- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-12
- Bylos Nr.
- 2A-618/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- J. G.
- Atsakovas
- Z. V., A. M. V., R. M., L. V., J. R.
- Trečiasis asmuo
- G. V., I. V., notarės L
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G., kurio procesiniai teisių perėmėjai yra Ž. G., G. G. ir J. G., ir atsakovo Z. V. apeliacinius skundus, taip pat atsakovės A. M. V. pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo Z. V. apeliacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-548-622/2011 pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovams A. M. V., Z. V., R. M., L. V., J. R. dėl atsakomybės laiduotojams taikymo ir turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, atsakovų (ieškovų pagal priešieškinį) A. M. V. ir Z. V. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei atsakovo L. V. (ieškovo pagal priešieškinį) priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia. Tretieji asmenys: G. V., I. V., notarės L. P., V. J. M., V. M.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas J. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti jam iš atsakovų A. M. V. ir Z. V. subsidiariai 1 176 636,80 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat pripažinti negaliojančiomis: 2009 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė A. M. V. pardavė R. M. ½ pastato ir ½ kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini); 2009 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė A. M. V. neatlygintinai perleido L. V. negyvenamąją patalpą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini); 2009 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas Z. V. pardavė J. R. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2009 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas Z. V. pardavė L. V. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją.
Nurodė, kad ieškovas paskolino tretiesiems asmenims G. V. ir I. V. 1 120 000 Lt. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas paskolos gavėjų nekilnojamojo turto įkeitimu, taip pat laidavimo sutartimi. Laiduotojais buvo skolininko G. V. tėvai, kurie, skolininkams nevykdant savo įsipareigojimų, prievolę už skolininkus įsipareigojo įvykdyti visiškai. Paskola nebuvo grąžinta. Paaiškėjus, kad neužtenka skolininkų turto paskolai grąžinti, ieškovas kreipėsi į teismą dėl subsidiarios atsakomybės taikymo laiduotojams (dėl 1 176 636,80 Lt skolos priteisimo). Pradėjus priverstinę vykdymo procedūrą, laiduotojai A. M. V. ir Z. V. skubiai perleido jiems priklausiusį turtą artimiems giminaičiams, t. y. elgėsi nesąžiningai. Tokie sandoriai pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus teises, nes po šių sandorių sudarymo atsakovai tapo nemokūs.
Atsakovai A. M. V. ir Z. V. byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2006 m. spalio 12 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo J. G. ir atsakovų A. M. V., Z. V., kaip sudarytą dėl suklydimo. Nurodė, kad atsakovai neturėjo tikslo laiduoti savo turtu už skolininkus. Ieškovas ir trečiasis asmuo G. V. atsakovams paaiškino, kad laidavimo sutartis reikalinga formaliai, tačiau dėl šios sutarties jokios pasekmės atsakovams nekils. Dėl senyvo amžiaus, sunkios fizinės būklės, teisinių žinių stokos atsakovai nesuprato laidavimo sutarties esmės ir iš to kylančių teisinių pasekmių.
Atsakovas L. V. byloje taip pat pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti pasibaigusia 2006 m. spalio 12 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo J. G. ir atsakovų A. M. V., Z. V. Nurodė, kad ieškovas praleido įstatymo nustatytą terminą, per kurį kreditorius gali pareikšti reikalavimą laiduotojui. Tretieji asmenys įsipareigojo iki 2008 m. spalio 12 d. grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas. Tokiu būdu tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų paskolos sutarties pagrindu buvo sukurta terminuota prievolė su atidedamaisiais terminais, kurių galutinį įvykdymo terminą apibrėžė paskolos sutartis. Šios terminuotos prievolės įvykdymą ir užtikrino atsakovai laidavimo sutartimi. Taigi ginčo laidavimo sutartimi buvo laiduota už terminuotų prievolių ieškovui tinkamą įvykdymą. Nuo 2008 m. spalio 12 d. suėjo pagal paskolos sutartį nustatytų prievolių vykdymo terminai ir nuo šio momento ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta tiek skolininkų, tiek laiduotojų. Kadangi laidavimo sutartimi užtikrintos trečiųjų asmenų prievolės pagal paskolos sutartį buvo terminuotos, sprendžiant atsakovų, kaip laiduotojų, atsakomybės klausimą, taikytina CK 6.88 straipsnio 1 dalis. Kadangi ieškinį ieškovas pareiškė 2010 m. vasario 4 d., minėtame CK straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas pareikšti reikalavimus laiduotojams yra praleistas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė ieškovui iš atsakovų A. M. V. ir Z. V. 1 176 636,80 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. kovo 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, pripažino negaliojančia 2009 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė A. M. V. neatlygintinai perleido L. V. negyvenamąją patalpą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2009 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas Z. V. ir A. M. V. pardavė už 60 000 Lt L. V. butą, esantį (duomenys neskelbtini), taikė restituciją; kitą ieškinio dalį atmetė, taip pat teismas atmetė priešieškinius.
