- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-14
- Bylos Nr.
- e2A-894-863/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11966-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- Panevėžio miesto savivaldybės
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Primestus“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Primestus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Panevėžio miesto savivaldybės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Primestus“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Panevėžio miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Primestus“, prašydama priteisti iš atsakovės 513,22 Eur skolą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovė pagal 2021 m. birželio 10 d. Pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4704 įsigijo pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiam nekilnojamam turtui eksploatuoti atsakovei skirtas 0,1483 ha valstybinės žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2004 m. lapkričio 10 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. N27/04-0149 ir 2013 m. kovo 27 d. susitarimą pakeisti sutartį Nr. 23SŽN-(14.23.55.)-31). 2022 m. lapkričio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 23VĮ-1228-(14.23.2 E.) minima sutartis buvo pripažinta pasibaigusia. Ieškovės skaičiavimu, atsakovė yra skolinga ieškovei 478,73 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio ir 34,49 Eur priskaičiuotų delspinigių už 2021–2022 metus. Ieškovė 2021 m. gruodžio 27 d., 2022 m. gruodžio 21 d., 2023 m. balandžio 24 d. priminimais kreipėsi į atsakovę dėl pareigos įvykdyti prievolę sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, tačiau šis prašymas nebuvo įvykdytas.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti atsakovei iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atkreipė dėmesį, jog ieškovės pateikta sutartis yra sudaryta ne tarp ieškovės bei atsakovės, o tarp ieškovės bei atsakovei nežinomo asmens – akcinės bendrovės „Ekranas“, bei sutartimi minėtam asmeniui ieškovė išnuomojo 0,1483 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Todėl neaišku, kokių sutarčių pagrindu ieškovė reikalauja iš atsakovės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme sumokėjimo. Ieškovės pateikti duomenys nepagrindžia absoliučiai jokių atsakovės pareigų ieškovei. Ieškovė nepateikė nei teismui, nei atsakovei jokių duomenų, kokiu pagrindu buvo pritaikytas būtent 1 procento mokesčio už nuomojamą valstybinę žemę tarifas, kai pagal teisės aktus turėtų būti taikomas žemės mokesčio tarifas rėžiuose tarp 0,1 procento ir 4 procentų nuo žemės vertės. Atsakovės vertinimu, ieškovė niekaip nepagrindė aplinkybių, kad atsakovė privalo padengti jai susidariusį įsiskolinimą už valstybinės žemės nuomą, kadangi nepateikė sutarčių, įrodančių pačios nuomos buvimo faktą bei sutartinių santykių pradžios momentą, todėl visiškai nėra aišku, už kokį laikotarpį ir kokiu pagrindu atsakovė yra skolinga ieškovei.
4. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime išreiškė nuomonę, jog ieškinys dėl nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pareikštas teisėtai, o ieškinio reikalavimo pagrįstumas turi būti vertinamas teismo išnagrinėjus bylą iš esmės, remiantis byloje surinktais įrodymais, šalių paaiškinimais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nurodė, kad neturi savarankiško materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi.
Šalies argumentai
5. Ieškovė dublike nurodė, kad nesutinka su atsakovės argumentais, nes pagrindas mokėti atsakovei žemės nuomos mokesčius buvo aiškiai nurodytas ieškinyje. Pažymėjo, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti skirtas valstybinės žemės sklypas 2004 m. lapkričio 10 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi Nr. N27/04-0149 buvo išnuomotas UAB „Ekranas“, po to 2013 m. kovo 27 d. susitarimu Nr. 23SŽN- (14.23.55.)-31) sutartis pakeista, nes žemės sklypas išnuomotas UAB „Emilė“, kuri 2012 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo statinius. Atsakovei įsigijus statinius, visos teisės ir pareigos, numatytos sutartyse, perėjo atsakovei, nes ji įgijo teisę naudotis žemės sklypu tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas, kuris buvo sudaręs sutartį. Nurodė, jog kadangi 2022 m. lapkričio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 23VĮ-1228-(14.23.2 E.) žemės sklypas yra išnuomotas atsakovei, tačiau VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų apie atsakovės įregistruotą nuomos sutartį žemės sklypui, atsakovė turi pareigą mokėti žemės nuomos mokestį kaip žemės sklypo naudotoja.
