Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-01-24 · Administracinė byla Nr. I-1151-484/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-01-24
Bylos Nr.
I-1151-484/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
R. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1151-484/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01150-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 24 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,dalyvaujant pareiškėjui R. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundais ir jų patikslinimais, be kita ko, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinės žalos, kildinamos iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d., atlyginimą (I t., b. l. 1-16; II t., b. l. 36-44; IV t., b. l. 1-5, V t. b. l. 82-89).

Skunduose ir jų patikslinimuose paaiškina, kad Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, nuolat perpildytose kamerose, kuriose buvo įrengti pertekliniai baldai, dar labiau sumažinantys vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje. Dėl nuolat vykdomos žmonių rotacijos jam kilo nepasitikėjimo, nestabilumo jausmas ir pyktis. Nurodo, kad kamerose neįrengta pakankamai spintų asmeniniams daiktams susidėti, prie stalo pavalgyti vienu metu gali tik du asmenys. Kamerose buvo drėgna, neveikė arba buvo neįrengta vėdinimo sistema, kaupėsi pelėsis. Kameros buvo nesuremontuotos, byrėjo tinkas, pastato stogas buvo kiauras, todėl drėgmė nuolat sunkėsi į pastato vidų, teritorijoje neįrengta lietaus kanalizacija. Kamerų apšvietimas netinkamas. Natūrali šviesa labai silpna. Langai nevalomi, o dėl įtaisytų grotų patiems juos išvalyti nebuvo galimybės. Dirbtinis dieninis apšvietimas per stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Pats išjungti šviesos neturėjo galimybių, nes kamerose nebuvo jungiklių. Gulimasis inventorius nusidėvėjęs, gultai buvo sukrypę, todėl jam nuolat skaudėjo nugarą, o dėl gultų girgždėjimo jis negalėjo išsimiegoti. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos nebuvo tinkamai atitvertas, todėl nebuvo užtikrintas visiškas privatumas, be to sanitariniame mazge nebuvo atskiros ventiliacijos. Teigia, jog galimybė nusiprausti po dušu buvo suteikiama tik kartą per savaitę ir tik 15 min., o dėl perkėlimo iš vienos kameros į kitą ar kartais atliekamų profilaktinių darbų, apskritai netekdavo šios galimybės. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, o pasivaikščioti jis buvo vedamas tik vienai valandai per parą. Atkreipia dėmesį, jog pagal Lukiškių TI-K administracijos nustatytą dienotvarkę darbo dienomis pasivaikščiojimai buvo organizuojami 6.30 val., maistas į kamerą tiekiamas 6.10 val., todėl jis nespėdavo pavalgyti ir susiruošti į lauką. Be to, esant blogam orui, pasivaikščioti nebuvo vedamas iš viso.

Tvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino rūkančiųjų izoliacijos nuo nerūkančiųjų, todėl jam tekdavo kvėpuoti tabako dūmais. Lukiškių TI-K administracija taip pat neužtikrino nemokamo skalbinių džiovinimo bei skalbimo. Pažymi, kad kalinimo metu jis nebuvo aprūpintas darbinėmis bei higienos priemonėmis. Einant nusiprausti nebuvo išduodama dantų pasta, dantų šepetėliai, tualetinis popierius bei muilas. Patalynės užvalkalai taip pat nebuvo išduodami, minkštasis inventorius nebuvo plaunamas, o dezinfekcija nepašalindavo nemalonių kvapų ir purvo. Taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K konstrukcijose buvo asbesto, kurio naudojimas uždraustas. Lukiškių TI-K administracija nesilaikė priešgaisrinės saugos reikalavimų, Lukiškių TI-K nebuvo evakuacinio išėjimo.