Teismas nustatė, kad ieškovas ir tretieji asmenys 2006 m. spalio 12 d. sudarė paskolos sutartį, kuria tretieji asmenys iš ieškovo pasiskolino 1 120 000 Lt. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas paskolos gavėjų nekilnojamojo turto įkeitimu. 2006 m. spalio 12 d. tarp ieškovo ir atsakovų A. M. V., Z. V. buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria laiduotojai A. M. V. ir Z. V. įsipareigojo atsakyti kreditoriui J. G., jei pagrindiniai skolininkai neįvykdys įsipareigojimų pagal paskolos sutartį. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 10 d. įsakymu nutarė išieškoti iš skolininkų G. V. ir I. V. kreditoriui J. G. 1 120 000 Lt skolos, 105 996,80 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. kovo 9 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo dienos, 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 7 500 Lt žyminio mokesčio. Tretieji asmenys paskolos ieškovui negrąžino.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad į bylą nepateikta įrodymų, kurie įgalintų taikyti CK 1.90 straipsnį, kad teismo posėdžio metu notarė paaiškino, jog laidavimo sutarties sudarymo metu laiduotojams buvo išsamiai išaiškintos sudaromo sandorio pasekmės, sprendė, kad atsakovai A. M. V. ir Z. V. priešieškinio reikalavimų neįrodė.
Teismas nustatė, kad laidavimo sutarties 8 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško paskolos ir kitų pagal paskolos sutartį priklausančių mokėjimų padengimo. Esant tokiam laidavimo šalių susitarimui ir atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto laidavimo pabaigos termino taikymo, kai paskolos sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, kad laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas netaikytinas. Prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojai atsakovai A. M. V. ir Z. V. laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Dėl šių priežasčių teismas atsakovo L. V. priešieškinį taip pat atmetė. Kadangi laidavimo sutartis yra galiojanti, teismas tenkino ieškovo ieškinio reikalavimą dėl atsakomybės laiduotojams taikymo ir priteisė ieškovui iš atsakovų ieškinyje nurodytą skolos sumą bei procesines palūkanas.
Teismo sprendime pažymėta, kad ieškovas CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčija tris pirkimo-pardavimo sutartis ir vieną dovanojimo sutartį. Preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais (CK 6.67 str. 1 d. 1 p.). Teismas nustatė, kad atsakovas L. V. yra atsakovų A. M. V. ir Z. V. sūnus, o atsakovė J. R. yra atsakovės A. M. V. dukterėčia. CK 3.135 straipsnis numato, kad artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio įskaitytinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Egzistuojant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad ieškinyje nurodyti sandoriai (2009 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartis ir 2009 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis), sudaryti tarp atsakovo L. V. ir jo tėvų (atsakovų A. M. V. ir Z. V.), laikytini kaip sudaryti nesąžiningų šalių, todėl teismas juos pripažino negaliojančiais (CK 6.66 str. 2 d., 6.67 str. 1 d. 1 p.) ir pažymėjo, jog taikoma restitucija. Kadangi atsakovė J. R. pagal CK 3.135 straipsnį nėra priskirtina nei prie A. M. V., nei prie Z. V. artimųjų giminaičių, teismas atmetė ieškinio dalį dėl 2009 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes neįrodyta, kad žemės sklypo pirkėja J. R., sudarydama sandorį, buvo nesąžininga. Teismas taip pat atmetė ieškinio dalį dėl 2009 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė R. M., sudarydama šį sandorį, buvo nesąžininga.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovas J. G., kurio procesiniai teisių perėmėjai yra Ž. G., G. G. ir J. G., apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria netenkinti ieškinio reikalavimai, ir perduoti bylą dėl šios dalies pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad šioje byloje reikalavimų sandorius pripažinti negaliojančiais įrodymų šaltiniai yra išimtinai tik proceso dalyvių paaiškinimai dėl sandorių sudarymo aplinkybių, motyvų, ketinimų. Ieškovas neturėjo kitų galimybių teikti įrodymus, išskyrus reikšti prašymus teismui pripažinti šalių ir trečiųjų asmenų dalyvavimą byloje būtinu. Tačiau tokių ieškovo prašymų teismas netenkino, o savo procesinių sprendimų šiuo klausimu nemotyvavo. Tokiu būdu ne dėl ieškovo kaltės liko neišaiškintos bylai reikšmingos aplinkybės, o tai sudarė kliūtis tinkamai kvalifikuoti santykius ir patikslinti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindus. Ieškovo prašymų nemotyvuotas atmetimas yra esminis ieškovo procesinių teisių pažeidimas, kuris turėjo įtakos skundžiamos sprendimo dalies turiniui. Teismas, vykdydamas teisingumą, vadovaudamasis CPK 166 straipsnio 1, 2, 3 punktais, CPK 179 straipsnio 2 dalimi, turėjo padėti įgyvendinti ieškovui įstatymo suteiktas procesines teises, kurių jis negalėjo realizuoti savarankiškai. Teismas nepalaikė ieškovo prašymų ir neparodė reikiamos iniciatyvos, tokiu būdu neužtikrino galimybių teisingai išspręsti bylą. Tokie teismo veiksmai prieštarauja civilinio proceso tikslams, numatytiems CPK 2 straipsnyje. Tiek pripažintų negaliojančiais, tiek ir nepripažintų negaliojančiais sandorių sudarymą lėmė tos pačios priežastys, t. y. atsakovų ir trečiųjų asmenų siekis išvengti prievolės atsiskaityti su kreditoriumi, kuriam įgyvendinti šie asmenys ėmėsi tarpusavyje suderintų neteisėtų veiksmų. Sandoriai, kurių teismas nepripažino negaliojančiais, galėjo būti nuginčyti, atskleidus jų sudarymo aplinkybių subjektyviąją pusę.
Atsakovas Z. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, taip pat pripažinti pasibaigusia 2006 m. spalio 12 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp J. G. ir Z. V. bei A. M. V. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisingai taikė teisės normas ir neteisingai nustatė, kad šalys dėl laidavimo pabaigos susitarė kitaip nei numatyta įstatyme. Laidavimo sutartimi šalys nepakeitė CK 6.87 straipsnyje numatytos laidavimo pabaigos ir CK 6.88 straipsnio 1 dalyje (specialioje teisės normoje) nustatytų laidavimo pabaigos terminų, t. y. šalys nesusitarė, kad kreditorius (ieškovas) yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti laiduotojui ieškinį per tris mėnesius nuo 2008 m. spalio 12 d. (termino paskolai grąžinti pabaigos), ar kad CK 6.88 straipsnyje nustatytas ieškinio pateikimo terminas netaikomas. Ieškovas praleido įstatymo nustatytą terminą, per kurį kreditorius gali pareikšti reikalavimą laiduotojams, todėl iš laiduotojų negali būti priteistos ieškovo reikalaujamos pinigų sumos, tuo pačiu ir tenkinami kiti (išvestiniai) reikalavimai dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.Byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl subsidiarios atsakomybės laiduotojams taikymo, tačiau laidavimo sutarties 7 punktas numato, kad laiduotojai atsako kreditoriui solidariai. Tai reiškia, kad ieškovas ieškiniu prašė taikyti sutartyje nenumatytą civilinės atsakomybės formą. Teismas ginčijamu sprendimu netaikė ieškinyje nurodytos subsidiarios laiduotojų atsakomybės, tačiau, taikydamas absoliučią atsakovų atsakomybę, peržengė ieškinio ribas ir iš atsakovų priteisė skolą ne kaip iš laiduotojų, bet kaip iš pagrindinių skolininkų. Teismas, nustatęs, kad ieškinys dėl šios dalies yra neįrodytas, t. y. kad subsidiariai atsakomybei atsirasti ir taikyti nėra teisinio pagrindo, ieškinį privalėjo atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovė A. M. V. pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo nurodė, kad prisideda prie Z. V. apeliacinio skundo ir prašo jį tenkinti.
Trečiasis asmuo G. V. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Teigia, kad ieškovas skunde nenurodo aplinkybių, kurias norėtų išsiaiškinti ir įrodyti, todėl ieškovo prašymas nemotyvuotas. Byloje neegzistuoja viešasis interesas ar kitos aplinkybės, kurios leistų teismui pačiam rinkti įrodymus. Byloje buvo priimta nutartis dėl ieškovo ir jo atstovo piktnaudžiavimo teise ir jiems paskirtos baudos. Ieškovas ir jo atstovas byloje savo teisėmis naudojosi nesąžiningai, jomis piktnaudžiavo bei vilkino procesą. Byloje teismas nenustatė preziumuojamo pirkėjų, tai yra J. R. ir R. M. nesąžiningumo. Teismas byloje išnagrinėjo visus ieškinio ir priešieškinių reikalavimus, atkleidė bylos esmę, neegzistuoja absoliutūs sprendimo dalies negaliojimo pagrindai, todėl nėra pagrindo bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Trečiasis asmuo I. V. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodė tuos pačius atsiliepimo argumentus, kaip ir trečiasis asmuo G. V. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą.
Trečiasis asmuo G. V. ir I. V., atsakovas L. V. atsiliepimais į Z. V. apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti.
Atsakovai Z. V. ir A. M. V. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo skundą atmesti, tenkinti atsakovo Z. V. skundą. Nurodo, kad prašymas grąžinti bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra nemotyvuotas. Byloje nėra viešo intereso ar kitų pagrindų, kurie leistų teismui rinkti įrodymus. Ieškovas turėjo pakankamai laiko ir galimybių realizuoti savo teisę rinkti įrodymus. Atsakovai pasinaudojo įstatymo jiems suteikta teise bylą vesti per atstovus, o ieškovo prašymas pripažinti atsakovų dalyvavimą būtinu buvo nemotyvuotas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas ir jo atstovas nenurodė, kokias aplinkybes norėtų išsiaiškinti betarpiškai su atsakovais ir trečiaisiais asmenimis, taip pat su sąžiningais turto įgijėjais J. R. ar R. M. Tokių aplinkybių ieškovas nenurodo ir skunde. Svarbu ir tai, kad prašymas dėl dalyvaujančių byloje asmenų būtino dalyvavimo buvo pareikštas po parengiamosios bylos nagrinėjimo stadijos, o ieškinio pagrindą galima keisti iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje. Be to, paaiškinimus dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių, motyvų, ketinimų šalys nurodė procesiniuose dokumentuose. Dėl teismo nepripažintų negaliojančiais sandorių ieškovas ne tik neįrodė, tačiau ir jokiomis leistinomis priemonėmis neįrodinėjo atsakovių J. R. ir R. M. nesąžiningumo, tik teigė apie galimą giminystės ryšį.
