Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui AB DNB bankui, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ir veikiančiam ieškovo pusėje, Z. M. dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas pareiškė Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme (dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismas) ieškinį, prašydamas pakeisti 2003 m. gruodžio 12 d. kreditavimo sutarties Nr. 4034 specialiosios dalies 14.1 punktą, 2004 m. rugsėjo 15 d. kreditavimo sutarties Nr. 5760 specialiosios dalies 15.1 punktą, 2005 m. rugsėjo 6 d. kreditavimo sutartį Nr. 8356, šios sutarties specialiąją dalį papildant 13 punktu, nustatant, jog „Jeigu per penkerių metų terminą, pradedamą skaičiuoti nuo 2007 m. birželio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-390 sudarymo dienos, bendros panaudotų ir negrąžintų kreditų bei su jais susijusių mokėjimų sumos pagal 2003 m. gruodžio 12 d. kreditavimo sutartį Nr. 4034, 2004 m. rugsėjo 15 d. kreditavimo sutartį Nr. 5760, 2005 m. rugsėjo 6 d. kreditavimo sutartį Nr. 8356 bei 2007 m. birželio 21 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-390 ir bankui pagal sutartis įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės santykis dėl objektyvių ir nuo šalių valios nepriklausančių priežasčių (pavyzdžiui, nekilnojamojo turto rinkos esminių pokyčių) tampa didesnis nei 90 %, galimas priverstinis įsiskolinimų pagal sutartis išieškojimas iš bankui pagal sutartis įkeisto nekilnojamojo turto atidedamas penkerių metų terminui, kuris pradedamas skaičiuoti nuo 2011 m. sausio 1 d., tai yra bankas neturi teisės iki nustatyto termino pabaigos vykdyti priverstinio įsiskolinimų išieškojimo pagal sutartis iš bankui įkeisto turto“.

Ieškovas šioje byloje pareikštą ieškinį grindė tuo, jog šalys 2003 m. gruodžio 12 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 4034, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 1 500 000 Lt kreditas, skirtas dalies kino teatro patalpų ir salės patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui; 2004 m. rugsėjo 15 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 5760, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 1 600 000 Lt kreditas, skirtas ieškovo vartojimo reikmėms; 2005 m. rugsėjo 6 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 8356, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 3 000 000 Lt kreditas, skirtas komercinei veiklai vykdyti (toliau tekste – ir Sutartys). Sutarčių įvykdymas yra užtikrintas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančių prekybos patalpų, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), ieškovui ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ir veikiančiam ieškovo pusėje (toliau tekste – ir trečiasis asmuo), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios parduotuvės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), bei ieškovui ir trečiajam asmeniui priklausančių nuomos teisių į žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), dalių įkeitimu.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis ieškovo pusėje, neišreiškė savo pozicijos dėl šioje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo.

Pagal Civilinio kodekso 6.204 straipsnio 3 dalį, kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusioji šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį, prašydama sutartį pakeisti; šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo; jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aukščiau nurodytos nuostatos nedviprasmiškai apibrėžia teismo galimus taikyti civilinių teisių gynybos būdus, kurie aiškiai patvirtina, jog pagal Civilinio kodekso 6.204 straipsnio 3 dalį gali būti keičiama tik galiojanti sutartis. Pirmosios instancijos teismo teigimu, aukščiau nurodytą išvadą patvirtina ir kitos Civilinio kodekso nuostatos, be kita ko, Civilinio kodekso 6.189 straipsnyje įtvirtintas esminis principas, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, Civilinio kodekso 6.221 straipsnio nuostata, jog sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo.

Ieškovas šios bylos atveju remiasi Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, jog sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas nurodyta norma remiasi nepagrįstai, nes bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas siekia ne pakeisti Sutarčių sąlygas, galiojančias po Sutarčių nutraukimo, o įtvirtinti visiškai naujas (su atsakovu nesulygtas) Sutarčių sąlygas, ieškinio patenkinimo atveju galiosiančias po Sutarčių nutraukimo ir pasibaigimo.

Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, sutiko su ieškovu, jog atsakovui, atsižvelgiant į pastarojo veiklos specifiką, teisės aktų reglamentavimą, yra taikomi aukštesni reikalavimai, kita vertus, konstatavo, jog tas faktas, kad atsakovui yra taikomi aukštesni reikalavimai, nepašalina pastarojo teisės į sutarčių sudarymo laisvę. Šalys Sutartimis, be kita ko, sulygo, jog vienašališko Sutarčių nutraukimo pagrindas – įkeisto turto vertės ar kiekio sumažėjimas. Šalys, sudarydamos Sutartį, inter alia paskirstė ir šalių riziką, numatydamos, jog ieškovas prisiima įkeisto turto vertės sumažėjimo riziką. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovui turėjo būti žinomas šis faktas, nes ieškovas asmeniškai pasirašė Sutartis.

Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo šioje byloje pareikštą ieškinį.

Ieškovo šioje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino specifinės atsakovo padėties ir atsakovo veiklai taikomų specifinių standartų, kas lėmė, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino Civilinio kodekso 6.204 straipsnio nuostatas. Ieškovo teigimu, atsakovui yra taikomi itin aukšti veiklos standartai, kurie vertintini kaip užkertantys kelią ir neleidžiantys atsakovui piktnaudžiauti užimama padėtimi bei turimais finansiniais, teisiniais ir kitais resursais savo kontrahentų atžvilgiu. Be to, ieškovo vertinimu, tokie veiklos standartai vienareikšmiškai lemia ir atsakovo pareigą atsižvelgti į skolininkus ištikusius finansinius sunkumus bei geranoriško bendradarbiavimo pagrindu sudaryti sąlygas tokiems asmenims tinkamai įvykdyti savo sutartines prievoles, o ne iškart inicijuoti priverstinio išieškojimo veiksmus, visiškai ignoruojant savo skolininkų interesus ir skolininkų sunkią padėtį nulėmusias objektyvias ir nuo skolininkų valios visiškai nepriklausomas aplinkybes;pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo ir aukščiau nurodyta, netinkamai taikė Civilinio kodekso 6.204 straipsnio nuostatas. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pasaulinės ekonominės krizės įtakos įkeisto turto vertės kritimui bei šalių sutartinių prievolių pusiausvyrai. Ieškovas pažymėjo, jog įkeisto turto rinkos vertė 2007 m. gegužės 14 d. sudarė 16 600 001 Lt, o antrosiose varžytynėse pradinė įkeisto turto pardavimo kaina tesudarė 5 100 000,00 Lt. Ieškovo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju susiklostė situacija, kai ieškovui tapo žymiai sunkiau įvykdyti Sutartis, kas sudaro pagrindą teigti, jog iš esmės padidėjo Sutarčių įvykdymo kaina. Ieškovo teigimu, šios bylos atveju egzistuoja sąlygų, nustatytų Civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalyje, visetas: pirma, aplinkybė, pakeitusi šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, – esminis įkeisto turto rinkos vertės sumažėjimas – atsirado po Sutarčių sudarymo; antra, ieškovas objektyviai negalėjo numatyti ekonominės krizės kilimo galimybės; trečia, ieškovas negali kontroliuoti ekonominės krizės; ketvirta, ieškovas nėra prisiėmęs ekonominės krizės nulemto įkeisto turto rinkos vertės pokyčio rizikos;ieškovo teigimu, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, prašomų pakeisti Sutarčių sąlygų galiojimui neturi įtakos tie faktai, jog atsakovas nutraukė Sutartis. Pasak ieškovo, prašomos pakeisti Sutarčių sąlygos yra išimtinai orientuotos į galimybės vykdyti išieškojimo veiksmus atidėjimą tam tikram terminui, tai yra šios sąlygos lieka galioti ir po Sutarčių nutraukimo. Ieškovo teigimu, prašomos pakeisti Sutarčių sąlygos savo esme patenka į Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 3 dalies taikymo apimtį ir šios sąlygos gali būti pakeitimo objektu Civilinio kodekso 6.204 straipsnio taikymo prasme.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis ieškovo pusėje, neišreiškė savo pozicijos dėl šioje byloje pareikšto apeliacinio skundo pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Bylos medžiagos ir teismo baigiamojo akto analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 13-35) nustatyta, jog, pirma, šalys 2003 m. gruodžio 12 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 4034, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti apeliantui 1 500 000 Lt kreditą, skirtą kino teatro patalpų dalies ir salės patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui, o apeliantas inter alia įsipareigojo atsakovui iki 2013 m. lapkričio 30 d. grąžinti pastarojo apeliantui suteiktą kreditą ir įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui įkeisti kino teatrą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), salę, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir žemės nuomos teisę (toliau tekste – ir įkeitimo objektai); antra, šalys 2004 m. rugsėjo 15 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 5760, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti apeliantui 1 600 000 Lt kreditą, skirtą vartojimo reikmėms, o apeliantas inter alia įsipareigojo atsakovui iki 2013 m. liepos 31 d. grąžinti pastarojo apeliantui suteiktą kreditą ir antriniu įkeitimu įkeisti atsakovui įkeitimo objektus; trečia, šalys 2005 m. rugsėjo 6 d. sudarė kreditavimo (kredito linijos) sutartį Nr. 8356, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti apeliantui 3 000 000 Lt kreditą (kredito linijos limitą), skirtą komercinės veiklos vykdymui, o apeliantas inter alia įsipareigojo atsakovui iki 2007 m. liepos 31 d. grąžinti visus negrąžintus kreditus ir tretiniu įkeitimu įkeisti atsakovui įkeitimo objektus (toliau tekste – ir Sutartys).

