Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2019 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. vasario 7 d., nuo 2020 m. vasario 13 d. iki 2020 m. vasario 17 d., nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. liepos 1 d.

Pažymi, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosioms patalpos, vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad visiems nuteistiesiems yra suteikiama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio gyvenamojoje patalpoje. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN administracija nuteistiesiems taip pat sudaro sąlygas mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar baigti mokslus bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje.

Pareiškėjas nenurodo, kuo būtent pasireiškia atsakovės rašte pateiktų duomenų nekorektiškumas, nepaneigia rašte pateiktų duomenų teisingumo ir teisėtumo.

Pažymi, kad gyvenamosios patalpos atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 ,,Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus. I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose. Nuteistiesiems užtikrinamas privatumas jais naudojantis.

Nurodo, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai.

Visos minėtos Vilniaus PN aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139.

Pažymi, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015), numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Be to, nuteistųjų ūkinio aptarnavimo būryje buvo įdarbintas nuteistasis, kuris pagal nustatytą grafiką skalbė ir džiovino nuteistųjų asmeninius drabužius ir patalynę.

Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Atsakovės teigimu, 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis, ar be jų. Be to, 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos visiškai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pastebi, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir NVSC). Tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą per savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.

Nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 6 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ir BVK) 111 straipsnis numato šias pataisos priemones: laisvės atėmimo režimas, nuteistųjų darbas, socialinė reabilitacija, bendrasis ugdymas ir profesinis mokymas. Vilniaus PN yra siūlomi šie užsiėmimai: joga, Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos susitikimai, Evangelinių bažnyčių draugija, Lietuvos veikliųjų žmonių bendrija, „AA“ užsiėmimai, kuriuos veda reabilitacijos centro priklausomybių konsultantas, „AN“ užsiėmimai, „Alfa“ kursai, asociacijos „Laisvas žmogus“ užsiėmimai, yra sudaryta galimybė lankytis pas įvairių konfesijų dvasininkus, galima dalyvauti šventose mišiose, lankytis koplyčioje, naudotis riboto interneto prieiga, lankytis bibliotekoje, dalyvauti įstaigoje organizuojamuose konkursuose. Pareiškėjas taip pat dalyvavo tam tikrose programose. Pareiškėjas dalyvavo: Naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programoje, Nuteistųjų integracijos į visuomenę programoje, Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programose, Pozityvaus užimtumo priemonėse.

Statistika, kiek kartų ir kokiam laikui įstaigoje laikomi suimtieji ir nuteistieji buvo išvesti iš gyvenamosios kameros, nėra vedama. Akcentuoja, kad laikas, kurį pareiškėjas praleido už kameros ir gyvenamosios vietos ribų, fiksuojamas nebuvo.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina, užtenka nustatyti esant tris sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).

Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Be to, Vilniaus PN abejoja, ar pareiškėjas tikrai buvo patyręs skunde išvardintus nepatogumus bei išgyvenimus, kadangi skundo tekste taip pat yra minimas kito asmens vardas ir pavardė (pareiškėjas M.K.), t. y. akivaizdžiai yra mechaniškai nurašytas kito nuteistojo skundas.

2021 m. balandžio 20 d. Vilniaus pataisos namai pateikė raštą, kuriame nurodo, kad pareiškėjas buvo priskirtas 6-ajam būriui ir laikomas gyvenamojoje patalpoje Nr. 410, patalpos plotas 19,21 kv. m. Vienam nuteistajam tenka 3,2 kv. m. – tai visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Į administraciją ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi tris kartus: 2019 m. lapkričio 19 d. (dėl pažymos apie darbines pajamas), 2019 m. lapkričio 21 d. (dėl pasimatymo su broliu) ir 2020 m. vasario 27 d. (dėl vitaminų įsigijimo parduotuvėje). Į visus prašymus administracija pareiškėjui atsakė raštais. IV aukšto virtuvės patalpos plotas yra 35,17 kv. m. Ginčo laikotarpiu skalbti ir džiovinti nuteistųjų rūbus buvo įdarbinti nuteistieji.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d., atlyginimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2019 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. vasario 7 d., nuo 2020 m. vasario 13 d. iki 2020 m. vasario 17 d., nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. liepos 1 d.

Pareiškėjas teigia, kad jo buvimo Vilniaus PN laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, įtvirtintas teisės aktuose, dėl užimtumo nebuvimo, jis visą laiką turėjo praleisti per mažoje patalpoje.

Pažymėtina, kad Vilniaus PN nuteistieji laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi nuteistieji nėra įpareigojami būti vien gyvenamosiose patalpose. Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad Vilniaus PN yra siūlomi šie užsiėmimai: joga, Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos susitikimai, Evangelinių bažnyčių draugija, Lietuvos veikliųjų žmonių bendrija, „AA“ užsiėmimai, kuriuos veda reabilitacijos centro priklausomybių konsultantas, „AN“ užsiėmimai, „Alfa“ kursai, asociacijos „Laisvas žmogus“ užsiėmimai, yra sudaryta galimybė lankytis pas įvairių konfesijų dvasininkus, galima dalyvauti šventose mišiose, lankytis koplyčioje, naudotis riboto interneto prieiga, lankytis bibliotekoje, dalyvauti įstaigoje organizuojamuose konkursuose. Pareiškėjas taip pat dalyvavo tam tikrose programose: Naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programoje, Nuteistųjų integracijos į visuomenę programoje, Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programose, Pozityvaus užimtumo priemonėse. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus pataisos administraciją dėl noro dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose administracijos organizuojamose užsiėmimuose, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Be to, pareiškėjas apskritai nedetalizavo kokio pobūdžio užimtumo jis pageidavo, nurodė tik deklaratyvius teiginius, kad bendras užimtumas nebuvo suteiktas. Pažymėtina, kad kiekvieno asmens laisvalaikis organizuojamas paties asmens pasirinkimu, tačiau nėra tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad Vilniaus pataisos namai nesudarė galimybės užsiimti norimomis veiklomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pareiškėjo užimtumo neužtikrinimo, vertimo būti per mažoje gyvenamojoje patalpoje, laikytini bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė jo kankinimas nesuteikiant užimtumo, paneigti byloje esančiais įrodymais, todėl tokie teiginiai laikytini neįrodytais ir atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad patalpose laikėsi drėgmė, ant sienų buvo pelėsis, neįrengta tinkama ventiliacija. Pareiškėjas teigia, kad iš sanitarinio mazgo patalpos dėl netinkamos oro filtravimo sistemos įrengimo jautėsi nemalonus kvapas.

HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovės atstovo į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 82–83; 95–96) patvirtina, kad, ant sienų nustačius vizualiai matomus pelėsius, jie operatyviai šalinami ir Vilniaus pataisos namai imasi priemonių užtikrinti nuteistiesiems teisės aktų reikalavimus atitinkančias sąlygas. Taigi teismas konstatuoja, kad pelėsių ant sienų buvo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jie operatyviai šalinami, teismas nekonstatuoja neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Atsiliepime į skundą Vilniaus PN nurodo, kad gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, patalpos vėdinamos per langus. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad buvo prasta ventiliacija, atmestini.

Pareiškėjas teigia, kad buvo įrengta per mažai klozetų, palyginus su tuo, kiek asmenų jais naudojosi.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.6 papunktis nustato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso kiekviename aukšte yra įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Kiekviename sanitariniame mazge įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles ir 3 prausyklas. Teismas konstatuoja, kad atsakovas įrodė, kad sanitarinių mazgų įrengimas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas teigia, kad tualeto ir prausyklos patalpos nebuvo tinkamai atskirtos, unitazai nebuvo atitverti pertvaromis iki lubų, prausykloje nebuvo kabinų, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pagal Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas, 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 punktas, 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 punktas; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).

Atsakovas teigia, kad sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose, privatumas užtikrinamas. Į bylą atsakovas pateikė sanitarinio mazgo tualeto vietų fotonuotraukas (b. l. 28), dušų patalpos fotonuotraukas ir grafiką (b. l. 25–27) kurie patvirtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl privatumo duše ir tualete neužtikrinimo yra visiškai nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad karštu dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, dušo sieteliai buvo su defektais, vandens srovė nepakankamai stipri.

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo ir pareiškėjas pats sutinka, kad kartą per savaitę nusiprausti jam buvo sudaryta galimybė. LVAT praktikoje atvejais, kai pareiškėjas neneigia, kad pataisos namų administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, konstatuojama, kad atsakovas nepažeidė Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).

Vilniaus pataisos namai nurodo, kad dušo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl dušo sietelių ir vandens srovės stiprumo Vilniaus PN neturi.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo aprūpintas būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis. Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyrius 2021 m. gegužės 3 d. rašte „Dėl V.G.“ nurodė, kad duomenų apie jam išduotas higienos priemones asmens byloje nėra.

Nagrinėjamu atveju teismas atmeta pareiškėjo teiginius, nes pirma, pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymu aprūpinti jį asmens higienos priemonėmis. Antra, byloje yra duomenų, kad pareiškėjas sąskaitoje turėjo pinigų, kreipėsi į Vilniaus PN direktorių su prašymu leisti nusipirkti vitaminų parduotuvėje. Trečia, į bylą pateikti dušinėse muilo dozatoriai buvo (b. l. 94).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnis numato, kad suimtiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę bei apatinius rūbus.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai, ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Taigi, šiuo atveju nenustatyti jokie atsakovės atstovo neteisėti veiksmai. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal byloje pateiktus duomenis nenustatyta, jog pareiškėjas dėl rūbų džiovinimo būtų kreipęsis į Vilniaus PN administracija.

Pareiškėjas teigia, kad maisto produktams susidėti skirtos virtuvių patalpos buvo per mažos visiems nuteistiesiems pasinaudoti.

Atsakovas į bylą pateikė paaiškinimus, kad IV aukšto virtuvės patalpos plotas yra 35,17 kv. m., pridėjo aukšto schemą su pažymėta virtuvės schema.

Pareiškėjas teigia, jog per visą laikotarpį jam būnant Vilniaus PN nebuvo suteiktas tinkamas atsakymas.

Vilniaus PN į bylą pateikė visus tris pareiškėjo kreipimusis ir atsakymus į juos. 2019 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN direktorių dėl pažymos apie darbines pajamas išdavimo. Pareiškėjui pažyma išduota 2019 m. lapkričio 21 d. (b. l. 57). Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į Vilniaus PN dėl pasimatymo su broliu suteikimo. 2019 m. gruodžio 23 d. Vilniaus PN prašymo nagrinėjimą nutraukė (b. l. 55), nes gavo pareiškėjo prašymą nenagrinėti, nes pasimatymas su broliu buvo suteiktas 2019 m. gruodžio 14 d. Pareiškėjas 2020 m. vasario 27 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių dėl vitaminų įsigijimo. 2020 m. kovo 25 d. prašymo nagrinėjimo procedūra nutraukta (b. l. 51), nes pareiškėjas prašė prašymo nenagrinėti. Taigi teismas nenustatė jokių neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl atsakymo nepateikimo ar nekonkretumo.