Atsakovė J. R. atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo ieškovo skundą atmesti, atsakovo skundą tenkinti. Nurodo, kad teismas nenustatė jos, kaip pirkėjos, nesąžiningumo, kadangi jis neegzistuoja. Atsakovai jos niekada neinformavo nei apie ieškovo interesus, nei savo turtinę padėtį. Prašymas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra nemotyvuotas.
Atsakovė R. M. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo ieškovo skundą atmesti, atsakovo Z. V. apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad ji, pasinaudodama bendrasavininkio pirmumo teise įsigyti parduodamą turtą, priklausantį bendrosios dalinės nuosavybės teise, įsigijo ½ dalį pastato ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Ji su kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis nėra susijusi jokiais giminystės ryšiais. Be to, įsigydama ginčo turtą ji nepažeidė jokių ieškovo interesų, o įsigytas turtas negali būti išreikalautas CK 4.96 straipsnio 2 dalies, 6.66 straipsnio 2, 5 dalių pagrindu. Ieškovas nei jos, nei J. R. nesąžiningumo neįrodė. Sutinka su Z. V. skunde nurodytais argumentais.
Ieškovas J. G. atsiliepimu į atsakovo Z. V. apeliacinį skundą prašė sprendimo dalį, kurios jis nėra apskundęs, palikti nepakeistą, o dėl apskųstos dalies jo skundą tenkinti, atsakovo skundą atmesti. Nurodė, kad atsakovo argumentai dėl laidavimo pabaigos yra nepagrįsti. Teismas, tenkindamas reikalavimą dėl skolos iš laiduotojų priteisimo, sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė prievolės atlyginti likusią skolos dalį įvykdymo būdo - solidariai ar subsidiariai. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, manytina, kad teismo sprendimas dėl šios dalies turėtų būti suprantamas (kaip ieškinyje ir buvo prašoma) kaip kiekvieno atsakovų pagal laidavimo prievolę pareiga subsidiariai lygiomis dalimis sumokėti po 588 318,40 Lt. Kadangi teismas taikė subsidiarią atsakomybę, nebuvo peržengtos ieškinio reikalavimų ribos. Subsidiarus prievolės vykdymo būdas yra laikytinas lengvesniu, lyginant su solidariu, todėl atsakovų teisės nebuvo pažeistos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys tenkintas iš dalies, o atsakovų priešieškiniai atmesti, yra pagrįstas ir teisėtas.
Byloje nustatyta, kad pradinis ieškovas J. G. 2006 m. spalio 12 d. sudarė paskolos sutartį su I. V. ir G. V., pagal kurią šiems bendraskoliams paskolino 1 120 000 Lt, ir kuriuos bendraskoliai įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui iki 2008 m. spalio 12 d. Prievolės įvykdymui užtikrinti bendraskoliai įsipareigojo įkeisti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus (1 t., 6 b. l.). 2006 m. spalio 12 d. pradinis ieškovas J. G. sudarė laidavimo sutartį su atsakovais Z. V. ir A. M. V., pagal kurią laiduotojai įsipareigojo atsakyti kreditoriui, jeigu sutuoktiniai G. V. ir I. V. nevykdys visos ar dalies savo prievolės pagal 2006 m. spalio 12 d. paskolos sutartį. Šios sutarties 7 punkte numatyta, kad laiduotojai atsako kreditoriui solidariai (1 t., 7 b. l.). J. G. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašė išieškoti iš skolininkų G. V. ir I. V. kreditoriui J. G. 1 120 000 Lt skolą, delspinigius ir procesines palūkanas. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 10 d. išdavė teismo įsakymą (1 t., 8 b. l.). Iš antstolės 2010 m. vasario 10 d. pažymos matyti, kad 2009 m. lapkričio 30 d. turto pardavimo iš varžytynių bei turto, kuriam paskelbtos varžytynės, pardavimo skolininko pasiūlytiems pirkėjams aktais realizuotas G. V. ir I. V. nekilnojamasis turtas, kad vadovaujantis 2010 m. sausio 21 d. išieškotų lėšų paskirstymu, išieškotojui J. G. pervesta 57 860 Lt, kad 2009 m. lapkričio 23 d. surašytas neįvykusių varžytynių aktas už 36 000 Lt vieninteliam likusiam skolininkų turtui ? sodybai, esančiai (duomenys neskelbtini), o 2010 m. vasario 25 d. paskelbtos antrosios šio turto varžytynės už pradinę 27 000 Lt kainą, kad kitos galimybės išieškoti iš skolininkų likusią teismo įsakymu priteistą skolą (1 176 636,80 Lt ir 5 proc. palūkanų) nėra (1 t., 22 b. l.).