Byloje ginčo dėl to, jog atsakovas įvykdė Sutartimis prisiimtus įsipareigojimus ir suteikė apeliantui Sutartyse apibrėžtus kreditus, nėra, be to, šiuos faktus patvirtina ir į šią bylą pateiktas apelianto banko sąskaitos, esančios AB DNB banke, išrašas (t. 2, b. l. 1-12). Byloje inter alia nėra ginčo dėl to, jog apeliantas tinkamai nevykdė Sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, tiksliau – nustatytais terminais nemokėjo atsakovui, be kita ko, kreditų grąžinimo įmokų, be to, šie faktai yra nustatyti Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nutartimis, priimtomis bylose, kurių numeriai yra 02201005927-L, 02201005928-L ir 02201005929-L (t. 1, b. l. 129-131).

Bylos duomenys (t. 1, b. l. 126) patvirtina, jog atsakovas, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, kad apeliantas 2003 m. gruodžio 12 d. kreditavimo sutartyje Nr. 4034 ir 2004 m. rugsėjo 15 d. kreditavimo sutartyje Nr. 5760 nustatytais terminais nemokėjo atsakovui inter alia kreditų grąžinimo įmokų ir palūkanų, 2009 m. kovo 27 d. vienašališkai nutraukė nurodytas kreditavimo sutartis. Byloje nustatyta, jog apeliantas neginčijo ir šios bylos atveju neginčija atsakovo vienašalių sandorių – 2003 m. gruodžio 12 d. kreditavimo sutarties Nr. 4034 nutraukimo ir 2004 m. rugsėjo 15 d. kreditavimo sutarties Nr. 5760 nutraukimo.

