Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Audronė Jarackaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko J. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo V. S. prašymas dėl išieškotojo pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-1207-324/2011, išnagrinėtoje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Rasada“ ieškinį atsakovui ūkininkui J. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (trečiasis asmuo T. R.), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-1207-324/2011 pagal ieškovo BUAB ,,Rasada“ ieškinį atsakovui ūkininkui J. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, 2011 m. kovo 9 d. sprendimu patenkino ieškinį, pripažino negaliojančia 2006 m. liepos 5 d. ieškovo ir atsakovo sudarytą elektrokrautuvo ,,Balkankar“ pirkimo – pardavimo sandorį, taikė restituciją - įpareigojo ieškovą grąžinti atsakovui elektrokrautuvą ,,Balkankar“, o iš atsakovo priteisė ieškovui 22 277 Lt. (b. t. I, 93 – 95 l.).

Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 12 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-1207-324/2011 dėl skolos išieškojimo iš J. R., kurį 2012 m. kovo 12 d. išsiuntė BUAB ,,Rasada“ administratoriui UAB ,,Verslo administravimo centras“ (b. t. I, 120, 130 l.).

2013 m. liepos 15 d. pareiškėjas V. S. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu pakeisti išieškotoją vykdomojoje byloje pagal 2012 m. kovo 12 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1207-324/2011. Nurodė, kad pagal 2013 m. birželio 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp BUAB ,,Rasada“ ir V. S., BUAB ,,Rasada“ perleido savo reikalavimo teisę V. S. į J. R. skolą, susidariusią pagal 2012 m. kovo 12 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1207-324/2011, kuris buvo pateiktas o dabartinė skola yra 20 725,91 Lt (b. t. I, 122 – 125 l.).

2013 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas V. S. pateikė Kauno apygardos teismui pranešimo skolininkui J. R. apie išieškotojo pasikeitimą kopiją, pašto kvito už registruotą laišką kopiją, išspausdintą interneto svetainės www.post.lt vaizdo kopiją su siuntos paieškos pagal pašto siuntos numerį duomenimis (b. t. I, 143 – 149 l.).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

nepagrįsta teismo išvada dėl reikalavimo perleidimo sutarties fakto;naujasis išieškotojas pranešimą apie sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo teismui pateikė praėjus daugiau nei pusei metų nuo sutarties sudarymo;po reikalavimo teisės perleidimo visą laiką išskaitymai buvo atliekami pradinio išieškotojo naudai;reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra sudaryta neteisėtai ir negali suteikti naujajam išieškotojui reikalavimo teisės, nes įstatymas nustato, jog be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės;pradinis išieškotojas, perleisdamas reikalavimo teisę, žinojo, kad prievolės neįmanoma įvykdyti, kad visas skolininko turtas yra areštuotas ir kad nebus galimybės šios skolos išieškoti, todėl šie veiksmai vertintini kaip nesąžiningi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).

Apygardos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra CK 6.102 straipsnyje numatytų atvejų, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą.

CK 6.101 straipsnio 1 dalis nustato, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą.

CK 6.101 straipsnio 5 dalis nustato, kad draudžiama perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės, o CK 6.102 straipsnio 3 dalis nustato, kad draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, tarp jų ir CK 6.109 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl skolininko informavimo apie kreditoriaus pasikeitimą, ir turėjo pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese.

Bylos duomenimis, pagal pradinio išieškotojo BUAB ,,Rasada“ ir pareiškėjo V. S. 2013 m. birželio 13 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pradinis kreditorius perleido pareiškėjui savo reikalavimo teisę į skolininko J. R. skolą (20 725,91 Lt), susidariusią pagal 2012 m. kovo 12 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1207-324/2011 (b. t. I, 124 – 125 l.). Šis sandoris nebuvo nuginčytas ir nėra ginčijamas įstatyme nustatyta tvarka ir pagrindais (CK 1.78 str.).

