- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-28
- Bylos Nr.
- 2A-465/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- J. R.
- Trečiasis asmuo
- T. R.
- Kategorijos
- 21.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1207-324/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rasada“ ieškinį atsakovui J. R., trečiajam asmeniui T. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Rasada“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui J. R., trečiajam asmeniui T. R., prašydamas pripažinti negaliojančiu 2006 m. liepos 5 d. ieškovo ir atsakovo sudarytą elektrokrautuvo „Balkankar“ pirkimo-pardavimo sandorį, taikyti restituciją ir įpareigoti ieškovą elektrokrautuvą grąžinti atsakovui, priteisiant iš atsakovo sumokėtą kainą, t.y. 22 277 Lt. Ieškovas nurodė, kad reali daikto vertė pagal eksperto įkainojimą yra 550 Lt, o ieškovas prieš pat bankroto bylos iškėlimą jį įsigijo už 40 kartų didesnę kainą. Ieškovo teigimu, įmonės veiklai šis daiktas nebuvo reikalingas. Ieškovo įsitikinimu, sandorio šalys buvo nesąžiningos, kadangi atsakovas – ieškovo buvusio direktoriaus T. R. tėvas, o vienintelis akcininkas D. R., priėmęs sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – kitas atsakovo sūnus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 9 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti; pripažinti negaliojančiu 2006 m. liepos 5 d. ieškovo UAB „Rasada“ ir atsakovo J. R. sudarytą elektrokrautuvo „Balkankar“ pirkimo-pardavimo sandorį, nurodytą PVM sąskaitoje faktūroje serija UK Nr 038; taikyti restituciją: įpareigoti ieškovą UAB „Rasada“ grąžinti atsakovui elektrokrautuvą „Balkankar“, iš atsakovo J. R. ieškovui priteisti 22 277 Lt; priteisti valstybei iš atsakovo ūkininko J. R. 668,31 Lt žyminio mokesčio ir 29,94 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Teismas sprendė, kad ieškovas yra praleidęs vienerių metų termino pažeistai teisei ginti actio Pauliana pagrindu.
Teismas nurodė, kad pagal ieškinio pateikimo metu galiojusios Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies redakcijos 8 punktą administratoriaus sužinojimo apie sandorius data laikytina dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo diena. Teismas pažymėjo, kad UAB „Verslo administravimo centras“ ieškovo įmonę administruoja pagal Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartį, kuri įsiteisėjo po septynių dienų nuo jos priėmimo. Teismas nurodė, kad UAB „Rasada“ bankroto byla patvirtina, kad įmonės dokumentus buvęs administratorius A. B. naujai paskirtajam perdavė 2008 m. birželio 18 d., tačiau UAB „Verslo administravimo centras“ atsisakė priimti perduodamą bankrutuojančios bendrovės turtą. Teismas pažymėjo, kad iš Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-550-259/2009 duomenų matyti, kad 2008 m. spalio 15 d. minėto administratoriaus atstovaujama UAB „Rasada“ pareiškė ieškinį A. B. dėl žalos atlyginimo, be kitų aplinkybių nurodė, kad naujai paskirtasis administratorius atsisakė priimti neturintį techninės dokumentacijos elektrokrautuvą ir šioje byloje priimtu 2009 m. vasario 13 d. teismo sprendimu ieškinys atmestas. Teismas nurodė, kad sprendime konstatuota, kad ieškovas reiškia ieškinį atsakovui tuo faktiniu pagrindu, jog buvęs BUAB „Rasada“ administratorius atsakovas A. B. neperdavė naujai paskirtam ieškovo BUAB „Rasada“ administratoriui E. K. įmonės turto: spausdintuvo, televizoriaus, svarstyklių, elektrokaro ir kito transporto (automobilio BMW), kurio vertė 20 000 Lt, todėl prašo priteisti šio turto vertę – 46 104 Lt, taip pat konstatuota, kad administratorius perimti elektrokrautuvą atsisakė nepagrįstai, nuspręsta, jog administratorius privalo perimtiną įmonei priklausantį turtą pirmiausiai perimti ir tik vėliau reikšti pretenzijas dėl perimto turto nekomplektiškumo, sugadinimo, reikalauti iš kaltų asmenų žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartyje, priimtoje bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, nurodoma, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas, neperduodamas ieškovui turto, kuris atitiktų jo reikalavimus, neįvykdė savo prievolės ir dėl šio ieškovas turėjo minimalius nuostolius.
