- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-06
- Bylos Nr.
- 2A-610-392/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11307-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tatjana Žukauskienė, Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina
- Ieškovas
- BUAB „Rik grupė“
- Atsakovas
- UAB „Siguldos baldai“
- Kategorijos
- 2.5.8.11Sutarčių pabaiga
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „Rik grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-15 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18479-465/2015 pagal ieškovo BUAB „Rik grupė“ ieškinį atsakovui UAB „Siguldos baldai“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Rik grupė“ pareikštu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Siguldos baldai“ 2.776,08 Eur skolą, 117,75 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2011-12-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1384-124/2011 iškėlė ieškovui bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2012-01-04. Ieškovo bankroto administratorius, pradėjęs vykdyti bankroto procedūrą, tęsdamas tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą patalpų nuomos sutartį, 2012-01-24 sudarė naują patalpų nuomos sutartį Nr. 12/01-24-01, kurios pagrindu atsakovas iš ieškovo nuomojosi administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, atsakovas neatsiskaitė su ieškovu už patalpų nuomą už 2014 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. laikotarpį. Ieškovas taip pat nurodė, kad nors 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi nurodytas patalpas ieškovas perleido UAB „Solisita“, tačiau šis sandoris buvo įvykdytas tik 2014-09-15, pasirašius Sandorio baigimo aktą Nr. 14-09-15-1-1, o iki tol ieškovas turėjo teisę nuomoti nurodytas patalpas atsakovui ir gauti už tai pajamas (b.l. 1-3, 81-84).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Siguldos baldai“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovo reikalavimas sumokėti nuomos mokestį už atsakovui nuomotas administracines patalpas už 2014 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. laikotarpį yra nepagristas, nes ieškovas nuo 2014 m. liepos mėn. nebuvo šių patalpų savininkas, taigi, neturėjo jokios teisės nuomoti ar reikalauti mokėti nuomos mokestį už jas. Nurodytų patalpų nuomos santykiai, ieškovui 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi perleidus šias patalpas UAB „Solisita“, tarp ginčo šalių nutrūko, o tarp atsakovo ir naujojo patalpų savininko susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Be to, 2014-08-29 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas nurodytas patalpas įsigijo iš UAB „Solisita“, jos atsakovui perduotos 2014-09-12 priėmimo-perdavimo aktu (b.l. 25-26, 81-84).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-09-15 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo BUAB „Rik grupė“ atsakovui UAB „Siguldos baldai“ 300 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2012-01-24 nuomos sutartimi Nr. 12/01-24-01 ieškovas nuomojo atsakovui negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi šios patalpos buvo parduotos ir perduotos UAB „Solisita“. 2014-09-12 priėmimo-perdavimo aktu patalpos buvo perduotos atsakovui. Ginčas kilo dėl skolos už patalpų nuomą priteisimo už 2014 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. laikotarpį, atsakovui neapmokėjus dviejų ieškovo pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų. Atsakovas neginčijo, kad nuomos mokesčio nei ieškovui, nei naujam patalpų savininkui UAB „Solisita“ nurodytu laikotarpiu nemokėjo. Teismas pažymėjo, kad terminuota nuomos sutartis baigiasi, kai sueina jos terminas, jeigu šalys sutarties neatnaujina sudarydamos naują susitarimą arba CK 6.481 straipsnio nustatyta tvarka (CK 6.496 straipsnis). Ginčo šalių sudarytos nuomos sutarties 1.5 punktas numatė, kad patalpos išnuomojamos iki patalpų pardavimo. Sutartis baigiasi, kai sueina nuomos terminas ir šalys nesusitaria