Atsiliepimas
6. Atsakovė triplike palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus. Nurodė, jog iš pateiktų teismui ieškovės procesinių dokumentų yra akivaizdu, jog visiškai neaišku, kokios sutarties pagrindu ieškovė reikalauja iš atsakovės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme sumokėjimo. Ieškovė suformulavo ieškinio reikalavimą remdamasi dokumentais, kurie visiškai nesusiję su atsakovės asmeniu bei neįrodo jokių atsakovės pareigų atlikti kokius nors mokėjimus ieškovei. Akcentavo, jog perleidžiant žemės nuomos teisę į žemės sklypo dalį, pakeičiama valstybinės žemės nuomos sutartis – joje įrašomas naujasis nuomininkas, nurodoma žemės sklypo dalis, į kurią perleidžiama nuomos teisė, ir atitinkamai sumažinamas ankstesniajam nuomininkui, su kuriuo iki žemės nuomos teisės į žemės sklypo dalį perleidimo sudaryta valstybinė žemės nuomos sutartis, išnuomoto žemės sklypo plotas. Šį valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimą pasirašo visi nuomininkai ir nuomotojas. Šiuo atveju, ieškovės pateiktose sutartyse ir susitarimuose nėra abiejų šalių parašo, todėl akivaizdu, jog ieškovė nepagrindė, jog atsakovė privalo padengti susidariusį įsiskolinimą už valstybinės žemės nuomą. Pažymėjo, jog vis dar lieka neaišku, kokiu pagrindu atsakovei buvo pritaikytas būtent 1 procento mokesčio už nuomojamą valstybinę žemę tarifas, kai atsiliepime į ieškinį nurodytame teisės akte nurodyta, jog turėtų būti taikomas žemės mokesčio tarifas rėžiuose tarp 0,1 procento ir 4 procentų nuo žemės vertės.
Šalies argumentai
7. Ieškovės atstovas teismo posėdyje palaikė ieškinį ieškinyje ir dublike nurodytais motyvais ir prašė ieškinį tenkinti. Papildomai nurodė, jog pastatai priklauso tik atsakovei, kitų bendraturčių nėra, todėl žemės mokestis skaičiuojamas pagal viešo registro duomenis. Atsakovė naudojasi visu sklypu, kuris skirtas turtui eksploatuoti. Sutarties pakeitimas buvo inicijuotas UAB „Emilė“, kuri kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl valstybinės žemės nuomos. Ji pardavė nekilnojamąjį turtą atsakovei, kuriai perėjo visos teisės ir pareigos pagal sutartį. Vėliau pagrindinė sutartis buvo pripažinta pasibaigusia ir nuo to įsakymo žemės mokestis pradėtas skaičiuoti atsakovei, kaip žemės naudotojai pagal įstatymą. Nuo 2022 m. lapkričio 14 d. atsakovei nebetaikytas 0,8 mokesčio mažinimo koeficientas, kadangi sutartis nebuvo sudaryta, todėl nuomos mokestis pradėtas skaičiuoti ne kaip žemės nuomotojui pagal sutartį, o kaip naudotojui pagal įstatymą.
8. Atsakovės ir trečiojo asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 26 d. sprendimu, kurio rašymo apsirikimo klaidos buvo ištaisytos 2024 m. kovo 19 d. nutartimi, ieškovės ieškinį tenkino visiškai; priteisė ieškovei iš atsakovės 478,73 Eur skolą, 34,49 Eur delspinigius, taip pat priteisė iš atsakovės valstybei 22 Eur žyminio mokesčio.
