Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono,

dalyvaujant ieškovei D. S. ir jos atstovui advokatui Edgarui Dereškevičiui, atsakovui V. J. L. ir jo atstovui advokatui Mindaugui Navickui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui V. J. L. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 541 589,44 Eur žalai atlyginti. Ieškovė nurodė, kad atsakovas per jam priklausančią ir jo vadovaujamą UAB „Sklypas“ vystė nekilnojamojo turto projektą – statė daugiabutį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas buvo jos buvusio sutuoktinio ir vaikų tėvo R. S. pažįstamas, dažnai lankydavosi ieškovės namuose bei buvo įgijęs jos pasitikėjimą. Atsakovas per R. S., o vėliau pats tiesiogiai, pasiūlė ieškovei įsigyti tris UAB „Sklypas“ statomo daugiabučio namo butus, nurodydamas, kad šis sandoris bus ypač pelningas, taip pat pasiūlė investuoti į UAB „Sklypas“ įsigyjant dalį bendrovės akcijų. Ieškovė 2007 m. rugsėjo 7 d. su UAB „Sklypas“ pasirašė tris preliminariąsias sutartis dėl trijų butų Nr. 24 (P12), 25 (P12) ir 26 (P12), esančių ant Tauro kalno pirkimo. 2008 m. lapkričio-gruodžio mėn. atsakovas pasiūlė ieškovei nutraukti preliminariąsias sutartis, nurodęs, kad du iš ieškovės perkamų butų pageidauja įsigyti kiti pirkėjai, nurodė, kad ieškovė dėl to nieko nepraras, nes UAB „Sklypas“ ieškovei parduos du analogiškus (netgi didesnio ploto) butus tame pačiame daugiabučių namų komplekse, esančiame (duomenys neskelbtini). 2008 m. gruodžio 4 d. buvo pasirašyti susitarimai dėl 2007 m. rugsėjo 7 d. sutarčių Nr. 24 (P12) ir 25 (P 12) nutraukimo ir nauja preliminarioji sutartis dėl dviejų analogiškų butų pirkimo Nr. 34 (P12), kuria buvo susitarta dėl dviejų butų, taip pat garažų ir sandėliukų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pirkimo. 2007 m. rugsėjo 7 d. preliminarioji sutartis 26 (P12) nebuvo nutraukta ar keičiama ir liko galioti. Pagal 2008 m. gruodžio 4 d. preliminariąją sutartį Nr. 34 (P12) dviejų butų įsigijimo bendra kaina buvo 397 937,91 Eur. Sutarties 3.2.2.1 punkte pardavėjas patvirtino, kad 359 128,82 Eur kainos dalį pardavėjas gavo iš ieškovės avansu prieš pasirašant šią sutartį, o tiksliau kaip avansas pagal preliminariąją sutartį Nr. 34 (P12) buvo užskaitytos anksčiau avansu sumokėtos sumos pagal preliminariąsias sutartis Nr. 24 (P12) (avansu sumokėta 208 526,41 Eur suma) ir Nr. 25 (P12) (avansu sumokėta 150 602,41 Eur). Pagal 2008 m. gruodžio 4 d. preliminariąją sutartį Nr. 34 (P12) ieškovė buvo iš viso avansu sumokėjusi pardavėjui UAB „Sklypas“ 359 128,82 Eur kainos (t.y. 90,24 procentų visos butų kainos). Iš viso pagal preliminarias sutartis ieškovė yra sumokėjusi UAB „Sklypas“ 541 589,44 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2351-560/2012, ši suma teismo patvirtinta kaip UAB „Sklypas“ kreditorinis reikalavimas: iš viso į trečiosios eilės kreditorių sąrašą yra įtrauktas 571 368,16 Eur ieškovės reikalavimas. UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo proceso metu, nenutraukęs preliminariųjų sutarčių ir ieškovės neinformavęs, atsakovas galbūt fiktyviais sandoriais pardavė du ieškovės apmokėtus butus (duomenys neskelbtini) ofšorinei bendrovei, kuri netrukus šiuos butus pardavė ieškovei nepažįstamam asmeniui D. V.. UAB „Sklypas“ 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Išdėstytos aplinkybės patvirtina atsakovo nesąžiningą elgesį – suprasdamas savo veiksmų neteisėtumą, atsakovas sąmoningai siekė padaryti žalą ieškovei. Atsakovas nesilaikė bendrosios pareigos elgtis sąžiningai ir nedaryti kitiems asmenims žalos. Nepriklausomai nuo atsakovo statuso įmonėje preliminariųjų sutarčių su ieškove sudarymo metu (vadovas, faktinis vadovas, akcininkas), jis privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą. Įgavęs ieškovės pasitikėjimą, atsakovas tikslingai siekė, kad būtų sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutartys ir tokiu būdu iš ieškovės būtų išviliotos milijoninės sumos. Sudariusi sutartis ir apmokėjusi daugiau nei 90 procentų perkamų butų kainos, ieškovė šių butų nuosavybėn neįgijo, o sumokėtų sumų neatgavo būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas 2007 m. rugsėjo 7 d. preliminariųjų sutarčių sudarymo metu buvo UAB „Sklypas“ akcininkai. 2008 m. gruodžio 4 d. preliminariosios sutarties Nr. 34(P12) sudarymo metu ieškovė bendrovės akcininke jau nebuvo, nes 2007 m. rugsėjo 20 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi ji su sutuoktiniu R. S. pardavė savo turimas UAB „Sklypas“ akcijas UAB „Sklypo servisas“. Iš UAB „Sklypas“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo teismas nustatė, kad ieškovė kartu su sutuoktiniu R. S. ir atsakovu 2005 metais buvo UAB „Sklypas“ akcininkai. Ši aplinkybė leido teismui daryti išvadą, kad ieškovė ir jos sutuoktinis žinojo ar turėjo žinoti įmonės finansinę padėtį, jos vykdomus projektus, turėjo visą informaciją apie įmonės būklę ir veiklą. Teismas sprendė, kad aplinkybė apie šalių verslo santykius paneigia ieškovės argumentą, jog preliminariųjų sutarčių sudarymo metu ieškovė buvo suklaidinta atsakovo, nes faktiškai sudarytos sutartys negalėjo būti įvykdytos dėl įmonės finansinės padėties. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ieškovės įtarimus pagrindžiančių įrodymų apie tai, kad jau preliminariųjų sutarčių sudarymo metu atsakovas žinojo, kad preliminariosios sutartys nebus įvykdytos. Teismas pažymėjo, kad nebūdamas įmonės vadovu atsakovas negalėjo daryti įtakos pagrindinių turto pirkimo–pardavimo sutarčių nepasirašymui, nes šių sutarčių pasirašymas nėra įmonės dalyvio kompetencija, tokias sutartis įmonės vardu turi pasirašyti įmonės vadovas ar kitas įgaliotas asmuo; byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas kaip įmonės akcininkas būtų priėmęs sprendimus dėl turto pardavimo sandorių su atsakove nesudarymo ar būtų inicijavęs tokių sprendimų priėmimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė pati nurodė, jog preliminariųjų sutarčių sudarymą inicijavo ne atsakovas, o jos sutuoktinis, tik vėliau į sutarčių sudarymo procesą, pinigų mokėjimą pagal kasos pajamų orderius įsitraukė atsakovas. Todėl ieškovės nurodytas aplinkybes apie atsakovo aktyvius veiksmus preliminariųjų sutarčių sudarymo metu teismas pripažino neįrodytomis.

Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovė būdama verslininkė santykiuose su atsakovu, trečiuoju asmeniu, pasirašydama preliminariąsias sutartis, nors UAB „Sklypas“ akcijas jau buvo pardavusi, negalėjo būti suklaidinta kito įmonės akcininko dėl negalimumo įvykdyti preliminariąsias sutartis dėl įmonės finansinės padėties. Ieškovės teiginius, kad iš jos atsakovas apgaulės būdu išviliojo didelę pinigų sumą, teismas pripažino neįrodytais.

Teismas pažymėjo, kad preliminariosiose sutartyse nebuvo numatyti avansiniai mokėjimai, mokėjimus ieškovė atliko perduodama pinigus atsakovui, o šis gautus iš ieškovės pinigus įnešė į UAB „Sklypas“ kasą pagal kasos pajamų orderius, kurie buvo išrašyti ieškovės vardu. Atsakovo teiginius, kad ieškovės sumokėti pinigai buvo ne už butus, o faktiškai ieškovė skolino pinigus įmonei avanso pagal preliminariąsias sutartis forma, turėdama tikslą ateityje gauti dalį įmonės turto, teismas pripažino neįrodytais. Teismas sprendė, kad atsakovo paaiškinimų ir nekonkrečių liudytojo A. K. parodymų nepakanka, kad galima būtų daryti išvadą, kuri paneigtų rašytinius įrodymus, t.y. preliminariąsias sutartis bei jų sąlygas, pinigų mokėjimo faktą įrodančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ieškovę be to, kad ji iki 2007 m. pabaigos buvo UAB „Sklypas“ akcininkė, dar su šia įmone siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai dėl nekilnojamojo turto pirkimo, kurių pagrindu ji pagal kasos pajamų orderius sumokėjo UAB „Sklypas“ 1 770 000 Lt.

Atsakovo veiksmų neteisėtumą ieškovė įrodinėjo tuo, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovu, nedėjo pastangų, kad ieškovei būtų parduoti butai, už kuriuos ji sumokėjo beveik visą kainą, ir pasirašytos preliminariosios sutartys būtų įvykdytos, t. y. atsakovas būdamas įmonės vadovu neatliko veiksmų, kuriuos jis turėjo atlikti, kad ieškovei nebūtų padaryta nuostolių.

Ieškovės teiginius, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo metu, būdamas įmonės direktoriumi, būtų inicijavęs klausimo dėl butų pardavimo ieškovei pagal pasirašytas preliminariąsias sutartis svarstymą, tačiau organizavo butų pardavimą galbūt fiktyviu sandoriu ofšorinei bendrovei Damus Consultores e Servicos S.A., kuri yra susijusi su atsakovu, teismas pripažino neįrodytais.

Teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo metu atsakovo kaip įmonės vadovo teisės disponuoti įmonės turtu, nagrinėjamu atveju statomais butais, buvo apribotos įstatymu (ĮRĮ 9 str. 3 d.) ir restruktūrizavimu planu, todėl atsakovas neturėjo galimybės be įkaito turėtojo UAB SEB banko sutikimo sudaryti su ieškove butų pirkimo–pardavimo sutarčių. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, jog atsakovas nesiūlė kreditoriams svarstyti butų pardavimo ieškovei klausimo, negalima laikyti neteisėtu veiksmu/neveikimu ar nesąžiningumu, nes tokiais veiksmais ieškovė nebuvo išskirta iš kitų asmenų ar kreditorių, kurių teisės yra vienodos įmonės restruktūrizavimo procese.

Vadovaudamasis ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas nurodė, kad tais atvejais, kai restruktūrizuojamos įmonės turto įkaito turėtojas duoda sutikimą parduoti įkeistą turtą, jis turi duoti sutikimą ir dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, nes įkeisto turto pardavimo lėšų dalis yra nukreipiama hipotekos kreditoriaus reikalavimams dengti, todėl būtų ar nebūtų atsakovas inicijavęs butų pardavimą ieškovei, tik hipotekos kreditorius turi išskirtinę teisę nuspręsti dėl jam įkeisto turto pardavimo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė nedėjo pastangų, kad jai, o ne kitiems asmenims, būtų parduodami butai, kurie pagal įmonės restruktūrizavimo planą buvo numatyti parduoti. Ieškovė restruktūrizavimo procese buvo pasyvi ir neteikė tvirtinti net savo kreditorinio reikalavimo, nors UAB „Sklypas“ buvo skolingas ieškovei 1 870 090 Lt, kuriuos ji buvo sumokėjusi pagal preliminariąsias sutartis.

Nenustatęs atsakovo nei kaip įmonės dalyvio, nei kaip įmonės vadovo neteisėtų veiksmų, teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nurodęs, kad CK 6.245 straipsnio nuostatos galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jei būtų nustatytos CK 2.50 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, be kita ko, kad atsakovas atliko tokius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo prarado galimybę įvykdyti prievolę, t. y. grąžinti ieškovei jos sumokėtą avansą. Teismas sprendė, kad nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovui taikyti civilinę atsakomybę.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl ieškinio senaties termino praleidimo, tačiau nurodė, kad netenkinus ieškinio kitu pagrindu, t. y. jo neįrodžius (nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ir nesąžiningo neveikimo), ieškinį atmesti dar kitu pagrindu nėra reikalo, nes tai būtų perteklinis – dvigubas ieškinio atmetimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus – 2011 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (4.65)-448-l 109; UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo planą; UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo metmenis; Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2014 m. gruodžio 17 d. nutarimą; Vilniaus apskrities VPK KPENTV 1-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2015 m. birželio 5 d. nutarimą; 2009 m. balandžio 4 d. AB SEB bankas raštą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas konstatavo, kad sutarčių pasirašymas nėra įmonės dalyvio kompetencija, tačiau nevertino ieškovės argumentų, jog preliminariųjų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu UAB „Sklypas“ vadovavo A. K., kuris realių sprendimų įmonėje nepriiminėjo, visą UAB „Sklypas“ gyvavimo laikotarpį jai faktiškai vadovavo ir sprendimus priiminėjo atsakovas. Atsakovo faktinį vadovavimą bendrovei patvirtina šios byloje nustatytos aplinkybės: atsakovo iniciatyva ieškovei buvo pateiktas pasiūlymas įsigyti ginčo objektu esančius butus, atsakovas atvežė sutartis pasirašyti ieškovei, derino sutarčių sąlygas, paaiškino esmines nuostatas; pagal preliminariąsias sutartis ieškovės sumokėtus pinigus iš ieškovės paimdavo ir į UAB „Sklypas“ kasą juos įnešdavo atsakovas – disponavimas įmonės lėšomis priskirtinas įmonės vadovui, o ne dalyviui. 2015 m. kovo 24 d. teismo posėdyje liudytojas, buvęs UAB „Sklypas“ kasininkas D. B., patvirtino, jog būtent atsakovo nurodymu išrašydavo kasos pajamų orderius, o formaliai UAB „Sklypas“ direktoriaus pareigas ėjęs A. K. paliudijo, kad jis su ieškove preliminariųjų sutarčių nesudarinėjo. Tačiau teismas šių liudytojų (D. B. ir A. K.) parodymų nevertino, neatsižvelgė į tai, kad jie patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes, kad atsakovas faktiškai veikė UAB „Sklypas“ vardu.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta atsakovo, kaip UAB „Sklypas“ dalyvio, nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Teismas netinkamai pritaikė CK 2.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas. Sudarydamas preliminariąsias sutartis su ieškove, organizuodamas ieškovės pinigų (avanso pagal sutartis) įnešimą į UAB „Sklypas“ sąskaitą, atsakovas de facto veikė kaip UAB „Sklypas“ vadovas. Neteisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nenustatė, jog atsakovas visą laiką veikė kaip faktinis UAB „Sklypas“ vadovas, todėl neteisingai pritaikė CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas. Sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės, turi būti taikomos nuostatos, reglamentuojančios juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės institutą.

