- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-18
- Bylos Nr.
- 2A-310-450/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00228-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Aldona Tilindienė, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- L. V.
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui L. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui L. V., prašydama priteisti jos naudai iš atsakovo 9942,50 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. ieškovę R. K. ir atsakovą L. V. siejo artimi santykiai, šalys planavo bendrą ateitį, tačiau bendro ūkio nevedė, bendrosios nuosavybės nebuvo įgijusios. Ieškovė, atsakovo prašymu, dažnai paskolindavo atsakovui pinigų ar tiesiog leisdavo pasinaudoti savo mokėjimo kortele, sutikdama, kad atsakovas pats pasiimtų iš ieškovės sąskaitos grynųjų pinigų bankomate. Šalys fiksuodavo atsakovo įsiskolinimus ir skolų grąžinimą ieškovei popieriaus lape, kuris nors ir nepasirašytas, tačiau surašytas abiejų šalių ranka. Tokiu būdu, atsakovas žodžiu sudarytomis paskolos sutartimis, o taip pat nesudarius sutarties, t. y. be teisinio pagrindo (CK 6.237 str.) įgijo iš ieškovės viso 9700 Lt, kuriuos dabar atsisako grąžinti. Atsakovas įgijo iš ieškovės šias pinigines sumas: 2010 m. balandžio 20 d. mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė į atsakovo sąskaitą 1000 Lt paskolos, šią aplinkybę patvirtina banko sąskaitos išrašas apie piniginių lėšų pervedimą atsakovui, 2010 m. balandžio 26 d. ir 28 d. atsakovas naudodamasis ieškovės mokėjimo kortele iš bankomato, esančio (duomenys neskelbtini), iš ieškovės sąskaitos pasiėmė grynus pinigus: 200 Lt, 2000 Lt, 1000 Lt ir 1500 Lt, šias aplinkybes patvirtina ieškovės banko sąskaitos išrašas, dalį šių piniginių lėšų atsakovas išleido 2010 m. balandžio 26 d., UAB „Dembavos medelynas“, esančiame (duomenys neskelbtini), įgydamas savo tėvo N. V. vardu sodinukus, pinigų mokėjimo faktą patvirtina atsakovo parašai PVM sąskaitoje - faktūroje serija DM Nr.002691 ir kasos pajamų orderyje Serija Nr.837, 2010 m. gegužės 4 d. atsakovas pasiskolino iš ieškovės 919,70 Lt (581,70 Lt ir 338 Lt), dalį šių pinigų - 338 Lt atsakovas panaudojo sodinukų įsigijimui iš UAB „Žiežmarių gėlės“, tai patvirtina atsakovo pasirašyta PVM sąskaita - faktūra ŽG2K10 Nr.0690, 2010 m. gegužės 5 d. atsakovas pasiskolino iš ieškovės 1500 Lt, 2010 m. gegužės 7 d. atsakovas pasiskolino iš ieškovės 1030 Lt, 2010 m. gegužės 14 d. atsakovas naudodamasis ieškovės mokėjimo kortele iš bankomato, esančio (duomenys neskelbtini), ir ieškovės sąskaitos pasiėmė 1000 Lt grynųjų pinigu, dalį šios sumos - 100 Lt atsakovas ieškovei yra grąžinęs, todėl atsakovo ranka surašytame 2010 m. gegužės 14 d. įraše yra nurodyta 900 Lt iš ieškovės sąskaitos gauta pinigų suma. Viso atsakovas pasiskolino ir be teisinio pagrindo įgijo