Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. B. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1319-259/2013 pagal ieškovo AS Reverta ieškinį atsakovui G. B. V. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „KCB investicijos“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

AB „Parex bankas“ ir trečiasis asmuo UAB „KCB investicijos“ 2007 m. gegužės 8 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. KS/648, pagal kurią buvo suteiktas 3 100 000 Lt dydžio kreditas nekilnojamojo turto įsigijimui. Įsipareigojimų, kylančių iš kreditavimo sutarties, įvykdymas buvo užtikrintas: 1) keturių žemės sklypų įkeitimu; 2) atsakovo G. B. V. laidavimu pagal 2007 m. gegužės 8 d. laidavimo sutartį Nr. LS/648.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Bendrovei priklausančio įkeisto turto vertė yra daugiau nei du kartus didesnė už ieškovo nurodytą skolą ir yra pakankama reikalavimų, kylančių iš kreditavimo sutarties, patenkinimui. Nepaisant to, ieškovas reikalavo sudaryti laidavimo sutartį, pasinaudodamas savo kaip stipresniosios šalies padėtimi, nes net nevertino apelianto galimybių įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, o apeliantas, pasirašydamas laidavimo sutartį, pagrįstai tikėjosi, kad pagrindiniam skolininkui neišgalint vykdyti savo įsipareigojimų, ieškovas visų pirma reikalavimą nukreips į įkeistą turtą. Ieškovas yra pradėjęs priverstinio išieškojimo procedūrą iš įkeisto turto CPK XXXVI skyriuje numatyta tvarka, tačiau nelaukdamas, kol bus užbaigta išieškojimo procedūra pareiškė ieškinį apeliantui. Tokie ieškovo veiksmai laikytini nesąžiningais, nepagrįstai suvaržančiais apelianto kaip laiduotojo teises, pažeidžiančiais CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus. Ieškovo reikalavimo pagrįstumą paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2004, kurioje konstatuota, jog hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito, t. y. neįkeisto skolininko turto, ribojama. Tokia teisė atsiranda tik tada, kai realizavus įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti. Be to, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-191/2010, kreditorius turi galimybę pasirinkti prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą tais atvejais, kai byloje nėra duomenų, jog išieškojimas iš įkeisto turto yra prasidėjęs. Nagrinėjamu atveju, priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto yra prasidėjęs, ieškovas realizavo savo teisę ir nėra ginčijama, jog įkeisto turto nepakanka ieškovo reikalavimui tenkinti, todėl darytina išvada, jog kreditorius neteko teisės reikalauti ir laiduotojo atsakomybės. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė CK 4.193 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nurodytą teismų praktiką. Teismas, netenkindamas prašymo išdėstyti sprendimo įvykdymą, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, įrodančias itin sunkią apelianto turtinę padėtį: per 2012 m. apelianto darbo užmokestis buvo 4 661,51 Lt, t. y. vidutiniškai 388 Lt per mėnesį, o 2013 m. pirmą pusmetį – iš viso 3 053,71 Lt, t. y. apie 510 Lt per mėnesį, kas patvirtina, kad su darbo santykiais susijusios pajamos yra minimalios, todėl finansinė padėtis itin sunki. Apeliantas neturi jokio asmeninio ar bendros jungtinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto, kurį pardavus būtų galimybė įvykdyti sprendimą. Teismas neatsižvelgė, kad apeliantas su sutuoktine augina 4 vaikus, vienas iš jų nepilnametis, du studijuoja universitete, nedirba, jiems reikalingas išlaikymas bei piniginė parama. Taip pat svarbu atsižvelgti, kad kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas keturių žemės sklypų įkeitimu; buvo pradėta priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra; nutarta sklypus padalinti į mažesnius ir padidinus įkeisto turto vertę juos parduoti ir lėšas nukreipti kredito grąžinimui; trečiasis asmuo intensyviai ieško pirkėjų, jam įvykdžius prievolę, pasibaigtų apelianto kaip laiduotojo atsakomybė.