3. Atsakovo atliktus neteisėtus veiksmus patvirtina tai, kad jis nevykdė ĮRĮ numatytos pareigos disponuoti įmonės turtu vadovaujantis restruktūrizavimo planu. Restruktūrizavimo plane buvo numatyta vykdyti bendrovės sudarytas preliminariąsias sutartis, įskaitant ir sudarytas su ieškove, todėl atsakovas privalėjo dėti visas pastangas, kad restruktūrizavimo plano dalis dėl ieškovės apmokėtų butų perdavimo ieškovei būtų įvykdyta, o ne organizuoti fiktyvią bei nusikalstamą šių butų perleidimo ofšorinei bendrovei schemą. Atsakovas turėjo pareigą kreiptis į AB SEB banką su prašymu leisti parduoti įkeistą turtą – sudaryti pagrindines butų pirkimo–pardavimo sutartis su ieškove, tačiau to nedarė, nesąžiningai ir nerūpestingai vykdė įmonės vadovo pareigas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į įkaito turėtoją dėl sutikimo parduoti butus ieškovei išdavimo, ar kokiais nors kitais būdais vykdė savo pareigą iniciuoti butų perleidimą ieškovei.

4. Teismui nepagrįstai nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos – kaltė, priežastinis ryšys, žala – nebuvo vertinamos, tačiau nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, atsakovo kaltė preziumuojama ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas. Nevykdydamas UAB „Sklypas“ kreditorių patvirtinto restruktūrizavimo plano, t. y. nesikreipdamas į hipotekos kreditorių dėl leidimo leisti parduoti butus ieškovei, atsakovas pažeidė ĮRĮ nuostatas bei restruktūrizavimo plano nuostatas. Šie atsakovo neteisėti veiksmai nulėmė tai, kad ieškovei nebuvo perleisti butai, už kurios pagal preliminariąsias sutartis jau buvo sumokėta apie 90 procentų kainos, todėl ieškovė patyrė 541 589,44 Eur nuostolių. Teismas neatsižvelgė į preliminariųjų sutarčių objektais esančių butų neatlygintinį perleidimą Madeiros saloje įsikūrusiai bendrovei „Damus Consultores e Servicos S.A.“, todėl atsakovo veiksmai nebuvo tinkamai įvertinti teisingam ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių kontekste.

5. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės teikiamus įrodymus, todėl nebuvo nustatytos ginčui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės: su ieškove sudarytos preliminariosios sutartys yra apskaitytos UAB „Sklypas“; ieškovės sumokėtas avansas yra apskaitytas UAB „Sklypas“; UAB „Sklypas“ ketino vykdyti preliminariąsias sutartis su ieškove net ir pasibaigus pagrindinių sutarčių sudarymo terminams bei jų aptartomis sąlygomis parduoti ieškovei butus; nei restruktūrizavimo planu, nei restruktūrizavimo metmenimis UAB „Sklypas“ neįsipareigojo bei neketino parduoti ieškovės ketinamų pirkti butų bendrovei Damus Consultores e Servicos S.A; ikiteisminio tyrimo įstaigos dėl su ieškove sudarytų preliminariųjų sutarčių nevykdymo įžvelgia nusikaltimų, numatytų BK 222 straipsnyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje; ikiteisminiame tyrime Nr. 40-900504-14 ieškovė buvo pripažinta nukentėjusiąją, todėl jos turimos ikiteisminio tyrimo medžiagos prijungimas yra būtinas siekiant tinkamo byloje nustatytų aplinkybių įvertinimo. Dėl šių priežasčių ieškovė prašo priimti jos teikiamus įrodymus.

6. Darydamas išvadą, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, teismas neįvertino ieškovės argumentų, pagrindžiančių, kad apie butų pardavimą jai tapo žinoma ne anksčiau kaip 2011 m. birželio 10 d., patikrinus duomenis Nekilnojamojo turto registre. Duomenų Nekilnojamojo turto registre paskelbimo faktas negali būti prilyginamas ieškovės faktiniam sužinojimui apie jos teisių pažeidimą. Atsakovas sąmoningai ir tikslingai neteikė ieškovei informacijos, pagal kurią ieškovė būtų galėjusi įtarti apie jos teisių pažeidimą ir, priešingai, sudarė ieškovei įspūdį, jog nepaisant vykstančio įmonės restruktūrizavimo proceso butų perleidimo sandoriai bus vykdomi toliau. Tai lėmė vėlesnį subjektyvų ieškovės sužinojimą apie ginčo sandorius, nei jie buvo faktiškai sudaryti ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre.

Atsakovas prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai taikė įmonės dalyvio, bet ne įmonės vadovo civilinės atsakomybės normas. Nepagrįstas ieškovės argumentas, kad teismas nevertino atsakovo faktinės padėties bendrovėje. Teismas išsamiai vertino ir tyrė atsakovo faktinę padėtį, tačiau ieškovės teiginiai dėl atsakovo buvimo faktiniu bendrovės vadovu preliminariųjų sutarčių pasirašymo metu paneigti byloje esančiais įrodymais. Ieškovė preliminariąsias sutartis sudarė turėdama visą informaciją apie įmonės būklę ir veiklą, kadangi sutarčių sudarymo metu buvo įmonės akcininke. Santykiuose su ieškove atsakovas veikė kaip akcininkas, bet ne UAB „Sklypas“ vadovas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas neturėjo kontrolės UAB „Sklypas“ atžvilgiu, nevykdė kasdieninės juridinio asmens veiklos.

2. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja pagrindai atsakovui taikyti CK 2.50 straipsnio 3 dalį – atsakovas negalėjo paveikti preliminariųjų sutarčių vykdymo, todėl neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai. Atsakovo kaip juridinio asmens dalyvio atsakomybė galėtų kilti tik tuo atveju, jeigu be visų kitų civilinės atsakomybės privalomųjų sąlygų būtų nustatyta, kad būtent dėl atsakovo nesąžiningumo ar neteisėtų veiksmų UAB „Sklypas“ nebegalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais, tačiau šios aplinkybės ieškovė ne tik neteigia, bet ir neįrodinėja.

3. Pasaulinė finansų krizė, teismo sprendimas iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą, hipotekos kreditoriaus atsisakymas išduoti sutikimą įkeisto turto perleidimui yra laikytinos objektyviomis aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo atsakovo veiksmų, todėl negali būti vertinami kaip atsakovo neteisėti veiksmai ir nesąžiningumas.

4. Ieškovė klaidingai supranta įmonės restruktūrizavimo plano paskirtį ir jo vykdymo eigą. Atsakovas tinkamai vykdė restruktūrizavimo planą ir jame nustatytas pareigas. Restruktūrizavimo planas, kuriame numatyta toliau vykdyti preliminariąsias sutartis, nereiškia, kad jis privalo bet kokiais atvejais būti įgyvendintas, o neįgyvendinimo atveju nereiškia, kad įmonės vadovui turi dėl to kilti atsakomybė. Kadangi UAB „Sklypas“ buvo iškelta bankroto byla, restruktūrizavimo plano pilna apimtimi objektyviai nebuvo įmanoma įgyvendinti. Be to, ieškovė netinkamai supranta hipotekos kreditoriaus restruktūrizavimo plano patvirtinimą. Restruktūrizavimo plano patvirtinimas reiškia pritarimą restruktūrizavimo eigai, tačiau nereiškia, kad bankas davė atsakovui sutikima parduoti ieškovės ginčijamus butus.