sutartį atnaujinti sudarius naują susitarimą (sutarties 9.1 punktas). Ieškovui 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi pardavus atsakovui nuomotas patalpas UAB „Solisita“, nuomos sutartyje numatytas nuomos terminas pasibaigė. Ieškovas susitarė su patalpų pirkėju UAB „Solisita“, jog patalpų priėmimo-perdavimo aktas nebus pasirašomas, nuosavybės teisė į patalpas pirkėjui perėjo nuo jų perdavimo momento (CK 6.393 straipsnio 4 dalis), o 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo momento (3.1 punktas, 6.1 punktas). Nors 2014-07-25 susitarimu ieškovas ir UAB „Solisita“ pakeitė 2014-07-18 sutarties 3.4 punktą, susitarę, kad iki pilno atsiskaitymo pagal sutarties 2.1 punktą pardavėjas (ieškovas) turės teisę nuomoti patalpas ir visos gautos pajamos teks ieškovui, tačiau, teismo vertinimu, šios teisės ieškovas nerealizavo, nes nesusitarė su atsakovu dėl nuomos sutarties atnaujinimo, kaip tai numatė nuomos sutarties 9.1 punktas. Tokiu būdu ieškovo nurodoma aplinkybė, kad patalpų pardavimo UAB „Solisita“ sandoris buvo baigtas 2014-09-15, todėl ieškovas iki to laiko turėjęs teisę nuomoti patalpas atsakovui, nėra teisiškai reikšminga. Teismas taip pat pažymėjo, kad jau 2014-09-12 patalpos perėjo iš UAB „Solisita“ atsakovo nuosavybėn. Atsižvelgiant į visą tai, teismas darė išvadą, kad ieškovas, pardavęs UAB „Solisita“ atsakovui nuomotas patalpas ir nesudaręs papildomo susitarimo su atsakovu dėl nuomos sutarties atnaujinimo, neteko teisės reikalauti nuomos mokesčio iš atsakovo už 2014 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. (b.l. 87-88).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Rik grupė“ teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį tenkinti. Ieškovas nurodo, kad pagal CK 6.477 straipsnio 4 dalį nuomotojas gali būti išnuomojamojo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. Ieškovas (pardavėjas) ir UAB „Solisita“ (pirkėjas) 2014-07-25 susitarimu papildė 2014-07-17 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties 3.4 punktą, pagal kurį ieškovas įgijo visas patalpų nuomotojo teises ir pareigas atsakovo atžvilgiu, tame tarpe ir teisę gauti nuomos mokesti už laikotarpį, kurį atsakovas neatlaisvino patalpų. Šis susitarimas buvo sudarytas atsižvelgiant į tai, kad UAB „Solisita“ nustatytu terminu su ieškovu neatsiskaitė už perleistas patalpas, todėl, siekiant padengti ieškovo nuostolius, išvengti netesybų ar pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, šalys susitarė, jog tuo laikotarpiu, kol UAB „Solisita“ pilnai atsiskaitys su ieškovu, jis pilnai išlaiko patalpų nuomotojo teises ir visos pajamos, susijusios su patalpų nuoma, tenka ieškovui. Taigi, 2014 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. atsakovas patalpų nuomos mokestį privalėjo mokėti ieškovui. Atsakovas nuomojamomis patalpomis naudojosi nepertraukiamai iki pat 2014-09-12, kada jam perėjo nuosavybės teisė į šias patalpas, tačiau nuomos mokesčio už 2014 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. atsakovas nemokėjo nei ieškovui, nei UAB „Solisita“. Tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo tęsėsi nuomos santykiai, patvirtina ta aplinkybė, jog ieškovo pateiktą 2014-08-29 PVM sąskaitą-faktūrą RIK Nr. 324 už 2014 m. rugpjūčio mėn. komunalines paslaugas apmokėjo atsakovas. Taip atsakovas aiškiai suprato ir patvirtino, kad būtent ieškovas yra patalpų nuomotojas. Atsakovas, nemokėdamas ieškovui sulygto nuomos mokesčio, pažeidė nuomos sutartį iš esmės. Atsakovas turi pareigą visiškai atsiskaityti su ieškovu už suteiktas patalpų nuomos paslaugas. Teismas neįvertino aplinkybės, kad nors ieškovas patalpas pardavė UAB „Solisita“, tačiau, remiantis 2014-07-25 susitarimu dėl 2014-07-17 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties papildymo, ieškovas išlaikė visas nuomotojo teises iki 2014-09-15, taip pat teisę į nuomos pajamas. Ginčo šalys nuomos sutarties 6.2. punktu susitarė, jog nutraukus šią sutartį ir/ar pasibaigus nuomos terminui, nuomininkas (atsakovas) privalo atlaisvinti patalpas (pasiimti savo daiktus) ir pasirašyti priėmimo-perdavimo aktą ne vėliau kaip paskutinę nuomos termino ir/ar sutarties galiojimo dieną, jeigu šalys dėl kitko nesusitarė raštu. Nuomininkas privalo mokėti sutartyje nustatytą nuomos mokestį ir padengti faktines bei bendrąsias eksploatacines išlaidas iki patalpų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos, jeigu šiame akte nenustatyta kitaip. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovo atsakovui išnuomotos patalpos nebuvo grąžintos, todėl atsakovas privalėtų sumokėti nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti patalpas, bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 straipsnio 2 dalis). Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovui negrąžinus patalpų ieškovas neturėjo galimybės jų išnuomoti kitam nuomininkui, todėl nepagrįstai ginčo santykiui netaikė CK 6.499 straipsnio 2 dalies ir nuomos sutarties 6.2 punkto (b.l. 90-92).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Siguldos baldai“ atsiliepimu teismo prašo ieškovo BUAB „Rik grupė“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-15 sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad ginčo šalių 2012-01-24 sudarytos patalpų nuomos sutarties 1.5 punkte nuomos terminas buvo nustatytas aiškiai apibrėžtu juridiniu faktu – patalpos atsakovui išnuomojamos iki patalpų pardavimo. Terminuota sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 7 punktas nustato, kad bankroto administratorius sudaro terminuotas įmonės turto nuomos sutartis, kuriose nuomos sutarties pabaigos diena turi būti šio turto pardavimo, perdavimo ar grąžinimo diena. 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovui išnuomotas patalpas ieškovas pardavė UAB „Solisita“. Tuo pačiu baigėsi ginčo šalių 2012-01-24 sudarytos patalpų nuomos sutarties terminas (sutarties 1.5., 9.1. punktai). Taigi, ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą dėl patalpų nuomos mokesčio sumokėjimo už 2014 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. CK 6.393 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Ieškovo ir UAB „Solisita“ 2014-07-18 sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties 3.1. punkte nurodyta, kad ieškovo prievolė perduoti sutartyje nurodytą turtą UAB „Solisita“ laikoma įvykdyta ir nuosavybės teisė UAB „Solisita“ pereina nuo sutarties pasirašymo momento, atskiras patalpų perdavimo-priėmimo aktas nėra pasirašomas, pirkimo-pardavimo sutartis yra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu UAB „Solisita“ turi teisę įregistruoti nuosavybės teisę į įsigytas patalpas. UAB „Solisita“ nuosavybės teisę į patalpas viešajame registre įregistravo 2014-08-04. Atsižvelgiant į tai, faktas, kad UAB „Solisita“ už perkamas patalpas su ieškovu atsiskaitė tik 2014-09-15, neturi teisinės reikšmės, nes nuosavybės teisė UAB „Solisita“ perėjo nuo 2014-07-18. Tą pačią dieną baigėsi ieškovo ir atsakovo 2012-01-24 sudaryta nuomos sutartis. Todėl teismas sprendime visiškai teisingai konstatavo, kad ieškovas neturi teisės reikalauti nuomos mokesčio iš atsakovo už 2014 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn., nes patalpos nuo 2014-07-18 nuosavybės teise jau nebepriklausė ieškovui. Aplinkybę, kad nuomos sutartis baigėsi, patvirtina ir 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 punktas, kuriame ieškovas patvirtino UAB „Solisita“, kad parduodamos patalpos niekam neišnuomotos. Atsakovo vertinimu, ieškovo teiginiai, kad po 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su UAB „Solisita“ 2014-07-25 buvo sudarytas papildomas susitarimas, pagal kurį ieškovas ir toliau turėjo teisę nuomoti patalpas, kol UAB „Solisita“ visiškai atsiskaitys už jas, ir gauti už tai nuomos pajamas, nepagrįsti. Kaip teisingai nurodė teismas, tuo metu ieškovas UAB „Solisita“ jam suteiktos teisės nuomoti patalpas nerealizavo. Ginčo šalių 2012-01-24 sudarytos nuomos sutarties 9.1 punktas nustatė, kad nuomos sutartis baigiasi, kai sueina nuomos terminas ir šalys nesusitaria atnaujinti sutartį, sudarydamos naują susitarimą. Šiuo atveju jokio papildomo susitarimo ieškovas su atsakovu nesudarė ir nuomos santykių po to, kai jie baigėsi 2014-07-18, neatnaujino. Todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo mokėti ieškovui nuomos mokesčio. Atsakovas taip pat pažymi, kad po to, kai ieškovas 2014-07-18 patalpas pardavė UAB „Solisita“, atsakovas ir naujasis patalpų savininkas vedė derybas dėl patalpų pirkimo. Derybos buvo sėkmingai baigtos ir atsakovas 2014-08-29 patalpas iš UAB „Solisita“ įsigijo. UAB „Solisita“ patalpų savininku buvo tik pusantro mėnesio ir per šį laikotarpį nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl naudojimosi patalpomis ar nuomos mokesčio mokėjimo, o taip pat neinformavo atsakovo apie tai, kad teisę nuomoti patalpas papildomu susitarimu suteikė ieškovui. Dėl to konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2014-07-18 iki 2014-09-12 tarp UAB „Solisita“ ir atsakovo susiklostė faktiniai panaudos teisiniai santykiai (CK 6.629 straipsnis). Atsakovas taip pat reiškia abejones, kad 2014-07-25 papildomas susitarimas, kuriuo remiantis UAB „Solisita“ ir ieškovas susitarė, jog ieškovas ir toliau turi teisę nuomoti patalpas iki tol, kol UAB „Solisita“ visiškai atsiskaitys už jas, ir gauti už tai nuomos pajamas, yra fiktyvus, sudarytas jau po to, kai teisme buvo iškelta ši byla, siekiant neteisėtu įrodymu pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai yra prieštaringi, nes vienur ieškovas teigia, kad nuomos santykiai tęsėsi po to, kai buvo parduotos patalpos, kitur gi pripažįsta, kad nuomos sutartis buvo pasibaigusi, o atsakovas privalo atlyginti nuostolius dėl laiku ieškovui negrąžintų patalpų. Tokia ieškovo nenuosekli pozicija tik patvirtina, kad ieškovo reikalavimai nepagrįsti. Ieškovo argumentas, kad po nuomos sutarties pasibaigimo atsakovas jam negrąžino patalpų, nepagrįstas, nes šios patalpos priklausė ne ieškovui, o UAB „Solisita“. Be to, ieškovas ieškinyje nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ir neprašė teismo pripažinti, kad atsakovas negrąžino patalpų, tokį reikalavimą iškėlė tik apeliaciniame skunde, kas yra draudžiama. Atsakovas nesutinka su ieškovo skundo teiginiu, kad nuomos santykių su ieškovu tęstinumą įrodo faktas, jog atsakovas ieškovui už komunalinius patarnavimus mokėjo dar ir už 2014 m. rugpjūčio mėn., ką patvirtina prie skundo pridėta 2014-08-29 PVM sąskaita-faktūra ir 2014-11-24 mokėjimo nurodymas. 2014-07-18 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties 3.4. punkte ieškovas ir UAB „Solisita“ susitarė, kad nuo sutarties sudarymo dienos komunalinių mokesčių mokėjimas tenka pirkėjui, t. y. UAB „Solisita“. Kadangi po nuomos sutarties pasibaigimo atsakovas vedė derybas su UAB „Solisita“ ir toliau naudojosi patalpomis, jam teko daikto išlaikymo pareiga (CK 6.636 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėjo komunalinius mokesčius mokėti tiesiogiai UAB „Solisita“, tačiau ieškovas, pardavęs patalpas UAB „Solisita“, nenutraukė sudarytų sutarčių su komunalinių paslaugų teikėjais, o UAB „Solisita“, kadangi derėjosi su atsakovu dėl patalpų pardavimo atsakovui, taip pat nesudarė sutarčių su komunalinių paslaugų teikėjais. Dėl to komunalines paslaugas už 2014 m. rugpjūčio mėn. apmokėjo ieškovas, o atsakovas tai ieškovui kompensavo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prie apeliacinio skundo pridėtą 2014-08-29 PVM sąskaitą-faktūrą ir 2014-11-24 mokėjimo nurodymą ieškovas galėjo pateikti kartu su ieškiniu ar vėliau bylos nagrinėjimo metu, bet to nepadarė. Ieškovas apeliaciniame skunde neprašo teismo priimti papildomus įrodymus ir nepateikia jokių argumentų ar motyvų, kodėl šių įrodymų nepateikė anksčiau, ar kad jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau. Be to, su apeliaciniu skundu pateikiami nauji įrodymai neatitinka įstatymo reikalaujamos formos (b.l. 98-102).
