Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Daivos Kazlauskienės, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Selilioniui, nuteistojo A. C. gynėjui advokatui Laimonui Gasiūnui, nukentėjusiesiems H. K. ir G. K. bei jų atstovui advokatui Edvardui Steckiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. C. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje ir jam paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš kaltinamojo A. C. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 72,91 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš dalies tenkintas civilinės ieškovės G. K. civilinis ieškinys ir G. K. iš kaltinamojo A. C. priteista: neturtinei žalai atlyginti 1000 Eur; 1012,38 Eur atstovavimo išlaidų.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus duomenis – kaltinamojo (nuteistojo) A. C., nukentėjusiųjų G. K. ir H. K.; liudytojų G. R.; J. C., D. C. ir M. C. parodymus; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistų 2018-05-15 bei 2019-02-13 išvadas bei ekspertų-specialistų V. K. ir J. P. parodymais teisiamojo posėdžio metu, sprendė, kad A. C. inkriminuojama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį. Nors apeliantas viso proceso metu savo kaltę neigė, pirmosios instancijos teismas, atmetė gynybos versiją – jog pati nukentėjusioji G. K. puolė kaltinamąjį, jo sutuoktinę ir užkliuvusi griuvo ant žemės bei susižalojo, jog nukentėjusioji G. K. smurtavo, kaip neatitinkančią tikrovės, kuri paneigta byloje esančiais ir teisme išsamiai išnagrinėtais įrodymais. Konstatavo, jog konfliktas kilo be priežasties, būtent A. C. inicijavo konfliktą ir prieš nukentėjusiuosius H. ir G. K. panaudojo fizinį smurtą. Pažymėjo, jog iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad kaltinamasis (nuteistasis) veikė tyčia, A. C., pradėjęs konfliktą ir jį provokuodamas tęstis, G. K. sudavė smūgį ranka, ko pasekoje pastaroji pargriuvo bei tuo padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje nustačius, kad A. C. nusikalstamus veiksmus atliko gyvenvietėje, lauke, vietos priskyrimas viešajai – teismui abejonių nekėlė. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog kaltinamasis siekė pademonstruoti savo galią, ignoruojant visuotinai priimtas elgesio taisykles. Teismui nekilo abejonių ir dėl kaltinamojo A. C. veiksmų nukentėjusįjį H. K. apliejant vandeniu su pasityčiojimu, kad kaltinamasis spjaudėsi į kaimynus K. ir spjaudymąsį ant nukentėjusiųjų pripažinęs įžūliu elgesiu, konstatavo, kad būtent toks kaltinamojo pasirinktas tyčinis veikimo būdas bei tyčiojamasis sukėlė baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius – realų visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.11. Apibendrindamas skundo argumentus apeliantas mano, kad apylinkės teismas daugelį įrodymų vertino pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme numatytas įrodymų vertinimo taisykles, nepašalino apelianto, nukentėjusiųjų, liudytojų ir kitų byloje esančių įrodymų prieštaravimų bei abejonių ir tokias abejones vertino ne nuteistojo naudai. Todėl vertina, kad teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo nepakankamai išsamiai ir objektyviai, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė A. C. teisę į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos principą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.

Nuteistojo A. C. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Iš skundo turinio seka, kad nuteistasis A. C. ginčija pirmosios instancijos teismo duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą, manydamas, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai A. C., liudytojų J. C., D. C. bei M. C. parodymus vertino kaip bandymą išvengti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės, pabrėždamas, kad skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas nesant įrodymų, kad apeliantas atliko kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus.

7. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, tarp nuteistojo A. C. ir nukentėjusiųjų H. K. ir G. K. įvykusio konflikto aplinkybes, jų veiksmus konflikto metu, apeliacinio skundo argumentus, sutinka su teismo išvadomis, kad nuteistojo A. C. veiksmuose yra visi viešosios tvarkos pažeidimui būtinieji požymiai ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. C. pagal BK 284 straipsnį.

8. BK 284 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2013, 2K-491/2013, 2K-520-303/2015, 2K-54-222/2017 ir kt.).

