- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-09
- Bylos Nr.
- I2-3961-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01751-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. P. 2018 m. gegužės 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 750 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–9).
Nurodo, kad nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 20 d. atliko bausmę Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Paaiškina, jog kamerose, kuriose buvo kalinamas, nepakako ploto, ypač atsižvelgiant į neteisėtai įrengtus perteklinius baldus. Kamerose vėdinimo sistemos neįrengtos arba neveikiančios, vėdinimas per langus nepakankamas dėl jose įrengtų grotų. Pareiškėjo teigimu, kamerose tvyrojo drėgmė, veisėsi pelėsiai ir grybeliai, tai pakenkė jo sveikatai (atsirado kosulys, gerklės perštėjimas, pradėjo raukšlėtis oda, „žydėti“ nagai, padarytas poveikis sąnariams).
Pareiškėjo tvirtinimu, gultų eksploatavimo terminai buvo seniai suėję, metaliniai gultai netvarkingi, iškrypę, girgždėjo, todėl jam nuolat skaudėjo nugaros ir kaklo sritis, negalėjo tinkamai išsimiegoti. Naudojantis sanitariniu mazgu buvo neužtikrintas privatumas, be to, nebuvo ventiliacijos, todėl kameroje tvyrodavo smarvė. Priešais atvirą sanitarinį mazgą prie sienos pritvirtintos metalinės maisto lentynėlės (0,5 m atstumu).
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat teigia, jog jam nepakakdavo laiko nusiprausti po šiltu dušu (15 min. per savaitę), taip pat turėdavo galimybę tik valandą per dieną pasivaikščioti kiemeliuose, o, esant prastam orui, pareigūnai visiškai atsisakydavo išvesti pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, o į juos siūlydavo eiti iš karto po rytinio signalo keltis, t. y. 6 val. pažadindavo, 6.15 val. atnešdavo maistą, o 6.30 val. siūlydavo eiti į lauką.
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K neužtikrino rūkančiųjų izoliacijos nuo nerūkančiųjų, todėl tekdavo kvėpuoti tabako dūmais. Lukiškių TI-K taip pat nesuteikdavo nemokamo skalbinių džiovinimo bei skalbimo paslaugos, todėl kalinami asmenys buvo priversti drabužius skalbti ir džiovinti gyvenamosiose kamerose (tai didino drėgmę kamerose). Kalėdamas pareiškėjas nebuvo aprūpintas darbinėmis bei higienos priemonėmis: einant nusiprausti nebuvo išduodama muilo, jis taip pat nebuvo aprūpintas dantų pasta, dantų šepetėliu, tualetiniu popieriumi, skutimosi peiliukais. Patalynės užvalkalai nebuvo išduodami, minkštasis inventorius nebuvo plaunamas, o dezinfekcija nepašalindavo nemalonių kvapų ir purvo. Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto, taip pat buvo nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, kadangi nebuvo evakuacinio išėjimo. Taigi jis buvo laikomas sveikatą žalojančioje aplinkoje, bausmės atlikimo sąlygos buvo kankinančios ir žeminančios orumą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti (b. l. 18–25).
Atsakovės atstovas pateikia duomenis apie ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekusį plotą Lukiškių TI-K. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškina, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normos reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovo teigimu, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, be kita ko, universalus valiklis, tinkantis indams plauti. Lukiškių TI-K taip pat yra sudaręs sutartis su bendrovėmis, atliekančiomis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai pritaikyti vėdinti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsių.
Atsakovės atstovo tvirtinimu, Lukiškių TI-K pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančių asmenų. Lukiškių TI-K įrengtos specialios rūkyti skirtos patalpos (rūkymo vietos). Vietose, kuriose draudžiama rūkyti, iškabinti aiškiai matomi įspėjamieji ženklai ir (arba) užrašai. Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai, jie ne rečiau nei kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtieji ir nuteistieji gali pasinaudoti mokama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga, o asmenys, neturintys pinigų asmeninėje sąskaitoje, gali išsiskalbti vieną viršutinių drabužių komplektą kartą per mėnesį, švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną.