ieškovės piniginių lėšų 11 049,70 Lt. Atsakovas 2010 m. balandžio 28 d. grąžino ieškovei 149,70 Lt, o gegužės 15 d. atidavė ieškovei dar 200 Lt. Tokiu būdu atsakovas grąžino ieškovei 349, 70 Lt ir liko skolingas 9700 Lt. Šių piniginių lėšų grąžinimas taip pat atsispindi šalių ranka rašytame tarpusavio atsiskaitymų lape. Galutinis 9700 Lt atsakovo įsiskolinimas ir yra užfiksuotas 2010 m. gegužės 15 d. atsakovo ranka surašytame įraše, abiejų šalių ranka rašytame tarpusavio įsiskolinimų lape. Atsakovas, telefoninio pokalbio metu, kuris yra įrašytas, yra ne kartą žadėjęs atsiskaityti su ieškove. Tačiau nutrūkus šalių tarpusavio bendravimui, atsakovas atsisako atsiskaityti su ieškove. Ieškovė savo ieškinį grindžia aukščiau nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovas laikotarpyje nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. gavo iš ieškovės viso 9700 Lt, iš kurių dalis piniginių lėšų buvo suteiktos kaip paskolos (CK 6.870 - 6.874 str.), o dalį piniginių lėšų, atsakovas, naudodamasis ieškovės mokėjimo kortele, įgijo be teisinio pagrindo (CK 6.237 str.). Ieškovės reikalavimo pagrįstumą patvirtina 2010 m. gegužės 15 d. atsakovo ranka surašytas įrašas apie 9700 Lt įsiskolinimą ieškovei, kurio originalas yra pridedamas prie ieškinio. Kiti šalių padaryti įrašai šiame raštelyje - „paskolinto“, „atiduota“ leidžia daryti išvadą, kad nurodyta galutinė 9700 Lt pinigų suma nėra dovana (CK 6.465 str.), ar parama (CK 6.476 str.). Todėl šios piniginės lėšos atsakovei turi būti grąžintos. Kadangi ieškovė, remiantis CK 6.53 str. 1 -2 dalimis, turi teisę nustatyti ne trumpesnį kaip 7 dienų atsiskaitymo terminą nuo pareikalavimo atsiskaityti dienos, jei šalys nėra susitarę dėl kitokių atsiskaitymo terminų. Šiuo atveju reikalavimas grąžinti įsiskolinimą atsakovui išsiųstas 2012-06-27, todėl terminas piniginei prievolei įvykdyti yra suėjęs 2012 m. liepos 4 d. CK 6.210 str. 1 d. numatyta, kad skolininkas, praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę, privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu sutartis, ar įstatymai nenumato kitokio palūkanų dydžio. CK 1.125 str. 5 d. 1 p. numato sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl netesybų išieškojimo. Remiantis minėta teisės norma, iš atsakovo priteistini delspinigiai už nesumokėtą sumą už šešių mėnesių laikotarpį, kurie sudaro 242 Lt 50 ct. Nurodė, kad su atsakovu buvo pažįstami 5 metus, planavo gyventi kartu. Jam davė savo banko kortelę, padarė vieną bankinį pavedimą. Jis 2 metus žadėjo grąžinti pinigus, pardavinėjo sodinukus, prekiavo fejerverkais, žadėjo parduoti akcijas. Ieškovė apmokėdavo sąskaitas Žiežmariuose. Atsakovės atstovas teismo posėdyje nurodė, kad tai nėra paskola, o nepagrįstas turto įgijimas. Baigiamųjų kalbų metu sumažino ieškinio sumą 300 Lt, nes atsakovas ieškovei šią sumą pervedė.
Atsiliepimas
Atsakovas L. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad iš ieškovės niekada nesiskolino jokių pinigų. Pripažįsta, kad gyvenant kartu su R. K., vystė bendrą veiklą, o būtent pirko ir po to pardavinėjo augalus, planavo atidaryti vaikų darželį. Dėl šių priežasčių retkarčiais atliko įvairius skaičiavimus ant popieriaus su fiksuojamais atsiskaitymais už gėles, atskirus kitus daiktus. Neaišku kokiu būdu PVM sąskaitos faktūros ir raštelis su sumomis atsidūrė pas ieškovę, nes sąskaitos buvo apmokėtos iš atsakovo pinigų ir šie dokumentai buvo pas jį. Jis nesiskolino pinigų iš ieškovės. Atsakovas niekada nepripažino jokių susiklosčiusių paskolinių santykių su ieškove, laiko, kad tai yra elementarus ieškovės noras praturtėti jo sąskaita. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad su ieškove pažįstami daug metų. Bandė suskurti bendrą gyvenimą, vedė bendrą veiklą, norėjo atidaryti vaikų darželį. Tarp jų nebuvo jokių paskolinių santykių, jis turi įrodymų, kad Žiežmariuose mokėjo pats. Gyveno kartu 4 metus kaip šeima, iš bendrų lėšų. Jis dirbo pagal verslo liudijimą, turėjo 100 000 Lt pajamų. Pardavė sklypą už 15 000 Lt. Daug išlaidų užsirašydavo, vedė vidinę buhalteriją. Ant lapo surašyti skaičiai – tai atsakovo juodraščiai. Ieškovė davė pinigų, kai jam reikėjo, jis šiuos pinigus grąžino. Tai nebuvo paskola. Jie kūrė šeimą. Langai, dušo kabina buvo skirti ieškovei, už dušo kabiną mokėjo atsakovas. Išlaidas atsakovas turėjo, siekiant kartu su ieškove pradėti bendrą gyvenimą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės R. K. atsakovui L. V. 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad tam, jog būtų galima konstatuoti, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, svarbu ne tik sandorio forma, bet ir turinys: paskolos raštelyje, ar kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Remiantis CK 6.871 str. 1 d. fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 litų, tačiau teismas neturi pagrindo ieškovės vadinamą tarpusavio skolų raštelį laikyti paskolos rašteliu, ar skolą patvirtinančiu raštu, nes jame nėra paskolos rašteliui būtinų rekvizitų – skolintojo ir skolininko pavardžių, asmens duomenų, surašymo datų, grąžinimo termino, parašų ir t.t. Teismas konstatavo, kad 2012-06-27 reikalavimas atsakovui grąžinti 9700 Lt skolą, 2012-04-26 AB ,,Dembavos medelynas“ PVM sąskaita-faktūra serija DM Nr. 002691 1733,32 Lt sumai, 2010-05-05 AB ,,Žiežmarių gėlės“ PVM sąskaita-faktūra serija ŽG2K10 Nr. 0690 338 Lt sumai, ieškovės R. K. sąskaitos AB SEB banke operacijų, atliktų laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2010-05-16 išrašas nėra įrodymai, kuriais remiantis būtų galima daryti kategorišką išvadą apie ieškovės ir atsakovo paskolinius santykius ir tarpusavio įsipareigojimus. Teismas ieškovės pateikto garso įrašo nevertino, nes jis padarytas nesilaikant įstatymų reikalavimų. Teismas darė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad su atsakovu turėjo paskolinius santykius, pagal kuriuos atsakovas gavo 9700 Lt sumą ir kurią įsipareigojo grąžinti ieškovei, todėl nesant tarp šalių prievolinių santykių, nebuvo įstatyminio pagrindo ieškovui reikalauti prievolės įvykdymo iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai ieškovės ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei apklausti skunde nurodytus liudytojus. Nurodė, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl banko sąskaitos išrašų, kurie patvirtina 1000 Lt perdavimo atsakovui faktą. Be to, atsakovas nepaneigė gavęs tokią skolintų pinigų sumą. Pažymėjo, kad šalys tarpusavio įsiskolinimus nuosekliai