9. Byloje surinkti duomenys: įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b.l. 27-29), parodymų patikrinimo vietoje protokolas bei fotolentelės (T. 1, b.l. 47-52; 58-64;115-125), vaizdo įrašu (1 t. b. l. 133) ir ginčo vietos schemomis (2 t. b. l. 178, 3 t. b. l. 10-11), nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, kad incidentas tarp nuteistojo A. C. ir nukentėjusiųjų H. K. bei G. K. įvyko gyvenvietėje, gatvėje, kuri nėra asfaltuota, ir kurioje iš abiejų pusių yra gyvenamieji namai; (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namai yra neaptverti, vakaro metu. Taigi, šioje vietoje bet kurią akimirką galėjo pasirodyti ir kiti pašaliniai asmenys, todėl neabejotina, kad ši vieta yra vieša vieta BK 284 straipsnio prasme.Taip pat byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad nukentėjusioji G. K. nagrinėjamo įvykio metu patyrė sužalojimus – kaktos kairės pusės poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimais, dešinio žasto, dešinės blauzdos, dešinio sėdmens poodines kraujosruvas, dešinės alkūnės odos nubrozdinimus su aplinkine poodine kraujosruva, kairio dilbio, kairio riešo, dešinės šlaunies, abiejų blauzdų, dešinės čiurnos, dešinės pėdos odos nubrozdinimus, dešinės blauzdos odos nubrozdinimus su aplinkine poodine kraujosruva, t. y. sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

10. Nuteistasis A. C. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu tvirtina, jog jis nusikalstamos veikos nepadarė, kaltinime nurodytų veiksmų neatliko. Tvirtina, kad tarp jo ir nukentėjusiojo H. K. įvyko buitinis konfliktas, kurį pradėjo nukentėjusysis H. K., kuris eidamas link apelianto gyvenamojo namo kiemo ir reikšdamas pretenzijas dėl K. nesumokėtų pinigų už lietaus nutekėjimo sistemos – drenažo įrengimą kaimyniniuose žemės sklypuose, pradėjo keiktis, įžeidinėti nuteistąjį A. C., paėmęs akmenį sviedė į jį (A. C.), pataikė į kauptuką, kuris sulūžo. Priėjusi nukentėjusioji G. K., taip pat įžeidinėjo apeliantą bei dėl triukšmo atėjusią apelianto sutuoktinę J. C.. Pasak nuteistojo, nukentėjusioji G. K. bandė smūgiuoti apeliantui į veidą, šlepete bandė pataikyti J. C. į veidą, du kartus kumščiu ranka sudavė nuteistojo žmonai J. C., kuri bandė raminti „agresyviai“ nusiteikusią kaimynę, o besiginčijant, G. K. žengė atgal ir užkliuvusi už savo vyro pargriuvo ant nugaros, ko pasekmėje pati susižalojo. Apelianto parodymus, kad nagrinėjamu atveju agresyvią bei puolančiąją pusę užėmė nukentėjusieji, kad jie (nukentėjusieji) patys naudojo fizinį smurtą, ir kad visi G. K. užfiksuoti kūno sužalojimai kilo ne dėl nuteistojo tyčinių veiksmų, o dėl pačios nukentėjusiosios G. K. neatsargaus elgesio, tvirtino ir apelianto A. C. šeimos nariai – liudytojai J. C., D. C. bei M. C..

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie šios nutarties 10 punkte aptarti nuteistojo ir jo pusės liudytojų parodymai pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip siekis nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes šių proceso dalyvių parodymai, priešingai nei mano apeliantas, paneigti byloje surinktais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Kadangi nuteistojo pozicija, kurią tvirtino liudytojai J. C., D. C. bei M. C. paremta vien tik subjektyviais paaiškinimais, nenurodant net galimų priežasčių kodėl neva nukentėjusieji pradėjo konfliktą, kodėl konfliktas su nukentėjusiaisiais K. imtas filmuoti tik konfliktui pasibaigus, apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo pasirinkta gynybine pozicija, nes tokie parodymai dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams, negalėjo būti pripažinti įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą grindžia atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, aplinkybės buvo nustatytos remiantis ne vien tik nukentėjusiųjų H. K. ir G. K. parodymais (kas akcentuojama apeliaciniame skunde), bet ir kitais objektyviais duomenimis.