Lukiškių TI-K pažymi, jog administracija ginčui aktualiu laikotarpiu negavo pareiškėjo prašymų suteikti nemokamą drabužių skalbimo paslaugą. Be to, akcentuoja, kad asmenys teisės aktuose nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dieną specialiai tam skirtoje teritorijoje. Jis gali neįvykti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei nuteistasis su tuo sutinka. Kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Gesintuvai taip pat yra kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinetuose. Kiekviename gyvenamajame korpuse yra po du evakuacinius išėjimus tiesiai į lauką. Evakuacijos keliai ir išėjimai neužkrauti, parengti žmonėms evakuoti. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Žmonių evakavimo planai parengti laikantis teisės aktų reikalavimų.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas grindžiamas ne įrodymais, bet samprotavimais, jis tik abstrakčiai cituoja nacionalinius bei tarptautinius teisės aktus, tačiau nepagrindžia prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nekonkretizuoja, kaip būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala. Kadangi pareiškėjas neįrodė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 19 d. sprendimu patenkino pareiškėjo R. P. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 750 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 118–129).
Teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pažymėjo, jog teisės aktai nenustato, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 20 d.) buvo laikomas kameroje Nr. 311. Lukiškių TI-K nepateikė duomenų apie šios kameros plotą. Kita vertus, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad nors kamerose įrengta po 4 miegamąsias vietas, tačiau laikoma tiek asmenų, kad vienam asmeniui būtų užtikrintas 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Tai patvirtina pareiškėjo teiginį, kad kameros plotas buvo mažesnis nei 8 kv. m. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas (4 paras) arba su kitu asmeniu (48 paras). Duomenų, ar pareiškėjas 2017 m. sausio 9–20 d. buvo laikomas vienas, ar su kitu asmeniu, nepateikta (15 parų). Lukiškių TI-K neneigė pareiškėjo teiginio, kad jis nuolat buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 63 paras buvo laikomas su kitu asmeniu. Teismas taip pat konstatavo, kad kamerose buvo perteklinių baldų, kadangi, kaip nurodoma minėtame pranešime, kamerose įrengta 4 ar daugiau miegamųjų vietų, tačiau jose laikoma mažiau asmenų. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, jis neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o kalinimas tokiomis sąlygomis truko 63 paras, o tai yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimo, atkreipė dėmesį į pareiškėjo ir atsakovo atstovo paaiškinimus, jog sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros atskirtas sienele, bei į Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodytą aplinkybę, kad nėra techninių galimybių pareiškėjo kameroje įrengti sanitarinio mazgo kabiną, todėl ši patalpa nuo likusio ploto atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, konstatavo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui, todėl tai suteikė pagrindą teismui konstatuoti, kad pareiškėjas 63 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tačiau teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl maisto lentynėlės tvirtinimo vietos, kadangi teisės aktuose nėra nustatyta konkreti vieta, kurioje turi būti įrengta spintelė maistui ir higienos reikmenims laikyti.
Pirmosios instancijos teismas, tirdamas sąlygų kameroje atitiktį higienos normų reikalavimams (ventiliacija, drėgmė), atsižvelgė į Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimą, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti. Tinkamai vėdinant, gyvenamosiose kamerose išvengiama tiek pelėsių atsiradimo, tiek staigių temperatūros pokyčių, tiek nemalonaus kvapo. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatyta, kad kameroje Nr. 311 sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas per atidaromus langus. Teismas akcentavo, jog metalinių grotų įstatymą lango angoje nustato teisės aktai (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.1 papunktis). Taigi, vėdinimas kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 17 punktas), o pareiškėjo argumentai, kad kameroje oro drėgmė viršijo leistiną normą, atmesti.
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo galimybės pasinaudoti dušu, pažymėjo, kad pats pareiškėjas nurodė, jog praustis po šiltu dušu galėjo vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Kadangi tokios aplinkybės atitinka teisės aktų reikalavimus, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Šalies argumentai
Išanalizavęs drabužių skalbimo ir džiovinimo Lukiškių TI-K tvarką, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas suteikti nemokamą drabužių skalbimo (džiovinimo) paslaugą, tačiau atsisakyta šią paslaugą jam suteikti. Teismo vidiniu įsitikinimu pripažinta, jog atsakovės atstovas tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas, pagal kurias laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl pasivaikščiojimo trukmės ir laiko, pasivaikščiojimo kiemelių dydžio pagrįstumo, pabrėžė, kad teisės aktuose (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis) nenustatyta ilgesnis nei vienos valandos per parą pasivaikščiojimas gryname ore, o pareiškėjas neginčija fakto, kad jam buvo užtikrinta ši teisė. Atsakovės atstovo pateikta informacija patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankamai ir tinkamai įrengti. Pareiškėjo teiginiai, jog jame trūko vietos, pripažinti nepagrįstais, kadangi teisės aktuose nėra nustatytas minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas. Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje, patvirtintoje Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1-109, nurodyta, kad pasivaikščiojimas gali būti vykdomas 6.30–12.30 val., 13.30–17.30 val. ir 18.30–19.30 val. Pusryčiai į kamerą atnešami nuo 6.10 val. Teismo įsitikinimu, 20 min. papusryčiauti ir susiruošti į lauką yra pakankamas laiko tarpas.
Žemesnės instancijos teismas
Vertindamas pareiškėjo aprūpinimą valymo ir higienos priemonėmis, teismas atsižvelgė į atsakovės atstovo paaiškinimus, kad į kameras išduodamas universalus valiklis, tinkamas indams plauti. Teismas pažymėjo, kad tardymo izoliatoriuose laikomiems nuteistiesiems (būtent tokį statusą ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo pareiškėjas) dantų šepetėlių, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, (toliau – ir Normos) (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) neįtvirtintas. Teismas šiame kontekste atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. balandžio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017), kurioje pažymėta, kad nuteistųjų neaprūpinimas skunde nurodytomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad Normos nenustato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų, o nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka, pagal kurią tiek nuteistiesiems, tiek suimtiesiems galioja tos pačios garantijos – be kitų higienos reikmenų, išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą, tačiau nebuvo pagrindo pripažinti, kad atsakovės atstovas, neišduodamas pareiškėjui higienos priemonių nuo 2017 m. sausio 1 d., veikė neteisėtai, nes pareiškėjas nenurodė teikęs atitinkamus prašymus Lukiškių TI-K administracijai.
Teismas dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių (nerūkančiųjų izoliacijos neužtikrinimo, neišduodamų patalynės užvalkalų, netinkamo minkštojo inventoriaus valymo ir dezinfekcijos, asbesto Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose buvimo, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo) pabrėžė, kad pareiškėjas neturtinę žalą šiais aspektais kildino iš esmės remdamasis tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir administracinėje byloje Nr. I-1151-484/2018, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2018 m. sausio 24 d. sprendimą, įsiteisėjusį 2018 m. balandžio 4 d., todėl teismas šioje byloje nagrinėjamo skundo dalį, kuria pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d., atsisakė priimti (2018 m. gegužės 24 d. nutartis).
Vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrinus minimalaus gyvenamojo ploto (63 paras); pažeidus privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (63 paras); neišdavus higienos priemonių (47 paras)) patyrė esminius nepatogumus ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sukeltus suvaržymus. Kita vertus, byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminius nepatogumus ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma – 750 Eur – yra adekvati konstatuotiems pažeidimams, atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus, todėl priteisė ją iš atsakovės atstovo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 3 d. nutartimi atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas – Vilniaus PN), apeliacinį skundą patenkino iš dalies – pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo (b. l. 155–162).
