAB „Statga“ 100 vnt. netinkamos kokybės – subraižyto paviršiaus – metalo plokščių, kurių broko šalinimas kainavo 975,03 Eur (3 366,60 Lt).

Atsakovas UAB „Refra“ apeliacinės instancijos teisme turėjo viso 1 543,96 Eur advokato pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo bei atsiliepimo į ieškovo UAB „Statga“ apeliacinį skundą parengimą. Šias išlaidas grindžia pateiktomis sąskaitomis – faktūromis ir sąskaitų išrašu. Vadovaujantis LR Teisingumo ministro įsakymo „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.10, 8.11 punktu, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, į tai, kad atsakovo atstovui iš esmės dėl jokių naujų aplinkybių pasisakyti nereikėjo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma už apeliacinio skundo bei atsiliepimo į UAB „Statga“ apeliacinį skundą parengimą mažintina iki 1000 Eur (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.). Be to, už apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 31 Eur žyminį mokestį (b. l. 110). Kadangi UAB „Refra“ apeliacinis skundas tenkintinas, todėl iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 31 Eur jo sumokėto žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Statga“, į. k. 300503175, 31,00 Eur (trisdešimt vieną eurą) sumokėto žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme ir 1000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų UAB „Refra“, į. k. 300502970, naudai.