12. Tiek ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b.l. 56), tiek apklaustas teisme nukentėjusysis H. K. nuosekliai tvirtino, kad jis 2018-05-11 vakare buvo užėjęs pas kaimyną G. R., išeinant iš jo namų nuteistasis A. C., nieko nesakęs, rakoje turima laistymo žarna apipylė jį vandeniu, juokėsi ir tyčiojosi sakydamas, kad H. K. „apsišlapino.“ Grįžęs į namus apie tai jis papasakojo sutuoktinei G. K., po ko abu nukentėjusieji išėjo į lauką, kad pasiaiškinti su kaimynu. Jie (K.) su kaimynais C. susitiko per vidurį nuo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), priešais G. K. stovėjo A. C., o jis (H. K.) tuo metu stovėjo priešais J. C.. G. K. paklausus už ką A. C. vandeniu apipylė jos vyrą, A. C. iš pradžių pradėjo į juos spjaudyti (pataikė H. ir G. K. ant galvų, nes spjaudė į veidą, H. K. apspjovė gal 4 kartus, kiek kartų pataikė G. K. neskaičiavo), įžeidinėti, po ko vieną kartą ranka sudavė G. K. į galvos sritį, kur pataikė nukentėjusysis H. K. negalėjo pasakyti, paaiškindamas, kad viskas vyko greitai, tačiau matė judesį. G. K. nugriuvo aukštielnika, dešiniu šonu ant žvyruoto kelio prie vartelių, net nukrito šlepetės, ir galimai prarado sąmonę, nes negalėjo atsistoti. Jai (iš nugaros pusės, už pečių) atsistoti padėjo atėjęs kaimynas G. R., kuris į įvykio vietą atėjo išgirdęs šauksmus, rėkimus, ir kuris, pamatęs kaip A. C. trenkė G. K. į galvą, ėmė visus skirti.

13. Nukentėjusioji G. K. tiek ikiteisminio (T. 1, b.l. 32-33), tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad į namus šlapias grįžo H. K., G. K. ir H. K. išėjo pasiaiškinti su nuteistuoju, kuris nieko neatsakęs, spjovė pataikydamas į nukentėjusiuosius, G. K. paprašius nustoti spjaudytis, nuteistasis A. C. nieko neatsakęs ir priartėjęs prie G. K. ir pasakęs frazę „Čia tau už L.“, vieną kartą dešinės rankos kumščiu trenkė jai į kairę veido pusę, po ko pastaroji nukrito ant žemės, ant nugaros dešinio šono, ir trumpam prarado sąmonę, pajuto, jog yra keliama iš nugaros pusės, pamatė, kad netoliese stovėjo jos vyras H. K., kaimynas A. C. ir jo žmona, kuri savo telefonu filmavo konfliktą. Šie nukentėjusiosios G. K. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių (H. K. aplaistymo vandeniu, nuteistojo spjaudymosi, smūgio lokalizacijos, skaičiaus, smūgį sudavusio asmens, nugriuvimo fakto, tikslios įvykio vietos, veiksmų po įvykio) yra nuoseklūs, atitinka ir neprieštarauja nukentėjusiojo H. K. parodymams bei jos parodymams ikiteisminio tyrimo metu, tas pačias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir protokole-pareiškime, kuris 2018-05-17 buvo gautas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2-ajame veiklos skyriuje.

