Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo P. P. ir jo atstovo advokato Edgaro Gaučio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjos 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 246 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo P. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo P. P. prašymas dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

4.4. Taip pat apeliantai kategoriškai nesutinka ir su teismo išvadomis dėl D. B. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes jos prieštarauja suformuotai teismų praktikai bei byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nenustatytos aplinkybės, kad kaltinamasis sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės. Tačiau teismas visiškai nevertino 2016 m. spalio 31 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu kaltinamasis D. B. perleido nuosavybės teisę į transporto priemonę liudytojui Ž. Ž., sudarymo aplinkybių, transporto priemonės perdavimo, fakto - kur šiuo metu yra transporto priemonė, liudytojo Ž. Ž. duotų parodymų, ankstesnių kaltinamojo D. B. neteisėtų veiksmų bei kitų byloje nustatytų aplinkybių, kurios patvirtina kaltinamojo tiesioginę tyčią - apgaule išvengti turtinės prievolės įvykdymo. Apeliantai pažymi, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimo apsunkimą bei kaltinamojo D. B. tiesioginę tyčią - apgaule išvengti turtinės prievolės, patvirtina tai, kad iki transporto priemonės perleidimo liudytojui Ž. Ž., jau net 2 (du) kartus, esant analogiškoms aplinkybėms (pritaikytam turto areštui), pirkimo - pardavimo sandoriais perleido minėtą transporto priemonę, kurie buvo pripažinti negaliojančiais civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į kaltinamojo D. B. nuosavybės teisės į transporto priemonę perleidimus motinai J. B. ir liudytojai J. U. bei įvykusius teisminius procesus (teismų sprendimuose konstatuotas aplinkybes), akivaizdu, kad kaltinamasis D. B. sąmoningai ir tikslingai, nuolatos atlikdamas neteisėtus veiksmus, siekė nukentėjusiojo pažeistų teisių gynybos apsunkinimo, taip išvengiant teismo nuosprendžiu nustatytos turtinės prievolės įvykdymo.

4.6. Apeliantų nuomone, aptartos faktines aplinkybes, patvirtina, kad kaltinamasis D. B. veikdamas tiesiogine tyčią, panaudodamas apgaulę bei suklastodamas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį išvengė turtinės prievolės - transporto priemonę perduoti į vykdymo procesą, nukentėjusiojo žalos atlyginimui, todėl nukentėjusiojo pažeistos teisės negali būti atkurtos civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kaltinamojo D. B. nusikalstami veiksmai atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl baudžiamoji atsakomybė jam taikytina.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinius skundus atmesti.

7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

8. Išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

9. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas D. B. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai D. B. pagal BK 246 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį išteisino, konstatavęs, kad D. B. veiksmuose nėra BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytų objektyviųjų šios veikos – patikėto turto ir subjekto, kuriam toks turtas patikėtas – požymių, taip pat nėra ir jam inkriminuotos, kaip idealiosios sutapties, nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymių. Apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl esminių apeliantų apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų. Su pirmosios instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, o atsako į esminius apeliantų skundo argumentus.

