Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3025-534/2010 pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovui UAB „VILNIAUS TROLEIBUSAI“ dėl žalos atlyginimo, tretysis asmuo „BTA“ apdrošinašanas akciju sabiedriba, veikiantis Lietuvos Respublikoje per „BTA“ akcinės draudimo bendrovės filialą Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai taikytų materialinės ir procesinės teisės normų, dėl ko neteisingai buvo išspręsta byla. Šiuo atveju byla nėra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus gali priimti naują sprendimą, atnaujinant ieškinio senaties terminą ir ieškinį tenkinant iš dalies. Naujo sprendimo priėmimas neblogina ieškovės, kaip apeliantės procesinės padėties, nes byla iš esmės išsprendžiama ieškovės naudai (LR CPK 7 str., 313 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas ieškinio senaties terminą, nustatė, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Tokiu atveju teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu, nedėstydamas sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentų dėl ieškiniu pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą, netinkamai taikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis), esminis nurodytų teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti ir tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimant naują sprendimą, nes apeliacinės instancijos teismas turi teisę spręsti fakto klausimus, t.y. ieškinio senaties termino praleidimo konkrečių priežasčių, jų svarbos, taigi ir pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ar taikyti jo pabaigos teisines pasekmes, nustatymas yra susijęs su fakto klausimais, siekiant užtikrinti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus.

Byloje nustatyta, kad 2006-05-24 Vilniuje mirė L. G. (b.l. 6).

Ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-80249-06 pagal LR BK 281 str. 5 d. dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo L. G., 2006-12-04 Vilniaus m. apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, nesant nusikaltimo sudėties (b.l. 43).

2007-03-06 Vilniaus m. VPK pažymoje (b.l. 44) dėl eismo įvykio nurodyta, kad 2006-03-21 apie 5 val. 37 min. Vilniuje, L. Asanavičiūtės gatvėje eismo įvykis įvyko dėl pėsčiojo L. G. kaltės. Troleibusas Nr. 2623 2006-03-21 eismo įvykio metu turėjo trečiojo asmens suteiktą draudiminę apsaugą (b.l. 45-47, 48, 71-72, 73, 74-76).

2009-02-03 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo gautas ieškovės V. G., gyvenančios Baltarusijoje, ieškinys dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr. 2-5421-599/2009, kurioje 2009-04-09 teismo nutartimi buvo nustatytas ieškovei terminas iki 2009-06-08 pateikti teismui ieškinį, atitinkantį LR CPK 111 str. 2 d. 2 p., 135 str. 1 d.. 5 p., 6 p. reikalavimus, ieškinio bei ieškinį pagrindžiančių rašytinių įrodymų nuorašą, skirtą atsakovui, įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas dokumentų vertimus į lietuvių kalbą. 2009-06-22 teismo nutartimi ieškovės V. G. ieškinys atsakovui dėl žalos atlyginimo buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovei, nes per teismo nustatytą terminą trūkumai nebuvo pašalinti.