fiksavo abiejų šalių ranka rašytame tarpusavio įsiskolinimų lape ir atsakovas savo ranka rašytus tekstinius įrašus pripažino. Pažymėjo, kad rašytiniame įrodyme užfiksuota, jog nuo 2010-04-26 iki 2010-04-28, įskaitant 2010-04-20 ieškovės suteiktą atsakovui 1000 Lt paskolą, atsakovui pasinaudojus ieškovės bankine kortele ir be teisinio pagrindo įgijus dar 200 Lt, 2000 Lt, 1000 Lt ir 500 Lt, atsakovo įsiskolinimas ieškovei sudarė 5700 Lt. Nurodė, kad šalis siejo tarpusavio pasitikėjimas, tačiau užfiksuodami tarpusavio įsipareigojimus patvirtino savo ketinimus visiškai atsiskaityti už atsakovo gautas kaip paskolą ir ieškovės sutikimu paimtus iš banko sąskaitos ir panaudotus pinigus. Tvirtina, kad toks rašytinis įrodymas atitinka kitiems byloje esantiems įrodymams, tačiau pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kodėl visos sumos atitinka atsakovo išlaidas patvirtinančius dokumentus ir kodėl tokios išlaidos nurodant jų dydžius yra surašytos į tarpusavio įsiskolinimo paskaičiavimus. Taip pat nurodė, kad teismas neįvertino, jog atsakovas pripažino pats ranka rašęs sumas įsiskolinimų paskaičiavimo lape bei to, kad pripažino naudojęsis ieškovės banko mokėjimo kortele. Be to, nepagrįstai teismas nevertino į bylą pateikto ieškovės pokalbio su atsakovu garso įrašo, kuriame aiškiai girdimas atsakovo įsipareigojimas grąžinti skolą ieškovei. Tvirtina, kad įstatymas nedraudžia įrašinėti savo pačios pokalbių su kitais asmenimis, be to atsakovas neneigė dalyvavęs pokalbyje. Pažymėjo, kad atsakovas posėdyje pateikė mokėjimo nurodymą pervesti 300 Lt į ieškovės sąskaitą, kas įrodo, kad atsakovas įsiskolinimą apeliantei pripažino.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-06-05 sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad tarp atsakovo ir apeliantės nebuvo sudaryta paskolos sutartis, kad nėra pagrindo ieškovės vadinamą tarpusavio skolų paskaičiavimą laikyti paskolos rašteliu ar skolą patvirtinančiu raštu. Pažymėjo, kad nėra įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą apie ieškovės ir atsakovo paskolinius santykius ir tarpusavio įsipareigojimus. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai prašo apklausti liudytojus, nes sandorio sudarymo faktą apeliantė turi įrodinėti leistinais įrodymais, o sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką ir dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Pažymėjo, kad kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais. Be to, apeliantė visus įrodymus galėjo pateikti pirmos instancijos teisme. Atsakovas nurodė, kad gyveno kartu su ieškove ir vystė bendrą veiklą, todėl naudojosi bendrais pinigais ir tik todėl retkarčiais buvo atliekami įvairūs paskaičiavimai ant popieriaus, o PVM sąskaitos-faktūros buvo apmokėtos iš atsakovo pinigų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovės apeliacinio skundo ribose.
Teisėjų kolegija atmeta ieškovės skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Iš skundo turinio matyti, kad apeliantė (ieškovė) nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.
Pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis. Teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda tada, kai šalys susitaria dėl atitinkamos pinigų sumos perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir kai pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja būtent prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui. Byloje, kurios dalykas yra paskolos pinigų priteisimas, pareiga įrodyti pinigų perdavimą tenka paskolos davėjui, kadangi pagal CK 6.870 str. 2 d. paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento.