10. BK 246 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą turtą arba turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Taigi objektyviai ši nusikalstama veika pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu – aprašyto, areštuoto ir kaltininkui patikėto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, paslėpimu, sunaikinimu, sugadinimu ar neteisėtu perleidimu. Šios nusikalstamos veikos dalykas – turtas, kuris aprašytas, areštuotas ir kaltininkui patikėtas arba, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šių veikų subjektas – asmuo, kuriam patikėtas aprašytas, areštuotas turtas arba turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-318/204). Pažymėtina ir tai, kad aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, patikėjimas asmeniui yra specialus procesinis veiksmas, kuris įforminamas Baudžiamojo proceso ir (ar) Civilinio proceso kodeksuose nustatyta tvarka ir kurio metu asmuo įgyja specialaus subjekto statusą, t. y. tampa aprašyto, areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, saugotoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-318/2014). Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas prokuroro nutarimu. Tokiu atveju asmeniui, kuriam prokuroro nuožiūra perduodamas saugoti turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota, turi būti išaiškinta atsakomybė pagal BK 246 straipsnį už šio turto iššvaistymą ar paslėpimą. Dėl to iš tokių asmenų paimamas rašytinis pasižadėjimas. Be to, asmuo, kurio nuosavybės teisė laikinai apribota, turi teisę prokuroro nutarimą apskųsti įstatyme nustatyta tvarka (BPK 151 straipsnio 4, 5 dalys). Iš esmės analogiški reikalavimai keliami ir areštuojant turtą civilinio proceso tvarka: surašomas turto arešto aktas, sudaromas šio turto aprašas, išaiškinama antstolio, areštavusio turtą, veiksmų apskundimo tvarka, o turto saugotojui išaiškinamos su turto saugojimu susijusios jo pareigos, atsakomybė, numatyta Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 619, 683 straipsniuose ir kt., apie tai nurodant turto arešto akte (CPK 675, 677, 678 ir kt. straipsniai). Taigi, pagal CPK 619 straipsnio 1 dalį už perduoto saugoti (administruoti) turto išeikvojimą, perleidimą ar paslėpimą, taip pat nusikalstamą šio turto sunaikinimą ar sužalojimą, jeigu tai padaro saugotojas (administratorius), baudžiama įstatymų nustatyta tvarka, o pagal to paties straipsnio 2 dalį už perduoto saugoti (administruoti) turto praradimą, trūkumą ar sužalojimą saugotojas atlygina žalą įstatymų nustatyta tvarka. Vadinasi, komentuojamo nusikaltimo subjektas turi suvokti savo pareigas ir teises jam patikėto turto atžvilgiu ir žinoti, kad už šio turto perleidimą, paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 246 straipsnį, nes dėl to yra įspėtas, kitaip tariant turi būti nustatytas BK 246 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – kaltininko tiesioginė tyčia (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-96/2015).

10.1. Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad 2014 m. birželio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu D. B. buvo pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir įpareigotas atlyginti padarytą nukentėjusiajam P. P. 1527 Eur turtinę žalą bei 2015 m. balandžio 28 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nutartimi sumažintą iki 20 000 Eur neturtinę žalą. Teismo nuosprendžiu automobilis „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantis D. B., nukreiptas į P. P. civilinio ieškinio išieškojimą. Taip pat, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. B. 2014 m. lapkričio 17 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi automobilį „VW Polo“ pardavė J. U. bei, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. Kauno apylinkės teismas nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones J. U. vardu įregistruotam automobiliui „VW Polo“, šiuo teismo sprendimu jį areštavus bei uždraudus jį parduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip realizuoti, pavedus jį saugoti J. U.. 2016 m. vasario 22 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu pripažinus negaliojančia 2014 m. lapkričio 17 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį tarp atsakovų D. B. ir J. U. bei pritaikius dvišalę restituciją natūra, 2016 m. spalio 28 d. Kauno apygardos teismui atsakovų J. U. ir D. B. apeliacinį skundą atmetus ir įpareigojus J. U. sugrąžinti nuosavybėn minėtą automobilį D. B., pastarasis 2016 m. spalio 31 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi automobilį „VW Polo“, pardavė Ž. Ž..

