- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-07
- Bylos Nr.
- e2-708-407/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01270-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Pareiškėjas
- G. R.
- Suinteresuotas asmuo
- O. R.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) ir suinteresuoto asmens O. R. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje, kurioje atnaujintas procesas dėl uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kiek tai susiję su šios bendrovės akcininkų G. R. ir O. R. veiksmų (neveikimo), privedant bendrovę prie bankroto tyčia, teisėtumo ir priežastinio ryšio su tyčiniu bankrotu įvertinimu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas G. R. 2019 m. liepos 8 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl UAB „ERP“ (toliau – ir Bendrovė) bankroto pripažinimo tyčiniu, nes naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjas paaiškino, kad pateikus Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties kopiją Vilniaus apygardos prokuratūrai, buvo pradėtas ir šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-15012-16 dėl nusikalstamo bankroto. 2019 m. gegužės 27 d. gavęs leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, 2019 m. gegužės 28 d. pareiškėjas susipažino su ikiteisminiame tyrime esančia 2018 m. balandžio 26 d. specialisto išvada ir jos priedais, iš kurių paaiškėjo nauja esminė aplinkybė – tikrasis BUAB „ERP“ nemokumo momentas. Specialisto išvadoje konstatuota, kad BUAB „ERP“ tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d., priimdamas nutartį dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, padarė priešingą išvadą, t. y. kad 2012 m. sausio 30 d. BUAB „ERP“ buvo moki ir G. R. bei O. R. 2012 m. sausio 30 d. pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pripažino viena iš Bendrovės nemokumą nulėmusių priežasčių – tyčinio bankroto požymiu. Pareiškėjo nuomone, naujai paaiškėjusi aplinkybė patvirtina, kad spręsdamas dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas vadovavosi klaidingais duomenimis ir padarė esminę fakto klaidą dėl įmonės nemokumo momento. Šiuo atveju naujai paaiškėjusi aplinkybė paneigia pareiškėjo G. R. prisidėjimo prie BUAB „ERP“ bankroto faktą bei patvirtina tai, kad G. R. ir O. R. nesiekė bendrovės privesti prie bankroto ir veiklą perkelti į UAB „InnoForce“.
Žemesnės instancijos teismas
2. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1421-381/2019 nutarta atnaujinti procesą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankroto byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.
3. Atnaujinus procesą, pareiškėjas G. R. ir suinteresuotas asmuo O. R. prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. priimtos nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 motyvuojamąją dalį, konstatuojant, kad G. R. ir O. R. neatliko jokių veiksmų, privedusių Bendrovę prie bankroto ir nėra atsakingi už tyčinį bankrotą.
4. Nurodė, kad iš specialisto išvados paaiškėjus, jog UAB „ERP“ tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d., kyla abejonių dėl G. R. ir O. R. veiksmų, atliktų po šios datos, t. y. ieškinio dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo ir perėjimo dirbti į UAB „InnoForce“ kvalifikavimo kaip sąmoningo prisidėjimo prie UAB „ERP“ privedimo prie nemokumo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 21 d. nutartimi atmetė prašymus pakeisti 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties motyvuojamąją dalį.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėjo G. R. pasirinktas teisių gynimas nėra suformuluotas pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 371 straipsnio 1 dalį. Atnaujinus procesą, šios bylos dalyku pagal pareiškėjo suformuluotą pareiškimo reikalavimą tampa veiksmų teisėtumo vertinimas.
7. Nors kasacinis teismas yra nurodęs, kad pripažinus bankrotą tyčiniu sudaroma galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 42 punktas), tai nepaneigia pareigos įrodinėti kitas teisinės atsakomybės sąlygas. <...> priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto (47 punktas). Vadinasi, atleidimas nuo pareigos įrodinėti veikos neteisėtumą savaime nereiškia vadovo atsakomybės už žalą, nes priežastinio ryšio tarp veikos ir žalos nustatymas yra būtina teisinės atsakomybės sąlyga (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.247 straipsnis).