Dėl laiduotojų atsakomybės pagal laidavimo sutartį
Teisėjų kolegija visų pirma sprendžia byloje klausimą dėl galimybės taikyti atsakomybę laiduotojams, įsipareigojusiems atsakyti trečiųjų asmenų (skolininkų) kreditoriui, jeigu tretieji asmenys neįvykdys visos ar dalies savo prievolės pagal paskolos sutartį. Atsakovų teigimu, laidavimo sutartimi šalys nepakeitė CK 6.87 straipsnyje numatytos laidavimo pabaigos ir CK 6.88 straipsnio 1 dalyje (specialioje teisės normoje) nustatytų laidavimo pabaigos terminų, t. y. šalys nesusitarė, kad kreditorius (ieškovas) yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti ieškinį per tris mėnesius nuo 2008 m. spalio 12 d. (termino paskolai grąžinti pabaigos), ar kad CK 6.88 straipsnyje nustatytas ieškinio pateikimo terminas būtų netaikomas, todėl ieškovas praleido įstatymo nustatytą terminą, per kurį kreditorius gali pareikšti reikalavimą laiduotojams.
Šalių sudarytos laidavimo sutarties 8 punkte nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško paskolos ir kitų pagal paskolos sutartį priklausančių mokėjimų padengimo. Toks susitarimas išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, t. y. nagrinėjamu atveju šalių sudaryta laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.87 str.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra sutarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Taigi, nors atsakovas apeliaciniame skunde ir nurodo, kad laidavimo sutartimi šalys nepakeitė CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto laidavimo pabaigos termino, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad šiuo atveju laiduotojai ir kreditorius susitarė dėl laidavimo galiojimo iki visiško paskolos grąžinimo, būtent ir reiškia, jog šalys savo susitarimu pakeitė CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytą laidavimo pabaigos terminą (kai laiduojama už terminuotos prievolės įvykdymą), laidavimo pasibaigimo momentą apibrėždamos visišku prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymu.
Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat kelia klausimą dėl laiduotojų atsakomybės, t. y. atsakovas nurodo, kad ieškovas pareiškė reikalavimą laiduotojams dėl atsakomybės, kuri nenumatyta sutartyje, taikymo (subsidiarios atsakomybės), todėl teismas, nustatęs šią aplinkybę, turėjo ieškovo ieškinį atmesti.
CK 6.81 straipsnio, reglamentuojančio laiduotojo atsakomybę, 1 dalyje numatyta, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Nagrinėjamu atveju šalys laidavimo sutarties 7 punkte nurodė, kad laiduotojai atsako kreditoriui solidariai. Taigi kreditorius ir laiduotojai susitarė būtent dėl tokios laiduotojų atsakomybės, kokia yra numatyta minėtame CK 6.81 straipsnyje. CK 6.6 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Ieškovas ieškiniu, pavadintu dėl subsidiarinės atsakomybės taikymo ir turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, prašė subsidiariai priteisti iš atsakovų 1 176 636,80 Lt, taip pat procesines palūkanas. Pagal ieškinio pagrindą matyti, kad ieškovas savo reikalavimą atsakovams (laiduotojams) grindė tuo, jog jam kreipusis į teismą dėl skolos iš pagrindinių skolininkų (trečiųjų asmenų) pagal paskolos sutartį priteisimo, paaiškėjo, kad skolininkų turto paskolai grąžinti neužtenka. Kadangi šios skolinės prievolės įvykdymas taip pat buvo užtikrintinas ir laidavimu, todėl, pasak ieškovo, jis yra priverstas kreiptis į teismą dėl subsidiarios atsakomybės taikymo paskolos įvykdymą laidavimo sutartimi užtikrinusiems laiduotojams. Nors formuluojant ieškinio pagrindą nurodyta, kad prašoma taikyti subsidiarią atsakomybę, o įvardijant ieškinio dalyką taip pat prašoma ieškovui iš atsakovų subsidiariai priteisti skolos sumą, tačiau iš ieškinio faktinio pagrindo yra aišku, kad ieškovas kreipėsi į teismą remdamasis jo sudaryta su atsakovais laidavimo sutartimi, prašydamas priteisti skolą iš laiduotojų, nes pagrindiniai skolininkai prievolės ieškovui neįvykdė. Taigi ieškovas ieškinio reikalavimą grindžia laidavimo sutartimi, kuri numato solidariąją laiduotojų ir pagrindinių skolininkų atsakomybę, siekdamas nukreipti savo materialiuosius reikalavimus dėl tos pačios skolos ne tik į pagrindinius skolininkus, bet ir į laiduotojus, neribodamas jos dalimis. Pažymėtina, kad ieškovas taip pat nurodė ir teisinį ieškinio pagrindą: CK 6.37 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią procesines palūkanas, CK 6.38 straipsnį, reglamentuojantį prievolių įvykdymo principus, CK 6.76 straipsnį, reglamentuojantį laidavimo sutarties sampratą, CK 6.245 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią kreditoriaus pareigą iki reikalavimų pareiškimo asmeniui, kuris pagal įstatymą ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), pareikšti pagrindiniam skolininkui reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, o jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą – kreditoriaus teisę pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į faktines ieškinio aplinkybes, sudarančias ieškinio objektyvų materialųjį pagrindą, tarp ieškovo ir atsakovų (laiduotojų) susiklosčiusius teisinius santykius, pripažintina, kad teisinį ieškinio pagrindą ieškovas įvardijo klaidingai, o tai sąlygojo neteisingą laiduotojų atsakomybės įvardijimą ieškinyje. Tačiau ieškovas turi pareigą nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo skundo argumentu, kad teismas peržengė ieškinio ribas, kad nustatęs, jog subsidiariai atsakomybei atsirasti ir taikyti nėra teisinio pagrindo, ieškinį privalėjęs atmesti. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, laiduotojų atsakomybę reglamentuojančias sutarties sąlygas ir teisės normas, tinkamai kvalifikavo tarp ieškovo ir atsakovų (laiduotojų) susiklosčiusius teisinius santykius, laiduotojų atsakomybę pagal laidavimo sutartį, todėl pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovų (laiduotojų) skolą, lygią neįvykdytos pagal paskolos sutartį prievolės daliai. Teisėjų kolegija sutinka su pastaba, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui iš atsakovų (laiduotojų) 1 176 636,80 Lt skolą, nepagrįstai nepažymėjo laiduotojų prievolės akcesoriškumo (akcesorinis – lot. „papildomas, šalutinis, antrinis“), kuris reiškia laiduotojų prievolės apimties priklausomumą nuo ja užtikrintos pagrindinės prievolės apimties, todėl dėl šios dalies pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas. CK 6.76 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau tik prievolės solidarumas, atsižvelgiant į laidavimo ypatumus, ir tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, bet subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio ir papildomo (šalutinio) pobūdžio ir to nulemtų jos ypatumų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Kasacinis teismas išaiškino, kad laiduotojo prievolės akcesoriškumas reiškia šios prievolės apimties priklausomumą nuo užtikrintos prievolės apimties, o solidarumas – kreditoriaus pasirinkimo teisę – kam ir kaip pareikšti reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio mėn. 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Be to, vadovaujantis CK 6.81 straipsnio 3 dalimi, bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl skolos iš laiduotojų priteisimo papildytina, nurodant, kad prievolę dėl priteistos skolos atsakovai (laiduotojai) privalo įvykdyti solidariai su pagrindiniais skolininkais.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu
Ieškovas šioje byloje pateiktu ieškiniu ne tik prašė priteisti nesumokėtą skolos dalį iš laiduotojų, bet ir pareiškė reikalavimus atsakovams Z. ir A. M. V., R. M., L. V. bei J. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovas ginčijo šiuos sandorius: 2009 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė A. M. V. pardavė R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusius ½ dalį pastato ir ½ dalį kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (1 t., 134-135); 2009 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė A. M. V. neatlygintinai perleido L. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusią negyvenamąją patalpą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 190-191); 2009 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas Z. V. pardavė J. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 169-170); 2009 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas Z. V. pardavė L. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 167-168). Pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais tenkino iš dalies. Teismas nepripažino negaliojančia 2009 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos su J. R., konstatavęs, kad J. R. pagal CK 3.135 straipsnį nėra priskirtina nei prie A. M. V., nei prie Z. V. artimųjų giminaičių. Teismas taip pat nepripažino negaliojančia 2009 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos su R. M., nusprendęs, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog sudarydama šį sandorį turto įgijėja atsakovė R. M. buvo nesąžininga.
Ieškovas, apeliaciniu skundu prašydamas panaikinti sprendimo dalį dėl nepripažintų negaliojančiais sandorių ir perduoti bylą dėl šios dalies pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tokį prašymą grindžia tuo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo tenkinami ieškovo prašymai pripažinti šalių ir trečiųjų asmenų dalyvavimą byloje būtinu, o dėl to liko neišaiškintos reikšmingos aplinkybės, sudarytos kliūtys tinkamai kvalifikuoti santykius ir patikslinti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindus. Pažymėtina, kad ieškovas, įvardindamas tokį savo procesinių teisių pažeidimą, nenurodė, kokias aplinkybes norėtų išsiaiškinti betarpiškai su turto pardavėjais, taip pat su turto įgijėjais J. R. ar R. M. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl įrodymų, patvirtinančių J. R. nesąžiningumą, nebuvimo. Byloje pakanka duomenų, įgalinančių pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Z. V. ir J. R. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. R. yra atsakovės A. M. V. dukterėčia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad J. R. nepriskirtina prie atsakovų artimųjų giminaičių (CK 3.135 straipsnio, reglamentuojančio asmenų priskyrimą artimiesiems giminaičiams prasme), todėl nėra pagrindo dėl ginčijamo J. R. sudaryto sandorio taikyti CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją (kada skolininkas sudarė sandorį su savo artimaisiais giminaičiais). Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, aptariamo sandorio šalių nesąžiningumą patvirtina kitos reikšmingos sandorio sudarymo aplinkybės. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijami sandoriai – 2009 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartis ir 2009 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis tarp atsakovų Z. ir A. M. V. bei jų sūnaus L. V., o taip pat 2009 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartis tarp atsakovų Z. ir A. M. V. bei J. R., kuri yra A. M. V. dukterėčia, buvo sudaryti vos keturių dienų trukmės laikotarpiu. Atsakovė J. R. procesiniuose dokumentuose savo gyvenamąją vietą nurodo (duomenys neskelbtini). Atsakovės J. R. gyvenamoji vieta ir ginčo pirkimo-pardavimo sutartimi jai perleisto 0,0594 ha ploto žemės sklypo sodininkų bendrijoje vieta yra maždaug 100 km atstumu viena nuo kitos, be to, atsakovė bylos nagrinėjimo metu, gindamasi nuo jai pareikšto reikalavimo, neįrodinėjo, kad ginčijama sutartimi įgytu žemės sklypu realiai naudojasi pagal jo paskirtį (žemės ūkio - sodų). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ginčijama 2009 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypas buvo perleistas atsakovės A. M. V. giminaitei, taip pat į aptartas šio sandorio sudarymo aplinkybes, priėjo išvados, kad jo šalys buvo nesąžiningos, todėl šis sandoris taip pat pripažintinas negaliojančiu. Dėl 2009 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria A. M. V. perleido R. M. ½ pastato ir ½ kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra įrodomąją vertę turinčių duomenų, kurie patvirtintų R. M. nesąžiningumą sudarant ginčijamą sandorį.
