Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „S“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritoriniam skyriui dėl nutarimo, kuriuo paskirta ekonominė sankcija, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

VDI Panevėžio skyrius 2020 m. liepos 17 d. pareiškėjai surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą juridiniam asmeniui Nr. UĮPPJ 0888-0003 (toliau- ir Protokolas), kuriame nurodė, kad VDI Panevėžio skyriuje 2019 m. lapkričio 20 d. buvo gautas D. K. prašymas dėl galimai nelegalaus darbo įmonėje UAB „S“. Atlikto tyrimo metu dėl galimai nelegalaus D. K. darbo UAB „S“ nustatyta, kad D. K. darbo pradžia numatyta darbo sutarties sudarymo dieną, tai yra nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau– ir VSDFV) duomenis nustatyta, kad apie D. K. įdarbinimą ir socialinio draudimo pradžią UAB „S“ laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d. nebuvo pranešta. Taip pat nustatyta, kad D. K. laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d. UAB „S“ dirbo vairuoju - ekspeditoriumi, tačiau UAB „S“ ne mažiau kaip vieną dieną iki numatytos darbo pradžios apie D. K. įdarbinimą nurodytu laikotarpiu nebuvo pranešusi VSDFV teritoriniam skyriui ir tuo galimai pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalį ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą (b. l. 41-42).

Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėjo - vyriausiojo darbo inspektoriaus 2020 m. liepos 20 d. nutarimu Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 13757, UAB „S“, atstovaujamai direktoriaus Ž. V., už pažeidimo, numatyto DK 42 straipsnio 2 dalyje ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, padarymą buvo paskirta 868 eurų bauda (b. l. 43-44). Nutarime atsakovas konstatavo, jog juridinis asmuo UAB „S“, būdamas darbdaviu ir atstovaujamas direktoriaus Ž. V., neužtikrino, kad darbuotojas dirbtų įstatymų nustatyta tvarka įformintas, t.y. leido D. K. dirbti vairuotu-ekspeditoriumi įmonėje nepasirašius su juo rašytinės darbo sutarties ir nepranešus VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki pradžios apie jo priėmimą į darbą ir tuo pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje

DK 42 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Pagal DK 43 straipsnio 1 dalį darbo sutartis sudaroma raštu.

Nagrinėjamojoje byloje pareiškėja savo skundą iš esmės grindžia tais argumentais, kad D. K. nelegaliai nedirbo UAB „S“ naudai, nes byloje pateikti įrodymai to nepatvirtina, o D. K. parodymai yra nepatikimi. Be to baudžiant už nelegalų darbą UAB „S“, faktiškai antrą kartą baudžiamas UAB „S“ visų akcijų savininkas Ž. V.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, į ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies redakcija) reglamentuojamus teisinius santykius patenka ir faktai, nustatyti įsiteisėjusiu nutarimu administracinių teisės pažeidimų bylose; pirmesnėje administracinių teisės pažeidimų byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais faktais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent dalis; svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-99/2011, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-229/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformuluodamas teismo sprendimo prejudicinę galią patvirtinančias nuostatas, yra pažymėjęs, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės kitose bylose prejudicinę galią sukuria ir abiejose bylose tais pačiais asmenimis nedalyvaujantiems asmenims, kai jiems teismo sprendimas sukuria teisines pasekmes; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-97/2009, 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2010; 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-306/2010 ir kt).

Bylos medžiaga nustatyta, kad UAB „S“ direktoriui Ž. V. 2020 m. sausio 23 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas (toliau- ir ANP) pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Ž. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis, eidamas UAB „S“ direktoriaus pareigas, būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdaviu, neužtikrino, kad D. K. laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d. būtų leista dirbti tik įforminus jį teisės aktų nustatyta tvarka, tai yra legaliai, nes D. K. laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d. UAB „S“ dirbo vairuotoju - ekspeditoriumi, nors darbdavys ne mažiau kaip prieš vieną dieną iki numatytos darbo pradžios apie šio asmens įdarbinimą ir socialinio draudimo pradžią nurodytu laikotarpiu nebuvo informavęs VSDFV teritorinio skyriaus, ir tuo pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalį, ANK 95 straipsnio 1 dalį.

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai įsiteisėjusiu 2020 m. kovo 10 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau- ir AN byla) paskyrė Ž. V. už ANK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimą 1200 Eur dydžio baudą. AN byloje priimtame nutarime konstatuota, jog Ž. V. eidamas UAB „S“ direktoriaus pareigas, būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdaviu, neužtikrino, kad D. K. laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d. būtų leista dirbti tik įforminus jį teisės aktų nustatyta tvarka, tai yra legaliai, nes D. K. viso AN bylos proceso metu nuosekliai tvirtino, kad 2019 m. rugpjūčio 5-7 dienomis dirbo UAB „S“ vairuotoju – ekspeditoriumi. Bendrosios kompetencijos teismas rėmėsi 2020 m. sausio 14 d. Panevėžio darbo ginčų komisijos sprendimu Nr. DGKS-191, iš kurio matyti, kad apie tai, jog D. K. dirbo minėtomis dienomis UAB „S“, didžioji dalis D. K. reikalavimų buvo patenkinti, liudytojo D. K. parodymus laikė patikimais ir jais vadovavosi.