8. Galiojusi tyčinio bankroto bylos iškėlimo metu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 7 dalies redakcija, kurioje buvo numatyta, kad žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo, dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, teisinėmis pasekmėmis prilygsta įstatyme reglamentuojamai kaltės prezumpcijai (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kaltė taip pat yra teisės pažeidimo sudėties elementas, todėl kaip ir ginčas dėl veikos, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, nesudaro materialinio reikalavimo.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ir O. R. veikos teisėtumo sąlygų vertinimas galėtų būti kitų civilinių bylų įrodinėjimu dalyku, bet tyčinio bankroto byloje jų veikos perkvalifikavimas taikant CPK 371 straipsnį, kai neprašoma pakeisti išnagrinėtos bylos rezultato, yra negalimas. Jei buvę juridinio asmens dalyviai G. R. ir O. R. bus patraukti atsakovais dėl to, kad BUAB „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu, jie visais atvejais turės paneigti priežastinio ryšio prezumpciją, nepaisant jų sieko šiuo prašymu dėl proceso atnaujinimo užsitikrinti BUAB „ERP“ kreditorių teisės į teismą ribojimą (CPK 5 straipsnis).
10. Pasak teismo, net ir nustačius, kad Bendrovė buvo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d., kreditoriai turės teisę reikšti pareiškėjui ir O. R. reikalavimus, ypatingai tuo atveju, kai kasacinio teismo yra nurodyta, kad dėl jų konflikto su Bendrovės vadovu M. Z., siekiant pašalinti UAB „ERP“ iš rinkos, Bendrovė prarado daug klientų, o jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams dar labiau išaugo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016, 52 punktas). Tai dar kartą patvirtina, kad pareiškėjo pasirinktas teisių gynybos būdas yra neatitinkantis nei įstatymo reikalavimo, nei kasacinio teismo išaiškinimų.
11. Teismas pažymėjo ir tai, kad M. Z., reaguodamas į byloje esančius įrodymus, pateikė Ekspertizės aktą Nr. 11-1436 (18) baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-312/2018, kuriame išanalizuotos BUAB ERP negalėjimo atsiskaityti su valstybės biudžetu (t. y. atsiskaityti su II eilės kreditoriumi) priežastys, kartu konstatuojant, kad BUAB „ERP“ nemokia laikytina nuo 2012 m. balandžio 30 d. Teismas nustatė, kad prokurorės 2020 m. sausio 8 d. nutarimu prieš M. Z. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų, kad UAB „ERP“ akcininko bei direktoriaus M. Z. tyčiniai veiksmai privedė Bendrovę prie nusikalstamo bankroto. Vadinasi, akcininkų G. R. ir O. R. veiksmų (neveikimo) vertinimas santykyje su Specialisto išvada dėl to, jog UAB „ERP“ tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d., nekeičia nustatyto jų veikos neteisėtumo dėl Bendrovės privedimo prie bankroto tyčia.
12. Nemokumo atsiradimo momento paankstinimas nekeičia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties išvadų apie tai, kad Bendrovės lėšos buvo naudojamos G. R. asmeninių poreikių tenkinimui. Tai buvo pripažinta tyčinio bankroto požymiu. Be kita ko, ekspertas akte Nr. 11-1436 (18) baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-312/2018 nurodė, kad paskolų suteikimas Bendrovės darbuotojams buvo viena iš priežasčių, sukėlusių įmonės nemokumą. Paskolas gavo ir akcininkė O. R..
13. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad sprendžiant tyčinio bankroto klausimą buvo nustatyta, jog Bendrovė be pagrindo pervedė UAB „R Consulting“, kurios vienintelis akcininkas ir direktorius yra G. R., 127 085,26 Eur (438 800 Lt). Ekspertas akte Nr. 11-1436 (18) baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-312/2018 nurodė, kad ši aplinkybė taip pat paveikė Bendrovės mokumą. Vadinasi, ankstesnis nemokumo atsiradimo momentas neveikia pareiškėjo G. R. veikos neteisėtumo, kai jis kartu su kitais akcininkais privedė Bendrovę prie tyčinio bankroto, nes jis kaip 45 proc. akcijų savininkas galėjo priimti sau asmeniškai, o ne Bendrovei naudingus sprendimus, taip blogindamas jos turtinę padėtį.