Skunduose pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija ignoravo suimtųjų užimtumą. Teisinis švietimas apsiribojo pasirašymu socialinės reabilitacijos darbuotojų žurnale. Jokia socialinė reabilitacija nebuvo vykdoma, tik po skundo pateikimo, Lukiškių TI-K administracija pradėjo ją imituoti – pasiūlė piešimo konkursą, siekė pravesti alkoholio ir narkotikų žalos pokalbį. Iki 2016 m. šie veiksmai nebuvo atliekami. Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K nebuvo ir jokio socialinio švietimo. Pasimatymų kabinų būklė buvo labai bloga. Jos buvo nešvarios, mikrofonai subraižyti, su defektais. Paskambinti buvo galima tik artimiesiems pervedus lėšas į asmeninę sąskaitą. Mano, kad Lukiškių TI-K administracija nesudarė tinkamų sąlygų pasimatymams su artimaisiais, ribojo socialinių poreikių tenkinimą. Kultūriniai ir sporto renginiai nevyko, tik 2016 m. pradžioje vieną kartą buvo nuvestas į filmo, skirto vasario 16-ąjai, peržiūrą. Į fizinės reabilitacijos kambarį nebuvo vedamas dėl darbuotojų trūkumo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo ir tai, kad mokėsi Lukiškių TI-K mokykloje. Jos lygis buvo labai žemas, per visą laiką neturėjo nei vienos pamokos, užduotys buvo perduodamos į kamerą. Dėl ribotos interneto prieigos negalėjo internetu sužinoti apie nuteistųjų teises bei aktualią teismų praktiką.

Per visą kalinimo laikotarpį jam nebuvo skirtas nei vienas paskatinimas, nors per 18 mėnesių jis nebuvo gavęs nei vienos nuobaudos, laikėsi dienotvarkės, bendravo mandagiai, laikėsi nustatytų taisyklių ir stengėsi būti ramus nežmoniškose sąlygose.

Nurodo, kad dėl laikymo sąlygų ne kartą kreipėsi į psichologinę tarnybą prašė psichiatro pagalbos, rašė skundus ir dėl to turėjo kęsti pareigūnų nemalonias kalbas. Pareiškėjas mano, kad labai atsiliko nuo laisvėje gyvenančių žmonių, todėl negalės laisvai integruotis išėjęs į laisvę. Nesant jokios užimtumo programos, tarp kalinamųjų kilo konfliktai.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundais nesutinka ir prašo skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimuose į skundus (I t., b. l. 21–34, II t., b. l. 69–74, 138; (IV t., b. l. 14-26, V t., b. l. 99-105) atsakovo atstovas paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija vadovaujasi Higienos norma bei 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Pripažįsta, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekęs plotas ne visuomet atitiko minimalių ploto reikalavimų, tačiau nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstydama atvykusius asmenis į kameras Lukiškių TI-K administracija laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atsiradus galimybei, nuteistuosius, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkelia į laisvesnes kameras.

Lukiškių TI-K nurodė, kad įstaigoje laikomi suimtieji ir nuteistieji dalyvauja užimtumo programose: organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.) turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Įstaigoje įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, aukojamos Šv. Mišios. Asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai. Įstaigoje veikia biblioteka, kurios paslaugomis gali naudotis visi norintieji. Taip pat yra sudaryta galimybė naudotis sporto sale, vedama į kino salę, pasivaikščioti lauke ir į fizinės reabilitacijos kambarį, gali naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauja ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose. Tačiau atsakovo atstovas pažymėjo, kad norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo turi pareikšti norą – žodžiu ar raštu kreiptis į būrio viršininką.

Paaiškina ir tai, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, jog patys kalinamieji piktybiškai niokoja naujai suremontuotas kameras. Kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, jog kamerų plotas yra mažas, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių bei kitų baldų. Sanitarinis mazgas nuo bendros patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir toks jo įrengimas atitinka Higienos normos 21 punkto reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, o tai atitinka Higienos normos 24 punkto reikalavimus, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, todėl suimtieji yra patys atsakingi už kamerų tvarkymą, kuriose gyvena. Sutinka su pareiškėju, jog po dušu jis buvo vedamas vieną kartą per savaitę 15 min., tačiau pažymi, kad tai atitinka Higienos normos 68 punkto reikalavimus, todėl atsakovas jokių pareiškėjo teisių tokiu būdu nepažeidė. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog jam nebuvo išduotos higienos priemonės, nes Lukiškių TI-K administracija priemones išduoda atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas. Taip pat, pažymi, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią paslaugą. Jei asmuo neturi pakankamai pinigų sumokėti už šią paslaugą, jis turi teisę kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės drabužius išsiskalbti nemokamai. Pažymi, kad patalynė iš skalbyklos kalinamiesiems grąžinama sausa. Taip pat, sutinka su pareiškėju, jog jam buvo suteikia galimybė pasivaikščioti gryname ore tik vieną valandą per parą, tačiau pažymi, jog tai atitinka SVĮ 29 straipsnio reikalavimus. Pasivaikščiojimų kiemeliai visada valomi, o esant būtinybei yra barstomi. Teigia, jog lakštai iš asbesto Lukiškių TI-K nenaudojami.

