- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-29
- Bylos Nr.
- 2A-523-390/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02509-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis (pran.), Galina Blaževič
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- G. B.
- Trečiasis asmuo
- D. V., akcinei bendrovei DNB bankui
- Kategorijos
- 30.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (pirmininkaujantis), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5782-151/2013 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovei G. B., tretiesiems asmenims D. V. ir akcinei bendrovei DNB bankui dėl jungtinės veiklos ir nuosavybės teisių pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, pripažinti ieškovei dalinės nuosavybės teisę į ½ (pusė) atsakovės vardu įregistruoto gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ (pusė) atsakovės vardu įregistruoto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esančių adresu (duomenys neskelbtini), priteisti visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Nurodoma, kad 1999-06-03 A. B. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir jos pagrindu pardavė 870 kv.m. ploto žemės sklypą su dviejų aukštų gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu, esančius (duomenys neskelbtini),. Už šį žemės sklypą ir pastatus ieškovė gavo piniginių lėšų, t. y. 160 000 Lt. 2002-10-23 buvo sudaryta kita pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovė pardavė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini),. Už šį butą ieškovė gavo 70 000 Lt sumą. 2002 m. išpardavusi visą ieškovei nuosavybės teise priklausantį turtą, ieškovė už gautas pinigines lėšas savo dukros, G. B. vardu nupirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo įregistruotas ieškovės vardu nekilnojamojo turto registre. Šis sklypas buvo padalintas į dvi dalis dovanojimo sutarties pagrindu, t. y. 2002-08-12 atsakovė perleido ieškovei asmenine nuosavybe žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),. Ieškovė su savo dukterimis — atsakove ir D. V. susitarė, jog atsakovės vardu įregistruotoje žemės sklypo dalyje ieškovė su atsakove statysis namą ir jame kartu gyvens, o kitoje, ieškovės vardu įregistruotoje žemės dalyje, ieškovės vardu namą statysis ieškovės dukra D. V. ir jos sutuoktinis R. V.. Ieškovė, atsakovė ir D. V., atsižvelgdamos į jų materialines padėtis, taip pat susitarė atsakovės vardu paimti 120 000 Lt paskolą abiejų namų statyboms. Ši suma buvo padalinta po 60 000 Lt ir skirta tiek ieškovės, atsakovės, tiek ieškovės dukters D. V. gyvenamųjų namų statyboms. Kol minėto susitarimo pagrindu vyko D. V. gyvenamojo namo statybos darbai, ieškovė, atsakovė, D. V. ir jos sutuoktinis R. V. gyveno visi drauge ieškovės ir atsakovės pastatytame gyvenamajame name. Ieškovės ir atsakovės pastatytas gyvenamasis namas (adresu (duomenys neskelbtini),) buvo įregistruotas atsakovės vardu 2003-03-25. Tačiau ieškovė ir atsakovė sudarė žodinį susitarimą, kad ieškovė gyvens kartu su atsakove pastatytame gyvenamajame name ir tiek ieškovė, tiek atsakovė drauge šiuo namu rūpinsis ir disponuos. Įregistravus namą, ieškovė ir atsakovė deklaravo savo gyvenamąją vietą šiame name adresu (duomenys neskelbtini),. Tarpusavio susitarimu ieškovė ir atsakovė nusprendė, jog pirmas namo aukštas priklausys ieškovei, o kita gyvenamojo namo dalis atsakovei. Šio susitarimo pagrindu ieškovė ir atsakovė drauge išgyveno beveik 10 metų. Ieškovė sužinojusi, jog atsakovė planuoja vestuves su savo draugu, norėdama apsaugoti savo teises į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą paprašė atsakovės perrašyti ieškovei priklausančio namo ir žemės sklypo dalį. Tačiau ieškovei pareikalavus savo turto dalies, atsakovė 2013-01-28 pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Šilainių seniūnijai prašymą panaikinti ieškovės gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis ir panaudodama psichologinį spaudimą privertė ieškovę išsikelti iš gyvenamojo namo. Ieškovė mano, kad tokie atsakovės veiksmai yra neteisėti ir prieštarauja tarp ieškovės ir atsakovės sudarytam susitarimui bei bendriesiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
Ieškovė ir atsakovė pasistačiusios namą jame nuo 2003 m. iki šiol gyveno drauge, kartu tvarkė bei prižiūrėjo namą ir jo aplinką, rūpinosi žemės sklypu. Tai, jog ieškovė beveik 10 metų gyveno kartu su savo dukra Atsakove minėtame name patvirtina gyvenamosios vietos deklaracijos. Ieškovė su atsakove prieš namo statybas taip pat gyveno kartu. Nuo pat atsakovės gimimo ieškovė ir atsakovė visą laiką pragyveno drauge ir vedė bendrą ūkį. Taigi, šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog tiek ieškovė, tiek atsakovė pirkdamos žemės sklypą ir statydamos gyvenamąjį namą turėjo vieningą intenciją ir tarpusavio susitarimu suderintą valią kurti ir tvarkyti bendrą ūkį bei toliau kartu gyventi naujoje gyvenamoje vietoje.