Šalių procesinių dokumentų ir pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo analizė sudaro pagrindą teigti, jog šios bylos ginčas kilo dėl to, gali būti pakeistos pasibaigusios Sutartys (byloje jau buvo nustatyta, jog atsakovas vienašališkai nutraukė 2003 m. gruodžio 12 d. kreditavimo sutartį Nr. 4034 ir 2004 m. rugsėjo 15 d. kreditavimo sutartį Nr. 5760, o 2005 m. rugsėjo 6 d. kreditavimo (kredito linijos) sutartis Nr. 8356 per se pasibaigė 2007 m. liepos 31 d., kai pasibaigė kredito linijos limito galiojimo terminas (sutarties 4 punktas)) ar negali.

Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, šios bylos atveju padarė išvadą, jog pagal Civilinio kodekso 6.204 straipsnio 3 dalį gali būti keičiama tik galiojanti sutartis, ir, Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 3 dalies prasme konstatavęs, kad apeliantas siekia ne pakeisti Sutarčių sąlygas, galiojančias po Sutarčių nutraukimo, o įtvirtinti visiškai naujas, su atsakovu nesulygtas Sutarčių sąlygas, pripažino, jog šiuo konkrečiu atveju nėra galimas apelianto prašomų pakeisti Sutarčių sąlygų pakeitimas.

Apeliantas, kvestionuodamas aukščiau nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas, šios apeliacinės bylos atveju laikosi pozicijos, jog prašomų pakeisti Sutarčių sąlygų galiojimui neturi įtakos tie faktai, kad Sutartys yra pasibaigusios. Pasak apelianto, prašomos pakeisti Sutarčių sąlygos yra išimtinai orientuotos į galimybės vykdyti išieškojimo veiksmus atidėjimą tam tikram terminui, tai yra šios sąlygos lieka galioti ir po Sutarčių pabaigos.

Sutarties nutraukimas yra juridinis faktas, be kita ko, lemiantis sutarties sąlygų, išskyrus sąlygų, nustatančių ginčų nagrinėjimo tvarką ir kitų sąlygų, kurios pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo, galiojimo pabaigą (Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 1 ir 3 dalys). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu ir konstatuoja, jog pagal materialųjį įstatymą gali būti keičiamos, pirma, galiojančios sutarties sąlygos, antra, nutrauktos sutarties sąlygos, kurios de jure galioja, o, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, nutraukus sutartį, galioja tik autonominės sutarties sąlygos, kurių galiojimas nepriklauso nuo kitų sutarties sąlygų, tai yra sąlygos, kurios nustato ginčų nagrinėjimo tvarką, ir sąlygos, kurių esmė lemia šių sąlygų galiojimą ir po sutarties nutraukimo (pavyzdžiui, sutarties sąlyga, nustatanti konfidencialumo pareigą (Civilinio kodekso 6.164 straipsnis).

Atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes, konstatuotina, jog bylos ginčo teisingam išsprendimui esminis materialusis teisinis aspektas yra tas, ar apelianto prašomos pakeisti 2003 m. gruodžio 12 d. kreditavimo sutarties Nr. 4034 ir 2004 m. rugsėjo 15 d. kreditavimo sutarties Nr. 5760 sąlygos Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 3 dalies prasme galioja po šių kreditavimo sutarčių nutraukimo, ar negalioja.