Teismo teigimu, šie įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai patvirtina, kad tiek dokumentų perdavimo, tiek atsisakymo perimti turtą metu 2008 metais UAB „Verslo administravimo centras“ žinojo apie nagrinėjamos bylos ieškinio dalyku esantį UAB „Rasada“ nuostolingą sandorį. Teismas sprendė, kad actio Pauliana pareiškęs 2010 m. rugpjūčio 31 d., ieškovas praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytą vienerių metų ieškininės senaties terminą, jo atnaujinti neprašo, todėl Pauliano ieškinys atmestinas CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu.
Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pagal ieškovo įmonės įstatų 2.1 punktą vienas iš įmonės tikslų yra gauti pelną, o UAB „Rasada“ elektrokrautuvą įsigijo likus vienam mėnesiui iki įmonės direktoriaus kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savaime neįrodo, jog ginčo sandoris prieštarauja juridinio asmens teisnumui pelno siekimo požiūriu. Teismas nurodė, kad iš bankroto byloje esančių kreditorių sąrašų, sutarčių ir įsipareigojimus tiekėjams patvirtinančių PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad iki bankroto bylos iškėlimo įmonėje dirbo aštuoni darbuotojai ir jos komercinė- ūkinė veikla 2006 metais nebuvo nutrūkusi. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog elektrokrautuvas iki jo perdavimo pirmajam administratoriui ir perdavimo dieną buvo Jurbarke, kur bendrovė vykdė gamybinę veiklą, bei kad elektrokrautuvas gamybinei veiklai buvo naudojamas, konstatuota ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje pagal UAB „Rasada“ ieškinį A. B. dėl žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad aplinkybės, jog įmonė dirbo nuostolingai dėl ginčijamo sandorio kainos ar elektrokrautuvo kaip mechanizmo veiklos specifikos, ieškovas neįrodė, tačiau teismas sprendė, jog specifinės siauro panaudojimo paskirties turto įsigijimas iš įmonės direktoriaus tėvo likus vienam mėnesiui iki administracijos vadovo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, žinant, jog pradelsti 499 446 Lt dydžio įmonės finansiniai įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, prieštarauja įstatų 2.3 ir 2.4 punktuose nurodytam UAB „Rasada“ civilinių teisių ir pareigų turiniui. Teismo įsitikinimu, įmonės turimų piniginių išteklių ženklus sumažinimas prieš pat bankroto bylos iškėlimo inicijavimą įsigyjant prastos kokybės daiktą (pastarąją aplinkybę įrodo trečiojo asmens T. R. patvirtintas 2006 m. rugsėjo 14 d. priėmimo-perdavimo aktas bei 2009 metais atliktas ginčo turto įvertinimas), pažeidžia UAB „Rasada“ kreditorių teises ir šiuo aspektu prieštarauja jos subjektinės teisės verstis ūkine-komercine veikla paskirčiai bei nurodytuose įstatų punktuose apibrėžtam įmonės teisnumo turiniui. Teismo teigimu, atsakovo, kaip ieškovo kontrahento, nesąžiningumą įrodo pagal analogiją taikytino CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta artimos giminystės aplinkybė (atsakovas – vienintelio akcininko D. R., priėmusio sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir UAB „Rasada“ administracijos vadovo T. R. tėvas).
Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis teismas darė išvadą apie ieškovo įrodytą sandorio prieštaravimą juridinio asmens teisnumui. Teismas sprendė, kad tenkinus ieškinį, taikytina restitucija natūra, iš atsakovo valstybei priteistinas žyminis mokestis ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. R. prašo apeliacinės instancijos teismą Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo sprendimo aprašomoji dalis yra neišsami, joje nenurodyti atsakovo argumentai, todėl darytina išvada, kad teismas nesigilino į visas bylos aplinkybes ir nevertino visų atsakovo į bylą pateiktų įrodymų.Nepagrįsta teismo išvada dėl įmonės nemokumo sudarius elektrokrautuvo „Balkankar“ pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas nepagrįstai padarė prielaidą, kad minėto elektrokrautuvo įsigijimas pažeidė kreditorių teises bei kad buvo sumažintas įmonės turtas. Teismas nepagrįstai rėmėsi į bylą pateiktu ieškovo 2009 m. turto vertinimu, kuris buvo atliktas praėjus daugiau kaip 3 metams po bankroto bylos iškėlimo ieškovui.Teismas nepagrįstai taikė restituciją, nes net ir šiuo metu administratorius nėra perėmęs ginčo turto.Teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, t.y. pateikto į bylą skelbimo, kuris patvirtina, kad analogiško turto rinkos vertė buvo apie 40 000 Lt.Teismas nenustatė, kad sandoris būtų buvęs sudarytas privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją, tačiau padarė klaidingą išvadą, kad toks sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams – pelno siekimui ir dėl to šalys yra nesąžiningos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Rasada“ nurodo, kad atsakovo J. R. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo teigimu, ieškinio faktinės aplinkybės yra įrodytos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie nėra nuginčyti nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei ginčijami apeliaciniame skunde. Ieškovas pažymi, kad apeliacinis skundas neatitinka tokio pobūdžio procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Byloje nustatyta, kad ūkininkas J. R. 2006 m. liepos 5 d., išrašydamas PVM sąskaitą faktūrą serija UK Nr. 038, pardavė UAB „Rasada“ autokarą „Balkankar“ už 22 277 Lt sumą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 5 d. nutartimi iškėlė UAB „Rasada“ bankroto bylą.
BUAB „Rasada“ administratorius ginčija J. R. ir UAB „Rasada“ 2006 m. liepos 5 d. sudarytą sandorį.
Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 str.).
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu
Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekė užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, trečiųjų asmenų apsaugą.
Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. CK 1.82 straipsnyje numatyti sandoriai, pažeidžiantys juridinio asmens teisnumą, yra nuginčijami, todėl reikalavimą pripažinti juos negaliojančiais gali reikšti tik įstatymų nurodyti asmenys (CK 1.78 str. 4 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl galimybės ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, yra nuosekliai plėtojama ta linkme, jog, sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007).
Juridinio asmens veiklos tikslai yra nustatyti juridinio asmens įstatuose. Bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika suponuoja išvadą, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės juridinio asmens sudaromų sandorių galiojimui tik tada jei juridinio asmens teisnumą ir veiklos tikslus apibrėžiančiuose įstatymuose ar jų pagrindu sudarytuose steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius. Priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Pažymėtina, kad ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Suprantama, kad tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys egzistuoti pačiai civilinei apyvartai. Ši išvada grindžiama ir ankstesne kasacinio teismo praktika, pagal kurią sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi (pvz., akivaizdžiai žalingas yra turto perdavimas kitiems asmenims neatlyginamai), sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis, nei kitais atvejais ar su kitais asmenimis, nutraukiant sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis teikiant pernelyg daug nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008). Jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas būtų pateisinamas.
Nagrinėjamu atveju ginčo sandoris buvo sudarytas 2006 m. liepos 5 d., bankroto byla UAB „Rasada“ iškelta Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pagal ieškovų UAB „Rasada“ direktoriaus T. R. ir akcininko D. R. ieškinį, kuris, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismui buvo pateiktas 2006 m. rugpjūčio 9 d. Į bylą pateiktas 2006 m. liepos 31 d. balansas patvirtina, kad UAB „Rasada“ turėjo 71 819 Lt vertės turto, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 499 446 Lt vertės, įmonė veikė nuostolingai – turėjo 438 627 Lt nuostolių. Šie bylos duomenys patvirtina, kad ginčo sandoris buvo sudarytas likus mėnesiui iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos UAB „Rasada“ iškėlimo, įmonei esant faktiškai nemokiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog ginčo sandoriu autokaras „Balkankar“ įgytas prieš pat bankroto bylos iškėlimą UAB „Rasada“, leidžia daryti išvadą, jog toks turtas realiai įmonės veikloje nebus panaudotas pagal tiesioginę paskirtį, t.y. nebuvo reikalingas tiesioginei įmonės veiklai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, t.y. pateikto į bylą skelbimo, kuris patvirtina, kad analogiško, kaip ginčo sandoriu įgytas, turto rinkos vertė buvo apie 40 000 Lt, tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčo sandoriu buvo įgytas turtas, kurio įmonei nereikėjo, be to, teisėjų kolegijos nuomone, minėtas į bylą pateiktas skelbimas nepatvirtina į bylą ginčo sandoriu įgyto turto galimos vertės.
Apeliantas nepaneigė ir neginčija pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių, kad pagal UAB „Rasada“ įstatų 2.1 punktą vienas iš įmonės tikslų buvo gauti pelną, įstatų 2.3 ir 2.4 punktais numatyta, jog bendrovė gali prisiimti įsipareigojimus, taip pat turėti ir kitokias, LR akcinių bendrovių įstatymo nenustatytas civilines teises ir pareigas, jeigu jos neprieštarauja LR įstatymams. CK 1.137 straipsnio 2 dalis įpareigoja asmenis laikytis įstatymų, įgyvendinant savo teises, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. UAB „Rasada“ esant faktiškai nemokiai, turint neįvykdytų finansinių įsipareigojimų kreditoriams, sudarant ginčo sandorį buvo sumažinti įmonės piniginiai ištekliai, įgyjant abejotinos būklės ir nereikalingą turtą. Įmonės turimų piniginių išteklių ženklus sumažinimas, prieš pat bankroto bylos iškėlimo inicijavimą įsigyjant tokį turtą, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pažeidžia UAB „Rasada“ kreditorių teises ir prieštarauja subjektinės teisės verstis ūkine-komercine veikla paskirčiai bei įmonės teisnumo turiniui. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė prielaidą, jog ginčo sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės bei kad buvo sumažintas įmonės turtas.
Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento dėl šalių sąžiningumo sudarant ginčo sandorį.
Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto kaip nesąžiningo arba kalto. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija.
Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo sandorį sudarė ūkininkas J. R. ir UAB „Rasada“, atstovaujama T. R.. Minėti asmenys, ieškovo teigimu, yra tėvas ir sūnus. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas šios aplinkybės neginčija. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybės, kad UAB „Rasada“ direktorius T. R., žinodamas, kad įmonė yra faktiškai nemoki, su savo tėvu sudarė ginčo sandorį, kuriuo įmonė prieš pat jai inicijuojant bankroto bylos iškėlimą, įgijo turtą, kuris realiai įmonės veikloje nebus panaudotas, už tokį turtą sumokant pinigines lėšas, patvirtina sandorio šalių nesąžiningumą.
Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti J. R. ir UAB „Rasada“ 2006 m. liepos 5 d. sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu ir pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu yra pagrįstos.
Dėl restitucijos taikymo
Teisėjų kolegija, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu, pažymi, kad pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl nepagrįsto restitucijos taikymo.
CK 6.145 straipsnio 1 dalis numato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal minėto straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnis įtvirtina restitucijos būdą – restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas prašė taikyti restituciją, įpareigoti atsakovą J. R. grąžinti ieškovui BUAB „Rasada“ pagal ginčo sandorį gautą 22 277 Lt sumą, o ieškovą BUAB „Rasada“ grąžinti atsakovui J. R. autokarą „Balkankar“.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pripažinus sandorį negaliojančiu, yra pagrindas taikyti restituciją natūra. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal bylos duomenis nėra pagrindo daryti išvadą, kad nėra galimybės grąžinti atsakovui ginčo sandorio objekto. Nors apeliantas teigia, kad administratorius nėra perėmęs ginčo sandoriu įgyto autokaro „Balkankar“, tačiau pagal į bylą BUAB Rasada“ 2008 m. birželio 17 d. perdavimo-priėmimo aktą vienas iš UAB „Rasada“ ilgalaikio turto vienetų yra 22 277 Lt vertės elektrokaras (autokaras), kuris minėto akto sudarymo metu buvo teismo nušalinto BUAB „Rasada“ administratoriaus žinioje.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo sandorį negaliojančiu, pagrįstai taikė restituciją.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomosios dalies neišsamumo
Apelianto teigimu, teismo sprendimo aprašomoji dalis yra neišsami, joje nenurodyti atsakovo argumentai, todėl darytina išvada, kad teismas nesigilino į visas bylos aplinkybes ir nevertino visų atsakovo į bylą pateiktų įrodymų.
Apeliaciniu skundu skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu galiojusios procesinės teisės normos numatė, kad aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti ieškovo šalių reikalavimų ir paaiškinimų santrauka; atsakovo atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka; kitų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų santrauka (CPK 270 str. 3 d.).
Nors teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomoji dalis nevisiškai atitinka įstatymo reikalavimus, keliamus teismo sprendimo aprašomajai daliai, tačiau atkreipia dėmesį, kad tai savaime nereiškia, jog teismas nesigilino į visas bylos aplinkybes ir nevertino visų atsakovo į bylą pateiktų įrodymų, kadangi teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė argumentus dėl aplinkybių ir įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad netinkamas teismo spendimo aprašomosios dalies suformulavimas turėjo įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 272 straipsnis numato, kad priteisdamas turtą natūra, teismas sprendime nurodo turto vertę, kuri turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, kad priteisto turto nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tikslinga paliekant nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad ieškovas BUAB „Rasada“ įpareigotas grąžinti atsakovui J. R. 550 Lt vertės elektrokrautuvą „Balkankar“. Teisėjų kolegija pažymi, kad grąžintino turto vertė nustatytina pagal į bylą pateiktą UAB „Krivita“ atlikto turto vertinimo ataskaitą Nr. 2009-K-082.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad ieškovas BUAB „Rasada“ įpareigotas grąžinti atsakovui J. R. 550 Lt (penkių šimtų penkiasdešimties litų) vertės elektrokrautuvą „Balkankar“.