- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-18
- Bylos Nr.
- A-5078-968/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02886-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Ramutė Ruškytė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Pareiškėjas
- A. Z.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. balandžio mėn. Pažymėjo, kad atliekant bausmę jam teko per mažas gyvenamosios patalpos plotas. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis yra neįgalus, juda neįgaliojo vežimėliu, o išimtinais atvejais – su ramentais, todėl jo judėjimo laisvė dėl didelio patalpoje apgyvendintų nuteistųjų skaičiaus ir baldų užimamo ploto buvo dar labiau apribota. Pareiškėjui buvo sunku judėti su vežimėliu tarp lovų esančiuose tarpuose, o su vežimėliu jis užstodavo praėjimą ir kitiems nuteistiesiems, dėl to kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjui taip pat buvo sunku patekti į tualetą, virtuvę ir kitas patalpas. Pareiškėjas vežimėliu negalėdavo išvažiuoti į lauką, kadangi gyvenamosios patalpos turi slenksčius, o į kiemą buvo galima patekti tik laiptais. Todėl pareiškėjas turėdavo būti patalpose, negalėdavo pakvėpuoti grynu oru lauke. Dušo patalpos irgi buvo nepritaikytos neįgaliems asmenims, kadangi į jas patekti buvo galima tik laiptais. Duše nebuvo kėdės, ant kurios sėdint būtų galima nusiprausti. Dušo patalpoje nebuvo įrengto atskiro persirengimo kambario, todėl bendroje dušo patalpoje drabužiai sudrėkdavo. Dėl šios priežasties pareiškėjas dažnai dušu nesinaudodavo, nes niekas nepadėdavo į jį patekti, todėl buvo pažeista ir jo teisė į asmeninę higieną. Sanitariniai mazgai irgi buvo nepritaikyti neįgaliesiems, juose nebuvo atsirėmimui ir laikymuisi skirtų rankenų. Dėl to pareiškėjas turėdavo nuo klozeto kristi ant grindų ir purvinomis grindimis ropoti, kol rasdavo į ką įsikibti ir taip galėdavo atsistoti. Sanitariniuose mazguose, kuriais naudojosi apie 40 nuteistųjų, trūko įrenginių, todėl nuolat reikėdavo laukti, kol bus galima pasinaudoti tualetu. Kiti nuteistieji, pasinaudodami pareiškėjo neįgalumu, pirmiau nueidavo pasinaudoti tualetu, nors jis to laukdavo ilgiau. Pareiškėjui skirtos lovos buvo įrengtos iš atskirų metalinių juostų, o čiužinys buvo plonas, dėl to buvo nepatogu gulėti. Pareiškėjui nebuvo suteikta ir tinkama pagalvė. Todėl pareiškėjas, gulėdamas lovoje, turėjo kęsti nuolatinį skausmą. Pareiškėjas maistą turėjo gamintis pats, atsakovo atstovas jokios pagalbos jam nesuteikė, dėl to tekdavo už atlygį prašyti pagaminti maistą kitų nuteistųjų. Dėl negalėjimo gamintis maistą pareiškėjas dažnai likdavo nepavalgęs. Pareiškėjui nebuvo suteiktos jam turėtos teikti slaugos ir priežiūros paslaugos. Pareiškėjas taip pat negalėjo naudotis kirpyklos paslaugomis, nes kirpyklos Pravieniškių PN-AK nebuvo. Pravieniškių PN-AK patalpose veisėsi tarakonai ir blakės, kurios pareiškėją yra sukandžiojusios. Nors Pravieniškių PN-AK kartais buvo atliekama dezinfekcija, tačiau blakių tai neišnaikindavo, o jos tapdavo tik dar aktyvesnės. Pareiškėjas nurodė, kad kalinimo sąlygas vertina kaip antisanitarines, kankinančias, nežmoniškas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pastoviu fiziniu skausmu, dideliu diskomfortu, orumo pažeminimu, sveikatos pablogėjimu.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas kalėjo tinkamo ploto sąlygomis. Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki miego laiko. Atsižvelgus į pareiškėjo sveikatos būklę, jis buvo apgyvendintas pirmajame aukšte, jam suteikta miegamoji vieta pirmajame lovos aukšte. Dušo patalpose yra po vieną suolą (kėdę) kiekvienam besiprausiančiam asmeniui, kilimėlis. Taip pat dušuose yra pakaba drabužiams, lentynėlė higienos priemonėms. Sanitariniuose mazguose įrengtos tualeto kabinos, pisuarai. Buitiniai parazitai Pravieniškių PN-AK naikinami (atliekama dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Nuteistieji, atliekantys bausmę atvirojoje kolonijoje, įstaigos kirpykloje nesikerpa, už gaunamą pašalpą jie turi galimybę apsikirpti laisvėje esančiose kirpyklose. Pareiškėjas dėl sveikatos problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybos skyriaus specialistus nesikreipė. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat nesikreipė į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichologinės būklės. Pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė, dėl to pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
4. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus (atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą) ir nurodė, kad jis Pravieniškių PN-AK 2-ajame sektoriuje esančiose karantino patalpose 2017 m. lapkričio 22–30 d. nebuvo laikomas. Pareiškėjas buvo kalinamas ne Pravieniškių PN-AK 2-ajame, bet atvirojoje kolonijoje ir buvo laikomas patalpoje, kurioje įrengtos dvi miegamosios vietos, kaip patvirtina ir 2019 m. sausio 2 d. pažyma Nr. 62-12. Nepaisant to, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas pastato pirmajame aukšte, patekti neįgaliojo vežimėliu į lauką, kaip ir į kitas patalpas, nebuvo sudarytos sąlygos. Pareiškėjas nueiti į kirpyklą dėl savo neįgalumo negalėjo. Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis ne apie atvirojoje kolonijoje, o apie šios įstaigos 2-ajame sektoriuje esančias dušo patalpas. Pareiškėjas turėjo teisė dušu naudotis kasdien, tačiau dėl savo neįgalumo jis šia teise negalėjo pasinaudoti, nors buvo sutrikusi (duomenys neskelbtini). Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, kad Pravieniškių PN-AK du kartus per mėnesį atliekama dezinfekcija. Taip pat nepateikė žurnalo, kuriame buvo užfiksuota, kokie kenkėjai surandami ir sunaikinami. Pareiškėjas kreiptis į gydytojus (nueiti pas juos) taip pat neturėjo galimybės dėl savo neįgalumo. Pareiškėjas dėl savo neįgalumo neturėjo galimybės ir rašyti skundus dėl nesuteikiamų tinkamų kalinimo sąlygų.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. balandžio mėn. Atsižvelgęs į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2017 m. lapkričio 22 d., teismas darė išvadą, jog byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
7. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1 punktas, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m ploto, nebuvo pažeistas. Šios išvados nepaneigia, kad gyvenamąjį plotą taip pat užėmė baldai. Vis dėlto teismas, atsižvelgęs į tai, kad Pravieniškių PN-AK 2019 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. 62-12 nenurodė, koks yra karantino patalpos plotas, nors pats pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas būtent minėtoje patalpoje, darė išvadą, kad pareiškėjas karantino patalpoje buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, todėl konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. pareiškėjo teisė į Taisyklių 11¹.1 punkte nustatytą 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto normą buvo pažeista.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas, nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. pareiškėjo teisė į minimalaus gyvenamojo ploto normą buvo pažeista, darė išvada, jog pareiškėjo nurodyti nepatogumai sanitariniame mazge, kurie galėjo būti didelio nuteistųjų skaičiaus pasekmė, yra teisės kalėti tinkamomis ploto sąlygomis pažeidimo dalis.
9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – NSIĮ) neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis (NSIĮ 2 str. 8 d.). Šiame įstatyme nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama, be kita ko, vadovaujantis prieinamumo principu, pagal kurį neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, bei savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, reiškiančiais, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (NSIĮ 3 str. 5 ir 6 p.).
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. spalio 29 d. buvo nustatytas 25 proc. darbingumo lygis, o nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2019 m. spalio 29 d. pareiškėjui nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Minėtos aplinkybės yra pagrindas daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pateko į neįgaliųjų asmenų kategoriją ir turėjo nustatytą specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.
11. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė duomenų apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, pritaikymą neįgaliam asmeniui, taip pat nenurodė, ar sanitarinis mazgas ir jo įrenginiai, dušas buvo pritaikyti neįgaliesiems, ar yra sudarytos galimybės iš pastato, kuriame pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, pateikti į lauką įrengta nuovaža, ar buvo paskirti asmenys pareiškėjui padėti apsitarnauti. Atsižvelgęs į tai, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė minėtų duomenų, teismas darė išvadą, jog visą ginčo laikotarpį (išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas būdavo konvojuojamas į Šiaulių tardymo izoliatorių) pareiškėjo galimybės savarankiškai naudotis dušu, tualetu, virtuve, pasivaikščiojimo kiemu buvo apribotos. Teismo vertinimu, Pravieniškių PN-AK, turėdami kompetentingų institucijų pateiktą informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, jo darbingumo lygį, nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį ir ribotas galimybes judėti, privalėjo sudaryti nuteistojo sveikatos būklę atitinkančias kalinimo sąlygas. Pravieniškių PN-AK, neužtikrinę pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, pažeidė BVK 173 straipsnio 5 dalies nuostatas, NSIĮ įtvirtintus neįgaliųjų socialinės integracijos principus.
12. Teismas pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 pavirtinto Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo (2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-1045 redakcija) (toliau – ir Aprašas) 11 punkte numatyta, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
13. Teismas nurodė, kad nors Pravieniškių PN-AK pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203, sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“, tačiau minėta sutartis nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog patalpose buvo kenkėjų. Iš byloje pateiktų duomenų (darbų atlikimo aktų) matyti, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK graužikų ir nariuotakojų buvo užfiksuojama, o patalpų deratizacija ir dezinsekcija buvo atlikta du kartus – 2017 m. lapkričio 27 d. ir 2018 m. kovo 26 d. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK, vykdydami kenkėjų monitoringą ir naikinimą, netinkamai įgyvendino HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.
14. Teismas, įvertinęs byloje nustatytus pažeidimus (teisės į minimalaus ploto normos pažeidimą; nepritaikytas kalinimo sąlygas pareiškėjui, kaip neįgaliam asmeniui; netinkamą kenkėjų naikinimą Pravieniškių PN-AK), atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas yra neįgalus asmuo, konstatavo, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, dėl to pareiškėjo patirtus išgyvenimus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda gali būti atlyginta skundą tenkinant iš dalies ir priteisiant 1 000 Eur pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.
III.
15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
15.1. Nors teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK 2019 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. 62-12 nenurodė, koks karantino patalpos plotas, dėl to pripažino, jog laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjui kalint karantino patalpose, tačiau byloje buvo pateikta Pravieniškių PN-AK 2019 m. sausio 15 d. pažyma Nr. 77-70, kurioje nurodytas karantino patalpos plotas. Minėtos patalpos plotas buvo nurodytas ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.
15.2. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad Pravieniškių PN-AK buvo netinkamai vykdoma kenkėjų kontrolė (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija). Pravieniškių PN-AK kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį, atsižvelgiant į poreikį ar gavus skundų. Kenkėjų kontrolė buvo atliekama Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu. Šia aplinkybę patvirtina Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalo kopijos, esančios byloje.
Žemesnės instancijos teismas
15.3. Teismas taip pat neatsižvelgė į Pravieniškių PN-AK nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje vežimėliu nevažinėjo, o vaikščiojo su ramentais. Todėl pareiškėjas galėjo laisvai judėti Pravieniškių PN-AK patalpose. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus dėl to, kad Pravieniškių PN-AK patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliesiems.
15.4. Pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai nagrinėjamu atveju kompensuoti. Pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo.
Atsiliepimas
16. Pareiškėjas atsiliepimu prašo: 1) atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; 2) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas duomenų apie karantino patalpos, kurioje jis buvo kalinamas plotą, nepateikė, o byloje yra pateikti duomenys apie kitos patalpos, kurioje nebuvo kalinamas, plotą. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. spalio mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. kenkėjai buvo naikinti tik du kartus. Pareiškėjas nurodo, kad būtent atsakovo atstovas turi pateikti įrodymus, paneigiančius jo nurodytas aplinkybes apie netinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nuomone, teismas priteisė per mažą sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.
18. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais: 1) pareiškėjas buvo laikomas tinkamo ploto sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d.; 2) kenkėjų kontrolė (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) buvo atliekama tinkamai Pravieniškių PN-AK; 3) pareiškėjas Pravieniškių PN-AK vaikščiojo su ramentais, dėl to jis galėjo judėti Pravieniškių PN-AK patalpose, nors Pravieniškių PN-AK patalpos ir nebuvo pritaikytos neįgaliesiems.
20. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą, kuriuo ne tik prašo atmesti atsakovo atstovo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, bet ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant jam 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo atsiliepimo dalis, kuriuo prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant jam 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, turinio prasme atitinka ne atsiliepimui, bet apeliaciniam skundui keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 134 str. 2 d. 5, 7 p.), dėl to ši atsiliepimo dalis galėtų būti vertinama kaip pareiškėjo paduotas apeliacinis skundas. Vis dėlto pareiškėjas atsiliepimą, kurio dalį būtų galima vertinti kaip apeliacinį skundą, pateikė šioje byloje tik 2019 m. liepos 18 d. (b. l. 116), nors skundžiamas sprendimas priimtas ir paskelbtas 2019 m. birželio 5 d., dėl to pareiškėjas praleido ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą trisdešimties kalendorinių dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti, o pareiškėjas neprašo šio praleisto termino atnaujinti (ABTĮ 132 str. 2 d.). Pareiškėjui praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti šioje byloje ir neprašant jo atnaujinti, teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėti ir nenagrinėja pareiškėjo atsiliepimo dalies, kuria prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant jam 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į atsakovo atstovo paduoto apeliacinio skundo ribas.
22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. pritaria jo atliktam nustatytų duomenų ir aplinkybių vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su teismo sprendimo motyvais (žr. Nutarties II dalį), todėl jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
24. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmojo atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumento, pažymi, kad Pravieniškių PN-AK tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą, tiek 2019 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. 61-12 (b. l. 26), tiek 2019 m. sausio 15 d. pažymoje Nr. 77-70 (b. l. 27) nurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK karantino patalpoje. Atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas karantino patalpoje, kurios plotas yra 40,69 kv. m. ir kurioje įrengta trylika miegamųjų vietų. 2019 m. sausio 15 d. pažymoje Nr. 77-70 nurodyta, kad karantino patalpos plotas yra 40,69 kv. m, tačiau nenurodyta, kiek joje įrengta miegamųjų vietų. 2019 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. 62-12 karantino patalpos plotas nenurodytas, tačiau nurodyta, kad joje įrengtos dvi miegamosios vietos. Taigi Pravieniškių PN-AK pateikti duomenys apie karantino patalpas, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., yra nevienareikšmiški. Iš pateiktų duomenų negalima daryti vienareikšmiškais ir neabejotinais įrodymais pagrįstos išvados, kokio dydžio patalpoje pareiškėjas buvo kalinamas minėtu laikotarpiu, ir kiek joje buvo įrengta miegamųjų vietų. Atsakovo atstovas nei procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepaaiškina, kodėl pateikė nevienareikšmiškus duomenis apie karantino patalpą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK vienareikšmiškais ir neabejotinais įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog jis laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, nors tokią pareigą turėjo. Todėl pripažintina, kad teismo išvada, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo kalinamas pažeidžiant Taisyklių 11¹.1 punkte nustatytą minimalią 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, yra pagrįsta.
25. Atsakant į antrąjį pareiškėjo argumentą pažymėtina, kad byloje pateikta 2016 m. lapkričio 23 d. kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 76-203 (b. l. 44–47), kuria UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo teikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas nuo 2016 m. lapkričio 24 d. Taip pat byloje yra pateiktas 2017 m. lapkričio 27 d. darbų atlikimo aktas Nr. 11-42 (b. l. 48), kuris patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo atlikti dezinsekcijos darbai, ir 2018 m. kovo 26 d. darbų atlikimo aktas (b. l. 49), kuris patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo atlikti dezinfekcijos ir deratizacijos darbai. Vis dėlto byloje, priešingai nei teigia atsakovo atstovas, nėra pateiktas Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalas (jo kopijos), kurį pagal Aprašo 11 punktą Pravieniškių PN-AK privalėjo turėti ir laikyti 2016 m. lapkričio 23 d. kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 76-203 galiojimo laikotarpiu ir penkis metus po minėtos sutarties galiojimo pasibaigimo. Kaip matyti iš Aprašo 3 priede nustatytos Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo formos, būtent minėtame žurnale užfiksuoti duomenys atskleidžia realią padėtį apie graužikų ir nariuotakojų paplitimą objekte ir parodo graužikų ir nariuotakojų kontrolės atliekamos kontrolės efektyvumo lygį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas minėto žurnalo šioje byloje nepateikė, vertintina, kad pateiktų duomenų (2016 m. lapkričio 23 d. kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 76-203, 2017 m. lapkričio 27 d. darbų atlikimo akto, 2018 m. kovo 26 d. darbų atlikimo akto) nepakanka paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jo gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu veisėsi blakės ir tarakonai. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo HN 134:2015 20 punkto pažeidimą.
26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl trečiojo pareiškėjo argumento, pažymi, kad byloje yra pateiktos: 1) Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. lapkričio 15 d. darbingumo lygio pažyma Nr. DL-1 Nr. 2992 (b. l. 6), iš kurios matyti, kad pareiškėjui nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. spalio 29 d. nustatytas netektas nedarbingumas 75 procentais; 2) Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno II teritorinio skyriaus 2017 m. lapkričio 15 d. specialiųjų poreikių nustatymo pažyma SP Nr. 2993 (b. l. 5), iš kurios matyti, kad pareiškėjui nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2019 m. spalio 29 d. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Iš byloje pateikto 2018 m. liepos 27 d. medicininio pažymėjimo (b. l. 8) matyti, kad pareiškėjas yra patyręs (duomenys neskelbtini).
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, Nutarties 26 punkte nurodyti duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo neįgalus asmuo, kuriam buvo būtinas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Atsakovo atstovas neneigia, kad pareiškėjas yra neįgalus, o Pravieniškių PN-AK kalinimo sąlygos nebuvo pritaikytos pareiškėjui, kaip neįgaliam asmeniui. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo atstovo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas vaikščiojo su ramentais, o nejudėjo su vėžimėliu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryti BVK 173 straipsnio 5 dalies, NSIĮ įtvirtintų neįgaliųjų socialinės integracijos principų (NSIĮ 3 str. 5 ir 6 p.). pažeidimai, nes pareiškėjui, kaip neįgaliajam, nebuvo sudarytos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, kurios būtų pritaikytos prie pareiškėjo neįgalumo taip, kad jis, turėdamas atitinkamas sąlygas ir gaudamas atitinkamą pagalbą, galėtų veikti, kiek įmanoma savarankiškai nepatirdamas nepagrįstai daugiau nepatogumų, nei tai įprastai yra patiriama kalint laisvės atėmimo vietose.
28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
29. Atsižvelgiant į nustatytus Taisyklių 11¹.1 punkto, HN 134:2015 20 punkto ir BVK 173 straipsnio 5 dalies pažeidimus, dėl kurių pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, konstatuoja, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl pripažintina, kad šioje byloje buvo pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais pareiškėjui. Atsižvelgusi į nustatytų pažeidimų pobūdį (BVK 173 str. 5 d., NSIĮ 3 str. 5 ir 6 p. bei Taisyklių 11¹.1 p. pažeidimai yra sunkaus pobūdžio pažeidimai) ir trukmę (Taisyklių 11¹.1 p. pažeidimas truko 8 paras, o BVK 173 str. 5 d., NSIĮ 3 str. 5 ir 6 p. bei HN 134:2015 20 p. pažeidimai, išskaičiavus laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (b. l. 23), – 109 paras), įvertinusi tai, kad pareiškėjas buvo neįgalus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 000 Eur suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti nėra nepagrįstai per didelė, dėl to šios sumos sumažinti nėra pagrindo.
31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 5 d sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.