Kasacinis teismas, aiškindamas laidavimo ir hipotekos teisinį santykį ir laiduotojo prievolės ypatumus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010 ir 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2010, pasisakė, kad CK normos laidavimą ir hipoteką, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, reglamentuoja netapačiai, tačiau jų nesupriešina, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių įvykdymo sutartyse nenustatyta kitaip. Apelianto cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2004, neaktuali, nes jos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi – pateikti išaiškinimai dėl vykdymo veiksmų realizuojant įkeistą turtą ir likusios skolos išieškojimo iš pagrindinio skolininko, todėl nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais. Apelianto argumentai dėl įkeisto turto rinkos vertės grindžiami VĮ Registrų centro masinio vertinimo duomenimis, kurie paneigti ieškovo į bylą pateiktais įrodymais apie įkeistų žemės sklypų aktualią rinkos vertę, kuri sudaro 957 000 Lt, todėl nepagrįstas teiginys, kad lėšomis, gautomis realizavus įkeistą turtą, bus galimybė visiškai atsiskaityti su ieškovu.Išieškojimo veiksmai priverstinai realizuojant įkeistą turtą buvo nutraukti dėl taikytų areštų. Pagrindinis skolininkas, kurio vienintelis akcininkas ir direktorius yra apeliantas, ir ieškovas vedė derybas dėl taikaus skolos grąžinimo, skolininkas, atstovaujamas apelianto, įsipareigojo ieškoti turto pirkėjų už ne mažesnę, kaip nustatyta rinkos vertė kainą, tačiau pirkėjai nepasiūlyti iki šiol. Išieškojimo iš įkeisto turto procedūros nutraukimas nepaneigia kreditoriaus teisės išieškojimo veiksmus pradėti iš naujo.Sprendimo vykdymas gali būti atidedamas ar išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Apeliantas pateikė tik dalinę, neišsamią informaciją apie savo finansinę padėtį, todėl nėra pagrindo sprendimo vykdymo išdėstymui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimus atsakovui kildina iš 2007 m. gegužės 8 d. laidavimo sutarties Nr. LS/648 (1 t., 6-7 b. l.), kuria užtikrintas kreditoriaus (AB PAREX banko), kurio reikalavimo teises perėmė ieškovas, ir skolininko UAB „KCB investicijos“ sudarytos 2007 m. gegužės 8 d. kreditavimo sutarties Nr. KS/648 tinkamas vykdymas. Taip pat kredito grąžinimas buvo užtikrintas ir nekilnojamojo turto įkeitimu (1 t., 8-9 b. l.). UAB „KCB investicijos“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų, kreditorius nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį (1 t., 17 b. l.), sutarties nutraukimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimu, kuriuo UAB „KCB investicijos“ ieškinys atmestas (1 t., 79-81 b. l.). Ginčo dėl ieškiniu reikalaujamos įsiskolinimo sumos – 1 000 000 Lt – tarp šalių nėra, ieškovas, vadovaudamasis CK 6.6 straipsnio 4 dalies nuostatomis, reikalauja dalies įsiskolinimo priteisimo iš laiduotojo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį laiduotojui patenkino. Atsakovas apeliaciniu skundu kvestionuoja teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, motyvuodamas netinkamu hipotekos ir laidavimo santykį reglamentuojančių normų taikymu. Apeliantas argumentuoja, kad pradėjęs išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą, kreditorius neteko teisės reikalauti ir laiduotojo atsakomybės. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011, kt.).

Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas ne tik atsakovo laidavimu, bet ir trečiajam asmeniui (skolininkui) priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimu (CK 4.170 str. 1 d., 6.70 str. 1 d., 6.76 str. 1 d.). Taigi šalių sutarimu buvo taikytas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių daugetas. Kasacinis teismas klausimu, kokiu eiliškumu kreditorius turi teisę realizuoti savo teises į pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus – laidavimą ir hipoteką, yra išaiškinęs, jog CK neįtvirtina hipotekos ir laidavimo tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Laidavimo sutarties 3.1 punkte nustatyta solidari laiduotojo atsakomybė (1 t., 6-7 b. l.). Nei kreditavimo, nei laidavimo sutartyje šalys neapribojo ieškovo teisės pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti (CK 6.193 str.). Taigi, nagrinėjamu atveju esant solidariai apelianto pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito davėjas, tiek laiduotojas. Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 str. 1 d.). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese. Todėl ieškovo reikalavimo teisės įgyvendinimui bei sprendimo pagrįstumui neturi reikšmės argumentai dėl įkeisto turto vertės. Be to, nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas, kaip minėta, reiškė reikalavimą tik dėl dalies skolos pagal kreditavimo sutartį priteisimo (CK 6.6 str. 4 d.).