5. Ieškovė nedėjo pastangų įgyti butus pagal preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas nustatė, kad ieškovė nesidomėjo restruktūrizavimo procesu, preliminariųjų sutarčių nepratęsė ir nepasirašė pagrindinių sutarčių, butų nebuvo apžiūrėjusi. Ieškovė duodama paaiškinimus buvo nenuosekli dėl perkamų butų – iš pradžių teigė, kad butus apžiūrėjo, tačiau aiškinantis aplinkybes paaiškėjo, jog tuomet butų net nebuvo, nes statinys nebuvo pradėtas statyti. Nuo 2008 metų, kai buvo sudarytos sutartys iki pat ieškinio pareiškimo ieškovė nesirūpino ir nesidomėjo, kodėl jai neparduodami butai pagal preliminariąsias sutartis. Ieškovės sumokėta pinigų suma laikytina didele, todėl toks ieškovės pasyvumas ir nerūpestingumas patvirtina, kad ieškovė pinigų iš tikrųjų nebuvo sumokėjusi.

6. Ieškovės ieškinys turėtų būti atmestas, kadangi ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškovė apie savo teisių pažeidimą – kad nebus sudarytos butų pirkimo–pardavimo sutartys – turėjo sužinoti tada, kai baigėsi ieškovės pasirašytos preliminariosios trijų butų pirkimo–pardavimo sutartys, o pagrindinės sutartys nebuvo sudarytos. Tokiu atveju ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo 2008 m. gruodžio 1 d. ir 2009 m. sausio 31 d. Trejų metu ieškinio senaties terminas pasibaigė atitinkamai 2011 m. gruodžio 1 d. ir 2012 m. sausio 31 d. Ieškovė savo ieškinį pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą – tik 2014 m. birželio 6 d. Tai sudaro savarankišką ieškinį atmetimo pagrindą. Jeigu preliminariųjų sutarčių pasibaigimo momentas nebūtų laikomas ieškinio senaties prasidėjimo momentu, vėliausiai apie teisių pažeidimą ieškovė turėjo sužinoti 2010 m. gruodžio 22 d. viešai įregistravus butų pardavimą Damus Consultores e Servicos S.A. Nekilnojamojo turto registre.

7. Teikdama su byla nesusijusius dokumentus bei iškreipdama dokumentuose atsispindinčią informaciją savo naudai, ieškovė siekia padaryti poveikį apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimui. Ieškovės pateikiami dokumentai nesusiję su atsakovo veiksmų vertinimu ar kitais byloje nagrinėjamais klausimais.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nustatė, kad ieškovė ir jos buvęs sutuoktinis R. S. iki 2007 m. rugsėjo 20 d. buvo UAB „Sklypas“ akcininkai, tačiau nurodytą dieną savo akcijas pardavė UAB „Sklypo servisas“.

Ieškovė ir UAB „Sklypas“ 2007 m. rugsėjo 7 d. sudarė tris preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis: Nr. 24 (P12); Nr. 25 (P 12) ir Nr. 26 (P 12). Sutartimi Nr. 24/P12 UAB „Sklypas“ įsipareigojo gyvenamajame name, kuris yra žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatyti ir parduoti ieškovei trijų kambarių butą su automobilių stovėjimo aikštele už 765 300 Lt. Sutarties 4.7.1 punkte patvirtinta, kad ieškovė sumokėjo pardavėjui 50 000 Lt iki šios sutarties sudarymo, o kitą kainos dalį – per trisdešimt dienų po pagrindinės sutarties notarinio patvirtinimo dienos. Sutarties 10.1 punkte numatyta, kad sutartis galioja iki 2008 m. gruodžio 1 d. Sutartimi Nr. 25/P12 UAB „Sklypas“ įsipareigojo gyvenamajame name, kuris yra žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatyti ir parduoti ieškovei dviejų kambarių butą su automobilių stovėjimo aikštele už 556 100 Lt. Sutarties 4.7.1 punkte patvirtinta, kad ieškovė sumokėjo pardavėjui 50 000 Lt iki šios sutarties sudarymo, o kitą kainos dalį – per trisdešimt dienų po pagrindinės sutarties notarinio patvirtinimo dienos. Sutarties 10.1 punkte numatyta, kad sutartis galioja iki 2008 m. gruodžio 1 d. Sutartimi Nr. 26/P12 UAB „Sklypas“ įsipareigojo gyvenamajame name, kuris yra žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatyti ir parduoti ieškovei trijų kambarių butą su automobilių stovėjimo aikštele už 682 000 Lt. Sutarties 4.7.1 punktu ieškovė įsipareigojo sumokėti pardavėjui 102 300 Lt per trisdešimt kalendorinių dienų nuo šios sutarties sudarymo, o kitą kainos dalį – per trisdešimt dienų po pagrindinės sutarties notarinio patvirtinimo dienos. Sutarties 10.1 punkte numatyta, kad sutartis galioja iki 2008 m. gruodžio 1 d.

Pagal 2008 m. birželio 26 d. kasos pajamų orderį Nr. 59 ieškovė sumokėjo UAB „Sklypas“ 500 000 Lt avansą už butus pagal preliminariąsias sutartis, 2008 m. liepos 10 d. kasos pajamų orderiu Nr. 61 sumokėjo 270 000 Lt avansą už butus, o pagal 2008 m. liepos 18 d. kasos pajamų orderį (be numerio) – 1 000 000 Lt už butus, esančius (duomenys neskelbtini). Iš viso ieškovė sumokėjo 1 770 000 Lt avansą pagal preliminariąsias sutartis.

Šalys 2008 m. gruodžio 4 d. nutraukė 2007 m. rugsėjo 7 d. sudarytas preliminariąsias sutartis Nr. 24 (P12) ir Nr. 25 (P12), sutartyse numetė, kad pagal preliminariąsias sutartis sumokėta avanso dalis įskaitoma į mokėtiną avansą pagal preliminariąją sutartį Nr. 34 (P12). Vietoje nurodytų preliminariųjų sutarčių šalys 2008 m. gruodžio 4 d. sudarė preliminariąją sutartį Nr. 34 (P12) dėl dviejų butų, esančių (duomenys neskelbtini), taip pat garažų ir sandėliukų už 1 374 400 Lt pirkimo. Sutarties 3.2.2.1 punkte numatyta, kad 1 240 000 Lt avansą pardavėjas gavo iš ieškovės pasirašant sutartį. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo data – 2009 m. sausio 31 d. (sutarties 3.1 p.). Pagrindinės pirkimo–sutartys sudarytos nebuvo.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartimi buvo iškelta UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo byla. Restruktūrizuojamos įmonės kreditoriai patvirtino restruktūrizavimo planą, kuriame buvo numatyta vykdyti bendrovės sudarytas preliminariąsias sutartis, o kaip pirkėjas Nr. 1 restruktūrizavimo plane buvo numatyta ieškovė, t. y. pagal restruktūrizavimo plano nuostatas buvo nutarta toliau vykdyti butų pardavimo D. S. sutartis.

Pagal Juridinių asmenų registro išrašo duomenis UAB „Sklypas“ vadovu nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. buvo atsakovas.