9.1. Teismas be kita ko nustatė, jog 2013 m. kovo 27 d. buvo sudarytas susitarimas pakeisti sutartį Nr. 23SŽN-(14.23.55.)-31), kuriuo aptariamas žemės sklypas buvo išnuomotas UAB „Emilė“. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovė nekilnojamąjį turtą įsigijo 2021 m. birželio 10 d. Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4704 pagrindu iš UAB „Emilė“. 2022 m. lapkričio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 23VĮ-1228-(14.23.2 E.) nuomos sutartis buvo pripažinta pasibaigusia. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 1-163 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo Panevėžyje tvarkos aprašo patvirtinimo ir Savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 1-33-1 1 punkto pripažinimo netekusiu galios“ patvirtintame Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo Panevėžyje tvarkos aprašo (toliau – tvarkos aprašas) 8 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokestis skaičiuojamas pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamojo turto duomenis ir/ar valstybinės žemės nuomos sutartis. Tvarkos aprašo 22 punkte nustatyta, kad juridiniai asmenys žemės nuomos mokestį apskaičiuoja patys ir ne vėliau kaip iki einamųjų metų lapkričio 1 dienos du mokesčio deklaracijos egzempliorius pateikia savivaldybės priimamajam. Tvarkos aprašo 33 punkte nustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys nuomos mokestį už naudojamą (jeigu nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis) arba išnuomotą valstybinę žemę privalo mokėti nuo kito mėnesio po nuomos sutarties sudarymo ar nekilnojamojo turto įsigijimo, t. y. nuo įstatymuose nustatyto nuosavybės ar nuomos teisės atsiradimo momento.
9.2. Teismas konstatavo, kad atsakovė iki 2022 m. lapkričio 14 d. buvo žemės nuomininkė ir turėjo pareigą mokėti žemės nuomos mokestį valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu, kadangi nuosavybės teise įgydama sutarties objektą, t. y. nekilnojamąjį turtą, įgijo ir prievolę mokėti sutartyje numatytą žemės nuomos mokestį. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų sudariusi naują valstybinės žemės nuomos sutartį, todėl atsakovei nuo 2022 m. lapkričio 14 d. valstybinės žemės nuomos mokestis skaičiuojamas pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamojo turto duomenis, t. y. kaip valstybinės žemės faktiniam naudotojui. Teismas sprendė, jog atsakovei pareiga mokėti žemės nuomos mokestį įsiskolinimo laikotarpiu kilo ir sutarties, ir įstatymo pagrindu.
9.3. Teismas pažymėjo, kad konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba, apie tai informuojamas valstybinės žemės nuomotojas. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 1-145 (toliau – ir Sprendimas) už komercinės paskirties objektų teritorijų žemę nustatytas 1,8 procento žemės vertės metinis tarifas (Sprendimo 1.2.2 papunktis), taip pat Sprendimo 2.1 papunkčiu nustatyta 1.2.2 papunktyje nurodytiems asmenims taikyti 0,8 mokesčio mažinimo koeficientą. Teismas vertino, kad atsakovei žemės nuomos mokesčio dydis apskaičiuotas pagal atsakovės nuomojamo žemės sklypo ploto vertę, taikant Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendime nustatytus mokesčio tarifus. Kaip nurodė ieškovės atstovas teismo posėdžio metu, kai pagrindinė sutartis buvo pripažinta pasibaigusia, žemės mokestis pradėtas skaičiuoti atsakovei, kaip žemės naudotojai, t. y. nuo 2022 m. lapkričio 14 d. atsakovei nebetaikytas 0,8 mokesčio mažinimo koeficientas. Teismo vertinimu, toks valstybinės žemės mokesčio skaičiavimas ir dydis atitinka teisės aktus, atsakovė, nesutikdama su jai taikytu mokesčio už nuomojamą valstybinę žemę tarifu, nepateikė jokių argumentų ir (ar) savo paskaičiavimų, patvirtinančių, jog jai buvo taikomas netinkamo dydžio tarifas ar kad žemės nuomos skolos dydis apskaičiuotas neteisingai, todėl tokie deklaratyvūs atsakovės argumentai atmestini, kaip neįrodyti ir nepagrįsti. Teismas laikė pagrįstu ieškovės reikalavimą dėl paskaičiuoto valstybinės žemės nuomos mokesčio bei delspinigių priteisimo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl ieškinį patenkinus, teismas