Apeliantas nepagrįstai remiasi apeliaciniame skunde nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais dėl kreditoriaus pareigos išieškojimą pirmiausia nukreipti į skolininko įkeistą turtą, nes tie išaiškinimai nagrinėjamoje byloje netaikytini dėl šios ir kasacine tvarka išnagrinėtos bylos skirtingo ratio decidenti. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas kreditoriaus pasirinkimo teisės pasinaudoti savarankiškais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais klausimas, bet ne išieškojimo nukreipimo į konkretų skolininko turtą tvarkos problemos, kurios buvo spręstos kasacinės instancijos teismo apeliaciniame skunde nurodytoje byloje.

Laidavimo sutarties apeliantas neginčijo, todėl jo argumentai apie ieškovo reikalavimą sudaryti laidavimo sutartį skundžiamo teismo sprendimo išvadų pagrįstumo nepaneigia. Teismas ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisinius padarinius tik tada, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009, 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011, kt.). Nagrinėjamos bylos atveju akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teismui savo iniciatyva konstatuoti laidavimo sutartį niekine, nėra, tad vien atsikirtimų į ieškinį bei apeliacinio skundo argumentų forma, nepareiškus priešieškinio, laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia klausimas nespręstinas. Be to, pažymėtina, kad sandorių sudarymo metu atsakovas buvo UAB „KCB investicijos“ direktoriumi, jam turėjo būti žinomos tiek kreditavimo, tiek laidavimo sutarčių, kurios yra įprastos verslo praktikoje, sudarymo, vykdymo sąlygos bei netinkamo vykdymo teisinės pasekmės.

Apelianto teigimu, teismas, netenkindamas prašymo išdėstyti sprendimo įvykdymą, neatsižvelgė į svarbias, jo sunkią turtinę padėtį liudijančias aplinkybes.

CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004). Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas ar išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pakankamai pagrįstų įrodymų, sudarančių pagrindą sprendimo vykdymo išdėstymui, nepateikimą.

Vertinant, ar atsakovo finansinė padėtis leidžia išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, iš pradžių nustatinėjama atsakovo finansinė būklė sprendimo vykdymo dieną bei nustatinėjamos finansinės galimybės dėl sprendimo įvykdymo ateityje. Nustačius, kad atsakovo dabartinė finansinė padėtis leidžia įvykdyti visą sprendimą iš karto arba paaiškėjus, kad dabartinė atsakovo padėtis yra bloga bei ateityje ji nepagerės, teismas netenkina atsakovo prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, nepaisant to, kokia yra ieškovo turtinė padėtis. Visais atvejais būtent atsakovas turi pareigą pateikti įrodymus apie savo finansinę būklę (CPK 12 ir 178 str.). Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie tai, kad turi 4 vaikus (1 t., 169-172 b. l.), pažymas apie gautą darbo užmokestį (1 t., 176-193 b. l.), VĮ Registrų centro išrašą apie atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris, anot apelianto, yra parduotas, bet neperregistruotas (1 t., 173-745 b. l.). Pateikti įrodymai nepakankami nustatyti faktinę apelianto turtinę padėtį, leidžia spręsti apie duomenų sąmoningą nepateikimą, kadangi mažai tikėtina, jog pagal gaunamą darbo užmokestį apeliantas būtų pajėgus išlaikyti vaikus, kurių vienas nepilnametis, o du mokosi universitete. Taip pat pateikti įrodymai nepagrindžia, jog apeliantas būtų pajėgus vykdyti išdėstytą sprendimą, mokėti po 500 Lt kas mėnesį, bei vykdyti likusią sprendimo dalį ateityje. Kiti argumentai dėl skolos išdėstymo būtinumo, susiję su įkeisto turto padalijimu ir pardavinėjimu, yra hipotetiniai ir neįrodyti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo atmestas pagrįstai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi ištirtų bylos įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykiams taikytinas materialiosios teisės normas bei nenukrypo nuo bylai aktualios suformuotos kasacinio teismo praktikos, todėl patenkindamas ieškovo ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.