Ieškovė 2009 m. birželio 12 d. pateikė prašymą UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo administratoriui dėl jos įtraukimo į UAB „Sklypas“ kreditorių sąrašą su 1 870 000 Lt reikalavimu. Ieškovė 2009 m. rugsėjo 10 d. informavo restruktūrizavimo administratorių sutinkanti vykdyti preliminariąsias sutartis, atsižvelgiant į tai, kad sumokėti 1 870 000 Lt yra avansas pagal preliminariąsias sutartis, prašė jos netraukti į kreditorių sąrašą. Ieškovės ir UAB „Sklypas“ sudarytose preliminariosiose sutartyse Nr. 34 (P12) ir Nr.26 (P12) numatyti butai, esantys (duomenys neskelbtini), 2010 m. gruodžio 17 d. buvo parduoti Madeiros saloje (Portugalija) registruotai ribotos atsakomybės bendrovei „Damus Consultores e Servicos S. A.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartimi UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo byla nutraukta, 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi įmonei iškelta bankroto byla, 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi ieškovė įrašyta į bankrutuojančios UAB „Sklypas“ trečiosios eilės kreditorių sąrašą su 571 368,17 Eur reikalavimu. Bankrutavusi UAB „Sklypas“ 2015 m. gegužės 6 d. išregistruota iš juridinių asmenų registro kaip pasibaigusi likvidavimu dėl bankroto.

Byloje keliamas atsakovo kaip UAB „Sklypas“ vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės klausimas.

Dėl atsakovo veiksmų preliminariųjų sutarčių sudarymo metu vertinimo

Apeliantės teigimu, teismas nevertino ieškovės argumentų, jog preliminariųjų sutarčių sudarymo metu UAB „Sklypas“ faktiškai vadovavo ir sprendimus priiminėjo atsakovas. Šį teiginį ieškovė grindė tuo, kad atsakovo iniciatyva ieškovei buvo pateiktas pasiūlymas įsigyti ginčo objektu esančius butus, kad atsakovas atvežė ieškovei pasirašyti preliminariąsias sutartis, derino sutarčių sąlygas, paaiškino esmines nuostatas, paimdavo iš ieškovės pagal preliminariąsias sutartis sumokėtus pinigus ir įnešdavo juos į UAB „Sklypas“ kasą. Ieškovė vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013, pateiktais išaiškinimais, kad pripažinus, jog formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padaryta žalą taikoma kaip de jure vadovui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo faktinį vadovavimą bendrovei jam esant bendrovės akcininku ir esant paskirtam kitam vadovui, privalėjo įrodyti ieškovė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė šios aplinkybės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario mėn. 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Plėtodamas šią praktiką, kasacinis teismas pažymėjo, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).

UAB „Sklypas“ vadovu atsakovas paskirtas nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. Taigi preliminariųjų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo UAB „Sklypas“ vadovu. ABĮ 37 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Nurodyto straipsnio 10 dalyje numatyta, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei, o 12 dalyje įtvirtintos kitos vadovo funkcijos, už kurių vykdymą jis yra atsakingas.

Ieškovė teigia, kad apie galimybę sudaryti preliminariąsias sutartis ją informavo jos sutuoktinis, kuris bendravo su atsakovu, vėliau pats atsakovas, kad preliminariųjų sutarčių projektus pasirašyti atvežė atsakovas, kad jam buvo perduoti pinigai ir t. t. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovas tarpininkavo sudarant ieškovės ir UAB „Sklypas“ preliminariąsias sutartis, tačiau sutartys UAB „Sklypas“ vardu buvo pasirašytos ne atsakovo, o UAB „Sklypas“ direktoriaus A. K.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės nėra pakankamos atsakovą pripažinti faktiniu UAB „Sklypas“ vadovu. Šių atsakovo veiksmų negalima prilyginti faktiniam vadovavimui bendrovei, kadangi faktinio vadovavimo aplinkybė gali būti nustatyta tik įrodžius asmens sisteminį kasdienių vadovo funkcijų atlikimą. Tokių aplinkybių ieškovė neįrodė. Atsakovo veiksmai informuojant ieškovę apie UAB „Sklypas“ vystomą nekilnojamojo turto projektą, apie galimybę įsigyti bendrovės parduodamus nekilnojamojo turto objektus ir tarpininkavimas sudarant preliminariąsias sutartis neperžengia bendrovės akcininko statuso ir negali būti prilyginami bendrovės vadovo atliekamoms funkcijoms. Akcininkas yra suinteresuotas sėkminga bendrovės veikla, nes nuo bendrovės pelno priklauso akcininko gaunamas pelnas.

Preliminariųjų sutarčių sudarymo metu ieškovė buvo UAB „Sklypas“ akcininkė, todėl pati turėjo arba galėjo turėti informacijos apie bendrovės vystomus nekilnojamojo turto projektus. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad ieškovė buvo apgauta, kad iš jos buvo siekiama išvilioti dideles pinigų sumas. Ieškovė kartu su sutuoktinu R. S. turimas 6 procentų UAB „Sklypas“ akcijas už 1 600 000 Lt pardavė UAB „Sklypo servisas“ jau po preliminariųjų sutarčių sudarymo – 2007 m. rugsėjo 20 d.

Kita vertus, atsakovo statusas neturi reikšmės vertinant atsakovo veiksmus preliminariųjų sutarčių pasirašymo metu. Pats preliminariųjų sutarčių sudarymo faktas ieškovei nesukėlė žalos. Ieškovė turėjo tikslą įsigyti ginčo nekilnojamojo turto objektus, sudarė preliminariąsias sutartis, savo noru sumokėjo ženkliai didesnę nei buvo numatyta preliminariųjų sutarčių sąlygose avanso dalį. Atsakovo veiksmų neteisėtumo preliminariųjų sutarčių sudarymo metu negalima konstatuoti, kadangi tokios išvados nesuponuoja bylos faktinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų ir ieškovė neįrodė, kad preliminariųjų sutarčių sudarymo metu atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, kad pagal preliminariąsias sutartis pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys nebus sudarytos.

Išdėstytos aplinkybės leidžia pripažinti nepagrįstais apeliantės argumentus apie atsakovo veiksmų neteisėtumą preliminariųjų sutarčių sudarymo metu.

Dėl atsakovo veiksmų įmonės restruktūrizavimo procese

Neteisėtais atsakovo veiksmais ieškovė taip pat įvardina teismo patvirtinto UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo plano nevykdymą, kuriame buvo numatyta, jog restruktūrizavimo procese bus tęsiamas preliminariųjų sutarčių vykdymas, tarp kurių buvo ir ieškovės su UAB „Sklypas“ sudarytos preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė, nurodęs, kad restruktūrizavimo metu atsakovo kaip restruktūrizuojamos įmonės vadovo teisės disponuoti įmonės turtu buvo apribotos įstatymu ir restruktūrizavimu planu, atsakovas neturėjo galimybės be įkaito turėtojo AB SEB banko sutikimo sudaryti su ieškove butų pirkimo–pardavimo sutarčių. Vadovaudamasis ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas pažymėjo, kad būtų ar nebūtų atsakovas inicijavęs butų pardavimą ieškovei, tik hipotekos kreditorius turi išskirtinę teisę nuspręsti dėl jam įkeisto turto pardavimo.

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atsakovo veiksmų jam nevykdant įmonės restruktūrizavimo plano nepripažino neteisėtais.

CK 6.246 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 str. 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad preliminarioji sutartis Nr. 26/P12 galiojo iki 2008 m. gruodžio 1 d., o sutartyje Nr. 34 (P12) buvo numatyta, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2009 m. sausio 31 d. (sutarties 3.1 p.). Pagrindinės butų pirkimo–pardavimo sutartys iki nurodytų datų nebuvo sudarytos. Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 str. 3 d.). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 str. 5 d.). Tarp ieškovės ir UAB „Sklypas“ pagrindinės butų pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo sudarytos per preliminariosiose sutartyse nustatytus terminus, todėl, vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 5 dalimi, prievolė sudaryti šias sutartis pasibaigė. UAB „Sklypas“ kilo pareiga grąžinti ieškovei jos pagal preliminariąsias sutartis sumokėtą avansą, tačiau ieškovės sumokėtos sumos jai nebuvo grąžintos. Nors preliminariosios sutartys pasibaigė, tačiau bylos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad šalys buvo pasiruošusios tęsti preliminariųjų sutarčių vykdymą.