LR CK 6.871 str. 1 d. numato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Tai reiškia, kad ieškovė turi įrodyti 9400 Lt paskolos sutarties sudarymo faktą, pinigų atsakovui perdavimą, kadangi paskolos sutartis yra realinė ir įsigalioja nuo pinigų perdavimo momento, o taip pat įrodyti jos vykdymo ar nevykdymo (netinkamo vykdymo) faktą, tačiau teismui nėra pateikta jokių rašytinių ar kitokių įrodymų apie paskolos sutarties sudarymą ir apie 9400 Lt paskolos pinigų perdavimą atsakovui. Kaip teisingai konstatavo pirmos instancijos teismas, ieškovės įvardintas „tarpusavio skolų raštelis“, kuriuo grindžiamas ieškinys, negali būti laikomas paskolos sutartimi. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo paaiškinimu, kad toks pateiktas abiejų šalių raštu surašytas paskaičiavimas, viso labo jų buvusių tarpusavio santykių išdava, abiejų ranka surašyti pinigų paskaičiavimai. Minėtuose skaičiavimuose nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra užfiksuotas atsakovo įsipareigojimas grąžinti kokią tai gautą iš ieškovės pinigų sumą, patys „paskaičiavimo lapeliai“ be pavadinimo ir jų turinys nepatvirtina pinigų perdavimo (mokėjimo) fakto, tokie pateikti duomenys CK 6.871 str. 3 d. prasme negali būti vertinami kaip paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas. Pirmos instancijos teismas teisingai aiškino CK 6.871 str. 3 d.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad „tarpusavio įsiskolinimo raštelio“, kuriuo ieškovė įrodinėja paskolos buvimą, turinys galėtų pagrįsti tik faktą, kad šalys vedė ir/ar ketino vesti bendrą ūkį, planavo ar kontroliavo kokius tai piniginius srautus (esamus ar būsimus) tuo labiau, kad abu pripažįsta jų tarpusavio santykius buvusius artimais, todėl teisingai pirmos instancijos teismas vertino ir padarė išvadą, kad šalis siejo ne paskolos teisiniai santykiai. Vertinat apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad šiame tarpusavio skolų paskaičiavime nurodyti skaičiai atitinka ieškovės banko sąskaitos išraše nurodytoms pinigų sumoms ir nurodytą aplinkybę, kad šios sumos atitinka atsakovo išlaidas patvirtinančiuose dokumentuose, viena vertus, būtina vertinti šalių tarpusavio santykius (jie tarpusavyje bendravo), kita vertus, pati ieškovė nurodė, kad ji savo valia leisdavo atsakovui naudotis jai priklausančia banko kortele (kitaip tariant banko sąskaitoje esančiais pinigais). Atsakovas pripažino, kad jis yra užmokėjęs ieškovės banko kortele už kai kuriuos pirkinius, tačiau tai tik reiškia jų tarpusavio pasitikėjimo santykius, pagaliau bendrą ūkio vedimą esant tokiems pasitikėjimo tarpusavio santykiams. Atsakovo pripažinimas, kad abi šalys savo ranka darė įrašus „tarpusavio atsiskaitymo rašteliuose“, kaip juos vadina ieškovė, jokiu būdu nereiškia, kad tokie rašteliai galėtų būti vertinami, kaip paskolos sutartį atitinkantys dokumentai. Sutiktina su atsakovo paaiškinimu, kad tokiu būdu šalys kontroliavo (žymėjo) savo piniginius srautus, ar ateityje planavo bendrą verslą, galimai pirko reikalingus buityje daiktus. Nors pirmos instancijos teismas ir nevertino prijungto garso įrašo, tačiau pažymėtina ta aplinkybė, kad ieškovei neįrodžius paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktų, bet koks atsakovo pažadas grąžinti kokius tai pinigus, negalėtų būti vertinamas, kaip paskolinių pinigų gavimo faktą patvirtinantis įrodymas, tuo labiau atsakovas nepripažįsta nei paskolos sudarymo, nei pinigų perdavimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, teisės normomis reglamentuodamas tarp šalių susiklostančius teisinius santykius, ne tik nustato jų teisinį reguliavimą, bet ir suteikia teisinių santykių dalyviams galimybę nustatytos formos ir turinio sudaromais dokumentais įtvirtinti prievolinius santykius ir atitinkamai nustatyti šalių teises ir pareigas. Todėl esant aukščiau nurodytai situacijai, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių principu. Šiuo atveju teismas tinkamai įvertino surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir padarė teisėtą išvadą.
Dėl turto įgijimo be teisinio pagrindo (CK 6.237 str.). Visiškai nepagrįsti ieškovės nurodyti argumentai, kad atsakovas L. V. 2010 m. balandžio 26 d. ir 28 d. iš ieškovės sąskaitos išėmė grynuosius pinigus: atitinkamai 200 Lt, 2000 Lt, 1000 Lt ir 1500 Lt sumas. Banko sąskaitos išrašas patvirtina tik patį pinigų išėmimo faktą, tačiau tai jokiu būdu neįrodo, kad šiuos pinigus iš ieškovei priklausančios banko sąskaitos išėmė kitas asmuo. Kita vertus, ieškovės pateikta PVM sąskaita faktūra išrašyta pirkėjo N. V. ūkiui 1733,32 Lt sumai bei Kasos pajamų orderis šiai sumai, kuris patvirtina, kad tokius pinigus sumokėjo N. V. iš viso negali būti įrodymu šioje byloje, patvirtinančiu kokius tai atsakovo atliktus mokėjimus tuo labiau ieškovės pinigais. Ieškovei turint kokių tai pretenzijų atsakovo tėvui, ji turėtų jas reikšti jam asmeniškai, įstatymo nustatyta tvarka. Duomenų, kad atsakovas pagal šią PVM sąskaitą -faktūrą būtų sumokėjęs ieškovės pinigais už tėvo pirktus daiktus, byloje taip pat nepateikta. Atsakovo pripažinimas fakto, kad jis yra naudojęsis ieškovei priklausančia banko kortele nereiškia, kad tokius pinigus atsakovas būtų išgryninęs nurodytomis datomis ir juos panaudojęs tėvo vardu išrašytai sąskaitai apmokėti. Byloje pateikta PVM sąskaita - faktūra Nr. 0690, išrašyta pirkėjui L. V., bendrai 338 Lt sumai, taip pat niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad ji buvo apmokėta ieškovei priklausančiais pinigais.
Teisėjų kolegija įvertinus bylos dalyką, pateiktus rašytinius duomenis, pažymi, kad ta aplinkybė, jog atsakovas savo valia sumokėjo (grąžino) ieškovei kokias tai pinigų sumas, nepaneigia byloje nustatyto fakto, kad šalis nesiejo teisiniai paskoliniai santykiai ir atsakovas nebuvo įgijęs be pagrindo ieškovei priklausančių piniginių lėšų, toks veiksmas gali būti vertinamas tik kaip buvusių tarpusavio santykių tąsa.
Dėl žodinio skundo nagrinėjimo. Apeliantė prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prašė apklausti teismo posėdyje liudytojus, kurie galėtų patvirtinti aplinkybę, girdėję jog atsakovas žadėjo ieškovei grąžinti pinigus. Įstatymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus žodinio proceso būtinumą (CPK 322 str.). Ieškovės nurodytos aplinkybės nelemia žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo. Ieškovė turėjo teisę prašyti apklausti liudytojus nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Ieškovė yra pateikusi plačios apimties apeliacinį skundą, išsamiai dėl jos argumentų yra pasisakyta ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde iš esmės nenurodoma, kokių faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, kokias faktines aplinkybes bei teisinius argumentus ieškovė konkrečiai dar norėtų nurodyti žodinio proceso metu ir dėl ko negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teisme ar apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo matyti, kad kitokių, negu buvusios nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobūdžio aplinkybių nenurodoma, tik įrodinėjama, kad tos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Jis grindžiamas netinkamu į bylą pateiktų įrodymų vertinimu, taip pat materialinės ir procesinės teisės normų (ne) taikymu bei pažeidimu pirmosios instancijos teisme, o tai galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka. Naujų įrodymų nėra pateikta. Pastebėtina, kad atsakovas žodinio proceso neprašo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą (CPK 320 str. 1 d.), atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, tinkamai, visapusiškai vertinant į bylą pateiktus įrodymus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės R. K. priteistinos atsakovui L. V. bylinėjimosi išlaidos 900 Lt advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, advokatas parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 93 str.
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. K. atsakovo L. V. naudai 900 Lt (devynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.