14. Teismas konstatavo, kad G. R. ir O. R. prašymai dėl teismo nutarties pakeitimo yra nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai).
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentai
15. Pareiškėjas G. R. ir suinteresuotas asmuo O. R. atskiruosiuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. priimtos nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 motyvuojamąją dalį, konstatuojant, kad G. R. ir O. R. neatliko jokių veiksmų, privedusių Bendrovę prie bankroto ir nėra atsakingi už tyčinį bankrotą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16.1. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, kad atnaujinus procesą, byla nagrinėjama iš naujo pagal CPK nustatytas taisykles, tačiau neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Kadangi UAB „ERP“ vadovas M. Z. proceso atnaujinti neprašė ir tokį prašymą pateikė tik bendrovės akcininkas G. R., kurį palaikė ir bendrovės akcininkė O. R., darytina išvada, kad M. Z. veiksmų (neveikimo) vertinimas nepatenka į proceso atnaujinimo ribas.
16.2. Teismas taip pat neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties 30 punktą, kuriame nurodyta, kad jei UAB „ERP“ iš tiesų tapo nemoki nuo 2011 m. gruodžio 31 d., G. R. ir O. R. kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pripažinimas tyčinio bankroto požymiu pažeistų visuotinai pripažintą principą, kad negalima to paties kartu ir teigti, ir neigti (allegans contraria non est audiendus). Teismas padarė priešingą išvadą, kad UAB „ERP“ jau esant nemokiai 2011 m. gruodžio 31 d., G. R. ir O. R. savo veiksmais dar kartą ją privedė prie nemokumo 2012 metais ir tai tapo tyčinio bankroto požymiu.
16.3. Teismui ir antrą kartą nagrinėjant bylą nebuvo atskleista bylos esmė. Teismas išvis netyrė G. R. veiksmų (neveikimo) privedant Bendrovę prie bankroto tyčia teisėtumo ir priežastinio ryšio su tyčiniu bankrotu įvertinimu. Iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m lapkričio 3 d. nutarties, kuria Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, matyti, kad visus veiksmus, kuriais Bendrovė neva privesta prie bankroto, teismo vertinimu, G. R. atliko 2012 metais, t. y. Bendrovei jau esant nemokiai. Teismas netyrė ir nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir tyčinio bankroto. Palikta galioti teismo nutartis su iš esmės neteisinga teismo išvada (G. R. atžvilgiu), kas pažeidžia G. R. interesus bei prieštarauja proceso atnaujinimo instituto tikslams ir viešajam interesui.
16.4. Teismas klaidingai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 motyvais, kurie buvo saistomi pirmos ir antros instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismai, pripažindami BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu, tikslios bendrovės tapimo nemokia datos nenustatinėjo, tačiau sprendė, kad 2012 m. sausio 30 d. (pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo dieną) UAB „ERP“ dar buvo moki. Šią aplinkybę teismai vertino kaip pagrindą teigti, kad G. R. ir O. R., 2012 m. pereidami dirbti į UAB „InnoForce“ ir 2012 m. sausio 30 d. pirmieji kreipdamiesi į teismą dėl bankroto bylos UAB „ERP“ iškėlimo, tokiais savo veiksmais siekė pašalinti UAB „ERP“ iš rinkos ir tokiu būdu prisidėjo prie UAB „ERP“ privedimo prie bankroto. Tuo tarpu specialisto išvadoje, kuria pareiškėjas grindžia prašymą atnaujinti procesą byloje, pažymima, kad UAB „ERP“ yra nemoki nuo 2011 m. gruodžio 31 d.