priteisė valstybei iš atsakovės 22 Eur žyminio mokesčio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė UAB „Primestus“ pateikė byloje apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad byloje nėra duomenų, kuriais ieškovė rėmėsi teisme, pagrįsdama 1 procento žemės vertės mokesčio tarifo taikymą atsakovės nuomojamai žemei, tokiu būdu nepagrindė, jog atsakovės nuomojama žemė yra nenaudojama bei dėl šios priežasties žemės mokesčio apskaičiavimui taikomas 1 procento žemės mokesčio koeficientas. Tuo labiau, kad ieškovė byloje nepateikė sprendimų, kurių pagrindu apeliantei buvo pritaikytas minėtas nuomojamos žemės nuomos mokesčio tarifas ir ar tam ieškovė turėjo teisinį pagrindą. Todėl mano, kad teismas nepagrįstai, t. y. nesant tokių duomenų šioje civilinėje byloje, sprendė, jog ieškovė teisėtai bei pagrįstai pritaikė nurodytą valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą, ir apeliantė privalo sumokėti ieškovei sumas už naudojimąsi valstybine žeme, taikant ne minimalų žemės nuomos mokesčio tarifą, todėl negali būti spręstina, jog ieškinys yra tenkintinas pilna apimtimi. Pažymi, jog teismas, neturėdamas realių sprendimų, kurių pagrindu apeliantei buvo pritaikytas 1 procento nuomojamos žemės nuomos mokesčio tarifas, nusprendė, jog ieškovė pagrįstai reikalauja būtent ieškinyje nurodyto dydžio mokesčio už valstybinės žemės nuomą, tokiu būdu nesilaikė teisės aktuose reikalaujamo rungtyniškumo bei įrodinėjimo pareigos principų. Atkreipia dėmesį į teismo nepagrįstai priteistą 513,22 Eur sumą už žemės nuomą, nors ieškovės ieškinyje nurodyta skolos suma 478,73 Eur.
Atsiliepimas
11. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad atsakovė iki 2022 m. lapkričio 14 d. buvo žemės nuomininkė ir turėjo pareigą mokėti žemės nuomos mokestį valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu, kadangi nuosavybės teise įgydama sutarties objektą, t. y. nekilnojamąjį turtą, įgijo ir prievolę mokėti sutartyje numatytą žemės nuomos mokestį. Nėra patvirtinančių duomenų, jog atsakovė būtų sudariusi naują valstybinės žemės nuomos sutartį, todėl atsakovei nuo 2022 m. lapkričio 14 d. valstybinės žemės nuomos mokestis skaičiuojamas pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamojo turto duomenis, t. y. kaip valstybinės žemės faktiniam naudotojui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio ir žemės nuomos mokesčio priedo už valstybinę žemę“ 1.3 papunktyje numatyta, jog nuomojant valstybinę žemę be aukciono, nuomos mokesčio tarifas metams negali būti mažesnis kaip 0,1 procento ir didesnis kaip 4 procentai žemės vertės, apskaičiuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka. Konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba, apie tai informuojamas valstybinės žemės nuomotojas (minėto nutarimo 1.4 papunktis). Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 1-145 už komercinės paskirties objektų teritorijų žemę nustatytas 1,8 procento žemės vertės metinis tarifas, taip pat sprendimo 2.1 papunkčiu nustatyta 1.2.2 papunktyje nurodytiems asmenims taikyti 0,8 mokesčio mažinimo koeficientą. Pažymi, kad atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, atsakovei žemės nuomos mokesčio dydis apskaičiuotas pagal atsakovės nuomojamo žemės sklypo ploto vertę, taikant Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendime nustatytus mokesčio tarifus. Taip pat ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad kai pagrindinė sutartis buvo pripažinta pasibaigusia, žemės mokestis pradėtas skaičiuoti atsakovei, kaip žemės naudotojai, t. y. nuo 2022 m. lapkričio 14 d. atsakovei nebetaikytas 0,8 mokesčio mažinimo koeficientas. Akcentuoja, kad atsakovė, nesutikdama su jai taikytu mokesčio už nuomojamą valstybinę žemę tarifu, nepateikė jokių argumentų ir (ar) savo paskaičiavimų, patvirtinančių, jog jai buvo taikomas netinkamo dydžio tarifas ar kad žemės nuomos skolos dydis apskaičiuotas neteisingai, todėl tokie deklaratyvūs atsakovės argumentai atmestini, kaip neįrodyti ir nepagrįsti. Atkreipia dėmesį į teismo sprendime padarytą rašymo apsirikimą nurodant atsakovės skolos ieškovei dydį.
12. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime nurodo, kad neturi savarankiško materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Prašo atsakovės apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti savo nuožiūra, įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas bylai reikšmingas faktines aplinkybes
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
15. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
16. Bylos duomenimis, be kita ko duomenimis iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso pastatas – (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), įgyti 2021 m. birželio 10 d. Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4704 pagrindu iš UAB „Emilė“, o 0,1483 ha ploto žemės sklypas po statiniais, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, 2004 m. rugsėjo 28 d. Apskrities viršininko įsakymo pagrindu. Iš byloje pateiktos 2004 m. lapkričio 10 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N27/04-0149 matyti, kad minėtas žemės sklypas buvo išnuomotas akcinei bendrovei „Ekranas“, vėliau 2013 m. kovo 27 d. Susitarimu dėl 2004 m. lapkričio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N27/04-0149 pakeitimo, minėta sutartis pakeista ir žemės sklypas 80 metų išnuomotas UAB „Emilė“, kuri 2012 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo minėtus statinius. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo 2022 m. lapkričio 14 d. įsakymu „Dėl 2004 m. lapkričio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N27/04-0,149 pripažinimo pasibaigusia ir kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos UAB „Primestus“ minėta 2004 m. lapkričio 10 d. sutartis buvo pripažinta pasibaigusia.
17. Ieškovei kreipusis į teismą dėl 478,73 Eur skolos už valstybinės žemės nuomą ir 34,49 Eur delspinigių iš atsakovės priteisimo, pirmosios instancijos teismas 2024 m. sausio 26 d. sprendimu ieškovės ieškinį pripažino pagrįstu ir jį patenkino. Atsakovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pirmiausia apskritai ginčijo savo pareigą mokėti žemės mokestį, kvestionuodama tokios prievolės teisinį pagrindą, pačios nuomos buvimo faktą, tačiau pirmosios instancijos teismas, valstybinės žemės naudojimą, nuomą reglamentuojančių teisės normų kontekste be kita ko įvertinęs byloje pateiktus minėtus (šios nutarties 16 punktas) įrodymus, konstatavo, kad atsakovė iki 2022 m. lapkričio 14 d. buvo žemės nuomininkė ir turėjo pareigą mokėti žemės nuomos mokestį valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu, kadangi nuosavybės teise įgydama sutarties objektą įgijo ir prievolę mokėti sutartyje numatytą žemės nuomos mokestį, o byloje nesant duomenų, jog atsakovė būtų sudariusi naują valstybinės žemės nuomos sutartį, atsakovei nuo 2022 m. lapkričio 14 d. valstybinės žemės nuomos mokestis skaičiuojamas pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamojo turto duomenis, tokiu būdu teismas padarė išvadą, kad atsakovei pareiga mokėti žemės nuomos mokestį įsiskolinimo laikotarpiu kilo ir sutarties, ir įstatymo pagrindu. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų ir jas pagrindžiančių argumentų apeliantė iš esmės neginčija, todėl ir apeliacinės instancijos teismas šios teismo sprendimo dalies nevertina ir plačiau dėl to nepasisako.
18. Atsakovė apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, iš esmės kvestionuodama ieškovės pritaikyto 1 procento žemės mokesčio tarifo teisėtumą, ieškovei neva byloje to nepagrindus ir teismui tokiu būdu neva pažeidus įrodymų tyrimo taisykles. Visgi, įvertinus bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, su apeliantės pozicija nėra pagrindo sutikti.
19. Pirmiausia nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo svarbą bei pagrindinius aspektus civiliniame procese. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Taigi įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės.
20. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ (nuo 2022 m. balandžio 7 d. galiojanti redakcija nutarimo „Dėl nuomos mokesčio ir žemės nuomos mokesčio priedo už valstybinę žemę“) 1.3 papunktį, nuomojant valstybinę žemę be aukciono, nuomos mokesčio tarifas metams negali būti mažesnis kaip 0,1 procento ir didesnis kaip 4 procentai žemės vertės, apskaičiuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka; pagal nutarimo 1.4 punktą konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba. Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 1-145 „Dėl savivaldybės tarybos 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1-37-2 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo ir savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 1-16-46 1, 2 punktų pripažinimo netekusiais galios“ pakeitimo“, už komercinės paskirties objektų teritorijų žemę nustatė 1,8 procento dydžio žemės vertės metinį tarifą (sprendimo 1.2.2 punktas), nurodytos žemės paskirties sklypų nuomininkams, kurie valstybinės žemės nuomos sutartis sudarė po 2009 m. sausio 1 d. arba kuriems valstybinės žemės nuomotojas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka perskaičiuoja sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu išnuomoto žemės sklypo vertę pagal einamųjų metų sausio 1 dieną taikytus žemės verčių žemėlapius ir asmenims, kurie naudojasi valstybinės žemės sklypais (nėra sudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių), taikant 0,8 mokesčio mažinimo koeficientą (sprendimo 2.1 punktas).
21. Taigi, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas įvertino, kad atsakovei žemės nuomos mokestis buvo apskaičiuotas pagal žemės sklypo ploto vertę taikant minėtos savivaldybės tarybos nustatytus mokesčio tarifus, o nuo 2022 m. lapkričio 14 d. pasibaigus nuomos sutarčiai, aptariamą mokestį atsakovei skaičiuojant kaip žemės naudotojai, netaikant 0,8 dydžio mokesčio mažinimo koeficiento. Šias aplinkybes byloje patvirtina ir pateiktos valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos už 2021 m. ir 2022 m. Pavyzdžiui, iš valstybinės žemės numos mokesčio už 2022 m. mokestinį laikotarpį patikslintos deklaracijos Nr. AAA00025631 matyti, jog valstybinės žemės mokesčio įmokos atsakovei apskaičiuotos remiantis mokėtojo sklypo (dalies) verte – 21 982,00 Eur, netaikoma lengvata (plotas, ha) – 0,1483 ha, apmokestintos sklypo dalies verte – 21 982,00 Eur, žemės nuomos mokesčio tarifu – 1,8 procento, mokesčio mažinimo koeficientu – 0,80 (nurodytas nuomos pradžios/pabaigos laikotarpis – 2021 m. birželio 10 d./2022 m. lapkričio 14 d.); bei remiantis mokėtojo sklypo (dalies) verte – 20 200,00 Eur, netaikoma lengvata (plotas, ha) – 0,1483 ha, apmokestintos sklypo dalies verte – 20 200,00 Eur, žemės nuomos mokesčio tarifu – 1,8 procento (nurodytas nuomos pradžios/pabaigos laikotarpis – 2022 m. lapkričio 14 d.).
22. Aptarti bylos duomenys nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, byloje pateiktų įrodymų kontekste nustatydamas, jog ieškovės nurodytas žemės mokesčio apskaičiavimas ir jo dydis atitinka teisės aktų reikalavimus. Įvertinus nurodytas aplinkybes, tai, kad atsakovė byloje nepateikė jokių objektyvių jos argumentus dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo (tarifo taikymo) nepagrįstumo patvirtinančių duomenų (įrodymų), nors tokią pareigą pagal aukščiau paminėtas įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, taip pat turėjo, apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
23. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, spręstina, kad skundžiamo teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliantė akcentavo ir teismo sprendimu priteistos sumos dydžio, nesutampančio su ieškinyje nurodyta žemės nuomos skolos suma, nepagrįstumą, tačiau, kaip jau buvo paminėta šios nutarties 9 punkte, pirmosios instancijos teismas 2024 m. kovo 19 d. nutartimi teismo sprendime padarytą minėtą rašymo apsirikimą, nurodant ieškovei priteistos skolos sumą, ištaisė.
Dėl procesinės bylos baigties
24. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
27. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei nepriteisiamos apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Primestus“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.