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog atsakovė (jos atstovas Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas – Vilniaus PN)) ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos (3,6 kv. m) bei kad vien toks pažeidimas laikytinas nesuderinamu su Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, privalėjo pagal galimybes kiek įmanoma tiksliau nustatyti, kiek gyvenamojo ploto teko pareiškėjui. Atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pats pažymėjo, jog byloje nebuvo duomenų apie kameros Nr. 311 plotą, todėl neaišku, kokiu būdu teismas konstatavo nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų pažeidimą.
Teismo įsitikinimu, nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškėjo paaiškinimu, jog kameros plotas buvo mažesnis nei 8 kv. m (byloje nesant šiuos teiginius paneigiančių duomenų), net ir tokiu atveju minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjui galėjo būti užtikrinta (tam, kad, kameroje esant dviem asmenims, būtų pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, kameros plotas turi būti mažesnis nei 7,2 kv. m (3,6 kv. m x 2)).
Apibendrindamas nutarties motyvus, teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Atsižvelgdamas į tai, jog dėl tirtinų aplinkybių byla turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais, kurie nebuvo prieš tai nagrinėti minėto teismo, teisėjų kolegija nusprendė, jog esant faktiniam ir teisiniam pagrindui yra tikslinga pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti teismui nagrinėti iš naujo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamai neužtikrinus kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas – Vilniaus PN) pareiškėjui nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 20 d., atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo taisyklę, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovės atstovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, tačiau jei pareiškėjas ar kitas asmuo dėl laikymo sąlygų nesiskundžia, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista jo teisė į minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimą.
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjo teigimu, kameroje jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, kadangi kameros buvo perpildytos, jose buvo perteklinių baldų. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu nustatyti, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo laikomas kamerose, kurių plotas nesiekė 8 kv. m. Iš Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN pateiktų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kameras ir jose buvusių asmenų skaičių (b. l. 18, 26–27, 175) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 311, kurios plotas – 7,75 kv. m, su keturiomis įrengtomis miegamosiomis vietomis.
Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu. Vienas pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. lapkričio 22 d., 2016 m. gruodžio 19 d., 2016 m. gruodžio 22 d., 2017 m. sausio 6 d. (4 paras), su kitu asmeniu – 2016 m. lapkričio 15–21 d., 2016 m. lapkričio 23 d. – gruodžio 18 d., 2016 m. gruodžio 20–21 d., 2016 m. gruodžio 23 d. – 2017 m. sausio 5 d., 2017 m. sausio 7–9 d., 2017 m. sausio 9–20 d. (63 paras).
Teismas, vadovaudamasis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nenustatė, kad pareiškėjui būnant vienam ar su kitu asmeniu kameroje Nr. 311 gyvenamojo ploto minimali norma būtų pažeista, tad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus ir konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kaliniams, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Nr. Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 punktą; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 punktus). EŽTT praktikoje taip pat nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad, pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 punktas ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 punktas). Kamerų sanitariniai mazgai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).
Pasak pareiškėjo, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros atskirtas tik sienele. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 99) nurodoma, kad pareiškėjo kameroje įrengti sanitarinio mazgo kabinos nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, jos uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 97 punktas, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas ir kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat konstatavo, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 punktai). Į šią EŽTT praktiką nuosekliai atsižvelgia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas 63 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su maisto lentynėlės tvirtinimo vieta, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 ,,Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Šių taisyklių 14.6–14.9 papunkčiuose nustatyta, kad kamerose turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Teisės aktuose nėra nustatyta konkreti vieta, kurioje turi būti įrengta spintelė maistui ir higienos reikmenims laikyti. Šios spintelės (lentynos) įrengiamos priklausomai nuo kameroje esančios laisvos vietos, taigi, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog atsakovės atstovas pažeidė pareiškėjo teises minėtą spintelę įrengdamas netoliese sanitarinio mazgo.
Pareiškėjo teigimu, kameroje nebuvo įrengta vėdinimo sistema, todėl čia nuolat tvyrojo drėgmė, pasinaudojus sanitariniu mazgu likdavo smarvė.
Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015, Higienos norma). Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerose langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Šiuos Lukiškių TI-K teiginius patvirtina Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas (b. l. 99), kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl jos vėdinamos natūraliai, per langus. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti. Tinkamai vėdinant, gyvenamosiose kamerose išvengiama tiek pelėsių, tiek staigių temperatūros pokyčių, tiek ir nemalonaus kvapo. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatyta (b. l. 74, 77), kad kameroje Nr. 311 sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas per atidaromus langus ir tai atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.
HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymi, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsių ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Iš patikrinimo aktų nustatyta, kad drėgmė pareiškėjo kameroje atitiko Higienos normos reikalavimus (b. l. 74, 77). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad kameroje oro drėgmė viršijo leistiną normą, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog tinkamai išsivėdinti kameras trukdė įrengtos grotos, teismas pažymi, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi teisės aktai nustato, kad lango angoje būtų įstatytos metalinės grotos. Šiuo atveju Lukiškių TI-K laikėsi šios teisės normos reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nesudarė galimybių jam tinkamai pasirūpinti asmens higiena, kadangi praustis po šiltu dušu galėjo tik vieną kartą per savaitę iki 15 minučių.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintinų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 258 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 patvirtintas Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašas, kuriame nustatyta, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punkte.
HN 134:2105 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K teigimu, asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše.
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. vasario 23 d. pranešime (b. l. 101) nurodyta, kad Lukiškių TI-K yra 13 dušinių patalpų, kurios įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino nemokamo skalbinių džiovinimo bei skalbimo, todėl kalinami asmenys buvo priversti drabužius skalbti ir džiovinti gyvenamosiose kamerose.
HN 134:2015 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 285 punktą, nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu ,,Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 107 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 100) nurodyta, kad Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Pažymėtina, kad teisės aktuose (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse) nėra įtvirtinta, kad gyvenamosiose kamerose būtų įrengtos drabužių džiovyklos. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė duomenų, jog kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją prašydamas suteikti nemokamą drabužių skalbimo (džiovinimo) paslaugą ir šią paslaugą jam būtų atsisakę suteikti, Lukiškių TI-K atsiliepime taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymų suteikti nemokamą drabužių skalbimo paslaugą. Taigi išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės atstovas tinkamai vykdo aptariamų teisės aktų nuostatas, pagal kurias laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, o pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti.
Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kai vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija fakto, kad jam buvo užtikrinta ši teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, kad laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Galiojantys teisės aktai ilgesnių pasivaikščiojimo laikų nenustato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.
HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. HN 76:2010 18.4 papunktyje nurodyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Įvertinus atsakovės atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankamai ir tinkamai įrengti. Pareiškėjo teiginiai, jog pasivaikščiojimo kiemelyje trūko vietos, nepagrįsti, kadangi teisės aktuose nėra nustatyto minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teises.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasivaikščioti buvo siūloma eiti 6.30 val., o pusryčius atnešdavo 6.15 val., todėl mano, kad taip buvo sudaromos kliūtys jam išeiti pasivaikščioti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neginčijo, jog pasivaikščioti jis būdavo vedamas, esminis argumentas, kad tai vykdavo netrukus po pusryčių. Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje, patvirtintoje Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1-109, nurodyta, kad pasivaikščiojimas gali būti vykdomas 6.30–12.30 val., 13.30–17.30 val. ir 18.30–19.30 val. Pusryčiai į kamerą atnešami nuo 6.10 val. Teismo įsitikinimu, 20 min. papusryčiauti ir susiruošti į lauką yra pakankamas laiko tarpas. Juo labiau kad pasivaikščiojimas gryname ore nėra suimtųjų pareiga, todėl pareiškėjas, manydamas, kad laikas pasivaikščioti netinkamas, galėjo jo atsisakyti.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nesilaiko higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimo – jam nebuvo išduota nei tualetinio popieriaus, nei dantų šepetėlis ir dantų pasta, nei skutimosi peiliukai, nei priemonės indams plauti, o prieš einant į dušą – muilo.
Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą paaiškino, kad į kameras išduodamas universalus valiklis, tinkantis indams plauti. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 100) nurodyta, kad valymo priemonės išduodamos į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 105–125). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo išduodamas valiklis indams plauti, atmestini kaip nepagrįsti.
Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, (toliau – Normos) (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 7 punkte nurodyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Normose taip pat nustatyta, kad kiekvienam nuteistajam (nuteistajai), einančiam (einančiai) praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Tardymo izoliatoriuose laikomiems nuteistiesiems dantų šepetėlių, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas Normose neįtvirtintas.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 20 d. (67 paras) (b. l. 18). Taigi ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Normų redakcija, nustatanti, kad tik suimtiesiems kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra nuteistas asmuo. Taigi, kaip matyti iš tuo metu galiojusių teisės normų ir nustatytų faktinių aplinkybių, Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu laikėsi Normose įtvirtintų taisyklių ir nuteistiesiems, įskaitant ir pareiškėją, neišduodavo higienos priemonių. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (įskaitant higienos priemonėmis) tvarkai, nemokiems nuteistiesiems higienos priemonės galėjo būti išduodamos tik esant jų prašymui.
Nagrinėjamoje byloje aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 suformuota praktika, kurioje šis teismas, remdamasis EŽTT suformuota praktika, Konvencijos ir Konstitucijos nuostatų aiškinimu, išaiškino, jog esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje konstatavo, jog nuteistųjų neaprūpinimas skunde nurodytomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad Normos nenustato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimą asmens higienos priemonėmis) tvarka, pagal kurią tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems, be kitų higienos reikmenų, išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu.
Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, į tai, kad Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą pagal CK 6.271 straipsnį. Dėl laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su atitinkamais prašymais, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K, neišduodamas pareiškėjui higienos priemonių, veikė neteisėtai.
Pareiškėjas, be kita ko, skundžiasi ir tuo, jog Lukiškių TI-K neužtikrino rūkančiųjų izoliacijos nuo nerūkančiųjų, todėl jam tekdavo kvėpuoti tabako dūmais. Patalynės užvalkalai nebuvo išduodami, minkštasis inventorius nebuvo plaunamas, o dezinfekcija nepašalindavo nemalonių kvapų ir purvo. Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose buvo asbesto, nors naudojimas buvo uždraustas. Be to, Lukiškių TI-K nesilaikė priešgaisrinės saugos reikalavimų, kadangi nebuvo evakuacinio išėjimo.
Nustatyta, kad pareiškėjo keliamas ginčas jau buvo nagrinėjamas ir išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir teismas 2018 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1151-484/2018 pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos, kildinamos iš tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. Šis teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 4 d. išnagrinėjo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1151-484/2018 įsiteisėjo 2018 m. balandžio 4 d. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš esmės remdamasis tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, todėl teismas skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d., atsisakė priimti (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3172-643/2018). Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2018 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1151-484/2018, išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su netinkama rūkančiųjų ir nerūkančiųjų izoliacija, minkštojo inventoriaus plovimu ir dezinfekcija, pastato konstrukcijose esančiu asbestu, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymu, todėl šių aplinkybių iš naujo nenagrinės ir nevertins, nes šios aplinkybės laikytinos neįrodinėtinomis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėjas teigia, jog laikant jį netinkamomis sąlygomis buvo pažemintas orumas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų, t. y. dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo (63 paras) ir higienos priemonių neišdavimo (47 paras), galėjo patirti tam tikrų nepatogumų ir dvasinių kančių. Kita vertus, byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminius nepatogumus ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti pareiškėjo prašoma priteisti 750 Eur suma yra neproporcinga konstatuotiems pažeidimams ir neatitinka protingumo, teisingumo bei proporcingumo principų, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 150 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.
Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikytini pertekliniais, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 straipsnis).
Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. P. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. P. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.