Šalys 2003 m. gruodžio 12 d. kreditavimo sutarties Nr. 4034 specialiosios dalies 14.1 punktu sulygo, jog panaudoto kredito suma negali sudaryti daugiau kaip 45 procentus kredito grąžinimui užtikrinti įkeičiamo nekilnojamojo turto, įvertinto atsakovo nustatyta tvarka, vertės, o 2004 m. rugsėjo 15 d. kreditavimo sutarties Nr. 5760 specialiosios dalies 15.1 punktu sulygo, jog bendra kredito suma negali viršyti 26 procentus kredito grąžinimui užtikrinti įkeisto nekilnojamojo turto, įvertinto atsakovo nustatyta tvarka, rinkos vertės.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei šios bylos atveju teigia apeliantas, aukščiau nurodytos 2003 m. gruodžio 12 d. kreditavimo sutarties Nr. 4034 ir 2004 m. rugsėjo 15 d. kreditavimo sutarties Nr. 5760 sąlygos (nuostatos), nustatančios išlygas dėl panaudoto kredito ar bendros kredito sumos ir įkeisto turto vertės santykio, nėra autonominės sutarčių sąlygos, galiojančios nepriklausomai nuo kitų šių kreditavimo sutarčių sąlygų, kitaip tariant, šios kreditavimo sutarčių sąlygos nenustato šalims teisių bei pareigų, šalis saistančių ir po šių sutarčių nutraukimo, ir pačios savaime, be kitų sutarčių sąlygų, nesukuria šalims teisinių pasekmių, todėl, šioje apeliacinėje byloje konstatavus, jog 2003 m. gruodžio 12 d. kreditavimo sutartis Nr. 4034 ir 2004 m. rugsėjo 15 d. kreditavimo sutartis Nr. 5760 yra nutrauktos, pripažintina, jog sutarčių ginčo sąlygos į ateitį de jure negalioja.

Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, pagal materialųjį įstatymą gali būti keičiamos, pirma, galiojančių sutarčių sąlygos, antra, autonominės nutrauktų sutarčių sąlygos, galiojančios nepriklausomai nuo kitų sutarčių sąlygų, todėl, šiuo konkrečiu atveju konstatavus, jog nutrauktų sutarčių ginčo sąlygos negalioja, pripažintina, kad šios bylos atveju, net ir nepatikrinus, koegzistuoja materialiajame įstatyme nustatytos sąlygos, kurių visetas yra būtinas sutarties vykdymo suvaržymui konstatuoti (Civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalis), ar nekoegzistuoja, nėra pagrindo spręsti 2003 m. gruodžio 12 d. kreditavimo sutarties Nr. 4034 specialiosios dalies 14.1 punkte ir 2004 m. rugsėjo 15 d. kreditavimo sutarties Nr. 5760 specialiosios dalies 15.1 punkte įtvirtintų sąlygų pakeitimo bei 2005 m. rugsėjo 6 d. kreditavimo (kredito linijos) sutarties Nr. 8356 pakeitimo (papildymo) klausimus.

Apibendrinus apeliacinės instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktinius duomenis, tinkamai nustatė ir kvalifikavo bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reikšmingas šios bylos teisingam išsprendimui, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, jog kiti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priimdamas procesinį sprendimą, nevertina ir neanalizuoja šių apeliacinio skundo argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylos apeliaciniame procese, atlyginimo

Apeliantas pralaimėjo bylos apeliacinį procesą, todėl atsakovas Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalių prasme įgijo procesinę teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylos apeliaciniame procese, atlyginimo.

Atsakovas šios apeliacinės bylos atveju prašo priteisti iš apelianto 4 840 Lt išlaidų už atsiliepimo į šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą parengimą atlyginimą.

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti inter alia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius. Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau tekste – ir MMA). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio (atlyginimo) dydis yra 1,5 MMA (atsiliepimo į pareikštą apeliacinį skundą parengimo metu 1 MMA – 800 Lt).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tuos aspektus, jog ši apeliacinė byla yra nesudėtinga, byloje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, atsiliepimo į šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą parengimui nereikėjo specialių žinių, advokatų profesinės bendrijos „Pivoras, Balevičienė, Aleksaitė ir partneriai“ nariai atstovavo atsakovui ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, atsižvelgdamas į vidutinį argumentavimo, išdėstyto atsiliepime į šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą, lygį, į rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio (atlyginimo) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydį, kurį šiuo konkrečiu atveju daugiau kaip keturis kartus viršija atsakovo prašomas priteisti išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimas, konstatuoja šios apeliacinės bylos atveju esant pagrindą priteisti atsakovui 800 Lt išlaidų už atsiliepimo į šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą parengimą atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti AB DNB bankui iš V. B. 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.