UAB „Sklypas“ susidūrė su finansiniais sunkumais ir akcininkai 2009 m. kovo 17 d. priėmė sprendimą pritarti bendrovės restruktūrizavimui. Apeliacinės instancijos teismas prie nagrinėjamos bylos prisijungė Vilniaus apygardos teisme nagrinėtą UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo bylą Nr. B2-731-560/2012. Kartu su ieškiniu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismui buvo pateikti UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo metmenys, kuriuose nurodytas turto pardavimas pagal preliminariąsias sutartis, vadovaujantis restruktūrizavimo metmenimis bei planu ir gavus įkeisto turto ir (ar) hipotekos turėtojo sutikimą. Turto pardavimo lentelėje pirmuoju numeriu nurodyta kreditorė D. S., jos ketinamas įsigyti turtas pagal preliminariąsias sutartis, preliminariųjų sutarčių sudarymo datos, pagal sutartis sumokėta avanso suma, likusi mokėtina suma ir turto kaina (civ. b. Nr. B2-731-560/2012 1 t., 23 b. l.).

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartimi buvo iškelta UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo byla. 2009 m. birželio 12 d. ieškovė pateikė įmonės restruktūrizavimo administratoriui prašymą dėl jos įtraukimo į RUAB „Sklypas“ kreditorių sąrašą su 1 870 000 Lt reikalavimu, tačiau 2009 m. rugsėjo 10 d. ieškovė informavo restruktūrizavimo administratorių sutinkanti vykdyti preliminariąsias sutartis, o atsižvelgiant į tai, kad yra sumokėjusi 1 870 000 Lt avansą pagal preliminariąsias sutartis, prašė jos netraukti į kreditorių sąrašą. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtino restruktūrizavimo administratoriaus pateiktą UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo planą (civ. b. Nr. B2-731-560/2012 4 t., 3-62, 71-72 b. l.). Restruktūrizavimo plane, kaip ir su ieškiniu pateiktuose restruktūrizavimo metmenyse, buvo numatytas turto pardavimas pagal preliminariąsias sutartis. Turto pardavimo pagal preliminariąsias sutartis lentelėje pirmuoju numeriu nurodytas pirkėjas Nr. 1. Lentelėje konkrečiai nenurodyta, kad pirkėjas yra ieškovė, tačiau nurodytos ieškovės sudarytų preliminariųjų sutarčių datos – 2007 m. rugsėjo 7 d. ir 2008 m. gruodžio 4 d. ir ketinami įsigyti turto objektai, esantys (duomenys neskelbtini), todėl darytina išvada, kad restruktūrizavimo planu buvo patvirtintas su ieškove sudarytų preliminariųjų sutarčių tolesnis vykdymas. Taigi pagal kreditorių ir teismo patvirtintą UAB „Sklypas“ restruktūrizavimo planą, bendrovė planavo vykdyti preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis, tarp jų ir su ieškove pasirašytas preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovė turėjo pagrįstų lūkesčių, kad jos sudarytos preliminariosios sutartys bus vykdomos ir turtas, už kurį ji buvo sumokėjusi 1 770 000 Lt, jai bus parduotas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad UAB „Sklypas“ turėjo finansinių sunkumų atsiskaitant su kreditoriais, todėl jai buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Byloje nenustatyta, kad neįvykdžiusi preliminariųjų sutarčių, bendrovė turėjo galimybę grąžinti ieškovei sumokėtą avansą, todėl restruktūrizavimo plane ir buvo numatytas turto, už kurį ieškovė sumokėjo 1 770 000 Lt, t. y. 86 procentus visos turto kainos, pardavimas ieškovei.

Byloje nustatyta, kad nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. atsakovas buvo paskirtas UAB „Sklypas“ vadovu, taigi restruktūrizavimo proceso metu, esant patvirtintam restruktūrizavimo planui, atsakovas vadovavo įmonei ir privalėjo veikti teismo patvirtinto restruktūrizavimo plano ribose. ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įmonės valdymo organai pagal savo kompetenciją, nustatytą įmonės steigimo ir kituose įmonės veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose, vadovaudamiesi restruktūrizavimo planu, laikydamiesi šiame įstatyme ir teismo nutartyje nustatytų apribojimų, valdo, naudoja visą įmonei nuosavybės ar patikėjimo teise priklausantį turtą ir juo disponuoja bei vadovauja įmonės veiklai. Atsakovo kaip vadovo veikla buvo apribota restruktūrizavimo planu ir jis turėjo veikti vadovaudamasis restruktūrizavimo plane apibrėžtomis bendrovės veiklos gairėmis. Teismo patvirtinto įmonės restruktūrizavimo plano atsakovas nesilaikė. Ieškovės ir UAB „Sklypas“ sudarytose preliminariosiose sutartyse Nr. 34 (P12) ir Nr.26 (P12) numatyti butai, esantys (duomenys neskelbtini), 2010 m. gruodžio 17 d. buvo parduoti Madeiroje (Portugalija) registruotai ribotos atsakomybės bendrovei Damus Consultores e Servicos S.A.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad siekdamas paneigti savo veiksmų neteisėtumą, atsakovas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove negalėjo sudaryti, kadangi negavo hipotekos kreditoriaus sutikimo tokiai sutarčiai sudaryti. Šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų atsakovas nepateikė, todėl nepagrįstais pripažintini atsakovo argumentai ir teismo išvados, kad UAB „Sklypas“ negalėjo sudaryti su ieškove pagrindinių sutarčių dėl hipotekos kreditoriaus atsisakymo leisti sudaryti tokias sutartis.

Apeliacinės instancijos teisme, bylą nagrinėjant teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, atsakovas nurodė, kad pagrindinės sutartys su ieškove nebuvo sudarytos dėl to, kad UAB „Sklypas“ vykdė arbitražo sprendimą. Pirmiausia pažymėtina, kad atsakovas, nors šią aplinkybę žinojo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jos nenurodė ir ja nesirėmė neigdamas savo veiksmų neteisėtumą. Apeliaciniame procese negalima remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, ar kelti naujus reikalavimus (CPK 306 str. 2 d., 312 str.). Taigi, apeliacinės instancijos teisme atsakovo nurodyta nauja aplinkybė apie arbitražo sprendimo vykdymą pirmosios instancijos teisme nebuvo tirta ir vertinta. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas suteikė atsakovui galimybę pateikti naujus įrodymus, kuriais jis įrodinėja savo veiksmų teisėtumą, t. y. teigia, jog ginčo butų pirkimo–pardavimo sutartis su užsienio įmone sudarė pagal arbitražo teismo sprendimą. Atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui Latvijos Respublikos arbitražo teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą, kuriuo Damus Consultores e Servicos S.A. ir UAB „Sklypas“ sudarytos preliminariosios sutartys dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini), buvo pripažintos pagrindinėmis pirkimo–pardavimo sutartimis. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nurodytas arbitražo teismo sprendimas Lietuvos Respublikoje nėra pripažintas ir vykdytinas, todėl jame nustatytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja ir sprendžia, kad šis įrodymas atsakovo veiksmų neteisėtumo nepaneigia.

Negalima sutikti su atsakovo teiginiais, kuriais jis siekia paneigti savo veiksmų neteisėtumą ir teigia, jog jam negali būti taikoma atsakomybė už restruktūrizavimo plane numatytus ir bendrovės nepasiektus tikslus, nes bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Atsakovas savo kaip UAB „Sklypas“ vadovo veiksmus parduodant bendrovės turtą pateisina tuo, kad nebuvo gautas hipotekos kreditoriaus sutikimas parduoti nurodytą turtą ieškovei dėl jos buvusių sąsają su bendrove. Šių teiginių atsakovas neįrodė. Priešingai, apeliacinės instancijos teisme apeliantės pateikti įrodymai patvirtina, kad kreipdamasis į hipotekos kreditorių dėl leidimo parduoti hipoteka įkeistą ginčo turtą, atsakovas siekė sudarytį įspūdį, jog veikia restruktūrizavimo plano ribose, kad turtą parduoda būtent restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka (5 t., 29-31 b. l.).

Atsakovo argumentus, kad hipotekos kreditorius, t. y. AB SEB bankas, nedavė leidimo ieškovei parduoti restruktūrizavimo plane nurodytą turtą dėl ieškovės buvusių sąsajų su įmone, paneigia ieškovės pateikti AB SEB banko paaiškinimai, skirti Vilniaus apskrities VPK KP ENTV 1-ąjam skyriui, kurie patvirtina, kad UAB „Sklypas“, atstovaudama atsakovo, 2010 m. spalio 5 d. kreipėsi į hipotekos kreditorių AB SEB Vilniaus banką, prašydama leisti parduoti bankui įkeistą turtą (5 t., 28 b. l.). Konkretus turto pirkėjas prašyme nebuvo nurodytas, tačiau nurodyti ieškovei pagal preliminariąsias sutartis ir restruktūrizavimo planą ketinti parduoti butai bei nurodyti atlikti mokėjimai pagal preliminariąsias sutartis, kurių datos ir sumos atitinka ieškovės pagal kasos pajamų orderius į bendrovės kasą įneštas pinigų sumas. Šis raštas patvirtina atsakovo siekį sudaryti hipotekos kreditoriui įspūdį, jog UAB „Sklypas“ veikia pagal restruktūrizavimo planą, t. y. turto pardavimą vykdo restruktūrizavimo plano nustatyta tvarka. Hipotekos kreditorius 2010 m. spalio 19 d. davė leidimą parduoti turtą nustatydamas, kad turtas turi būti parduotas už ne mažiau kaip 2 056 400 Lt ir likusi nesumokėta turto kaina – 186 400 Lt – turi būti nukreipta bankui kaip UAB „Sklypas“ įsipareigojimų vykdymas pagal sutartį. Bankas nurodė, jog po to, kai 2011 m. sausio 11 d. buvo sumokėti 186 400 Lt, jis kreipėsi į hipotekos registrą dėl nekilnojamųjų daiktų hipotekos išregistravimo. Taigi restruktūrizuojama UAB „Sklypas“ turėjo hipotekos kreditoriaus leidimą ginčo butus parduoti pagal restruktūrizavimo planą ieškovei, kuri buvo sumokėjusi didžiąją kainos dalį, tačiau neatsižvelgdamas į planą, atsakovas įmonės butus pardavė kitam asmeniui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas nesilaikė restruktūrizavimo plane numatyto įmonės turto pardavimo. Atsakovo veiksmus parduodant turtą kitam asmeniui yra pagrindas pripažinti neteisėtais. Atsakovas neabejotinai suprato ir turėjo suprasti, kad tokiu būdu ieškovei bus padaryta žalos. Aptarti įmonės turto pardavimo atsakovo veiksmai, kuomet teismo patvirtintame įmonės restruktūrizavimo plane buvo numatytas konkrečių preliminariųjų sutarčių vykdymas, ir atsakovui žinant faktus, jog ieškovė pagal preliminariąsias sutartis buvo sumokėjusi 86 procentus turto vertės, o įmonė turi finansinių sunkumų ir neturi galimybės grąžinti ieškovei sumokėtų pinigų, negali būti pripažinti apdairiais, protingais ir sąžiningais. Atsakovas kaip UAB „Sklypas“ vadovas nesielgė taip, kad savo sprendimais ir veiksmais nepadarytų kitam asmeniui – vadovaujamos restruktūrizuojamos įmonės kreditorei, žalos, nors įmonės finansinė padėtis sąlygojo būtent tokį jos vadovo elgesį (CK 6.263 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia atsakovo, kaip UAB „Sklypas“ vadovo, veiksmus, jam nesilaikant teismo patvirtinto restruktūrizavimo plano, pripažinti neteisėtais, todėl sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir nepagrįstai nenustatė atsakovo veiksmų neteisėtumo kaip vienos iš jo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

Dėl žalos fakto ir jos dydžio

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Ieškovė įrodinėjo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė 1 870 000 Lt nuostolių, t. y. neteko pinigų sumos, kurią buvo sumokėjusi pagal preliminariąsias sutartis. Šios sumos sumokėjimą ieškovė įrodinėja kasos pajamų orderiais ir skolų suderinimo aktu. Byloje nustatyta, kad kasos pajamų orderiais ieškovė į UAB „Sklypas“ kasą įnešė 1 770 000 Lt. Skolų suderinimo akte nurodyta, kad galutinis saldo ieškovės naudai yra 1 870 000 Lt. Restruktūrizavimo byloje įmonė pripažino, kad ieškovė pagal preliminariąsias sutartus yra sumokėjusi 1 870 000 Lt. UAB „Sklypas“ bankroto byloje buvo patvirtintas 1 870 000 Lt pagrindinis ieškovės reikalavimas pagal preliminariąsias sutartis. Ieškovė procesiniuose dokumentuose buvo nurodžiusi, kad dalis avanso (100 000 Lt) pagal preliminariąsias sutartis buvo užskaityta jos sutuoktinio kaip UAB „Sklypas“ akcininko bendrovei suteikta paskola. Atsižvelgiant į tai, kad 100 000 Lt nebuvo sumokėta pačios ieškovės, kad šioje byloje nėra sprendžiamas R. S. ir UAB „Sklypas“ iš paskolos santykių kilęs ginčas, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog pagal preliminariąsias sutartis yra sumokėjusi daugiau nei 1 770 000 Lt, teisėjų kolegija daro išvada, kad ieškovė neįrodė visos ieškinyje nurodytos žalos fakto.

Nagrinėjamu atveju ieškovės patirta žala yra ta suma, kurią ieškovė sumokėjo pagal kasos pajamų orderius ir kurią patvirtina šioje byloje esantys įrodymai. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovė įrodė jai padarytos 1 770 000 Lt (512 627,43 Eur) žalos faktą ir dydį.

Atsakovo argumentus, kad ieškovės sumokėti pinigai yra bendrovei „Sklypas“ suteikta paskola, ar kad minėtą pinigų sumą sumokėjo atsakovas, o ne pati ieškovė, todėl ieškovė nepatyrė žalos, pirmosios instancijos teismas pripažino neįrodytais. Apeliacinio skundo dėl šios teismo sprendimo dalies atsakovas nepadavė, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįsta atsakovo poziciją, kad pinigų pagal preliminariąsias sutartis ieškovė apskritai nemokėjo ar jos sumokėti pinigai laikytini bendrovei suteikta paskola, kadangi tokių aplinkybių atsakovas neįrodė (CPK 178 str.).

Minėta, kad juridinio asmens vadovo atsakomybė kreditorių atžvilgiu yra subsidiari kartu su bendrovės atsakomybe. Likviduota dėl bankroto UAB „Sklypas“ 2015 m. gegužės 6 d. išregistruota iš juridinių asmenų registro, todėl konstatuotina, kad ieškovės patirta žala iš UAB „Sklypas“ turto ar lėšų nebuvo atlyginta, todėl ją privalo atlyginti atsakovas.

Dėl priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio

Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Jeigu atsakovas būtų veikęs pagal teismo patvirtintą įmonės restruktūrizavimo planą, pagrindinės butų pirkimo–pardavimo sutartys būtų sudarytos ir ieškovė, būdama sumokėjusi už juos 1 770 000 Lt, būtų įgijusi nurodytos vertės turtą ir žalos nebūtų patyrusi.

Taigi byloje yra nustatytos visos atsakovo, kaip UAB „Sklypas“ vadovo, civilinės atsakomybės sąlygos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo veiksmus įmonės turtą parduodant ne pagal restruktūrizavimo planą ieškovei, o kitam asmeniui, esant pagrindui nenustatė jų neteisėtumo, todėl nepagrįstai sprendė dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo ir, atmesdamas ieškovės ieškinį, priėmė nepagrįstą sprendimą. Nustatytos faktinės aplinkybės sudaro teisinį pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti iš dalies, priteisti ieškovei iš atsakovo 512 627,43 Eur (1 770 000 Lt) padarytai žalai atlyginti (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Dėl ieškinio senaties termino

Pripažinęs ieškovės ieškinį nepagrįstu, pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleidimą, tačiau šiuo pagrindu ieškinio neatmetė, nurodęs, kad tai būtų perteklinis – dvigubas ieškinio atmetimas. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo trejų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. gruodžio 22 d., kuomet viešame registre buvo įregistruotas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties faktas, ir ieškovė į teismą dėl žalos iš atsakovo priteisimo kreipėsi praleidusi senatį.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas teigia, kad ieškovė ieškinį padavė praleidusi senaties terminą, mano, kad vien dėl šios priežasties ieškinys turėtų būti atmestas. Atsakovo įsitikinimu, apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo tuomet, kai baigėsi ieškovės pasirašytos preliminariosios trijų butų pirkimo–pardavimo sutartys, o pagrindinės sutartys nebuvo sudarytos. Jeigu preliminariųjų sutarčių pasibaigimo momentas nebūtų laikomas ieškinio senaties prasidėjimo momentu, vėliausiai apie savo teisių pažeidimą ieškovė turėjo sužinoti 2010 m. gruodžio 22 d. viešai įregistravus ginčo nekilnojamojo turto perleidimo faktą.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovės reikalavimą pripažino pagrįstu, spręstinas ieškinio senaties praleidimo klausimas, kadangi tai yra vienas iš savarankiškų pagrindų ieškiniui atmesti ir atsakovas prašo jį taikyti (CK 1.126 str.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino pradžios momentas turėtų būti siejamas su preliminariųjų sutarčių galiojimo pasibaigimu, t. y. atitinkamai 2008 m. gruodžio 1 d. ir 2009 m. sausio 31 d. Byloje nustatyta, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse ir teismo patvirtintame restruktūrizavimo plane buvo numatytas ieškovės ir UAB „Sklypas“ sudarytų preliminariųjų sutarčių tolesnis vykdymas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė jau po nurodytų datų turėjo žinoti apie savo pažeistas teises. Ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad įmonės restruktūrizavimo metu pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys su ja bus sudarytos ir turtą ji įgys nuosavybės teise.

Ginčo objektai 2010 m. gruodžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleisti kitam asmeniui, šio sandorio sudarymo faktas nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2010 m. gruodžio 22 d. Taigi ieškovės teisės buvo pažeistos 2010 m. gruodžio 17 d. ginčo objektus perleidus kitam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Ieškovė apie savo teisių pažeidimą nurodo sužinojusi 2011 m. birželio 10 d., kai advokatė patikrino duomenis Nekilnojamojo turto registre. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro duomenų.

Kasacinio teismo pažymėta, jog kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į tai, jog įmonės restruktūrizavimo procesas tęsėsi, restruktūrizavimo planas nebuvo pakeistas ir nebuvo nustatyta kitokia turto pardavimo tvarka, ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad pagrindinė butų pirkimo–pardavimo sutartis su ja bus sudaryta, todėl nėra pagrindo teigti, kad esant viešai įregistruotam faktui apie turto perleidimą, ieškovė turėjo ir galėjo būtent šią dieną sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Restruktūrizavimo procesas nebuvo nutrauktas, todėl ieškovės 2011 m. birželio 10 d. pasidomėjimas apie nekilnojamojo turto savininką yra pripažintinas protingu sužinojimo apie savo teisės pažeidimą momentu. Negalima spręsti apie ieškovės nuolatinės pareigos tikrinti viešuosius registro duomenis buvimą, kadangi UAB „Sklypas“ vadovu buvo geras ieškovės pažįstamas, kuriuos siejo draugiški santykiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo 2011 m. birželio 10 d., ankščiau sužinoti apie savo teisių pažeidimą negalėjo ir neturėjo, ieškinį dėl žalos atlyginimo padavė 2014 m. birželio 9 d., t. y. nepraleidusi trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net jeigu būtų konstatuota, kad ieškovė turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą ankščiau, ir, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, tai atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ieškovės teisių pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, atsakovo neteisėtus veiksmus, būtų pagrindas spręsti apie praleisto senaties termino atnaujinimą.

Civiliniame Kodekse nenustatytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas, taip pat nepateikti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015).

Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu buvo ne tik pažįstami, bendro verslo partneriai, bet jų šeimas siejo artima draugystė. Buvę bylos šalių draugiški santykiai lėmė ieškovės pasitikėjimą atsakovu, todėl tai galėtų sąlygoti ieškinio senaties atnaujinimą.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė senaties termino nepraleido, o jeigu ir būtų pagrindas pripažinti ieškinio senaties praleidimą, tai nesudarytų pagrindo atmesti ieškinį, kadangi bylos faktinės aplinkybės leistų atnaujinti senaties terminą tokiu būdų suteikiant prioritetą ieškovės pažeistų teisių gynybai prieš šalių teisinių santykių stabilumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Ieškovė už ieškinį sumokėjo 579,24 Eur žyminio mokesčio, o dalies žyminio mokesčio – 4 351,54 Eur, mokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartimi buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo. Už apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 500 Eur žyminį mokestį, o 4 431 Eur žyminio mokesčio mokėjimas atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Iš viso ieškovė yra sumokėjusi 1 079,24 Eur žyminio mokesčio, o 8 782,54 Eur žyminio mokesčio mokėjimas jai buvo atidėtas. Apeliacinės instancijos teismas patenkino 95 procentus ieškinio reikalavimų, todėl ieškovė turi teisę į 95 procentus turėtų bylinėjimosi išlaidų – 1 025,28 Eur, atlyginimą, kuris priteistinas iš atsakovo (CPK 93 str.).

Kadangi 8 782,54 Eur žyminio mokesčio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, apeliacinės instancijos teismui patenkinus 95 procentus ieškinio reikalavimų, 95 procentai nurodytos žyminio mokesčio dalies priteistini valstybei iš atsakovo, o 5 procentai šio mokesčio (439,13 Eur), priteistini valstybei iš ieškovės (CPK 93 str.).

Šalys nepateikė teismui išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančių įrodymų, todėl tokių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti iš dalies – priteisti ieškovei D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 512 627,43 Eur (penkis šimtus dvylika tūkstančių šešis šimtus dvidešimt septynis eurus ir 43 ct) žalai atlyginti ir 1 025,28 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt penkis eurus ir 28 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 8 343,41 Eur (aštuonis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt tris eurus ir 41 ct), o iš ieškovės D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 439,13 Eur (keturis šimtus trisdešimt devynis eurus ir 13 ct) žyminio mokesčio.