16.5. Teismas nepagrįstai atitikimą CPK 371 straipsnio 1 daliai laiko tik tokius reikalavimus, kuriais būtų keičiama nutarties rezoliucija. Reikšmingos teisinės pasekmės kyla asmenims, pripažintiems kaltais dėl tyčinio bankroto. G. R. kalti dėl tyčinio bankroto veiksmai šiuo atveju nurodyti motyvuojamoje nutarties dalyje, o ne rezoliucinėje. Apeliantas neturėjo pagrindo prašyti pakeisti rezoliucinę teismo nutarties dalį, kuria Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, nes vien M. Z. atlikti veiksmai yra pakankami konstatuoti tyčinį bankrotą ir tai konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 rezoliucijoje.
16.6. Skundžiamos nutarties 26, 27, 28, 29 punktuose pateikti išaiškinimai dėl proceso atnaujinimo negalimumo tyčinio bankroto bylose prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018 pateiktiems išaiškinimams dėl proceso atnaujinimo galimumo tyčinio bankroto bylose.
16.7. Apeliantas G. R. nebuvo UAB „ERP“ valdymo organų narys ir tuo labiau neatliko jokių su Bendrovės valdymu susijusių veiksmų 2012 metais. Teismas nenurodė jokių konkrečių valdymo veiksmų po 2011 m. gruodžio 31 d., kuriuos būtų atlikęs pareiškėjas G. R. tam, kad būtų galima pagrįstai laikyti jį atsakingu už tyčinį bankrotą.
16.8. Teismas nepagrįstai vadovavosi M. Z. pateiktu Ekspertizės aktu Nr. 11-1436 (18) iš baudžiamosios bylos Nr. 1-32-312/2018, nes ekspertas nenustatinėjo kada tiksliai atsirado Bendrovės nemokumas. Ekspertizės akte nurodyta, kad nemokumas nustatomas pagal 2012 m. balandžio 30 d. balanso duomenis.
Žemesnės instancijos teismas
16.9. Teismas nepagrįstai skundžiamos nutarties 46 punkte vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019, nes procesas toje byloje yra atnaujintas ir nėra priimtas galutinis sprendimas.
16.10. Teismas neatsižvelgė į tai, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė paneigia G. R. prisidėjimo prie BUAB „ERP“ bankroto faktą. Be to, tai patvirtina faktą, kad apeliantas nesiekė prie bankroto privesti Bendrovės ir jos veikla negalėjo būti perkelta į UAB „InnoForce“ 2012 metais, nes UAB „ERP“ tais metais jokios veiklos nebevykdė.
16.11. Teismas nenustatė jokių faktų dėl Bendrovės veiklos ar turto perkėlimo į UAB „InnoForce“.
16.12. Teismas neturėjo galimybės susipažinti su ikiteisminiu tyrimo medžiaga, todėl nepagrįstai nurodė, kad G. R. veika ikiteisminiame tyrime vertinama kaip priešinga teisei. Visi skundžiamos nutarties 48 punkte nurodyti veiksmai susiję su M. Z., kaip Bendrovės vadovo vienvaldiškai priimtais sprendimais ir veiksmais, todėl tokie veiksmai veiksmai negali būti pagrindu kilti G. R. atsakomybei dėl tyčinio bankroto.
Šalies argumentai
17. O. R. skunde, be dalies tų pačių argumentų, nurodo šiuos:
17.1. Apeliantė, turėdama tik 5 procentus Bendrovės akcijų, neturėjo galimybės daryti įtakos priimant sprendimus dėl paskolų suteikimo ar priimti kitus sprendimus, lėmusius tyčinį bankrotą. Teismo nutartyje vertinta tai, kad paskolų suteikimas bendrovės darbuotojams buvo viena iš priežasčių, sukėlusių įmonės nemokumą, o O. R. buvo BUAB „ERP“ bankroto administratoriaus nurodyta kaip viena iš paskolų gavėjų. O. R. nesutiko su paskolos grąžinimo reikalavimu, teisme nurodė, kad pervestos sumos buvo skirtos komandiruočių išlaidoms padengti. Kitų buvusių UAB „ERP“ darbuotojų analogiškais atvejais BUAB „ERP“ bankroto administratoriaus reikalaujamos neva darbuotojams suteiktų paskolų sumos teismo apskritai nebuvo vertinamos kaip paskola. Tačiau siekdama išvengti ilgo ir brangaus bylinėjimosi proceso, O. R. 5 847,43 Eur sumą sumokėjo Bendrovei. Tai negalima vertinti kaip lemtingo veiksnio nemokumui atsirasti.
17.2. Ikiteisminiame tyrime dėl Bendrovės tyčinio bankroto, kuris jau yra nutrauktas, O. R. buvo apklausta tik kaip spec. liudytoja.
17.3. O. R. nėra ir niekada nebuvo UAB „Innoforce“ akcininke.
Atsiliepimas
18. BUAB „ERP“ atsiliepime prašo G. R. ir O. R. atskiruosius skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 21 d. nutartį. Nurodo šiuos atsikirtimus:
Motyvuojamoji dalis
18.1. CPK įtvirtintas proceso atnaujinimo institutas suteikia teisę teismui atnaujinus procesą naujai paaiškėjusių aplinkybių kontekste įvertinti jau priimto sprendimo (nutarties) pagrįstumą, tačiau ne motyvus, kuriais remiantis buvo priimtas teisingas sprendimas (nutartis).
18.2. Pareiškėjų naujai nurodomos aplinkybės, kad Bendrovė galėjo būt nemoki 2011 m. gruodžio 31 d. iš esmės neturi įtakos Bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu, kadangi Bendrovės bankrotas tyčiniu buvo pripažintas dėl visumos aplinkybių, be kita ko, ir dėl to, kad G. R. Bendrovės lėšas naudojo asmeniniams poreikiams tenkinti, buvo paėmęs paskolas iš Bendrovės, kurios nebuvo grąžintos, kartu su O. R. pradėjo konkuruojančią veiklą kitoje įmonėje ir kt.
18.3. Pareiškėjo G. R. pateikta Specialisto išvada nekeičia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje dėl tyčinio bankroto nustatytų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo, nes Specialisto išvadoje ir Ekspertizės akte nustatytos aplinkybės iš esmės sutamapa su nutartyje dėl tyčinio bankroto nustatytomis aplinkybėmis.
18.4. Aplinkybės, kad Bendrovė galėjo būti nemoki nuo 2011 m. gruodžio 31 d., neturi reikšmės G. R. ir O. R. veiksmų – įsteigti UAB „InnoForce“, sukurti kokurenciją, pervilioti darbuotojus bei tokiu būdu sąmoningai kenkti Bendrovei – vertinimui.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl termino atnaujinimo pateikti atsiliepimą į atskiruosius skundus
19. Atsiliepimai į atskirąjį skundą, gauti praleidus CPK 335 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, grąžinami juos pateikusiems asmenims, išskyrus atvejus, kai šis terminas atnaujinamas (CPK 318 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
20. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė atsiliepimą į atskiruosius skundus praleidusi jam paduoti nustatytą terminą (Vilniaus apygardos teismas buvo nustatęs terminą iki 2020 m. kovo 17 d.), kurį atskiru prašymu prašo atnaujinti dėl to, kad nuo 2020 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbus karantiną, dėl nuotolinio darbo organizavimo ir žmogiškos klaidos atsiliepimas nebuvo laiku paduotas. Apeliacinės instancijos teismas nurodytas priežastis pripažįsta svarbiomis, todėl šį prašymą tenkina – atnaujina praleistą terminą (CPK 78 straipsnis) ir priima atsakovės pateiktą atsiliepimą į atskiruosius skundus.
Dėl ginčo esmės
21. Apeliacine tvarka sprendžiama, ar atnaujinus procesą BUAB „ERP“ bankroto byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo G. R. ir suinteresuoto asmens O. R. prašymus pakeisti nutarties, kuria Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, motyvuojamąją dalį, konstatuojant, kad šie asmenys neatliko jokių veiksmų, privedusių Bendrovę prie bankroto ir nėra atsakingi už tyčinį bankrotą. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu, absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti atskirųjų skundų ribas šiuo atveju nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
22. Esminis argumentas, kuriuo apeliantai grindžia savo prašymus šioje byloje atnaujinus procesą, yra naujai paaiškėjusi aplinkybė, susijusi su Bendrovės nemokumo momento nustatymu. Apeliantai remiasi nauju įrodymu – Bendrovės tyčinio bankroto pagrindu pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-15012-16 gauta 2018 m. balandžio 26 d. specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad UAB „ERP“ tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d.
23. Apelianto teigimu, teismai, pripažindami BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu, tikslaus Bendrovės nemokumo momento nenustatinėjo, tačiau sprendė, kad 2012 m. sausio 30 d. (pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo dieną) UAB „ERP“ dar buvo moki. Pasak apelianto, šią aplinkybę teismai vertino kaip pagrindą teigti, kad G. R. ir O. R., 2012 m. pereidami dirbti į UAB „InnoForce“ ir 2012 m. sausio 30 d. pirmieji kreipdamiesi į teismą dėl bankroto bylos UAB „ERP“ iškėlimo, tokiais savo veiksmais siekė pašalinti UAB „ERP“ iš rinkos ir taip prisidėjo privedant Bendrovę prie bankroto. Apeliantas laikosi pozicijos, kad naujai paaiškėjęs Bendrovės nemokumo atsiradimo momentas paneigia minėtą teismo išvadą.
24. Šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta ir pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka peržiūrėjęs pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 konstatavo, kad G. R. ir O. R. veiksmai, perkeliant ir skaidant UAB „ERP“ veiklą, pagal iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnį, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog jie savo veiksmais sukėlė tyčinį bankrotą (žr. minėtos nutarties 52, 59 punktus). Priešingai nei teigia apeliantai, šiuo atveju jų nurodoma naujai paaiškėjusi aplinkybė, kad Bendrovė buvo nemoki dar iki jų kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo momento, niekaip nepaneigia ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti šioje byloje nustatytus apeliantų veiksmus, kuriais tyčia buvo siekiama padidinti Bendrovės nemokumą, taip nulemiant jos bankrotą (CPK 185 straipsnis).
25. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas, priimdamas minėtą nutartį dėl tyčinio bankroto, nesureikšmino tos aplinkybės, kad byloje nebuvo nustatytas tikslus Bendrovės nemokumo atsiradimo momentas.
26. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad skundžiama nutartis prieštarauja į Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarčiai, kuria buvo atnaujintas procesas šioje byloje. Pažymėtina, kad minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis priimta išnagrinėjus tik proceso atnaujinimo klausimą ir joje pasisakyta būtent šiais aspektais, o ne dėl apeliantų prašymų išsprendimo.
27. Apeliantai taip pat nurodo, kad teismas netyrė ir nenustatė priežastinio ryšio tarp jų veiksmų ir tyčinio bankroto, nenustatė jokių faktų dėl Bendrovės veiklos ar turto perkėlimo į UAB „InnoForce“, neįvertino, kad G. R. nebuvo UAB „ERP“ valdymo organų narys ir neatliko jokių su Bendrovės valdymu susijusių veiksmų 2012 metais, kad O. R. kaip Bendrovės smulkioji akcininkė neturėjo galimybės daryti įtakos priimant sprendimus. Tačiau šie argumentai nėra susiję su naujai paaiškėjusia aplinkybe, dėl kurios buvo atnaujintas procesas šioje byloje, todėl teismas neprivalėjo jų iš naujo vertinti. Pažymėtina, kad atnaujinus procesą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Minėtų apeliantų argumentų vertinimas šiuo atveju reikštų atnaujinto bylos nagrinėjimo ribų peržengimą.
28. Visi kiti apeliantų argumentai neturi reikšmės siekiant teisingai išspręsti ginčo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų šioje nutartyje nepasisako.
29. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atnaujinus procesą šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto pateiktą naują įrodymą ir jo įtaką byloje nustatytų aplinkybių kontekste ir, atmesdamas apeliantų prašymus pakeisti jų atžvilgiu anksčiau priimtos teismo nutarties motyvus, iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti, remiantis apeliantų atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais, nėra pagrindo. Todėl apeliantų skundai atmestini, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.