Nurodo, kad suimtųjų ir nuteistųjų perkėlimai iš vienos kameros į kitą vykdomi griežtai vadovaujantis SVĮ 10 ir BVK 70 straipsnių nuostatų bei Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu. Lukiškių TI-K nėra specialiai rūkantiesiems įrengtų kamerų, nes tokių kamerų įrengimo nenumato jokie teisės aktai, tačiau skirstant asmenis į kameras atsižvelgiama į prašymus asmenį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Dėl pareiškėjo teiginio apie supažindinimą su teisės aktais, kurių privalo laikytis kalinimo įstaigoje pažymi, kad pareiškėjo parašas ant blanko „Supažindinimas“ patvirtina, kad pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis įkalinimo įstaigoje. Pasisakydamas dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nurodo, kad kiekviename aukšte yra pirminės gesinimo priemonės, gesintuvai yra visuose gyvenamuosiuose korpusuose, korpuso vyresniųjų kabinetuose, Lukiškių TI-K yra įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis, gaisriniai čiaupai. Taip pat, kiekviename gyvenamajame korpuse yra įrengta po du evakuacinius išėjimus, yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Atsakovo atstovas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šį prašymą grindžia Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, kuriais vadovaujantis, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimui nustatyta 0,06 Eur suma. Teismui su atsiliepimu pateikti 67 A4 formato lapai įrodomosios medžiagos. Atsižvelgiant į tai Lukiškių TI-K turėtų būti priteista 4,02 Eur (67 x 0,06) bylinėjimosi išlaidų. Taip pat, teismui kartu su atsiliepimu į patikslintą skundą pateikti 41 A4 formato lapai įrodomosios medžiagos. Atsižvelgiant į tai Lukiškių TI-K turėtų būti priteista 2,46 Eur (41 x 0,06) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su patikslinto skundo pateikimu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K tik nuteistieji rūkantys asmenys izoliuojami nuo nerūkančiųjų. Suimtieji Lukiškių TI-K rūko kamerose, o ne specialiai tam skirtose vietose. Pareiškėjas teismo posėdyje priteistinos žalos dydį prašė nustatyti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K.

Nustatyta, kad pareiškėjo keliamas ginčas jau kartą buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Pareiškėjas į teismą buvo kreipęsis dviem skundais. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-303-643/2017 pareiškėjo skundo dalį dėl minimalaus ploto pažeidimo, naudojimosi dušu tvarkos ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo per 2012 m. spalio 12 d. – 2015 m. rugpjūčio 12 d. laikotarpį paliko nenagrinėtą. Pareiškėjui R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1332-208/2017 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui 610 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sujungęs šias bylas ir išnagrinėjęs jas apeliacine tvarka, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-303-643/2017 dalį, kuria pareiškėjo skundo dalis dėl minimalaus ploto pažeidimo, naudojimosi dušu tvarkos ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo per 2012 m. spalio 12 d. – 2015 m. rugpjūčio 12 d. laikotarpį palikta nenagrinėta, paliko nepakeistą. Taip pat paliko nepakeistą minėto sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo dalis laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 12 d. – 2013 m. kovo 15 d., išskyrus 2012 m. spalio 12 d. – 2015 m. rugpjūčio 12 d. laikotarpį apimančią reikalavimo dalį dėl minimalaus ploto ir privatumo neužtikrinimo bei naudojimosi dušu tvarkos, atmesta taikant ieškinio senatį. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-303-643/2017 dalį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1332-208/2017 panaikino ir šią dalį bylos perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį, nagrinėdamas pareiškėjo skundus iš naujo, šioje byloje vertins pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. ir spręs dėl valstybės civilinės atsakomybės pagrindų.

Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl yra aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte. Įsakymas Nr. V-124 nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (I t., b. l. 21-34; II t., b. l. 69-74, 150-162, V. t., b. l. 99-105), matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d.) – iš viso 460 dienų, 398 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį (2015-12-16–2016-01-12, 2016-01-15, 2016-01-26–2016-02-02, 2016-02-09–2016-02-10, 2016-02-12, 2016-02-23–2016-03-15) – 62 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų: pareiškėjui teko nuo 2,13 kv. m. iki 3,51 kv. m. kameros ploto. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose iš dalies yra pagrįstos. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Europos žmogaus teisių teismo 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros, be kita ko, buvo užstatytos suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų atskirais aukščiau paminėtais laikotarpiais Lukiškių TI-K pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o kalinimas tokiomis sąlygomis buvo gana ilgas, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su dažnu perkėlimu iš vienos kameros į kitą, pažymėtina, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatas Lukiškių TI-K administracija turi teisę kiekvieną dieną vykdyti asmenų perkėlimus. Byloje nustatytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjo perkėlimai iš vienos kameros į kitą buvo vykdomi pažeidžiant nustatytas taisykles.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo įrengta pakankamai spintų asmeniniams daiktams susidėti, stalas buvo per mažas ir prie jo pavalgyti galėjo tik du asmenys.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6, 14.7 ir 14.8. punktuose nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti stalas, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Pažymėtina, jog pareiškėjas, teigdamas, jog kamerose trūko spintų asmeniniams daiktams susidėti ar stalas buvo per mažas, nusiskundimą apibūdino pernelyg abstrakčiai, nenurodė, nei konkrečių kamerų, nei laikotarpių, kuomet jam trūko vietos asmeniniams daiktams, ar jis negalėjo pavalgyti prie stalo, juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais kamerose laikytas vienas ar dviese. Teismo vertinimu spintelių trūkumas ar per mažo stalo kamerose įrengimas yra neatsiejamai susiję su kameros ploto pažeidimu, todėl vertintinas kaip šio pažeidimo dalis, atskirai dėl jų nepasisakant.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K įrengtas netinkamai, sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto yra apie 1,35 m aukščio, o nesant kabinos, naudodamasis sanitariniu mazgu jis jautė diskomfortą kitų sulaikytųjų atžvilgiu, gilius psichologinius išgyvenimus.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Atsakovas atsiliepime į skundą dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nors toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų standartų (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“), teismas pabrėžia, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys (tiek toje pačioje kameroje laikomi asmenys, tiek prižiūrėtojai) gali matyti ten esantį asmenį. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.). Šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su kitais asmenimis, t. y. 446 dienas.

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad vėdinimas per langus yra netinkamas. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 24 punktą, kameros vėdinamos per langus. Atitinkamos nuostatos yra išlikusios ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 (toliau - HN 134:2015), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Minėta, kad Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka higienos normų reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Įvertinus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, matyti, kad ginčo laikotarpiu tam tikri higienos normų pažeidimai buvo užfiksuoti, tačiau jie buvo nežymūs (I t., b. l. 47–97) ir esant galimybei pašalinami. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą bei Lukiškių TI-K administraciją dėl higienos normų reikalavimų nesilaikymo ir ne kartą buvo nustatyti pažeidimai (žr., pvz., I t., b. l. 122–126, 135, 139–148, 155 ir kt.), todėl ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai.

Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl kamerose būna nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, tačiau nustačius tokius pažeidimus Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti ir atitinkamai sudaryti geresnes laikymo sąlygas asmenims. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, neaišku, kokią žalą abstrakčiai nurodytos, jo vertinimu, netinkamos sąlygos, išskyrus per mažą kamerų plotą, jam darė. Pažymėtina, kad remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes. Pagal pateiktas sutartis atliekami kenkėjų naikinimo darbai (I t., b. l. 98–105).

Pareiškėjas teigia, kad kamerų apšvietimas buvo netinkamas, dieninis dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus, o natūrali šviesa – per silpna. Kameros langai buvo nešvarūs, tačiau dėl įrengtų grotų pareiškėjas negalėjo jų nuvalyti. Kadangi kamerose nėra jungiklių, pareiškėjas negalėjo išjungti dirbtinio dieninio apšvietimo.

HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, HN 134:2015 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Kita vertus, HN 76:2010 2 punkte ir HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, kad šios higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K nurodytų higienos normų priėmimo metu buvo veikianti įstaiga, jai nėra taikomas reikalavimas įrengti skaidraus stiklo langus, kadangi tai būtų susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. vasario 9 d., 2016 m. vasario 10 d. patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 404, kurioje pareiškėjas laikytas 2016 m. vasario 24 d.–2016 m. kovo 15 d. laikotarpiu, dieninis dirbtinis apšvietimas buvo 240 lx, 2016 m. kovo 14 d. patikrinimo metu kameros Nr. 404 dirbtinis dieninis apšvietimas buvo 291 lx (V t., b. l. 182-183, 184-185, VI t., b. l. 7) ir tai atitiko nustatytus reikalavimus. Tuo tarpu teismui pateiktame skunde pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė savo argumentų, jog natūralus ar dirbtinis apšvietimas buvo netinkamas, jo teiginiai yra paremti subjektyviais pareiškėjo pojūčiais, tačiau tai nepatvirtina neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į budinčius pareigūnus, prašydamas išjungti kameroje dirbtinį apšvietimą, todėl pareigūnai, nežinodami, jog pareiškėjo netenkina dirbtinis apšvietimas, taip pat negalėjo imtis atitinkamų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų.

Metalinių grotų ant langų įrengimas yra reglamentuotas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte, todėl jų įrengimas atitinka teisės akto reikalavimus.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam nepakako vieno karto per savaitę praustis duše. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. HN 76:2010 68 punkte bei HN 134:2015 44 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi, teisės aktuose yra įtvirtinta suimtųjų teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, tačiau juose nenustatytas naudojimosi dušu laikas. Pareiškėjas neneigė, jog Lukiškių TI-K jam buvo užtikrinta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, o teismo vertinimu, 15 min. yra pakankamas laiko tarpas pasirūpinti asmens higiena. Pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai negalėjo pasinaudoti dušu, tačiau skunde teigė, kad tokios galimybės neturėdavo dėl profilaktinių darbų. Profilaktinių darbų atlikimas yra būtinas tinkamam sistemos funkcionavimui, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas dušu negalėjo pasinaudoti dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų. Esant nurodytoms aplinkybėms, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų, teismo vertinimu, yra abstraktūs ir nepagrįsti. Bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Be to, viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis ir mokama skalbimo paslauga. Taigi pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius, o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga, o neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvadas, kad Lukiškių TI-K administracija šiuo aspektu jokių pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pareiškėjas skunde teigia, kad pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, o pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti.

Remiantis SVĮ 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Be to, įvertinus atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją, darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti. Pareiškėjo teiginiai dėl vietos pasivaikščiojimo kiemelyje trūkumo nepagrįsti, kadangi teisės aktuose nėra nustatyto minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pagal dienotvarkę pusryčiai Lukiškių TI-K patiekiami 6.10 val., o darbo dienomis pasivaikščiojimai lauke organizuojami 6.30 val., todėl pareiškėjas nespėjo pavalgyti ir susiruošti į lauką. Mano, kad tokiu būdu buvo sudarytos kliūtys pasivaikščiojimams. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas neginčijo, jog pasivaikščioti jis būdavo vedamas ne dienotvarkėje nustatytu laiku, esminis jo argumentas, kad tai vykdavo netrukus po pusryčių – per greitai. Iš Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintos Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės (V t., b. l. 61) matyti, kad pasivaikščiojimas gali būti vykdomas 6.30 val. – 12.30 val., 13.30 val. –17.30 val. ir 18.30 – 19.30 val. Pusryčiai į kamerą atnešami nuo 6.10 val. Teismo vertinimu, 20 min. papusryčiauti ir susiruošti į lauką yra pakankamas laiko tarpas. Juo labiau, kad pasivaikščiojimas gryname ore nėra suimtųjų pareiga, todėl jausdamas, kad laikas pasivaikščiojimams netinkamas, pareiškėjas galėjo jo atsisakyti.