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo BUAB „Rik grupė“ apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2012-01-24 tarp ieškovo BUAB „Rik grupė“ ir atsakovo UAB „Siguldos baldai“ buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. 12/01-24-01 (b.l. 6-15), kurios pagrindu ieškovas perdavė atsakovui laikinai valdyti ir naudotis 312,91 kv.m. bendrojo ploto administracines patalpas, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) (sutarties 1.1. punktas). Sutartyje buvo nustatyta, kad patalpos išnuomojamos nuo 2012 m. sausio mėn. iki patalpų pardavimo (sutarties 1.5. punktas). Atsakovas įsipareigojo už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki patalpų pardavimo mokėti ieškovui sutartyje nustatytą nuomos mokestį (sutarties 4.1. punktas). Sutartis įsigaliojo jos pasirašymo dieną, o turėjo baigtis nuomos terminui suėjus ir šalims nesusitarus atnaujinti sutartį, sudarant naują susitarimą (sutarties 9.1. punktas). Ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė teismo priteisti iš atsakovo 2.776,08 Eur skolą ir 117,75 Eur delspinigių, teigdamas, jog atsakovas neatsiskaitė su ieškovu už patalpų nuomą 2014 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. laikotarpiu pagal 2014-08-29 PVM sąskaitą faktūrą RIK Nr. 323 ir 2014-09-15 PVM sąskaitą faktūrą RIK Nr. 334 (b.l. 1-3, 16-18). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi (b.l. 69-72) atsakovui išnuomotas patalpas ieškovas pardavė UAB „Solisita“ ir nuo to momento baigėsi ginčo šalių sudaryta 2012-01-24 nuomos sutartis Nr. 12/01-24-01, kuri nebuvo sutartyje nustatyta tvarka atnaujinta, todėl, teismo vertinimu, ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo patalpų nuomos mokesčio už 2014 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. laikotarpį (b.l. 87-88).
Ieškovas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje pateiktą 2014-07-25 susitarimą, sudarytą tarp ieškovo ir UAB „Solisita“, kuriuo šios šalys susitarė papildyti 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį tokia nuostata – iki pilno atsiskaitymo pagal sutarties 2.1. punktą pardavėjas (ieškovas) turi teisę nuomoti turtą (patalpas) ir visos gautos turto (patalpų) nuomos pajamos tenka pardavėjui (ieškovui) (b.l. 42). Be to, anot ieškovo, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje pateiktą 2014-09-15 Ne varžytinėse parduoto turto sandorio baigimo aktą Nr. 14/09-15-1-1, kuris patvirtina, kad tik šio akto pasirašymu buvo baigta vykdyti 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis (b.l. 43). Ieškovo teigimu, minėti įrodymai patvirtina, kad ginčo šalių sudaryta 2012-01-24 nuomos sutartis Nr. 12/01-24-01 nesibaigė 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, o ieškovas net ir po šios sutarties sudarymo išlaikė teisę reikalauti iš atsakovo mokėti nuomos mokestį už jam išnuomotas ir UAB „Solisita“ parduotas patalpas 2014 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. laikotarpiu. Ieškovas taip pat remiasi byloje esančia 2014-09-18 UAB „Solisita“ pažyma, kurioje nurodoma, kad 2014-07-17 – 2014-09-15 laikotarpiu atsakovas už nuomojamas patalpas nuomos mokesčio UAB „Solisita“ nemokėjo (b.l. 44).
Teisėjų kolegija su tokiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Tuo tarpu teismas, nustatydamas ginčo sprendimui reikšmingas aplinkybes, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle ir išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2015-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-684/2015; 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015; 2015-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552-219/2015; kt.).
Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nustatydamas faktines aplinkybes ir jų pagrindu darydamas išvadas, netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog sudarius 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovui išnuomotos patalpos ieškovo buvo perleistos UAB „Solisita“, tarp ieškovo, UAB „Solisita“ ir atsakovo buvo sudarytas koks nors susitarimas, kurio pagrindu būtų galima pripažinti, jog 2012-01-24 nuomos sutartis Nr. 12/01-24-01, pasikeitus patalpų savininkui, nepasibaigė. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2012-01-24 nuomos sutarties Nr. 12/01-24-01 9.1. punktu, kuriame nustatyta, kad nuomos sutartis baigiasi, kai sueina nuomos terminas, o šio termino pabaiga buvo siejama būtent su nuomojamų patalpų pardavimu, nebent nuomos sutarties šalys susitartų kitaip. Teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės 2014-07-25 tarp ieškovo ir UAB „Solisita“ sudarytas susitarimas, kuriuo ieškovui buvo suteikta teisė nuomoti patalpas ir gauti patalpų nuomos pajamas tol, kol UAB „Solisita“ pilnai atsiskaitys su ieškovu už jai parduotas patalpas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų informuotas apie tokį ieškovo ir UAB „Solisita“ susitarimą bei kad su juo būtų sutikęs, taigi, šis susitarimas negali įpareigoti atsakovo ir sukelti jam teisines pasekmes. Kita vertus, 2012-01-24 nuomos sutarties Nr. 12/01-24-01 galiojimas buvo siejamas su nuomojamų patalpų pardavimu ir tam neturi įtakos atsiskaitymo už parduodamas patalpas momentas. Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „Solisita“ nuosavybės teisė į ieškovo atsakovui išnuomotas patalpas perėjo nuo 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento (šios sutarties 3.1. punktas, CK 6.393 straipsnio 4 dalis), kuri Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2014-08-04 (b.l. 75-77). Būtent šis juridinis faktas yra pagrindas 2012-01-24 nuomos sutarčiai Nr. 12/01-24-01, sudarytai tarp ieškovo ir atsakovo, pasibaigti. Tuo tarpu 2014-09-15 Ne varžytinėse parduoto turto sandorio baigimo aktas Nr. 14/09-15-1-1, kuriuo patvirtinama, jog šio akto pasirašymu baigta vykdyti 2014-07-18 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis (b.l. 43), negali turėti įtakos UAB „Solisita“ nuosavybės teisės ir 2012-01-24 nuomos sutarties Nr. 12/01-24-01 galiojimo terminui, juo labiau, kad 2014-09-15 dieną nurodytos patalpos nuosavybės teise priklausė atsakovui (b.l. 45-68, 73-74).
Įvertinusi aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovo ieškinys, kuriuo reikalaujama priteisti patalpų nuomos mokesčio įsiskolinimą iš atsakovo už 2014 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. laikotarpį, negali būti tenkinamas, nes nuomos mokesčio įsiskolinimas paskaičiuotas už laikotarpį, kai 2012-01-24 nuomos sutartis Nr. 12/01-24-01 jau buvo pasibaigusi ir ieškovas nebeturėjo teisės pagal šią nuomos sutartį reikalauti iš atsakovo nuomos mokesčio. Tuo pačiu vertintini kaip nepagrįsti ieškovo argumentai, kad atsakovas turi mokėti nuomos mokestį už 2014 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. laikotarpį net ir pasibaigus 2012-01-24 nuomos sutarčiai Nr. 12/01-24-01, nes negrąžino išnuomotų patalpų ieškovui. Šiuo atveju dar kartą pažymėtina, kad tuo laikotarpiu atsakovui išnuomotos patalpos ieškovui nebepriklausė, o priklausė UAB „Solisita“, taigi, atsakovas neturėjo pareigos jų grąžinti ieškovui.
Teisėjų kolegija nevertina ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų rašytinių įrodymų – 2014-08-29 PVM sąskaitos faktūros RIK Nr. 324, 2014-11-24 vietinio mokėjimo nurodymo ir 2015-08-31 UAB „Solisita“ paaiškinimo (b.l. 93-96) bei su šiais įrodymais susijusių ieškovo argumentų, išdėstytų apeliaciniame skunde. Pastaruosius įrodymus ieškovas galėjo pateikti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet to nepadarė, negana to, savo apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl šiuos pavėluotai teikiamus įrodymus turėtų priimti ir vertinti apeliacinės instancijos teismas (CPK 314 straipsnis).
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.
Atsakovas patyrė 300 eurų dydžio išlaidas už atsiliepimo į skundą surašymą. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-15 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš BUAB „Rik grupė“(į.k. 124639032) 300 EUR (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB „Siguldos baldai“ (į.k.302316701).