14. Apeliantas teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog jis vandeniu aplaistė H. K.; spjovė į G. K. ir jos vyrą H. K.; tyčiojosi iš H. K., sakydamas, kad pastarasis apsišlapino; tyčia ranka sudavė G. K. į veidą, o vien tik nukentėjusiųjų parodymai negali patvirtinti įvykio situacijos. Tačiau kolegijos nuomone šiuo atveju, vertinant nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, svarbūs liudytojo G. R. parodymai, kuris nurodė, kad išleidęs H. K. iš savo namų, jis pro langą pamatė, kad A. C. lauke prie namų laikė rankose šlangą su vandeniu ir juokėsi, o ką tik iš jo namų išėjęs kaimynas H. K. netrukus atgal pas jį grįžo aplietas vandeniu ir papasakojo, kad jį apipylė A. C.. Šalia jo sklypo kaimynų konfliktas tęsėsi, į gatvę išėjo G. K. ir A. C. žmona J. C., tarp kurių prasidėjo žodinis konfliktas. Liudytojui G. R. įšėjus į lauką, jau vykstant kaimynų konfliktui, jis matė, kad nuteistasis A. C. spjaudėsi, pažymėdamas – ne kartą, H. ir G. K. į veidą bei įžeidinėjo nukentėjusiuosius, tuo provokuodamas dar didesnį konfliktą, dėl tokių veiksmų G. R. bandė sugėdinti A. C., kad nebetęstų konflikto. Taip pat nurodė, kad matė, jog A. C. ranka sudavė G. K., smūgis buvo pakankamai stiprus, tyčinis nukentėjusioji nukrito, jis (G. R.) ją pakėlė ir bandė skirti kaimynus. Akcentavo, jog smūgį matė, nes tuo metu stovėjo iš šono, maždaug vieno metro atstumu. Liudytojo pažiūriu, kaimynų konfliktą labiausiai lėmė būtent nuteistojo elgesys, todėl jis pasiūlė nukentėjusiajai kreiptis dėl ekspertizės.

15. Nors apeliantui kyla abejonių dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, įžvelgiant nukentėjusiųjų H. K. ir G. K. parodymuose netikslumus (pvz. dėl smūgio sudavimo G. K., dėl jos pakėlimo po nugriuvimo), o liudytojo G. R. parodymus apliantas vertina kaip nepatikimus ir subjektyvius, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų parodymai dėl aplinkybių ar buvo suduota į kairę veido pusę, ar kairį smilkinį, ar į galvos kairę pusę, ar žandikaulį, tai, jog H. K. nepamena, kur buvo konkrečiai pataikyta G. K., negali būti laikytini iš esmės prieštaringais, nepatikimais ir neobjektyviais, nes pati aplinkybė, kad nukentėjusioji G. K. nuteistojo A. C. veiksmais patyrė sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu bei sukėlė nukentėjusiajai G. K. fizinį skausmą, nagrinėjamo įvykio metu, patvirtina ne tik nukentėjusysis H. K., liudytojas G. R., bet ir 2018-05-15 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b.l. 38-39), eksperto V. K. duoti paaiškinimai teisme dėl G. K. nustatytų sužalojimų, lokalizacijos ir mechanizmo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių proceso dalyvių parodymus vertinimo kaip objektyvius bei patikimus ir juos pripažino įrodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija neįžvelgia liudytojo G. R. parodymuose suinteresuotumo nagrinėjamos bylos baigtimi, ar galimo palankumo nukentėjusiesiesiems, siekiant apkaltinti A. C. dėl neva nebūto nusikaltimo, nes liudytojas G. R. teisme kategoriškai tvirtino, jog jokių konfliktų su nuteistuoju nėra, apkalbėti nuteistojo liudytojas neturi jokio tikslo, o liudijo, būdamas įspėtas už melagingų parodymų davimą, tas aplinkybes, kurias matė ir girdėjo.

16. Apelianto argumentai dėl eksperto V. K. duotų paaiškinimų teisme, tvirtinant, jog šis ekspertas tvirtindamas nedirbančio specialisto O. D. 2018-05-15 specialisto išvadą, teisiamajame posėdyje darė tik prielaidą, kuri neva nepaneigia nuteistojo versijos, jog nukentėjusioji susižalojo pati, yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi ištirtų įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog (nepaisant A. C. ir jo pusės liudytojų keliamos versijos), nukentėjusioji negalėjo susižaloti pati, jai sužalojimai padaryti būtent 2018-05-11 konflikto tarp jos ir A. C. metu, nes specialistas V. K. teismo posėdžio metu, nepaneigė aptariamos specialisto išvados, o tik patvirtino ją, detaliau paaiškindamas, kad nuo rankos smūgio galėjo būti sužalotas (nukentėjusiosios) veidas, o kiti sužalojimai būdingi dėl nukritimo, griūnant ant kairiojo šono, kaip ir nurodė pati nukentėjusioji. Specialistas, paneigdamas nuteistojo versiją, akcentavo, jog vertinamas smūgis, gali būti nepaliekantis žymių, bet šiuo atveju likusios žymės rodo, kad buvo kontaktas ir būtent dėl to žmogus nukrito. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teiktais kompetetingo specialisto paaiškinimais, kuris įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų išvadų teikimą, juolab, jog jo teikti paaiškinimai sudaro vieningą įrodymų visumą atitinkančią byloje surinktus įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią išvadą ir specialisto V. K. paaiškinimus vertino kaip esminius šioje byloje įrodymus.

17. Nuteistasis tvirtina, kad proceso metu buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti jo prašymus skirti papildomą teismo medicininę ekspertizę, siekiant nustatyti galėjo ar negalėjo įvykio metu A. C. sugniaužti dešinės rankos pirštus į kumštį. Taip pat pabrėžia, kad teismas netenkino ir kito 2020-05-04 prašymo, kuriuo buvo prašoma atlikti eksperimentą ir atlikti kitus procesinius veiksmus, kurie panaikintų arba ne apelianto, nukentėjusiųjų ir liudytojų duotų parodymų prieštaravimus dėl H. K. apipylimo vandeniu fakto. Pasisakant dėl šių argumentų, pastebėtina, kad jie yra grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis buvo motyvuojama nuteistojo pozicija nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių skundžiamame nuosprendyje yra pasisakyta pakankamai aiškiai ir nuosekliai. Šie nuteistojo teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nes kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, siekiant byloje išsiaiškinti dėl kaltinamojo A. C. galimybes sugniaužti kumštį pagal jo sveikatos būklę, buvo gautos specialistų išvados. Nors pagal 2019-02-13 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 194-195), nustatyta, kad pateiktuose tyrimui dokumentuose nepakanka duomenų pagrįsti, ar A. C. dėl jo sveikatos būklės ir podagros poveikio gali ar negali sugniaužti rankų pirštus į kumštį, tačiau pagal 2019-03-07 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 2, b.l. 3-14), nustatyta, kad 2019-03-07 apžiūrint A. C. galima teigti, kad jis gali sugniaužti rankų plaštakas ir pirštus į kumščius, sugniaužiant dešinę ranką lieka atstiręs III pirštas delniniame plaštakos paviršiuje; atsižvelgiant 2019-03-07 A. C. apžiūros metu nustatytos duomenis kategoriškai negalima paneigti galimybės, kad jis dešinės ar kairės rankų kumščiu (kumščiais) galėjo suduoti smūgį, smūgius. Tikslu paneigti ar patvirtinti nuteistojo keliamą versiją dėl kumščio sugniaužimo, teismo posėdžio metu buvo apklaustas ir išvadą teikęs specialistas J. P., kuris paaiškino, kad atsiuntus nuteistąjį A. C. buvo padarytos nuotraukos ir duota išvada, jog galima teigti, kad A. C. gali sugniaužti kumštį, tai matyti nuotraukose; skausmas netrukdo sugniaužti kumštį; be to filmuotoje medžiagoje matyti, kad A. C. sugniaužia kumštį atlikdamas kitus veiksmus. Specialisto teigimu, galimai nagais ir galima buvo padaryti nubrozdinimą veide, o trečias pirštas liko atstiręs, t. y. faktiškai delnu, todėl kitas asmuo gavęs tokį smūgį griūna aukštielninkas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai bei specialisto J. P. paaiškinimai neabejotinai patvirtina, kad būtent A. C. šioje byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis sukėlė nukentėjusiajai G. K. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Kadangi nagrinėjamoje situacijoje nustatant, ar nuteistasis A. C. galėjo dešinės rankos kumščiu suduoti vieną smūgį G. K. į galvą, teismui pakako byloje surinktų duomenų, todėl skirti papildomus proceso veiksmus, kurie jau ne kartą buvo nagrinėti ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.

18. Teisėjų kolegija įvertinusi aptartas aplinkybes daro išvada, kad esant nepasitvirtinusiai nuteistojo versijai, jog incidento iniciatoriumi buvo H. K., ir pritariant apylinkės teismo argumentams, jog konfliktas kilo be priežasties (nukentėjusiojo H. K. ir liudytojo G. R. parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis H. K. buvo aplietas vandeniu iš laistymo žarnos iš karto pastarajam išėjus iš kaimyno, tai užfiksuota ir 2018-06-28 apžiūros protokolu, kuriuo apžiūrėtas vaizdo įrašas (t. 1, b.l. 128-130)), darytina išvada, kad būtent nuteistojo įžūlūs veiksmai – be priežasties stovint savo nuosavame sklype ir vandeniu aplaistant į lauką iš kaimyno G. R. namo išėjusį nukentėjusįjį H. K., tyčiojantis, kad šis apsišlapino, po ko, tęsdamas šį savo neteisėtą elgesį bei toliau eskaluodamas dar didesnį kaimynų konfliktą viešoje vietoje kitų žmonių (liudytojo – kaimyno G. R.) akivaizdoje apspjaudė nukentėjusiuosius G. K. ir H. K., po ko vieną kartą ranka sudavė G. K. į kairę veido pusę, t. y. panaudojo fizinį smurtą, kuris lėmė ne tik nukentėjusiosios pargriuvimą ant žvyruotos kelio dangos, bet ir fizinio skausmo su nežymiu sveikatos sutrikdymu sukėlimą, vertintini kaip akivaizdžiai neadekvatūs nagrinėjamai situacijai (net ir įvertinus tarp K. ir C. iš ankščiau neišspręstą ginčą, susijusį su drenažo apmokėjimu), priešiški visuomenės rimčiai ir tvarkai, prieštaraujantys priimtoms visuomenės moralės normoms, demonstruojantys visuotiniai priimtinų elgesio normų ignoravimą, demonstratyviai pažeminantys ne tik nukentėjusiuosius, bet ir parodantys nepagarbą į incidento vietą, išgirdus triukšmus, atėjusiam ir konfliktą bandančiam nutraukti kaimynui G. R.. Nors nuteistojo teigimu, realiai viešoji visuomenės rimtis ir tvarka sutrikdyta nebuvo, vis tik teisėjų kolegijos vertinimu byloje neginčytinai įrodyta, kad dėl tokių nuteistojo veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes kaip nurodė liudytojas G. R., kuris į įvykio vietą atėjo jau prasidėjus konfliktinei situacijai, dėl tokių A. C. veiksmų jam buvo nemalonu, nuteistojo elgesys liudytojo G. R. buvo vertinamas kaip amoralus. Taigi, aptartos aplinkybės rodo, kad A. C. aiškiai suvokė pažeidžiantis viešąją tvarką, pasirinkdamas viešą vietą taip elgtis norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia.

19. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad skundžiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. birželio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes, byloje yra surinkta pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti neabejotinas išvadas dėl A. C. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu. Apelianto A. C. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas. Todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 straipsnio, 41 straipsnio nuostatų. Taip pat nepažeistos civilinį ieškinį reglamentuojančios normos. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo apeliacinės instancijos teisme

20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

21. Iš apygardos teismui pateikto nukentėjusiųjų prašymo, PVM sąskaitos faktūros, sąskaitos ataskaitos, sąskaitos apmokėjimą patvirtinančių dokumentų matyti, kad nukentėjusioji G. K. už susipažinimą su byla, atstovavimą apeliacinės instancijos teisme advokatui E. Steckiui sumokėjo 605 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla nagrinėta pagal nuteistojo paduotą apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, pateikto atsiliepimo apimtis nėra didelė, jame iš esmės atkartojami argumentai tapatūs argumentams pateiktiems pirmosios instancijos teisme, nuteistojo apeliacinis skundas išnagrinėtas per vieną teismo posėdį, kuris truko mažiau kaip vieną valandą, sprendžia, kad prašoma priteisti suma yra neproporcinga, todėl mažinama iki 300 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. C. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti nukentėjusiajai G. K. iš A. C. dalį apeliacinėje instancijoje patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti – 300 (tris šimtai) Eur.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.