Pareiškėjo skundo argumentas, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, atmestinas kaip nepagrįstas, nesant byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė šias sąlygas. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tokių pažeidimų nėra. Be to, teismas pažymi, jog Lukiškių TI-K įrengtas ir eksploatuojamas iki minėto nutarimo įsigaliojimo, o jo 3.1. papunktyje nustatyta, kad uždraudžiama naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose, o ne iki šio nutarimo įrengtuose objektuose.

Pareiškėjo teiginiai dėl avarinės ir priešgaisrinės apsaugos reikalavimų pažeidimo vertinami kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, neindividualizuoti. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K buvo laikomasi privalomų priešgaisrinės saugos reikalavimų. Byloje tokių pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo laikomasi reikalavimų dėl draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose.

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT laikosi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013). Nagrinėjamu atveju, nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei kitoje atsakovo pateiktoje medžiagoje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl draudimo rūkyti kamerose įgyvendinimo, todėl, vadovaujantis minėta LVAT praktika, negalima teigti, kad Lukiškių TI-K administracija tinkamai įgyvendino šį draudimą. Tačiau, LVAT taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis, todėl kritiškai vertintinas pareiškėjo skundo teiginys, kad jis visą laiką buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais. Taigi, teismas, vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia į aplinkybę, kad Lukiškių TI-K galimai ne visada buvo tinkamai užtikrintas draudimas rūkyti.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog Lukiškių TI-K nesilaiko nei vieno higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimo – nei tualetinis popierius, nei dantų šepetėliai ir dantų pasta, nei skutimosi peiliukai, nei priemonės indams plauti nebuvo išduoti, o prieš einant į dušą nebuvo išduotas ir muilas.

Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Minėtame teisės akte nustatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsakovas atsiliepimuose į skundą paaiškino, kad Kalėjime vyrams tualetinis popierius ir muilas išduodamas 2 kartus per mėnesį, o dantų šepetėlis, dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai išduodami kas mėnesį. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl minėtų higienos priemonių neišdavimo, o netikėti Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytais faktais, kad visos priemonės buvo išduotos laikantis teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo, todėl kritiškai vertinamas skundo teiginys, kad minėtos higienos priemonės niekada nebuvo išduotos. Be to, Lukiškių TI-K teismui pateikta armatūrinė kortelė asmeniniam naudojimuisi išduotiems daiktams patvirtina, kad pareiškėjui nuolat buvo išduodamos asmens higienos priemonės, patalynės užvalkalai bei kitas teisės aktais nustatytas inventorius (I t., b. l. 37–40).

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K administracija ribojo socialinių poreikių tenkinimą, nesudarydama tinkamų sąlygų pasimatyti su artimaisiais, pasimatymų kabinos buvo nešvarios, mikrofonai subraižyti, su defektais. Skambinti telefonu galėjo tik artimiesiems pervedus lėšas.

Vadovaujantis HN 76:2010 4 punktu, visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. HN 134:2015 34 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. Trumpalaikių pasimatymų patalpos po kiekvieno pasimatymo turi būti išvalytos drėgnuoju būdu naudojant valiklius su dezinfekantu ir išvėdintos (HN 76:2010 34 punktas). Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas jokių argumentų, susijusių su pasimatymų kabinų būkle, nenurodė, tačiau iš Lukiškių TI-K 2016 m. vasario 23 d. rašto Nr. 96-609 pareiškėjui (V t., b. l. 78-80) matyti, kad pasimatymų patalpos buvo valomos kiekvieną dieną drėgnuoju būdu ir vėdinamos. Tuo tarpu pareiškėjas šį nusiskundimą konkretizavo nepakankamai ir nenurodė, kaip ir kada būtent buvo apriboti jo socialiniai poreikiai ir sutrikdytas bendravimas su artimaisiais dėl to, kad buvo subraižytas mikrofonas ar nešvarios kabinos, kada pareiškėjas su artimaisiais negalėjo bendrauti dėl mikrofono defekto, atsižvelgiant į tai, žalos padarymo faktas šiuo pagrindu laikytinas neįrodytu.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo vykdomas joks suimtųjų užimtumas, teisinis ir socialinis švietimas, nevyko jokie kultūriniai ir sporto renginiai, į fizinės reabilitacijos kambarį pareiškėjas nebuvo vedamas dėl darbuotojų trūkumo.

Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatorių administracija organizuoja socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą. Pagrindinės užimtumo formos yra šios: 1) socialinis ir teisinis švietimas; 2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; 3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; 4) kultūros, sporto ir kiti renginiai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir vidaus tvarkos taisyklės) 98 straipsnyje nustatyta, kad suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos. Bibliotekos knygų fondas turi būti toks, kad vienam suimtajam tektų ne mažiau kaip 5 knygos, esant galimybėms, kiekvieną dieną į kameras suimtiesiems duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas. Jeigu laikraštis duodamas į kamerą nustatytam laiko tarpui, šis laiko tarpas neturi būti trumpesnis kaip 0,5 val. vienam žmogui. Suimtiesiems leidžiama už lėšas, esančias jų asmeninėse sąskaitose, įsigyti neribotą kiekį literatūros, taip pat prenumeruoti periodinę spaudą. Prenumeruoti suimtiesiems periodinę spaudą turi teisę jų giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.

Atsiliepimuose į skundą atsakovas nurodo, kad suimtieji Lukiškių TI-K dalyvauja užimtumo programose, kur organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.) turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos, gali dalyvauti Šv. Mišiose, naudotis biblioteka, sporto sale, įstaigoje organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai, suimtieji vedami pasivaikščioti į fizinės reabilitacijos kambarį, į kino salę, gali naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauja ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose.

Iš skundo turinio ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 23 d., 2015 m. spalio 26 d., 2015 m. lapkričio 1 d., 2015 m. lapkričio 5 d., 2016 m. sausio 28 d., 2016 m. kovo 15 d., 2016 m. gegužės 1 d., 2016 m. vasario 7 d., 2016 m. balandžio 28 d. kreipėsi į psichologus ir Lukiškių TI-K direktorių, skųsdamasis, kad jis nebuvo vedamas sportuoti į salę ar reabilitacijos kambarį, dėl užimtumo trūkumo (IV t., , b. l. 6, 7, 8, 99, 100, 101, V t., b. l. 43, 63, 64), tačiau nei viename pareiškėjo skunde neužsimenama, kad jis negalėjo pasinaudoti biblioteka ar kitu pasyviuoju užimtumu, iš esmės visi pareiškėjo nusiskundimai užimtumo trūkumu yra susiję su negalėjimu pasinaudoti sporto sale ar reabilitacijos kambariu. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 96 punktu, suaugusiems suimtiesiems sąlygos sportuoti ir mankštintis sudaromos pagal galimybes, t. y. priklauso nuo sudaryto grafiko, laisvų specialistų ir kt. Iš Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. pažymos Nr. 24-3589 (IV t., b. l. 85) matyti, kad pareiškėjas į fizinės reabilitacijos kambarį ginčo laikotarpiu buvo vedamas 2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. birželio 6 d. ir 2013 m. rugpjūčio 7 d., 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. birželio 17 d., 2015 m. kovo 10 d., 2015 m. kovo 16 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2015 m. balandžio 9 d., 2015 m. balandžio 27 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2015 m. gegužės 11 d., 2015 m. gegužės 21 d., 2015 m. liepos 20 d., 2015 m. rugpjūčio 20 d., 2015 m. rugpjūčio 25 d., 2015 m. rugsėjo 4 d., 2015 m. rugsėjo 25 d., 2015 m. lapkričio 9 d., į ŽIV/AIDS narkomanijos prevencijos programas vestas 2013 m. balandžio 3 d. ir 2013 m. gegužės 6 d., 2016 m. vasario 17 d. pareiškėjas dalyvavo dokumentinio filmo apie Nepriklausomybės akto signatarus peržiūroje (V t., b. l. 78-80), iš Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 7 d. rašto matyti, kad pareiškėjas 2016-m. balandžio 4 d. ir 2016 m. balandžio 11 d. individualių pokalbių metu buvo supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso bei Suėmimo vykdymo įstatymo pakeitimais, t. y. buvo vykdomas pareiškėjo teisinis švietimas, taip pat pareiškėjas neneigė, kad turėjo galimybę kasdien valandą laiko pasivaikščioti lauke (V t. b. l. 65-66). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad siekdamas pasinaudoti kitomis, ne aktyviojo užimtumo programomis, kreipėsi į įstaigos administraciją su prašymais ar tokie prašymai nebuvo patenkinti. Be to, iš aktyvių pareiškėjo skundų psichologui bei įrašų jo sveikatos istorijoje (IV t., b. l. 44-82) matyti, kad jam buvo teikiama ir psichologo pagalba. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kad atsakovo atstovas netinkamai organizavo pareiškėjo užimtumą ir teisinį švietimą.