Dėl restitucijos taikymo
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs negaliojančiomis 2009 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartį ir 2009 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sprendime įrašė, jog taiko restituciją, tačiau nenurodė, kokiu būdu ir kaip restitucija taikoma. CK 6.145 straipsnio 1 dalis nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu (ab initio) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo išspręsti restitucijos klausimą ex officio. Todėl teisėjų kolegija, palikdama galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pripažintų negaliojančiais sandorių, taip pat pripažindama negaliojančia 2009 m. birželio 18 d. sudarytą sutartį, atitinkamai papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį išspręsdama restitucijos taikymo būdo klausimą.
Actio Pauliana ieškinio tikslas – taikant restituciją sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001, 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1415/2002; ir kt.). Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1415/2002; 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2003; 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).
Nagrinėjamoje byloje pripažinus negaliojančia 2009 m. birželio 15 d. sutartį, pagal kurią atsakovai Z. V. ir A. M. V. sūnui L. V. padovanojo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), šis turtas grąžintinas atsakovams, pripažįstant jų nuosavybės teises į šį garažą. Dėl pripažintų negaliojančiomis 2009 m. birželio 17 d. ir 2009 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarčių (dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)), taikytina dvišalė restitucija: bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusio turto pardavėjams Z. V. ir A. M. V. grąžintina bendrosios nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atitinkamai L. V. ir J. R. iš atsakovų Z. V. ir A. M. V. solidariai priteistinos pagal šiuos sandorius gautos sumos (L. V. ? 60 000 Lt, J. R. ? 10 000 Lt) (1 t., 195-196, 197-198). Pripažinus minėtus sandorius negaliojančiais ir pritaikius restituciją, ieškovo reikalavimas turi būti nukreipiamas į perduotus pagal skolininkų sudarytus sandorius daiktus (CK 6.66 str. 4 d. nuostata). Byloje nebuvo ginčijama, kad prašomais pripažinti negaliojančiais sandoriais perleisto turto vertė yra didesnė, nei reikalinga kreditoriaus (ieškovo) reikalavimams patenkinti, todėl darytina išvada, kad patenkinus actio Pauliana ieškinį dėl trijų ginčytų sandorių, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į grąžintą skolininkams turtą visa apimtimi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovas už reikalavimą priteisti 1 176 636,80 Lt skolą iš atsakovų Z. V. ir A. M. V. turėjo sumokėti 15 766 Lt žyminio mokesčio. Ieškovas byloje taip pat pareiškė reikalavimą dėl sandorių, prašydamas pripažinti negaliojančiais keturis sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu, taikyti restituciją, išreikalaujant ginčo turtą iš įgijėjų. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl actio Pauliana pagrindu reiškiamo reikalavimo kvalifikavimo turtiniu ar neturtiniu, nurodė, kad kreditorius ginčijama sutartimi perleistą turtą siekia grąžinti skolininko nuosavybėn tam, jog kreditorius galėtų iš šio turto patenkinti savo reikalavimą. Iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusio CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta, kad bylose dėl turto išreikalavimo ieškinio suma nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę. Ieškinys pateiktas galiojant šiai įstatymo redakcijai, todėl actio Pauliana pagrindu reiškiami ieškovo reikalavimai laikyti turtiniais, o jų suma turėjo būti nustatyta ir ieškinys įvertintas bei apmokėtas žyminiu mokesčiu, apskaičiuotu pagal ginčijamais sandoriais perleisto turto rinkos vertę. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, buvo 253 000 Lt (1 t., 167 b. l.); žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, buvo 35 900 Lt (1 t., 169 b. l.); ½ pastato ir ½ kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, buvo 212 250 Lt (1 t., 134 b. l.); garažo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, buvo 10 400 Lt. Tai reiškia, kad ieškinio pateikimo teismui metu bendra mokėtino žyminio mokesčio suma už reikalavimus pripažinti negaliojančiais sandorius buvo 9 116 Lt. Ieškovas už ieškinį sumokėjo 8 000 Lt, nuo kitos žyminio mokesčio dalies mokėjimo buvo atleistas. CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Atsakovai Z. V. ir A. M. V. byloje buvo atleisti tik nuo dalies žyminio mokesčio už priešieškinį mokėjimo, tačiau, teismui iš dalies tenkinus ieškinio reikalavimus, nebuvo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą (dėl tos žyminio mokesčio dalies, nuo kurios ieškovas buvo atleistas ar kurios mokėjimas jam buvo atidėtas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį atskirų atsakovų atžvilgiu, sprendžia, jog ieškovui iš atsakovų Z. V. ir A. M. V. priteistina po 4 000 Lt turėtų žyminio mokesčio išlaidų, o valstybei priteistina iš šių atsakovų, taip pat iš atsakovo L. V. – po 1 000 Lt, iš atsakovės J. R. ? 500 Lt žyminio mokesčio.
Ieškovas apeliaciniu skundu skundė teismo sprendimo dalį dėl nepripažintų negaliojančiais sandorių, t. y. sandorių dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė, nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, buvo 35 900 Lt, bei dėl ½ pastato ir ½ kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kurių ½ dalies vidutinė rinkos vertė, nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, buvo 212 250 Lt. Už šiuos reikalavimus turėjo būti sumokėtas 5 963 Lt dydžio žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., CPK 85 str. 1 d. 11 p.). Ieškovas sumokėjo dalį žyminio mokesčio, t. y. 300 Lt, o likusios žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimas jam buvo atidėtas iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Kadangi bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ieškovo apeliacinis skundas patenkintas toje dalyje, kurioje pripažinta negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartis dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertinamo 35 900 Lt verte, tačiau skundas atmestas dėl tos dalies, kuri susijusi su prašymu pripažinti negaliojančiu sandorį, įvertinamą 212 250 Lt verte, sprendžiama, jog pagal vertinę išraišką patenkinta 14,5 proc. ieškovo apeliacinio skundo, o atmesta – 85,5 proc. Įvertinus šias ieškovo apeliacinio skundo patenkinimo ir atmetimo proporcijas, ieškovui tenkanti sumokėti į valstybės biudžetą žyminio mokesčio už šį skundą dalis sudarytų 5 098,37 Lt, o iš atsakovų Z. V., A. M. V. ir J. R. lygiomis dalimis priteistina 864,63 Lt žyminio mokesčio suma (po 288,21 Lt iš kiekvieno atsakovo). Atsižvelgiant į aplinkybę, kad ieškovas buvo sumokėjęs 300 Lt žyminio mokesčio dalį už paduotą apeliacinį skundą, o likusios dalies mokesčio mokėjimas buvo atidėtas, iš jo priteistina valstybei 4 798,37 Lt žyminio mokesčio.
Atsakovas Z. V. už paduotą apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo dalių, kuriomis patenkintas ieškinys ir atmestas šio atsakovo priešieškinis, sumokėjo 400 Lt žyminio mokesčio dalį, o nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo buvo atleistas. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.
Dėl kitų procesinių klausimų
Byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, areštuojant visus ginčijamų sandorių objektus. Kadangi pagrįstai atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią parduota R. M. ½ pastato ir ½ kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), laikinosios apsaugos priemonės dėl šių daiktinių objektų arešto panaikintinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą, išdėstant sprendimo rezoliucinę dalį taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui J. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) kurio procesines teises ir pareigas perėmė Ž. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) G. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) J. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. M. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) ir Z. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) solidariai 1 176 636,80 Lt skolos. Šiuo sprendimu priteista iš atsakovų A. M. V. ir Z. V. 1 176 636,80 Lt suma turi būti išieškoma solidariai su trečiaisiais asmenimis G. V. ir I. V., iš kurių tokia suma išieškoma Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. įsakymo, išduoto civilinėje byloje Nr. L2-1011-538/2009, pagrindu.
Priteisti ieškovui J. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) kurio procesines teises ir pareigas perėmė Ž. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) G. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) J. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. M. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) ir Z. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) solidariai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 176 636,80 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. kovo 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovai A. M. V. ir Z. V. padovanojo L. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusią negyvenamąją patalpą ? garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai Z. V. ir A. M. V. pardavė J. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai Z. V. ir A. M. V. pardavė L. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
1. Grąžinti A. M. V. ir Z. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis negyvenamąją patalpą ? garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Priteisti L. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų A. M. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) ir Z. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 60 000 Lt.
3. Priteisti J. R. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų A. M. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) ir Z. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 10 000 Lt.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
1. Priteisti ieškovui J. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) kurio procesines teises ir pareigas perėmė Ž. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) G. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) J. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. M. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) ir Z. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) po 4 000 Lt (po keturis tūkstančius litų) žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį.
2. Priteisti valstybei iš ieškovo J. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) kurio procesines teises ir pareigas perėmė Ž. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) G. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) J. G. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 4 798,37 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt aštuonis litus ir 37 centus) žyminio mokesčio.
3. Priteisti valstybei iš atsakovės A. M. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 1 288,21 Lt (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus ir 21 centą), iš atsakovo Z. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 1 288,21 Lt (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus ir 21 centą), iš atsakovo L. V. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų), iš atsakovės J. R. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 788,21 Lt (septynis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus ir 21 centą) žyminio mokesčio.
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartimi taikytą areštą atsakovei R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančiam turtui – ½ pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).