Motyvuojamoji dalis

10.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra visų – tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų – nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimas asmens veikoje, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltinamasis D. B. žinojo faktą apie tai, kad jo automobiliui, kurį jis buvo perleidęs J. U. ir Ž. Ž., buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau vien šio fakto baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka. BK 246 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas turi specialius požymius, t. y. šios nusikalstamos veikos subjektu gali būti tik tas asmuo, kuriam patikėtas aprašytas, areštuotas turtas arba turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota. Be turto arešto fakto nustatymo, baudžiamajai atsakomybei pagal minėtą straipsnį būtina nustatyti ir tokio areštuoto turto patikėjimo kaltininkui aplinkybę, reikšmingą sprendžiant dėl šiame straipsnyje numatytos veikos subjekto požymių. Šios nusikalstamo veikos subjektas gali būti tik tas asmuo, kuris ne tik paslėpė, sunaikino, sugadino ar neteisėtai perleido kitam asmeniui aprašytą, areštuotą turtą arba turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, bet būtina baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą straipsnį kilimo sąlyga yra tai, kad šiam asmeniui minėtas turtas būtų patikėtas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad D. B. būtų patikėta saugoti automobilį „VW Polo“. Priešingai, Turto arešto akte nurodyta, jog nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. automobiliui „VW Polo, taikomas areštas, asmuo, kurio turtas areštuojamas - J. U., kreditorius - P. P., automobilio saugotojas - J. U.. 2015 m. rugsėjo 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, antstolio padėjėja sudarė turto aprašą, kuriuo aprašytas J. U. priklausantis turtas - kelių transporto priemonė „VW Polo“. Tuo pačiu turto aprašu aprašyto turto saugotoju pasirašytinai paskirta J. U., kuri 2015 m. rugsėjo 23 d. buvo asmeniškai supažindinta su pareiga saugoti aprašytą automobilį. Taigi nuo minėto momento turtas laikomas aprašytu BK 246 straipsnio prasme, o J. U., bet ne D. B., tapo areštuoto turto saugotoju, tai yra asmeniu, kuriam patikėtas turtas. Ką pagrįstai paminėjo ir pirmosios instancijos teismas. Šiuos duomenis patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys, taip pat liudytojų J. U., Ž. Ž., R. B. bei paties kaltinamojo parodymai, kurie buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, todėl tai nėra naujos aplinkybės, kurios paaiškėjo bylos nagrinėjimo teisme metu. Šie duomenys buvo žinomi ikiteisminio tyrimo metu tiek nukentėjusiajam, tiek prokurorui, tačiau įtarimas buvo pareikštas tik D. B.. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 257 straipsnio nuostatas. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nei nukentėjusysis P. P., nei prokuroras nagrinėjimo teisme metu nepateikė prašymo dėl kaltinimo keitimo, nes byloje esantys duomenys rodo, kad toks prašymas nebuvo teiktas. Vien tai, jog apylinkės teismas netenkino nukentėjusiojo P. P. prašymo bylą grąžinti prokurorui, nėra pagrindo konstatuoti teismo šališkumo. Nukentėjusiojo P. P. prašymas atmestas motyvuota teismo nutartimi.

10.3. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vien žinojimas apie automobiliui „VW Polo“ taikomą laikiną nuosavybės teisių apribojimą, savaime nedaro asmens nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnyje, subjektu, nes kaip jau buvo minėta aprašytas ar areštuotas turtas arba turtas, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, tokiam asmeniui turi būti patikėtas. Aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, patikėjimas asmeniui yra specialus procesinis veiksmas, kuris įforminamas Baudžiamojo proceso bei Civilinio proceso kodeksuose nustatyta tvarka ir, kurio metu asmuo įgyja specialaus subjekto statusą, t. y. tampa aprašyto, areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, saugotoju. Pagal BPK 151 straipsnio 4 dalies nuostatas turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota, prokuroro nuožiūra perduodamas saugoti savivaldybės institucijos atstovui arba šio turto savininkui ar jo šeimos nariui, ar artimajam giminaičiui, arba kitam asmeniui. Jiems turi būti išaiškinta atsakomybė pagal BK 246 straipsnį už šio turto iššvaistymą ar paslėpimą. Dėl to iš tokių asmenų paimamas rašytinis pasižadėjimas. Šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, jog 2011 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės E. B. nutarimas, minimas 2014 m. birželio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje, būtų tinkamai, įstatymų nustatyta tvarka paskelbtas D. B. bei Turto arešto aktų registre, kaip tai, numatyta BPK 152 straipsnio 2 dalyje. Pažymima, kad 2015 m. birželio 16 d. Centrinės hipotekos įstaigos direktorės pavaduotojos D. R. raštas patvirtina, kad 2011 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės E. B. nutarimas laikinai apriboti D. B. nuosavybės teises Turto arešto aktų registrui net nebuvo pateiktas bei užregistruotas.

10.4. CPK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto arešto aktą. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 10 punktą turto saugotojas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam turto arešto aktą priėmusi arba šį aktą vykdanti institucija (pareigūnas) perduoda saugoti areštuotą turtą. CPK 678 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog turto arešto akte inter alia turi būti nurodyta turto arešto būdai (nuosavybės teisės ar atskirų jos sudėtinių dalių apribojimas) ir mastas, kiti su turto areštu susiję teisių apribojimai, jeigu jie taikomi, taip pat, kad skolininkui arba turto saugotojui (administratoriui) išaiškintos su saugojimu susijusios jų pareigos ir atsakomybė, numatyta CPK 619 ir 683 straipsniuose. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad J. U., buvo areštuoto turto saugotoja, tai yra asmeniu, kuriam patikėtas turtas. Išdėstytų faktinių aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad nors D. B. buvo žinoma apie taikomą laikiną nuosavybės teisių apribojimą automobiliui „VW Polo“ tačiau jam šis areštuotas turtas nebuvo patikėtas įstatymo nustatyta tvarka, todėl D. B. negali būti laikomas nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnyje subjektu. Nesant būtinojo nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymio – specialaus subjekto, D. B. pagal šį straipsnį išteisintas pagrįstai.

10.5. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. B. nekaltumo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį yra pagrįstos ir iš esmės motyvuotos. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas, jei apgaulė nedaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu.

10.6. Šioje byloje D. B. kaltintas tuo, kad tais pačiais veiksmais, 2016 m. spalio 31 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi pardavęs Ž. Ž. areštuotą ir aprašytą, jam patikėtą automobilį „VW Polo“ kuriam buvo nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, apgaule savo naudai išvengė 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu nustatytos turtinės prievolės - nukreipti nuosavybės teise priklausantį automobilį „VW Polo“, į nukentėjusiojo P. P. civilinio ieškinio išieškojimą. Nukentėjusysis P. P. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis galimai yra suklastota, tačiau iš skundo nėra aišku kokia jo nuomone dalis yra suklastota, nes ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Ž. Ž. parodė, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje parašas yra jo, bei padarytas prierašas taip pat parašytas jo ranka. Kaip jau buvo minėta byloje nėra duomenų, kad automobilis „VW Polo“ buvo patikėtas D. B.. Šiuo metu automobiliui „VW Polo“ yra taikomas areštas, jis nėra panaikintas.

10.7. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien turtinės prievolės nevykdymas tame tarpe ir tyčinis, pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo. Priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. B. veiksmai negali būti vertinami kaip turtinės prievolės išvengimas apgaule, kadangi byloje nenustatyta, kad kaltinamasis sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apkaltinamasis nuosprendis, kokį šiuo atveju prašo priimti apeliantai, negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė D. B. tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir pagrįstai visas kilusias abejones vertino kaltinamojo naudai bei jį išteisino pagal BK 246 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgiant į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje D. B. veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos požymių, dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių civilinius ieškiniu, nepasisakoma ir jie paliekami nenagrinėti.

11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendis paliekamas galioti, o prokuroro ir nukentėjusiojo bei jo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

12. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal BPK 104 straipsnį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis P. P. turėjo papildomų išlaidų jam atstovaujančio advokato pagalbai apmokėti už apeliacinį skundą bei jo pateikimą teismui ir už tai nukentėjusiojo atstovas prašo priteisti nukentėjusiojo naudai 840 Eur iš D. B.. Priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė apeliacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas. Kadangi prokuroro ir nukentėjusiojo bei jo atstovo apeliaciniai skundai atmetami, tai prašymas netenkinamas. Nukentėjusiojo P. P. turėtos advokato pagalbos išlaidos iš išteisintojo D. B. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Juozo Bagdonavičiaus ir nukentėjusiojo P. P. ir jo atstovo advokato Edgaro Gaučio apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.