Pareiškėjas nurodo, kad mokėsi Lukiškių TI-K mokykloje, tačiau pamokos nevyko, užduotys buvo perduodamos į kamerą, dėl riboto interneto prieigos pareiškėjas negalėjo savarankiškai domėtis teismų praktika.

Lukiškių TI-K 2016 m. vasario 23 d. rašte (V t., b. l. 78-80) nurodyta, jog įstaigoje yra sudaryta galimybė suimtiesiems ir nuteistiesiems mokytis Vilniaus mokymo centre, tačiau nėra galimybės mokymo organizuoti klasėse. Mokiniai mokomi savarankiškai, juos konsultuoja mokytojas. Teismo vertinimu, pareiškėjo teismui pateikta mokymosi medžiaga (IV t., b. l. 113-183) leidžia daryti išvadą, kad užduotys jam buvo perduodamos, be to, 2016 m. birželio 7 d. pareiškėjui išduotas pagrindinio išsilavinimo pažymėjimas (V t., b. l. 54) patvirtina, kad pareiškėjas galėjo Lukiškių TI-K pasinaudoti mokymosi galimybe. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kokią neturinę žalą patyrė, negalėdamas mokytis klasėje, šis pareiškėjo argumentas nesudaro pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Dėl riboto interneto prieigos pareiškėjo nusiskundimas yra pernelyg abstraktus, pareiškėjas nenurodė, kokių būtent neuždraustų internetinių svetainių negalėjo lankyti, kodėl norimos informacijos negalėjo sužinoti iš leistinų lankyti puslapių, todėl šis argumentas atmestinas kaip deklaratyvus teiginys, nepatvirtinantis atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad per visą laikymo Lukiškių TI-K laiką jam nebuvo skirtas nei vienas paskatinimas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 33 straipsnis nustato, kad už nepriekaištingą elgesį suimtiesiems gali būti skiriamos paskatinimo priemonės, tačiau teisės aktuose nėra nustatyta įstaigos administracijos imperatyvi pareiga skirti suimtiesiems paskatinimus, net jei jų elgesys ir atitinka nepriekaištingo elgesio standartus. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo ir šiuo atveju pripažinti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui dėl minimalaus ploto kameroje nesuteikimo atitinkamais periodais, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis ir tam tikrų higienos normų reikalavimų nesilaikymo kamerose galėjo kilti tam tikri nepatogumai, neigiami išgyvenimai, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Taigi teismas, atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą, įvertinusi kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui 4400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, ši suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Tuo tarpu pareiškėjo skunduose prašoma priteisti suma, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, be to, pats pareiškėjas, iš esmės nepateikdamas jokių įrodymų, patvirtinančių jo prašomos priteisti sumos pagrįstumą, teismo prašė savo nuožiūra spręsti dėl žalos dydžio.

Pažymėtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Lukiškių TI-K atsiliepimuose į skundą prašė priteisti iš atsakovo 11,52 EUR bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad jas sudaro dokumentų kopijų rengimo išlaidos.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Tuo atveju, jei skundas tenkinamas iš dalies atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą atmestų reikalavimų daliai. Kita vertus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Šiuo atveju atsakovo atstovas skundo priedus pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, be to, dokumentai buvo pateikti per Lietuvos teismų Elektroninių paslaugų portalą, todėl nurodytų išlaidų jis realiai nepatyrė. Esant nurodytoms aplinkybėms Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. P. skundą tenkinti iš dalies.

R. P. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4400 (keturis tūkstančius keturis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė