- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-05
- Bylos Nr.
- I-2276-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02886-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- A. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. Z. (toliau – ir A. Z., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK, atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. balandžio mėn. A. Z. nurodė, kad atliekant bausmę patalpoje Nr. 22-10 jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, kadangi šioje patalpoje buvo apgyvendinta daugiau asmenų. Be to, pareiškėjas nurodė, kad jis yra neįgalus, juda neįgaliojo vežimėliu, o išimtinais atvejais – su ramentu, todėl jo judėjimo laisvė dėl didelio patalpoje apgyvendintų nuteistųjų skaičiaus ir jiems tenkančių baldų užimto ploto buvo dar labiau apribota. Pareiškėjas teigė, kad jis vežimėliu negalėdavo išvažiuoti į lauką, kadangi gyvenamosiose patalpos turi slenksčius, o į kiemą galima patekti tik laiptais. Nurodė, kad dušo patalpos irgi nepritaikytos neįgaliems asmenims, kadangi į jas patekti galima įvairiais laiptais, duše nebuvo kėdės, ant kurios sėdint galėtų nusiprausti, dušo patalpoje nėra įrengto atskiro persirengimo kambario, todėl bendroje dušo patalpoje drabužiai sudrėkdavo. Dėl šios priežasties pareiškėjas dažnai dušu nesinaudodavo, nes niekas nepadėdavo į jį patekti. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo suteiktos priklausančios slaugos ir priežiūros paslaugos. Tvirtino, kad negalėjo naudotis kirpyklos paslaugomis, nes į ją negalėjo neįgaliojo vežimėliu patekti, todėl neturėjo galimybės nusikirpti. Tvirtino, kad sanitariniai mazgai nepritaikyti neįgaliesiems, juose nėra atsirėmimui ir pasilaikymui skirtų rankenų, sanitariniuose mazguose, kuriais naudojosi apie 40 nuteistųjų, trūko įrenginių, todėl nuolat susidarydavo eilės. Nurodė, kad jam skirtos lovos buvo nepatogios, įrengtos iš atskirų metalinių juostų, skiriamas čiužinys buvo plonas ir dėl to nepatogus, be to, nebuvo skiriama tinkama pagalvė. Tvirtino, kad patalpose veisėsi tarakonai ir blakės, kurios pareiškėją yra sukandžiojusios. Nurodė, kad atvirojoje kolonijoje maistą turėjo gamintis pats, pataisos įstaiga jokios pagalbos nesuteikė, todėl tekdavo už atlygį prašyti pagaminti maistą. Pareiškėjas kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu vertino kaip antisanitarines, kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pastoviu fiziniu skausmu, dideliu diskomfortu, orumo pažeminimu, sveikatos pablogėjimu (b. l. 2-4).
Atsiliepimas
Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose (originale – atsikirtimas į atsakovo atsiliepimą) nurodė, kad jis bausmę atliko atvirojoje kolonijoje, todėl Pravieniškių PN-AK 2-ajame sektoriuje esančiose karantino patalpose 2017 m. lapkričio 22 – 30 dienomis negalėjo būti laikomas. Tvirtino, kad nežiūrint to, kad buvo apgyvendintas pastato I-ajame aukšte, patekimas neįgaliojo vežimėliu į lauką ir iš jo, kaip ir į kitas patalpas, nepritaikytas. Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis ne apie atvirojoje kolonijoje, o apie šios įstaigos 2-ajame sektoriuje esančias dušo patalpas, nepateikė nustatytų žurnalų su duomenimis apie parazitų naikinimą. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas reikalauja, kad neįgaliesiems būtų sudaromos sąlygos veiklai visose srityje ir galimybė naudotis visais ištekliais (b. l. 66-67).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje A. Z. prašė tenkinti reikalavimą, remiantis skunde nurodytais argumentais ir motyvais, naujų papildomų aplinkybių nenurodė.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau, be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Atsakovės atstovė teigė, kad atsižvelgus į sveikatos būklę, pareiškėjas buvo apgyvendintas pirmame aukšte, jam suteikta miegamoji vieta pirmame lovos aukšte. Nurodė, kad nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis aprūpintos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Nuteistieji, atliekantys bausmę atvirojoje kolonijoje įstaigos kirpykloje nesikerpa, už gaunamą pašalpą jie turi galimybę apsikirpti laisvėje esančiose kirpyklose. Teigė, kad atskirai esančiuose sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti sienelėmis, dušinė irgi įrengta atskirai, buitiniai parazitai naikinami pastoviai. Pabrėžė, kad bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti (b. l. 15-21).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų.
Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. balandžio mėn. (b. l. 2). Atsižvelgus į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog A. Z. į Pravieniškių PN-AK atvyko 2017 m. lapkričio 22 d. (b. l. 23), daroma išvada, jog byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ( CK6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam asmeniui kamerų tipo patalpose. Taikomas teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus, kurių skaičius nustatomas, atsižvelgus į pataisos įstaigos pateiktus duomenis apie miegamųjų vietų skaičių.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo paskirtas į karantino patalpas; nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. - į 22 būrio 1 miegamąją patalpą (b. l. 26). Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis, patvirtinančius, kad 22 būrio 1 miegamosios patalpos plotas 62,50 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,12 kv. m ploto (b. l. 16, 26, 27).
Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. nebuvo pažeista.
Vertinant pareiškėjo prašymą atsižvelgti į patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą, atsižvelgiama tai, jog, vadovaujantis EŽTT (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Minėta, kad taikomi teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į patalpose esančių apstatymo baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).
Nagrinėjamoje byloje 2017 m. lapkričio 30 d. - 2018 m. balandžio 30 d. laikotarpiu nenustačius minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su teisės į nustatytą gyvenamojo ploto pažeidimu dėl patalpoje esančių baldų, atmetami kaip nepagrįsti.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą ir 2019 m. sausio 15 d. pažymoje nurodė, kad karantino patalpos plotas 40,69 kv. m, joje įrengta 13 miegamųjų vietų (b. l. 16,27). Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad buvo laikomas karantino patalpoje, kurioje įrengtos 2 miegamosios vietos (b. l. 66-67). Šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę patvirtina 2019 m. sausio 2 d. pažymos Nr. 62-12 duomenys (b. l. 26).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
Atsižvelgus tai, kad Pravieniškių PN-AK 2019 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. 62-12 nenurodė, koks karantino patalpos plotas, daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl sprendžiama, kad 2017 m. lapkričio 22 d. - 2017 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu pareiškėjo teisė į Taisyklių 11¹ punkte nustatytą minimalaus gyvenamojo ploto normą buvo pažeista.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Nustačius, kad 2017 m. lapkričio 22 d. - 2017 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalaus gyvenamojo ploto normą buvo pažeista, daroma išvada, jog pareiškėjo nurodyti nepatogumai sanitariniame mazge, kuriuos galėjo sukelti didelis nuteistųjų skaičius, vertinama kaip aukščiau nurodytos teisės pažeidimo dalis.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad Pravieniškių PN-AK sanitarinis mazgas, dušas, gyvenamosios ir kitos patalpos nepritaikytos neįgaliesiems, todėl pareiškėjui, galinčiam judėti neįgaliojo vežimėliu, buvo sunku ir nepatogu naudotis tualetu, praustis duše, jis pats savarankiškai negalėjo pasigaminti valgyti, patekti į lauką.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis (2 straipsnio 8 dalis). Šiame įstatyme nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, pagal kurį, neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, bei savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, reiškiančiais, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (3 straipsnio 5 ir 6 punktai).
Bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. spalio 29 d. pareiškėjui A. Z. buvo nustatytas 25 proc. darbingumo lygis (b. l. 6). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Specialiųjų poreikių nustatymo pažymos duomenimis, nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2019 m. spalio 29 d. pareiškėjui A. Z. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (b. l. 5). Nurodyti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pateko į neįgaliųjų asmenų kategoriją ir turėjo nustatytą specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.
Išanalizavus byloje esančius duomenis ir dokumentus, daroma išvada, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė duomenų apie patalpų, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas, pritaikymą neįgaliam asmeniui, taip pat nenurodė, ar sanitarinis mazgas ir jo įrenginiai, dušas buvo pritaikyti neįgaliesiems, ar yra sudarytos galimybės iš pastato pateikti į lauką įrengta nuovaža, ar buvo paskirti asmenys pareiškėjui padėti apsitarnauti.
Minėta, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su įvairiais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad visą ginčo laikotarpį (išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas būdavo konvojuojamas į Šiaulių tardymo izoliatorių) A. Z. galimybės savarankiškai naudotis dušu, tualetu, virtuve, pasivaikščiojimo kiemu buvo apribotos. Teismo vertinimu, Pravieniškių PN-AK, turėdami kompetentingų institucijų pateiktą informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, jo darbingumo lygį, nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį ir ribotas galimybes judėti, privalėjo sudaryti nuteistojo sveikatos būklę atitinkančias kalinimo sąlygas. Taigi, Pravieniškių PN-AK, neužtikrinę pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtintus neįgaliųjų socialinės integracijos principus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad patalpose buvo pilna tarakonų, blakių, kurios yra jį sukandžioję.
Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-1045 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Atsakovės atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203, sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 44-47). Teismas vertina, kad vien Sutartis nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog patalpose buvo kenkėjų. Iš Darbų atlikimo aktų (b. l. 48, 49) matyti, kad ginčo laikotarpiu pataisos įstaigoje graužikų ir nariuotakojų buvo užfiksuojama, o patalpų deratizacija ir dezinsekcija buvo atlikta du kartus - 2017 m. lapkričio 27 d. ir 2018 m. kovo 26 d.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Pravieniškių PN-AK, vykdydami kenkėjų monitoringą bei naikinimą, netinkamai įgyvendino Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.
Apibendrinus tai, kas buvo nurodyta, konstatuojama, jog pareiškėjo teisė į nustatytas teisės aktais kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista, 2017 m. lapkričio 22 d. - 2017 m. lapkričio 30 d. neužtikrinus minimalios gyvenamojo ploto normos, visą ginčo laikotarpį nesudarius nuteistojo sveikatos būklę ir nustatytą specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį atitinkančių gyvenimo sąlygų, dėl netinkamos kenkėjų kontrolės neužtikrinus higienos sąlygas atitinkančių gyvenamųjų patalpų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus byloje nustatytus pažeidimus (teisės į minimalaus ploto normą neužtikrinimas, nesudaryta tinkama kalinimo aplinka neįgaliam nuteistajam, netinkamai vykdoma kenkėjų kontrolė), atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas yra neįgalus asmuo, konstatuojama, jog nurodyti pažeidimai ir jų trukmė objektyviai galėjo sukelti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą ir kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Sprendžiant dėl neturtinė žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neįgalaus nuteistojo, kalinčio neįgaliesiems nepritaikytose pataisos namų patalpose, patirti nepatogumai, išgyvenimai, diskomfortas, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimas, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas sąlygomis, pritaikytomis pagal jo sveikatos būklę, ir dėl to nukentėjęs pareiškėjo orumas, atlygintini pinigais (žr., pvz., 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2428-520/2017).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, atsižvelgęs į kalinimo neįgaliesiems nepritaikytose patalpose trukmę, sukeltų nepatogumų pobūdį, pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, ginamų vertybių pobūdį, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda gali būti atlyginta skundą tenkinant iš dalies ir priteisiant mažesnę nei pareiškėjo nurodyta 7 000 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. Z. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.