Taip pat Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai rėmėsi 2019 m. rugpjūčio 7 d. darbo sutartimi Nr. 127, iš kurios matyti, kad sutartis sudaryta tarp UAB „S“ direktoriaus Ž. V. ir darbuotojo D. K., pasirašyta abiejų šalių. Šioje sutartyje nurodyta, kad darbuotojas D. K. įmonėje pradeda dirbti 2019 m. rugpjūčio 7 d. (tą pačią sutarties pasirašymo dieną). Tuo tarpu DK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos imperatyvios nuostatos - apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti VSDFV teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, o pagal 2019 m. rugpjūčio 7 d. tarp Ž. V. ir D. K. sudarytą darbo sutartį D. K. galėjo darbą pradėti tik 2019 m. rugpjūčio 8 d., o ne 2019 m. rugpjūčio 7 d. Taigi, vien ši aplinkybė rodo DK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą, jų pažeidimą, kas atitinkamai liudija ir apie nelegalaus darbo buvimą. Be to Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai rėmėsi tachografo registracijos duomenimis, iš kurių matyti, kad D. K. vairavo UAB „S“ automobilį, ne tik 2019 m. rugpjūčio 7 d., bet ir 2019 m. rugpjūčio 5 d. ir 2019 m. rugpjūčio 6 d. (VDI Panevėžio skyriaus bylos l. 24-25), ir kitais įrodymais.

Panevėžio apygardos teismas 2020 m. gegužės 29 d. nutartyje, atmesdamas Ž. V. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 10 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pritarė anksčiau aptartiems pirmos instancijos teismo motyvams, papildomai pasisakydamas, kad D. K. darbą 2019 m. rugpjūčio 5 d. ir 2019 m. rugpjūčio 6 d. UAB „S“ naudai, taip pat patvirtino apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai M. P. ir M. R., kurie paaiškino, jog 2019 m. rugpjūčio 5 d. ir 2019 m. rugpjūčio 6 d. matė D. K. dirbantį.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Ž. V. yra Lietuvos Respublikoje registruotos UAB „S“ direktorius.

Nagrinėjamojoje administracinėje byloje pareiškėja savo poziciją grindė iš esmės tais pačiais paaiškinimais bei argumentais kaip ir AN byloje, bei apeliacinio proceso metu. Iš esmės šioje nagrinėjamojoje byloje pareiškėja naujų aplinkybių, argumentų nenurodo ir naujų įrodymų nepateikia.

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai įsiteisėjusiu 2020 m. kovo 10 d. nutarimu AN byloje bei Panevėžio apygardos teismas 2020 m. gegužės 29 d. nutartimi buvo paneigti pareiškėjos argumentai, kad D. K. nelegaliai nedirbo UAB „S“ naudai bei kad D. K. parodymai yra nepatikimi. Nurodytais teismų procesiniais dokumentais konstatuota, jog D. K. laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 7 d. UAB „S“ dirbo vairuotoju - ekspeditoriumi, to neįforminus rašytine sutartimi, darbdavys ne mažiau kaip prieš vieną dieną iki numatytos darbo pradžios apie šio asmens įdarbinimą ir socialinio draudimo pradžią nurodytu laikotarpiu nebuvo informavęs VSDFV teritorinio skyriaus

Vadovaujantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, jog byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad UAB „S“, būdamas darbdaviu ir atstovaujamas direktoriaus Ž. V., neužtikrino, kad darbuotojas dirbtų įstatymų nustatyta tvarka įformintas, t.y. leido D. K. dirbti vairuotu-ekspeditoriumi įmonėje nepasirašius su juo rašytinės darbo sutarties ir nepranešus VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki pradžios apie jo priėmimą į darbą ir tuo pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau- ir Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi, šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Šiuo aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad reikalavimas laikytis principo, draudžiančio bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą, adresuojamas tiek įstatymų leidžiamajai valdžiai, bendrosiomis teisės normomis reglamentuojančiai teisinius santykius, susijusius su neigiamų teisinių pasekmių taikymu asmenims, pažeidusiems teisę, tiek vykdomajai valdžiai, leidžiančiai poįstatyminius teisės aktus, tiek viešojo administravimo institucijoms, taikančioms teisės aktų nuostatas ir priimančioms individualius administracinius aktus, susijusius su konkrečių sankcijų taikymu subjektams. Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, taip pat privalo užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo nebūtų nubaustas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „S“ vadovas yra Ž. V., taigi, šiuo atveju ir pareiškėjos (darbdavio) oficialus atstovas, ir juridinio asmens valdymo organas (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.81 straipsnis, DK 21 straipsnis), ir būtent jam buvo taikyta administracinė atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas).

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio, ANK, DK nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad šiuo atveju pareiškėja UAB „S“ yra darbdavys, kuriam Užimtumo įstatymo taip pat numatyta atsakomybė už nelegalų darbą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taikant ekonominę sankciją (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, kad už tą patį teisės pažeidimą yra baudžiamas tas pats asmuo, t. y. juridinio asmens vadovas ir fizinis asmuo Ž. V.. Teismas su pareiškėjos pozicija nesutinka ir konstatuoja, kad šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, taip pat pažeidimo tapatumas, t. y. būtini požymiai, sudarantys sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Pažymėtina tai, kad skundžiamu nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui UAB „S“, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui Ž. V.. UAB „S“ yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui, negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui.

Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismas kaltu dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo pripažino Ž. V. (fizinį asmenį) ir būtent Ž. V. skyrė administracinę nuobaudą. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas juridiniam asmeniui ir nutarimas dėl ekonominės sankcijos buvo surašytas juridiniam asmeniui - UAB „S“. Užimtumo įstatymo IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą - nelegalų darbą, t. y. finansinė sankcija juridiniam asmeniui, o ne kaip ANK numatytam subjektui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu ir todėl, kad vienu atveju finansinė sankcija mokama iš juridinio asmens turto, kitu (ANK) atveju bauda iš konkretaus fizinio asmens turto, t. y. vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju finansinę sankciją gavęs subjektas - juridinis asmuo.

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis numato, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Teismas pažymi, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz. ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kas atsako visu fizinio asmens turtu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, tuomet taikyti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo yra negalima, nes būtų pažeistas non bis in idem principas.

Pažymėtina, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas (Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1488-402/2019, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1935-595/2019).

Įvertinus tai, kad Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad pareiškėja atitinka Darbo kodekso 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, darytina išvada, jog jai ekonominė sankcija už pažeidimą nustatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte pritaikyta pagrįstai.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad pažeidimas nėra toks pavojingas, kad už jį būtų skiriama bauda. Mano, jog net jei ir buvo padarytas pažeidimas, laiku nepranešus apie darbo sutartį, tokiu atveju turėtų būti pritaikyta švelnesnės rūšies nuobauda - įspėjimas

Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1 – 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad šio įstatymo 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytos institucijos. Šio įstatymo 57 ir 58 straipsniuose numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria Valstybinė darbo inspekcija. Šie pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu. Užimtumo įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis (Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 3 dalis). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo trukdė atlikti pažeidimo tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytų institucijų įgaliotų pareigūnų įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus (Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 4 dalis).

ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

Taigi, kaip jau minėta, pažeidimų protokolai surašomi ir tokio pobūdžio bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis ANK. Nagrinėjamu atveju įvertinus Protokolo ir Nutarimo turinį, matyti, kad jokie esminiai ANK imperatyvūs 567 straipsnio 1 – 2 dalių, 569 straipsnio 1 – 4 dalių, 629 straipsnio reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti, pareiškėjos veika buvo kvalifikuota tinkamai, surinkti pažeidimą patvirtinantys įrodymai, gautas atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas, Protokole nurodytos procesinės pareiškėjos teisės, su Protokolo turiniu supažindintas pareiškėjos atstovas, Nutarimas priimtas išnagrinėjus pažeidimo bylą. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą institucijoje pareiškėjos atstovui buvo pranešta tinkamai.

Kaip matyti iš skundžiamo Nutarimo turinio, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikoma poveikio priemonė (ekonominė sankcija) yra motyvuota, taigi, visiškai atitinka VAI 8 straipsnio nuostatas. Nutarimas visiškai atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nustatytus ANK 618 straipsnyje. Nenustatyta, kad priimant skundžiamą Nutarimą, buvo pažeistos materialinės, bei procesinės teisės normos, šis Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus.

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio, jau bausto už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia baudą darbdaviui nuo 2896 iki 5792 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.

Kaip matyti iš skundžiamo Nutarimo, VDI Panevėžio skyrius, skirdamas pareiškėjai baudą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, todėl skyrė (už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį pareiškėjai buvo paskirtas sankcijoje numatytos baudos minimumas) minimalaus dydžio baudą. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų spręsti dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo, taip pat nepateikti jokie duomenys, jog pareiškėjos finansinė būklė būtų itin sunki, ji neturėtų galimybė sumokėti Nutarimu paskirtos baudos. Atsakovas pareiškėjai minimalią baudą paskyrė, net ir nenustatęs lengvinančių aplinkybių. Lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, ir bylą nagrinėjant teisme.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad VDI Panevėžio skyrius teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo nuostatas. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti pagal pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „S“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritoriniam skyriui dėl nutarimo, kuriuo paskirta ekonominė sankcija, panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.