Ieškovė išpardavusi jai nuosavybės teise priklausantį turtą, visas turėtas lėšas investavo į žemės sklypo pirkimą ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybas. Iš Ieškovės asmeninių lėšų buvo pirktos statybinės medžiagos, statyboms reikalingi įrankiai, mokėtas atlygis pagalbininkams už atliktus statybos darbus. Ieškovė ir atsakovė statė gyvenamąjį namą ūkio būdu, ieškovei pačiai teko savo darbu prisidėti prie namo statybų (pvz. padėti sunešti statybines medžiagas, paruošti statybos darbams skirtą vietą ir kt.). Ieškovė gyvendama kartu su atsakove iš savo gaunamos pensijos, maksimaliai prisidėjo prie namo išlaikymo, t.y. ieškovė atsakovei atiduodavo savo pensiją, kuri buvo skiriama ieškovės ir gyvenamojo namo priežiūrai bei išlaikymui. Ieškovė ir atsakovė yra susijusios giminystės ryšiais, jos daug metų gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį, kūrė bendrą turtą, t. y. statė namą asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, todėl galima pagrįstai teigti, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovės 50,50 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė nepateikė nei namo plano, nei galimai nusistatytos naudojimosi tvarkos, įrodymų, kiek lėšų panaudojo namo statybai, tik nurodė, kad pardavusi nekilnojamą turtą turėjo pinigų, tačiau nepateikė nei kiek jų turėjo, nei kaip juos panaudojo. Ieškovė teigė, kad buvo susitarta bendromis pastangomis statytis namą ir šiam tikslui atsakovės vardu, iš ieškovės asmeninių lėšų, buvo nupirktas žemės sklypas. Šis ieškovų aiškinimas yra abejotinas, nes ieškovė turėdama piniginių lėšų dėl kažkokių tai nesuprantamų priežasčių atsakovės vardu pirko žemę. Taip pat keistai atrodo, kad ieškovė už savo lėšas nusipirkusi žemės sklypą, po to dar kartą pusę sklypo nusipirko iš atsakovės. Ieškovė nurodė, kad į namą adresu (duomenys neskelbtini), yra investavusi apie 150 000 Lt savo asmeninių lėšų. Pateiktoje 2006-07-12 vienkartinėje gyventojo turėto turto deklaracijoje nurodyta, kad ieškovė investavo 150 000 Lt į namą (duomenys neskelbtini), taigi jei tikėti ieškovės aiškinimais ir pateikta deklaracija iš viso ieškovė į du namus investavo 300 000 Lt, o tokių lėšų ieškovė savo paaiškinimuose nenurodė. Atsakovė pateikė visus įrodymus, kad namą ji statė savo lėšomis, pateikė pažymas apie darbo užmokestį, sutartis dėl namo statybos, sąskaitas-faktūras apie medžiagų įsigijimą, notaro sutartis apie įsigytą žemės sklypą, brangaus turto deklaraciją, kredito sutartį kuriuo buvo pripažinta, kad atsakovė turi pajamų padengti paskolą. Nustatyta, kad namas nebuvo pastatytas tik iš atsakovės sukauptų lėšų, bet ir buvo pasinaudota banko paslaugomis bei gautas 150 514,90 Lt kreditas, kuris bylos nagrinėjimo metu dar nėra išmokėtas, likutis 2013-03-12 yra 71795 Lt. Nekilnojamo turtas įregistruotas nekilnojamo turto registre atsakovės vardu. Atsakovės vardu įsigyto žemės sklypo pirkimo sutartis, deklaracijos duomenys, gyvenamojo namo turto registracija yra nenuginčyti ir galiojantys. Šalių paaiškinimais bei bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė ir yra pasistačiusi gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini),, todėl teismo nuomone ieškovės lėšos buvo panaudotos būtent šio namo statybai. Ieškovė yra deklaravusi, kad už 150 000 Lt yra įsigijusi nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini). Ieškovės bei trečiojo asmens paaiškinimai, kad ieškovė statėsi kartu su atsakove namą (duomenys neskelbtini), o namą (duomenys neskelbtini), statėsi trečiasis asmuo D. V. su savo vyru, byloje nėra patvirtinta jokiais įrodymais. Ieškovė ieškinyje taip pat nurodė tas pačias aplinkybes, kad registravimas namo (duomenys neskelbtini), buvo garantas, kad trečiojo asmens skyrybų atveju šeimos turtas liks D. V. dispozicijoje. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji investavo 150 000 Lt į namo J. S. g. 6, Kaune nepagrįsta, nes atsakovės namo statybinė vertė 187 476 Lt, o atsakovės kredito dydis 110 890,57 Lt, taigi skirtumas yra 76 586,57 Lt. Už gautą kreditą atsakovė pilnai atsiskaitydavo bankui apie lėšų panaudojimą, todėl ieškovės teiginiai prieštarauja atsakovės pateiktiems rašytiniams įrodymams. Ieškovė taip pat prašė pripažinti nuosavybės teises į ½ dalį žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini). Motyvų dėl ko prašoma pripažinti būtent pusę žemės sklypo ieškovė nenurodė, tačiau nustačius, kad ieškovė nesukūrė jungtinės veiklos pagrindu dalinės nuosavybės, reikalavimas atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu ieškovė A. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
ieškovė aiškiai savo ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė susitarė drauge pirkti žemės sklypą ir bendromis lėšomis bei pastangomis statyti namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini),. Ieškovė nurodė, jog investavo į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą ne mažiau kaip 150 000 Lt savo asmeninių lėšų (150 000 Lt santaupų pardavus nekilnojamąjį turtą ir pensiją, pervedamą į mokėjimo kortelę, kuria disponavo atsakovė, prižiūrėjo statybos darbus bei rūpinosi jų organizavimu. Teismo posėdžių metu ieškovė nuosekliai tvirtino, kad šie pinigai buvo panaudoti išimtinai gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statyboms. Ieškovė nurodė, jog prisidėjo prie namo statybų ne tik piniginėmis lėšomis, bet ir darbu, t. y. dirbo ir vadovavo statybos darbams. Šias aplinkybes patvirtino ir į teismo posėdį atsivesti liudytojai. Trečiasis asmuo D. V. taip pat patvirtino, jog ieškovė namą statėsi kartu su atsakove, o tuo tarpu trečiasis asmuo D. V. su šeima statėsi savo namą, esantį (duomenys neskelbtini);
gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, naudojimosi tvarka nėra nagrinėjamos bylos dalykas, kadangi ieškovė pareikšdama ieškinį nenusistatinėjo namo naudojimosi tvarkos, o siekė įrodyti, jog jai jungtinės veiklos pagrindu priklauso ½ gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis;
teismas visiškai neatsižvelgė ir neįsigilino į tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusių santykių specifiką. Jungtinės veiklos santykiai susiklostė ne tarp verslo subjektų, o tarp šeimos narių, t. y. tarp motinos ir dukros, todėl jungtinės veiklos santykiai buvo grįsti besąlygišku tarpusavio pasitikėjimu ir geranoriškumu. Būtent dėl šių priežasčių ieškovė ir atsakovė nenusistatė griežtos namo patalpų naudojimosi tvarkos;
iš ieškovės pinigų buvo įsigytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina aplinkybės, kad ieškovė dar 1999-06-03 pardavė savo namą Laukuvos g. 6, Kaune, už šį turtą gavo 160 000 Lt, už kurių dalį 1999-06-07 – 70 000 Lt įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris už tą pačią 70 000 Lt sumą buvo parduotas 2002-10-23. Taigi, po šių sandorių ieškovė disponavo mažiausiai 150 000 Lt suma, kurią ir panaudojo ginčo sklypo pirkimui ir namo statybai;
šeimoje egzistavo susitarimas, kad ieškovė nupirks žemės sklypą, padalins jį į dvi dalis, vienoje iš jų su atsakove pasistatys namą, kitoje sklypo dalyje namą pasistatys trečiasis asmuo D. V. su šeima. Šeimoje taip pat buvo susitarimas, kas paveldės ieškovės turtą. Šių aplinkybių neginčija ir pati atsakovė (buvus susitarimams tarp tėvų dėl paveldėjimo atsakovė mini ir savo atsiliepime į ieškinį);
Atsiliepimas
atsakovė negalėjo nuosekliai ir logiškai paaiškinti bei motyvuotai pagrįsti savo pateikiamos įvykių versijos, įskaitant ir tai, kokiu tikslu ji padovanojo ieškovei pusę žemės sklypo, t. y. atliko visiškai jai nenaudingą sandorį. Atsakovė negalėjo paaiškinti kiek kainavo žemės atidalinimo planas, kadangi jokių lėšų neįdėjo. Šias aplinkybes vėliau patvirtino ir pati atsakovė teismo posėdžių metu nurodydama, jog „už projektą mokėjo mama“ (šis liudijimas įrodo, jog egzistavo žodiniai susitarimai). Teismo posėdžių metu, atsakovė negalėjo atsakyti nei kiek gavo pinigų per visus paskolos teikimo etapus, nei patvirtinti, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas būtent iš ieškovės lėšų;
atsakovė taip pat negalėjo logiškai paaiškinti, kokiu tikslu ji priregistravo savo motiną, t. y. ieškovę dešimt metų ginčo name, jei anot jos ji turėjo savo namą (duomenys neskelbtini). Tai taip pat patvirtina, jog ieškovė gyveno savo name su atsakove, į kurį buvo investavusi nemažiau kaip 150 000 Lt. Be to, atsakovė neneigė, jog visą laiką iki konflikto, ji disponavo motinos pensija, todėl bendrai išlaikė ginčo namą, juo naudojosi ir disponavo, bendrai tvarkė bendrą ūkį;
faktinė situacija įrodo atsakovės pozicijos prieštaringumą, kadangi nupirkus sklypo dalį atsakovė jį padovanojo motinai, nors kaip teigė siekė nuo jos atsiskirti. Tai parodo atsakovės nenuoseklumą, kadangi protingai mąstantis ir siekiantis atskirai gyventi žmogus nebūtų dovanojęs dalies sklypo, nebūtų norėjęs, jog šalimais gyventų artimieji, o galbūt netgi būtų pirkęs mažesnį sklypą. Be to, vargu ar atsiskirti siekiantis asmuo būtų pasikvietęs gyventi į savo namą motiną, seserį, sesers vyrą ir du vaikus bei išgyventų su motina kartu dešimt metų ir disponuotų jos pensija;
Šalies argumentai
ieškovė išsamiai paaiškino, jog iš savo asmeninių lėšų ir turėtų santaupų nupirko žemės sklypą (vertė – 22 000 Lt), apmokėjo projekto išlaidas (4 000 Lt) bei išliejo pamatus su perdengimu, kurie kainavo 19 000 Lt (iš viso pradinės namo statybų investicijos sudarė – 45 000 Lt). Kol buvo gauti pirmieji kredito pinigai, už savo lėšas ieškovė pirko statybines medžiagas (plytas, blokelius, kalkes, cementą, vatą) – bei vykdė mūrinimo darbus. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovė už savo asmenines lėšas įgijo sklypą ir jį įregistravo atsakovės vardu vien dėl to, kad jai būtų suteikta paskola (kadangi trūko pinigų namo statyboms, o ieškovei kaip pensijinio amžiaus asmeniui bankas paskolos nebūtų išdavęs), ir, kad ji turėtų ką įkeisti bankui (2002-07-24 už gautą paskolą hipotekos lakštu buvo įkeistas žemės sklypas ir namas, esantis (duomenys neskelbtini). Visi vėlesni sandoriai susiję su gyvenamojo ginčo namo statybomis buvo sudaromi atsakovės vardu, kadangi paskola buvo suteikta etapais ir bankas reikalavo už suteiktą paskolą teikti ataskaitas kur yra išleidžiami paskolos pinigai. Būtent šios aplinkybės parodo kaip buvo vykdomas tarp ieškovės ir atsakovės egzistavęs susitarimas;
atsakovė sudarydama sandorius veikė ieškovės ir atsakovės vardu. Būtent toks susitarimas egzistavo, kadangi, buvo susitarta, kad dokumentus tvarkys atsakovė, nes ieškovė buvo pensijinio amžiaus ir negalėjo savo vardu paimti paskolos;
atsakovė byloje įrodinėjo, jog ji tiek ginčo sklypą, tiek namą pastatė iš savo santaupų ir kredito, tačiau šios aplinkybės yra paneigiamos pačios atsakovės pateiktomis deklaracijomis už laikotarpį nuo 1995-04-01 iki 2002-12-314 (kuomet buvo statomas ginčo namas), iš kurių matyti, jog jos per minėtą laikotarpį (beveik 8 metus) gautinos sumos sudarė tik 49 788 Lt atskaičius mokesčius, t. y. 541,17 Lt per mėnesį. Akivaizdu, jog atsakovė, net ir netenkindama minimalių savo poreikių (tokių, kaip kasdienės išlaidos maistui, rūbams, transportui ir kt.) neturėjo pajamų sklypo įsigijimui ir namo statybai;
pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nesiaiškino iš kur Atsakovė gavo tokią ženklią pinigų sumą, kadangi paimtas kreditas (nors ir neatsižvelgiant į Ieškovės poziciją dėl dalies paskolos, t. y. 60 000 Lt perleidimo trečiajam asmeniui D. V.) nepadengė viso namo vertės, kuri siekia 228 000 Lt. Byloje nebuvo įrodyta iš kokių pajamų atsakovė pasistatė ginčo namą, todėl akivaizdu, jog visas pradines ir tolimesnes investicijas į sklypo pirkimą ir namo statybą iš savo asmeninių lėšų padarė būtent ieškovė. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti dokumentai, t. y. 2002-07-12 LATmas turto vertinimo aktas, kuris buvo pateiktas bankui iki paskolos gavimo. Pagal šią ataskaitą į namo statybas jau buvo investuota 45 000 Lt, o šių pinigų atsakovė neturėjo, todėl visos investicijos ėjo iš ieškovės santaupų už parduotą nekilnojamąjį turtą. Parengiamojo teismo posėdžio metu taip pat buvo pateikti įrodymai, iš kurių matyti, jog ieškovė užsakė iš ūkinių prekių parduotuvės „Senukai“ statybines medžiagas ir jos buvo pristatytos adresu (duomenys neskelbtini). Jei kaip teigia atsakovė ieškovė būtų stačiusis namą J. S. g. 6A, Kaune, prekes būtų užsakiusi būtent šiuo adresu;