2009-06-29 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo gautas ieškovės V. G., atstovaujamos įgalioto atstovo K. G. ir advokato Andrej Tiščenko, ieškinys dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr. 2-16649-619/2009 (Nr. 2-5925-534/2010), kurioje 2009-07-17 teismo nutartimi buvo nustatytas ieškovei terminas iki 2009-08-05 ieškinio trūkumams pašalinti. 2009-08-27 teismo nutartimi ieškovės V. G. ieškinys atsakovui dėl žalos atlyginimo buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, nes per teismo nustatytą terminą trūkumai nebuvo pašalinti. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010-01-19 nutartimi Nr.2S-110-611/2010 panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-08-27 nutartį ir grąžino pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti ieškinio priėmimo klausimą. 2010-01-28 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi buvo nustatytas ieškovei terminas iki 2010-02-11 ieškinio trūkumams šalinti. 2010-02-19 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi buvo atsisakyta priimti ieškinį, nes tame pačiame teisme yra iškelta civilinė byla tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. 2010-09-23 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartimi Nr.2S-928-115/2010 paliko 2010-02-19 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį Nr. 2-5925-534/2010 nepakeistą.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį sukelia teisines pasekmes tik tada, jeigu to reikalauja ginčo materialiojo teisinio santykio dalyvis (šalis), t. y. tinkama proceso šalis. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį ir ieškinį atmetė, padaręs išvadą, kad ieškovė, gyvendama (duomenys neklebtini), nutolusiame nuo Lietuvos sienos 40 kilometrų, iki Vilniaus esant mažiau nei 90 km atstumui, nepateikė įrodymų, kad buvo aplinkybės, kurios realiai trukdė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pagal atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nes tai prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams ir neužtikrina šalių interesų pusiausvyros. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė, kurios gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, neturėdama atstovo Lietuvoje, pirmą kartą į kompetetingą Lietuvos Respublikos teismą kreipėsi 2009-02-03 (Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme civilinė byla Nr. 2-5421-599/2009), nepraleidusi ieškinio senaties termino (kuris baigėsi 2009-05-24). Pagal Lietuvos Respublikos LR CPK 805 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu užsienyje gyvenanti šalis nepaskyrė atstovo byloje, ji privalo paskirti įgaliotą asmenį, gyvenantį Lietuvoje, kuriam būtų įteikiami su byla susiję procesiniai dokumentai. Šią procesinę pareigą šaliai turi išaiškinti teismas pirmojo įteikimo metu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5421-599/2009 nėra duomenų, kad ieškovei buvo išaiškinta procesinė pareiga paskirti atstovą arba įgaliotą asmenį, gyvenantį Lietuvoje, kuriam būtų įteikiami su byla susiję procesiniai dokumentai, kad 2009-04-09 teismo nutartis, kuria buvo nustatytas ieškovei terminas iki 2009-06-08 pateikti teismui ieškinį, atitinkantį LR CPK 111 str. 2 d. 2 p., 135 str. 1 d.. 5 p., 6 p. reikalavimus, ieškinio bei ieškinį pagrindžiančių rašytinių įrodymų nuorašą, skirtą atsakovui, įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas dokumentų vertimus į lietuvių kalbą, buvo tinkamai įteikta ieškovei, nepaskyrusiai atstovo ar įgalioto asmens Lietuvoje. Šios aplinkybės sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad ieškovė ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje praleido dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, ir nurodytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes negalima formaliais pagrindais užkirsti nagrinėjamoje byloje asmeniui kelią kreiptis į teismą pažeistų teisių teisminės gynybos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, nes neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, žuvusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Ši civilinė atsakomybė yra be kaltės, nes transporto priemonės savininkas negali gintis savo kaltės nebuvimu. Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingas didesnio pavojaus šaltinio valdymas, kaip nuosavybės teisės įgyvendinimas, kai transporto priemonės savininkas atsako be kaltės. Šia prasme atsakovui, kaip transporto priemonės savininkui, atsirado dėl minėto eismo įvykio civilinė atsakomybė.

Pagal LR CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas yra numatyta atsakomybė asmens, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t.t.). Toks asmuo privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba žuvusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas UAB „VILNIAUS TROLEIBUSAI“ yra verslininkas, kurio veikla susijusi su didesnio pavojaus šaltinio valdymu ir naudojimu, ir jis atsako be kaltės pagal objektyviosios civilinės atsakomybės taisyklę (CK 6.256 str., 6.266 str.). Nustačius objektyviosios civilinės atsakomybės sąlygas, būtina patikrinti, ar byloje nėra CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodinėjo nenugalimos jėgos aplinkybių, taip pat nepatvirtino, kad ieškovės sūnus L. G., gim. 1956-07-09, tyčia siekė patirti sužalojimus ar nukentėjo dėl jo paties didelio neatsargumo. Atsakovas neįrodė nė vienos aplinkybės (nenugalimos jėgos ar žuvusiojo tyčios ar didelio neatsargumo egzistavimo), kuri sudarytų pagrindą atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės.

Pažymėtina, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-80249-06 pagal LR BK 281 str. 5 d. dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo L. G., 2006-12-04 Vilniaus m. apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, nesant nusikaltimo sudėties, bet ne dėl to, jog dėl įvykio yra kaltas pats žuvusysis. Apskritai nė viename objektyviame rašytiniame įrodyme nėra konstatuotas žuvusiojo didelis neatsargumas, tyčia ar nenugalima jėga, kuriems esant galima būtų atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės. Taip pat atsakovas į bylą nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų žuvusiojo didelio neatsargumo ar tyčios egzistavimą (CPK 12 str. ir 178 str.).

Ta aplinkybė, kad Ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-80249-06 pagal LR BK 281 str. 5 d. dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo L. G., 2006-12-04 Vilniaus m. apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, nesant nusikaltimo sudėties, kad 2007-03-06 Vilniaus m. VPK pažymoje (b.l. 44) dėl eismo įvykio nurodyta, kad 2006-03-21 apie 5 val. 37 min. Vilniuje, L. Asanavičiūtės gatvėje eismo įvykis įvyko dėl pėsčiojo L. G. kaltės, nesudaro teisinio pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės nagrinėjamoje byloje. Tai, kad minėti duomenys nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, nesuteikia šiems rašytiniams įrodymams prejudicinės galios nagrinėjamai civilinei bylai, nes tai nėra teismo priimtas galutinis procesinis sprendimas byloje (prejudicinis faktas).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žuvusiojo didelį neatsargumą, o iš byloje esančių įrodymų visumos darytina išvada, kad žuvusiojo veiksmuose didelio neatsargumo nebuvo (CPK 176 str. - 185 str.). Remdamasi šia išvada, logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei vadovaudamasi savo vidiniu įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad ieškovė turi teisę į žalos atlyginimą Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Šioje byloje ieškovė reikalauja atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią sudaro bendrai 71567,37 Lt, neturtinę žalą įvertindama 70000 Lt sumai. Turtinę žalą ieškovė įrodinėja tuo, jog patyrė 1457,45 Lt išlaidų dėl paminklo pastatymo ir juridinių paslaugų - 15000 Baltarusijos rb arba 80,78 Lt, pašto išlaidų du kartus po 1230 Baltarusijos rb arba 3,24 Lt, kelionės iš Šalčininkų į Vilnių išlaidų 3,15 Lt, viso 1564,37 Lt. Teisėjų kolegija pagrįstomis pripažįsta 1457,45 Lt turtinę žalą dėl paminklo pastatymo (b.l. 20-21), atmesdama reikalavimus dalyje dėl juridinių paslaugų - 15000 Baltarusijos rb arba 80,78 Lt, pašto išlaidų du kartus po 1230 Baltarusijos rb arba 3,24 Lt, kelionės iš Šalčininkų į Vilnių išlaidų 3,15 Lt priteisimo, nes byloje nėra įrodymų, kaip šios išlaidos (b.l. 7-15) yra susijusios su eismo įvykiu, kurio metu žuvo ieškovės sūnus.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Bylos medžiaga tvirtina, kad atsakovas neįrodė nukentėjusiojo didelio neatsargumo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė šiuo atveju turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jo pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina į tai, kad pakankamas neturtinės žalos dydis sudaro 3000 Lt sumą, atmetant likusioje dalyje ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes ieškovė nepateikė įrodymų, sudarančių teisinį pagrindą priteisti 70000 Lt neturtinę žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad 3000 Lt neturtinės žalos dydį nustato, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais (CK 1.5 str., 6.250 str. 2 d.). Neturtinės žalos dydis yra nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, siekiant, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti ieškovės patirtą dvasinį skausmą, kuris suprantamas kiekvienam asmeniui, todėl teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų ieškovės neturtinėms vertybėms padarytą žalą ir užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, konstatuoja, kad šiuo atveju teisingas ir pagrįstas ieškovei atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 3000 Lt, t.y. būtent toks piniginės kompensacijos dydis yra pakankama ir teisinga piniginė satisfakcija ieškovei (CPK 178 str., 185 str., CK 1.5 str.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio savininkas, privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, nes neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, žuvusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į vieną iš teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principo (CK 1.2 straipsnio 1 dalis) aspektų – pagarbą pažeistoms teisėms ir pareigoms, taip pat į siekį užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir jų subjektinių teisių bei pareigų apibrėžtumą, darytina išvada, kad šia prasme atsakovui, kaip transporto priemonės savininkui, atsirado dėl minėto autoįvykio civilinė atsakomybė, nes žala turi būti atlyginama iš dalies, priteisiant iš atsakovo 1457,45 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos ir 1190 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas (b.l. 125) ieškovės naudai, ieškinį kitoje dalyje atmetant, kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija nepriteisia ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų pagal apeliacinės instancijos teismui pateiktus rašytinius įrodymus (b.l. 126 -139), nes jos nėra priskirtinos prie būtinųjų išlaidų pagal CPK 88 str. dėl bylos vedimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad dėl priteistos žalos dydžio jam atsiras sunkių pasekmių ir kad bus pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą sumažinti žalos atlyginimo dydį.

Tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta ir ieškinys buvo atmestas, savaime nepatvirtina pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes ieškovei nebuvo apribota teisė pasinaudoti apeliacijos teise, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje įtvirtintą teismų instancinę sistemą. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė rungimosi civiliniame procese principų ir kalbos taisyklių, kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovė turi atstovą advokatą A. Tiščenko, mokantį valstybinę kalbą ir gyvenantį Lietuvos Respublikoje (LR CPK 179 str. 2 d., 805 str.). Dėl šių priežasčių nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo pagal 329 str. 3 d. 2 p. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR CK 1.2 str., 1.5 str., 1.125 str. 8 d., 1.127 str., 6.270 str., 6.282 str., CPK 7 str., 8 str., 12 str., 13 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 314 str., 320 str., 328 str.). Ieškinį patenkinus iš dalies, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą iš esmės laimėjo ieškovė, todėl atsakovas turi atlyginti 1190 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas ieškovės naudai ir 134 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai (CPK 79 str., 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 320 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teismas

nusprendė:

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Priteisti iš atsakovo UAB „VILNIAUS TROLEIBUSAI“ 1457,45 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos ir 1190 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas ieškovės V. G. naudai.

Ieškinį kitoje dalyje atmesti.

Priteisti iš atsakovo UAB „VILNIAUS TROLEIBUSAI“ 134 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.