Nors pareiškėjas informavo skolininką apie reikalavimo teisės perėmimą 2013 m. lapkričio 25 d. registruotu paštu išsiųstu pranešimu, pridėdamas ir reikalavimo teisių perleidimo sutartį (b. t. I, 147 - 149), po to, kai Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi nurodė tai, kaip prašymo dėl išieškotojo pakeitimo trūkumą (b. t. I, 135 136 l.), tačiau tai nedaro negaliojančia paminėtos reikalavimo teisės perleidimo sutarties.

Neturi pagrindo apelianto argumentas, kad nurodytas reikalavimo teisės perleidimas prieštarauja CPK 6.101 straipsnio 5 dalyje numatytam perleidimo draudimui. Apeliantas nepateikė motyvuotų argumentas apie tai, kokią reikšmę išieškotojo asmuo turi jo pareigai įvykdyti prievolę ir kokiu būdu išieškotojo asmuo yra neatsiejamai susijęs su perleistu reikalavimu, o bylos duomenimis tokių aplinkybių taip pat nenustatyta. Juolab kad apeliantas iš esmės pripažįsta pradinio išieškotojo teisę į reikalavimo teisės perleidimą.

Nepaneigia teismo išvados ir apelianto teiginys, kad, nesant pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą, išskaitymai buvo mokami BUAB ,,Rasada”. Beje, skunde nenurodoma, kaip ši aplinkybė galėtų turėti įtakos reikalavimo teisės perleidimo sutarties galiojimui; juolab kad skolininkas neginčija prievolės dydžio.

Nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį ir apelianto motyvas, jog išieškotojas negalėjo perleisti reikalavimo teisės dėl to, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalis draudžia perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Apelianto teigimu, pradinis išieškotojas, perduodamas reikalavimo teisę žinojo, kad jos neįmanoma įvykdyti, nes visas atsakovo turtas yra areštuotas ir nebus galimybės šios skolos išieškoti, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad skolininkas būtų pripažintas nemokiu ar egzistuotų kitos aplinkybės, dėl kurių būtų neįmanoma įvykdyti prievolę. Juolab kad ir skolininkas atskirajame skunde nurodo, jog nuo reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo iki jo informavimo apie šią sutartį buvo vykdomi išskaitymai ir buvo mokami pinigai pradiniam išieškotojui BUAB ,,Rasada”. Be to, atskirajame skunde nurodydamas teismų praktikos pavyzdžius, apeliantas nenurodo nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų tai, kad reikalavimo teisė buvo perleista neteisėtai.

Dėl pasakyto nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).

Nepagrįstas ir apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdomojoje byloje Nr. 2-1207-324/2011, kadangi jis nemotyvuotas, neaišku nei kokios laikinosios apsaugos priemonės prašomos taikyti, nei asmuo, kurio atžvilgiu prašoma jas taikyti, nei kaip šių priemonių nesiėmimas gali pasunkinti ar padaryti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymą (b. t. I, 163 l.; CPK 144 str. 1 d.). Be to, nenustatyta CPK 144 straipsnio 2 dalies pagrindo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Netenkinamas ir pareiškėjo V. S. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

CPK 98 straipsnio 1 dalis nurodo, kad bylos šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Pareiškėjas V. S., prašydamas priteisti iš apelianto 570,08 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas dėl atstovavimo apeliacinės instancijos teisme ir pašto išlaidų (b. t. 176 – 178 l.), pateikė 2013 m. gruodžio 18 d. pinigų priėmimo kvitą (1 000 Lt už dokumento surašymą ir kitas teisines paslaugas), tačiau PVM sąskaitos faktūros, kurioje nurodoma apie atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimą ir išsiuntimą bei kompensaciją už pašto išlaidas, data - 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. vėlesnė nei pinigų priėmimo kvitas (b. t. I, 177 – 178 l.). Tokie įrodymai negali būti laikomi tinkamu išlaidų advokato pagalbai, susijusiai su pareiškėjo atstovavimu apeliacinėje instancijoje, apmokėti pagrindimu (CPK 185 str. 1 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1, 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį.