Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 5 punktu, 7 punktu, 10 punktu, iš dalies atidėtas A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir nustatyta po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalis – 6 (šeši) mėnesiai, likusios neatliktos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant A. M. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje arba pradėti mokytis, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į laisvės atėmimo bausmės dalį įskaičiuotas A. M. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021 m. gruodžio 18 d. 22.15 val. iki 2022 m. sausio 18 d.

Nuosprendžiu priteista solidariai iš A. M. ir R. K. nukentėjusiajai J. Ž. 3 400 Eur neturtinei ir 45 Eur turtinei žalai atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. K., tačiau jis nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. M. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su R. K., pavartodami fizinį smurtą ir įsibrovę į patalpą, pagrobė svetimą turtą, t. y. 2021-12-18 apie 21.50 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, iš anksto susitarė įvykdyti nusikalstamą veiką, t. y. plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, o būtent: R. K. atėjęs prie J. Ž. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pabeldė į duris, kurias J. Ž. pravėrus, paklausė, ar čia gyvena A.. J. Ž. atsakius, kad čia toks negyvena ir bandant uždaryti duris, A. M. jėga patraukė duris link savęs, dėl to nukentėjusioji J. Ž., būdama įsikibusi į durų rankeną ir jos nepaleisdama, žengė į bendro naudojimo koridorių, kur R. K., pagriebęs J. Ž. už kaklo, pradėjo ją smaugti ir abu su ja pargriuvo ant grindų, dėl to nukentėjusiajai buvo padarytos poodinės kraujosruvos galvos dešinėje kaktinėje – smilkininėje srityje, dešiniame dilbyje, kairėje plaštakoje, kairio kelio sąnario srityje, tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas pradėtą nusikalstamą veiką A. M., neturėdamas nukentėjusiosios sutikimo, užėjo į nukentėjusiosios J. Ž. butą ir taip įsibrovė į pastarosios butą, po to R. K., pakėlęs J. Ž. nuo grindų ir laikydamas rankomis ją už kaklo, įvedė ją į butą ir taip į jį įsibrovė, tada vėl abu pargriuvo ant grindų, po to viena ranka laikydamas J. Ž. už kaklo, keliu prispaudė pastarąją per krūtinę prie grindų, taip atimdamas galimybę pastarajai priešintis. J. Ž. pradėjus šaukti pagalbos, A. M. liepė R. K. uždaryti duris ir atidaręs komodos stalčių klausė, kur yra nukentėjusiosios pinigai. R. K. paleidus nukentėjusiąją, J. Ž. nuėjo prie spintos ir iš stalčiaus ištraukusi piniginę padavė A. M., prie kurio priėjęs R. K. iš piniginės ištraukė 45 Eur ir kartu su A. M. iš buto pasišalino. Tokiu būdu A. M. ir R. K., veikdami bendrininkų grupe, įsibrovę į patalpą – butą, atimdami galimybę priešintis ir pavartoję fizinį smurtą, pagrobė J. Ž. priklausančius 45 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistojo gynėjas nesutinka su A. M. nuteisimu ir prašo jį išteisinti, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus ir be pagrindo, remdamasis iš esmės nukentėjusiosios parodymais (kuri, gynėjo nuomone, dėl solidaus amžiaus ir būdama šoko būsenos dėl R. K. prieš ją pavartotų fizinių veiksmų galėjo ne visas įvykio detales nuosekliai, neiškreipdama objektyvios tiesos, papasakoti), pripažino, kad A. M. prie R. K. įvykdyto plėšimo prisidėjo savo konkliudentiniais veiksmais. Gynėjo teigimu, jokio A. M. išankstinio susitarimo su R. K. dėl nukentėjusiosios apiplėšimo nebuvo, A. M. jokių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko – pinigų nereikalavo, komodos stalčių netikrino, R. K. durų uždaryti nesakė (pats R. K. jas uždarė), tik buvo šalia, kai pastarasis kontaktavo su nukentėjusiąja ir prašė pinigų. Pinigus iš spintos pati nukentėjusioji padavė R. K. ir jie šių pinigų nesidalijo (pinigai vėliau policijos pareigūnų ir buvo surasti pas R. K.). Būdamas girtas A. M. galbūt laiptinėje ne taip nugirdo, kad R. K. eis pas savo pažįstamą A., o ne atsiimti skolos iš kažkokios „senės“, todėl jo kaltė yra tik ta, kad R. K. fiziškai kontaktuojant su nukentėjusiąja jis nesustabdė pastarojo būtent tokiu būdu reikalauti skolos. Todėl, gynėjo teigimu, A. M. nepagrįstai buvo nuteistas už nukentėjusiosios apiplėšimą, veikiant bendrai su R. K.. Sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

6. Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, neleidžia daryti išvados, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. M. kaltu dėl plėšimo, veikiant bendrininkų grupe su R. K., įstatymo nuostatas taikė teisingai ir nuteisė jį už plėšimą pagrįstai.