kad namas (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise patvirtina ir tai, jog trečiasis asmuo D. V. tuo pačiu metu, kai ieškovė statė savo namą, t. y. 2002-12-21 pardavė savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), apsigyveno pas ieškovę ir atsakovę name su šeima, o 2003 m. pavasarį iš gautų pinigų už parduotą butą ir iš atsakovės gautos dalies paskolos 60 000 Lt (iš kurių buvo atskaičiuota sklypo dalies kaina, t. y. 11 000 Lt ir šulinio kasimo išlaidos, sklypo atidalinimo dokumentų rengimo kaštai) pradėjo savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) statybą (aplinkybes, jog paskola buvo padalinta patvirtino liudytojai J. R. ir R. R.). Liudytojai patvirtino, jog trečiasis asmuo D. V. sau statėsi namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini),. Šios liudytojų nurodomos aplinkybės bei rašytiniai įrodymai (1996-12-23 namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, 2002-12-21 buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis) patvirtina, kad trečiasis asmuo D. V. turėjo pajamų pasistatyti sau namą. O ta aplinkybė, jog trečiasis asmuo D. V. su savo šeima gyveno ir iki šiol gyvena ieškovės vardu įregistruotame name, įrodo, jog ieškovė sau nesistatė namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini),;
pagal byloje pateiktą 2003-04-04 LATmas turto įvertinimo aktą gyvenamojo namo vertė užbaigus namo statybas siekė 228 000 Lt. Jei tikėti atsakovės pozicija, jai buvo suteikta 120 000 Lt paskola, kuri be kita ko buvo išmokėta ne iš karto, o dalimis. Taigi, iš kur atsakovė gavo likusią 108 000 Lt sumą, pirmosios instancijos teismas apskritai nesiaiškino ir savo sprendime šių aplinkybių neanalizavo. Pažymėtina, jog 15 000 Lt vartojimo paskola buvo paimta 2006-01-26, t. y. gerokai vėliau po ginčo namo statybų pabaigos, todėl ši paskola nebuvo investuota į ginčo namo statybas. Ši paskola buvo skirta namo aplinkai sutvarkyti, t. y. kiemo trinkelėms ir borteliams pirkti;
atsakovė gavo 120 000 Lt paskolą, iš kurios 60 000 Lt davė savo seseriai D. V.. Atsakovei liko 60 000 Lt, kuriuos ji investavo į namo statybas, o likusius 150 000 Lt ir savo pensiją į namą investavo ieškovė. Sudėjus šias sumas (t. y. 60 000 Lt+150 000 Lt = 210 000 Lt) ginčo gyvenamojo namo vertė sudaro 210 000 Lt, kas iš esmės atitinka 2003-04-04 LATmas turto įvertinimo akte nurodytą gyvenamojo namo ir žemės sklypo vertę;
ieškovė ir atsakovė ginčo name išgyveno daugiau nei dešimt metų, kartu bendromis jėgomis tvarkė ūkį, bendrai vedė šeimos biudžetą (ieškovė atsakovei atiduodavo savo pensiją, t. y. debetinę mokėjimo kortelę, kad atsakovė galėtų pasiimti pinigus). Šių aplinkybių neneigia ir pati atsakovė, todėl negalima teigti, jog tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai;
ieškovės vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog ieškovę ir atsakovę sieja artimi giminystės ryšiai, rašytinės formos reikalavimas pripažįstant egzistavus jungtinės veiklos santykiams, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų. Pažymėtina, jog ieškovė, būdama atsakovės motina, bendrai statydama su atsakove namą ir bendrai įgydama turtą, šių klausimų rašytiniais susitarimais nederino, kadangi besąlygiškai pasitikėjo savo dukra. Tokia tarp šalių susiklosčiusi situacija yra gyvenimiška, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo šias aplinkybes įvertinti ne tik formaliais pagrindais, bet ir atsižvelgti į bendruosius teisės principus, kurie užtikrina asmens teisę į teisingą teismą;
ieškovė tiek liudytojų parodymais, tiek tiesioginiais ir netiesioginiais rašytiniais įrodymais įrodė, kad dešimt metų kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį ieškovė ir atsakovė bendrai veikė siekdamos vieningo tikslo: įgyti, pastatyti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą ir valdos žemės sklypą. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai, o tai suponuoja išvadą, jog atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, pagrįstus pasitikėjimu ir gera valia, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams;
atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai savaime nepaneigia egzistavus jungtinės veiklos santykiams;
teismas ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, ieškovės ir liudytojų, nurodomų aplinkybių apskritai nevertino ir dėl jų motyvuotai nepasisakė, todėl darytina išvada, jog teismas nepašalino prieštaravimų, esančių atsakovės pateikiamuose rašytiniuose įrodymuose.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė G. B. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad buvo susitarimas tarp jos ir atsakovės kartu pirkti žemės sklypą. Šį apeliantės teiginį paneigia byloje pateikta 2002-01-31 notariškai patvirtinta 0,1137 ha žemės sklypo, esančio J. S. g. 6, pirkimo -pardavimo sutartis;
Šalies argumentai
apeliantės teiginius, kad buvo susitarimas šiame žemės sklype bendrai statyti gyvenamąjį namą, paneigia ta aplinkybė, kad atsakovė užsakė įsigyto 0,1137 ha žemės sklypo detalųjį planą, tikslu suformuoti du atskirus žemės sklypus. Detaliojo planavimo pasėkoje buvo suformuoti ir viešame registre įregistruoti du žemės sklypai J. S. g. 6 0,0569 ha ploto bei J. S. g. 6A 0,0568 ha ploto. 2002-08-12 notarine dovanojimo sutartimi atsakovė padovanojo savo motinai 0,0568 ha žemės sklypą J. S. g. 6A, Kaune. Atsakovės veiksmai, gaunant sąlygas detaliajam planui ruošti, pačio detalaus plano užsakymas, siekiant padalinti 0,1137 ha žemės sklypą į du atskirus sklypus, įrodo atsakovės norą savo turtinius klausimus tvarkyti autonomiškai ir paneigia ieškovės poziciją dėl bendro namo statybos bendrame sklype;
ieškovė neginčija 2002-08-12 žemės sklypo dovanojimo sutarties, kuri patikimai patvirtina šalių valią atskirti savo nekilnojamąjį turtą;
ieškovės ir atsakovės veiksmai, kurie yra įforminti oficialiais rašytiniais įrodymais, t. y. leidimais vykdyti statybos darbus, patvirtina, kad šalys atskirai statėsi gyvenamuosius namus iš savo asmeninių lėšų;
apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad jai priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) gyvenamąjį namą iš savo lėšų statė trečiasis asmuo yra neįrodyti ir nepaneigia oficialių rašytinių įrodymų, t.y. statybos leidimo, įrašų viešame registre, įrodančių, kad ieškovei priklauso nebaigtas statyti gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini). Ieškovės nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) yra nenuginčyta;
ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad būtų sudariusi sutartis dėl statybos darbų atlikimo, apmokėjusi už statybos darbus ar pirkusi statybines medžiagas gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini);
atsakovė pateikė savo banko sąskaitos išrašus, patvirtinančius kad už didžiąją dalį statybinių medžiagų bei statybos darbų buvo apmokėta iš asmeninių G. B. lėšų (uždirbtų ir skolintų), buvusių jos banko sąskaitoje;
atsakovės turėtas lėšas namo statybai patvirtina ne tik G. B. deklaracija Kauno apskrities Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, bet ir Lietuvos žemės ūkio banko 2003-02-21 pažyma Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, kad AB Lietuvos žemės ūkio banko Kauno skyrius priėmė sprendimą G. B. suteikti 120 000 Lt kreditą būstui, esančiam (duomenys neskelbtini), statyti. 2003-02-21 išduoto kredito suma 110 890, 57 Lt. Gautas darbo užmokesčio sumas, nurodytas deklaracijoje, patvirtina pažymos Nr. 62-69 iš Kauno Sargėnų vidurinės mokyklos. Tokiu būdu, atsakovė turėjo namo statybai 193 108,57 Lt ir juos deklaravo, registruodama nekilnojamąjį turtą savo vardu tuometiniame Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Kauno filiale;
Šalies argumentai
ieškovė 2006-07-12 pateikė patikslintą gyventojo turėto turto deklaraciją ir nurodė, kad turi privalomai registruoto turto 150 000 Lt sumai (36 langelis – nebaigtas statyti statinys). Šis oficialus rašytinis įrodymas, kuris buvo pateiktas į bylą, patvirtina, kad ieškovė savo turėtus 150 000 Lt investavo įjos vardu registruotą nebaigtą statyti namą (duomenys neskelbtini),;
tiek ieškovė, tiek atsakovė siekė įgyti nekilnojamąjį turtą asmeninės nuosavybės teise, registravo nekilnojamojo turto objektus savo vardu Nekilnojamojo turto registre, deklaravo lėšas, panaudotas to turto įsigijimui, tokiu būdu ne tik savo veiksmais, bet ir oficialiais rašytiniais įrodymais įformino savo asmeninę nuosavybę į nekilnojamojo turto objektus J. S. g. 6 ir J. S. g. 6A;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys liečia nesusituokusių asmenų (sugyventinių) įgyto turto teisinio rėžimo klausimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisminę praktiką dėl jungtinės veiklos sutarties instituto normų taikymo sugyventinių turtiniams santykiams. Vaikų ir tėvų santykių pobūdis yra visiškai skirtingas nuo sugyventinių santykių pobūdžio bei siekiamų tikslų;
ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad savo turėtus 150 000 Lt ji investavo į dukters G. B. namą, paneigia ne tik atsakovės pateiktos statybos rangos sutartys, statybinių medžiagų įgijimo dokumentai, kredito lėšų panaudojimas ir kt., bet ir pačios ieškovės vienkartinė gyventojo turėto turto deklaracija (2006-07-12), kurioje ji nurodo šių pinigų investavimą į jai priklausantį nebaigtą statyti namą (duomenys neskelbtini),. Visi šie argumentai patvirtina, kad ieškovė neįrodė, kad tarp jos ir atsakovės buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos ir bendro nekilnojamojo turto sukūrimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB DNB bankas prašo apeliacinį skundą nagrinėti savo nuožiūra. Nurodomi šie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
bankas 2002-07-19 kreditavimo sutartimi Nr. 1164 suteikė G. B. 120 000 Lt būsto kreditą laikotarpiui iki 2027-07-14 gyvenamojo namo statybai. Prievolių pagal šią kreditavimo sutartį įvykdymas užtikrintas gyvenamojo namo ir žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, hipoteka;
bankui nėra žinomos ieškovės įrodinėjamos aplinkybės apie ieškovės ir atsakovės susitarimą bankui įkeistą gyvenamąjį namą statyti bendromis lėšomis bei tarp šalių galimai susiklosčiusius jungtinės veiklos santykius.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliantė pateiktu prašymu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdama į apeliantės prašymą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal C P K 321 straipsnio 1 dalies nuostatą, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus C P K 322 straipsnyje numatytas išimtis, t.y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija, remdamasi civilinio proceso įstatyme įtvirtinta bendrąja bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisykle, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka ( C P K 321 straipsnio 1 dalis) konstatuoja, kad bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės yra nustatytos byloje pateiktais įrodymais, šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka įrodymai tiriami pagal tas pačias įrodymų tyrimo taisykles, kurias nustato civilinio proceso kodeksas. Taigi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra teisinio pagrindo.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (C P K 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Apeliacinės instancijos teismas absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Apeliantė byloje kelia klausimus susijusius su netinamu byloje pateiktų įrodymų įvertinimu, bylos esmės neatskleidimu, visų byloje pateiktų įrodymų neištyrimu bei bylos aplinkybių nustatymu, o taip pat netinkamu materialinės teisės normų ir teisminės praktikos taikymu priimant teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.
Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal C P K 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Taigi teismas, spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, privalo išaiškinti ir aptarti svarbiausias bylos faktines ir teisines aplinkybes, nes jos yra bylos esmė ir jų pagrindu sprendžiamas ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti, kad tarp jos ir atsakovės buvo susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę bei pripažinti ieškovei ½ dalį nuosavybės į ginčo žemės sklypą bei gyvenamąjį namą, registruotą atsakovės vardu. Ieškovė įrodinėjo, kad investavo į ginčo turtą savo asmenines lėšas, prižiūrėjo statybos darbus, rūpinosi statybomis. Atsakovė atsikirsdama nurodė, kad ginčo namą pasistatė iš savo asmeninių ir skolintų lėšų, jokio susitarimo su ieškove dėl jungtinės veiklos namo statybai nesudarė. Taigi, nagrinėjamos bylos esmė – faktinių bylos aplinkybių, susijusių su bendrosios jungtinės veiklos sukūrimu nustatymas ir šių aplinkybių teisinis įvertinimas pagal C K normas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ištyrė aplinkybes reikšmingas ginčui tarp šalių išspręsti, ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos įvertino, teismo sprendime išdėstė argumentus ir padarė išvadas dėl ginčo esmės, todėl nėra pagrindo konstatacijai, kad nagrinėjant bylą nebuvo atskleista bylos esmė.
Atsakovė yra ieškovės dukra. Ieškovė įrodinėdama tvirtino, kad su atsakove buvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis, kuria buvo susitarta bendromis lėšomis pastatyti namą, esantį (duomenys neskelbtini),, ir ieškovės lėšomis buvo pirktas žemės sklypas namui statyti. Ieškovė teigė, kad į ginčo namą investavo apie 150000 Lt savo asmeninių lėšų ir tokias aplinkybes įrodinėjo savo paaiškinimais, trečiojo asmens D. V. parodymais bei pateikta 2006-04-12 deklaracija. Ieškovė taip pat įrodinėjo aplinkybes, kad ginčo namui pastatyti turėjo lėšų, nes buvo pardavusi kitą namą už 160000 Lt. Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos medžiaga ( pažymomis apie darbo užmokestį, sutartimis dėl ginčo namo statybos, brangaus turto deklaracija, gauto kredito sutartimi ) nustatė, kad ginčo namą pastatė atsakovė savo lėšomis. Byloje taip pat nustatyta, kad ginčo namas nekilnojamojo turto registre įregistruotas atsakovės vardu. Teismas įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog tarp ginčo šalių aplamai buvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis, o taip pat ieškovė pateiktais įrodymais neįrodė, jog ji jungtinės veiklos pagrindu sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę ir įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo turto ir konstatavęs nurodytas aplinkybes ieškovės ieškinio netenkino. Apeliantė nesutikdama su tokiomis teismo konstatuotomis aplinkybėmis ir padaryta išvada kelia tinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų ištyrimo teismo posėdyje klausimą. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi apeliantės apeliacinio skundo argumentus, atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą argumentaciją bei pakartotinai objektyviai ir visapusiškai įvertinusi ir ištyrusi pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų visetą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nagrinėdama civilinę bylą Nr. 3K-3-410/2011 savo 2011 m. spalio 24 d. nutartyje yra pažymėjusi, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 straipsnio 4 dalis) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai per se nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik C K 1. 93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Taigi nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje šalių santykių pobūdis skiriasi nuo sugyventinių ( partnerių) pobūdžio. Pagal bylos duomenis aišku, kad tarp šalių nebuvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis, kurios pagrindu šalys būtų sutarę sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, kad ginčo namą savo lėšomis pasistatė atsakovė ir jį nekilnojamojo turto registre įregistravo savo vardu. Ieškovė savo paaiškinimais nei žodinio susitarimo sąlygų, nei jungtinės veiklos sutarties sąlygų aiškiai neišdėstė, o tik teigė, kad buvo su atsakove tartasi dėl namo naudojimosi tvarkos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė asmeninių lėšų panaudojimo fakto taip pat neįrodė. Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis C P K įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Pagal C P K 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal C P K 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013); kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės pateiktų įrodymų nepripažino patikimais ir tinkamais, kurie patvirtintų susitarimą dėl bendrosios veiklos sukūrimo ir vertindamas įrodymus visumoje įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė (C P K 177, C P K 185 straipsniai ).
Kita apeliantės apeliacinio skundo argumentacija galutiniam tarp šalių ginčo išsprendimui nėra reikšminga, todėl neanalizuotina.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai ištyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, teisingai taikė materialinės teisės normas bei vadovavosi kasacinio teismo suformuota teismine praktika. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra. Todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Atmetus apeliantės apeliacinį iš jos pagal C P K 98 straipsnio 2 dalies taisykles iš dalies priteistinos atsakovei bylinėjimosi išlaidos turėtos apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš ieškovės M. A. B. priteisti atsakovei G. B. 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.