7. Nors A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu savo kaltės dėl J. Ž. apiplėšimo, veikiant bendrininkų grupe su R. K., nepripažino, nurodė, ėjo kartu su R. K. į nukentėjusiosios butą, nes manė, kad pastarasis eina pas savo pažįstamą A., o ne atsiimti skolos iš kažkokios „senės“, ir jokių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko, taip iš esmės aiškino ir R. K., pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos A. M. parodymus vertino kaip pasirinktą gynybos versiją, kuri prieštarauja teisme apklaustos nukentėjusiosios J. Ž., kurios suinteresuotumas apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti A. M. nenustatytas, parodymams, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, todėl abejoti jų patikimumu vien tuo pagrindu, kad nukentėjusioji yra solidaus amžiaus ir dėl R. K. prieš ją pavartotų fizinių veiksmų buvo šoko būsenos, todėl, gynėjo nuomone, ne visas įvykio detales gali nuosekliai, neiškreipdama objektyvios tiesos, papasakoti, priešingai apelianto tvirtinimui, nėra pagrindo.

8. A. M. neginčija, jog kaltinime nurodytu laiku buvo kartu su R. K. nukentėjusiosios bute ir matė pastarojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją, kai šis laikė ją prispaustą ir reikalavo pinigų. Ir nors, kaip teigė A. M. ir nurodoma jo gynėjo apeliaciniame skunde, jis jokių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko, jo kaltė yra tik ta, kad nesustabdė R. K., kai šis fiziškai kontaktavo su nukentėjusiąja, būtent tokiu būdu reikalauti skolos, tačiau šiuo atveju netikėti nukentėjusiosios J. Ž. parodymais, kad A. M. taip pat reikalavo pasakyti, kur yra pinigai, pats vertė komodos stalčius, ieškodamas pinigų, taip pat liepė uždaryti buto duris, kad nesigirdėtų iš buto sklindančio triukšmo, nėra pagrindo. Šie nukentėjusiosios teisme duoti parodymai, kuriais ji patvirtino savo kaip liudytojos ikiteisminio tyrimo apklausų metu duotus parodymus, skirtingai nei teigia nuteistojo A. M. gynėjas, patvirtina, kad A. M. nebuvo pasyvus stebėtojas, o kartu su R. K. dalyvavo nukentėjusiosios apiplėšime. Iš byloje esančių policijos pareigūnų 2021-12-18 darytų fotonuotraukų nukentėjusiosios bute, adresu (duomenys neskelbtini), kuriose, be kita ko, užfiksuotas esančių baldų vaizdas, matyti, kad komodos stalčiai išversti (t. 1, b. l. 16–18, 116), todėl apelianto teiginiai, kad komodos stalčius galėjo palikti pravertus ir pati nukentėjusioji, kadangi, pagal jos parodymus, ji jau ruošėsi miegoti ir galėjo stalčiuose ieškoti rankšluosčio, atmestini kaip nepagrįsti. Priešingai, pareigūnų pateiktų netrukus po nukentėjusiosios apiplėšimo jos bute darytų fotonuotraukų vaizdas atspindi nukentėjusiosios J. Ž. parodymus, kad jos bute ieškant pinigų buvo verčiami komodos stalčiai ir šiuos veiksmus, kaip ji neabejotinai patvirtino, atliko būtent A. M.. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad būtent A. M. paėmė jos paduotą piniginę, o priėjus R. K. abu tikrino jos turinį ir ištraukė joje buvusius 45 Eur. Šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, neva A. M. buvo įsitikinęs, jog R. K., pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, reikalauja skolos, o ne vykdo plėšimą. Juolab, kad pats R. K. 2022-03-16 teisiamojo posėdžio metu nurodė priešingai, t. y. teigė: „Nesakiau M., kad „Senė turi skolos“. Sakiau „Einame pas draugą pasiskolinti pinigų“, o tokiu atveju nebūtų buvę pagrindo šiam smurtauti prieš nukentėjusiąją, reikalaujant pasakyti, kur yra pinigai, o A. M. versti komodos stalčius jų ieškant ir šaukiant „kur pinigai“. Tai, kad pinigai, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, netrukus po nukentėjusiosios apiplėšimo pareigūnų buvo rasti pas R. K., pažymint, kad jie, t. y. R. K. ir A. M. šių pinigų nesidalijo, taip pat neduoda pagrindo išvadai, kad A. M. nedalyvavo nukentėjusiosios apiplėšime, nes, kaip minėta, ir kaip matyti iš akistatos protokolo tarp J. Ž. ir A. M. (t. 3, b. l. 9–11), nukentėjusioji neabejotinai patvirtino, kad piniginę ji padavė A. M., t. y. nurodė: „Kai grumtynės persikėlė į mano butą, akistatoje dalyvaujantis vyras pradėjo versti mano komodos stalčius šaukdamas „Kur pinigai?“ Kai mane smaugęs vyras paleido, aš priėjau prie spintos, kur iš stalčiaus ištraukiau savo piniginę ir padaviau ją akistatoje dalyvaujančiam asmeniui. Jis piniginę pasidėjo ant staliuko ir kartu su savo bendrininku iš jos pagrobė 45 eurus popieriniais banknotais. Pagrobę pinigus jie pasišalino iš buto.“ (t. 3, b. l. 10). Tai, kad pinigus iš piniginės ištraukė ir pasiėmė R. K. ir pinigai nerukus po nukentėjusios apiplėšimo policijos pareigūnų buvo rasti pas jį, įvertinus tai, kad A. M. matė, jog pinigai paimti, palaužiant nukentėjusiosios pasipriešinimą, ir tam pritarė, situacijos nekeičia.

9. Taigi, nors A. M. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad A. M. nepagrįstai buvo nuteistas už nukentėjusiosios apiplėšimą, veikiant bendrai su R. K., šiuos apelianto teiginius paneigia išsamūs ir nuoseklūs nukentėjusios parodymai, kurias abejoti teismas neturi pagrindo. Be to, pats A. M. neginčija, kad matė R. K. smurtaujant prieš nukentėjusiąją ir reikalaujant pasakyti, kur yra pinigai, taigi turėjo suprasti ir neabejotinai suprato, kad tokio elgesio tikslas yra nukentėjusiosios pinigų pasisavinimas, ir pastarojo neteisėtų veiksmų nenutraukė, priešingai, pritarė tokiam R. K. elgesiui, reikalaudamas nukentėjusiosios pasakyti, kur yra pinigai, ir pats jų ieškodamas komodos stalčiuose. Taigi, nors A. M. prieš nukentėjusiąją betarpiškai fizinio smurto nenaudojo ir pats nukentėjusiosios pinigų nepaėmė (kaip minėta, pinigai netrukus po nukentėjusiosios apiplėšimo policijos pareigūnų buvo rasti pas R. K.), šios aplinkybės nepaneigia A. M. kartu su R. K. dalyvavus nukentėjusiosios apiplėšime, kai jis, neprieštaraudamas R. K. smurtiniam elgesiui prieš nukentėjusiąją įsibraunant į jos butą ir reikalaujant pinigų, pats prie jų prisidėjo – kartu su R. K. įsibrovė į nukentėjusiosios butą, reikalavo jos pasakyti, kur yra pinigai, ir pats jų ieškojo, versdamas komodos stalčiuose, matė, kad pinigai paimti, palaužiant nukentėjusiosios pasipriešinimą, ir tam pritarė, taip bendrais veiksmais realizuodamas dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių. Šių duomenų kontekste nekyla jokių abejonių, kad A. M. neabejotinai suprato, jog kartu su R. K. dalyvauja užvaldant svetimą turtą, todėl šiuo atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jų susitarimas apiplėšti nukentėjusiąją pasireiškė konkliudentiniais veiksmais.

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad tiek A. M., tiek nuteistojo R. K. veikos kvalifikuotos pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nustačius tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šios veikos požymius, taip pat kruopščiai išanalizavus nusikalstamos veikos mechanizmą, tyčios susiformavimo momentą. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus tiek dėl fizinio smurto pavartojimo, tiek dėl svetimo turto pagrobimo. Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas – yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir pasisavino turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-976/2019). Nagrinėjamu atveju nuteistojo A. M. bendra tyčia kartu su nuteistuoju R. K. pasisavinti nukentėjusiosios pinigus įrodyta skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartais duomenimis, kurių visumos analizė abejonių nekelia. Priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visus bendrininkų grupės požymius dėl nuteistojo A. M. veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo A. M. kaltės klausimu, gynėjo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir A. M. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

11. Nuteistojo A. M. gynėjas apeliaciniame skunde kaip alternatyvų prašymą nurodo pageidavimą A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, paliekant teismo nuosprendžiu jam paskirtus įpareigojimus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BK 75 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Kadangi A. M. šioje byloje nuteistas už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, taikyti A. M. visišką bausmės vykdymo atidėjimą (ne dalinį, kaip nustatyta skundžiamame nuosprendyje), nėra teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pagal prokurorės apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktus duomenis (t. 4, b. l. 70–76), po skundžiamo nuosprendžio priėmimo A. M. pradėta visa eilė ikiteisminių tyrimų dėl galimo naujų smurtinių nusikaltimų padarymo, kas savo ruožtu neduoda pagrindo manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus bent dalies paskirtos bausmės atlikimo.

12. Dėl išvardytų motyvų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo A. M. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. M. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą atmesti.