- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-06
- Bylos Nr.
- 2A-46-153/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03846-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Albina Rimdeikaitė, Galina Blaževič (pran.)
- Atsakovas
- E. P., D. A.
- Ieškovas
- D. S.
- Trečiasis asmuo
- J. A.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-412-329/2015 pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovams E. P., D. A. dėl skolos priteisimo ir atsakovo E. P. priešieškinį ieškovui D. S., atsakovui D. A., trečiajam asmeniui J. A. dėl paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiu ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. S. prašė priteisti solidariai iš atsakovų E. P. ir D. A. 2 896,20 Eur paskolą, o atsakovas E. P. priešieškinio pareiškimu ginčijo paskolos raštą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 3 d. galutiniu sprendimu nusprendė 2014-09-24 Marijampolės rajono apylinkės teismo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, ieškinį tenkinti: priteisti solidariai iš atsakovų E. P. ir D. A. ieškovui D. S. 2896,20 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (2896,20 Eur), nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2014-09-23, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 328,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovo E. P. priešieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl paskolinių santykių ir kad sprendžiant šalių ginčą, taikytinos paskolinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.870–6.877 str.). Teismas nustatė, kad ieškovas 2013 metais atsakovams 6 mėnesių laikotarpiui paskolino 10000 Lt (2896,20 Eur) Hosterbay.lt projekto plėtojimui. Paskolos suteikimo metu atsakovai E. P. ir D. A. pasirašė tokio turinio raštelį „Mes E. P. ir D. A. gavom 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) iš D. S. Hosterbay.lt projekto plėtojimui.“ (7 b. l.). Teismas, nustatęs, kad ieškovas ir atsakovas E. P. skirtingai aiškina paskolos suteikimo datą, sprendė, kad tikslios paskolos suteikimo datos nebuvimas paskolos raštelyje neturi esminės įtakos ginčo sprendimui, kadangi abi šalys pripažįsta, jog pinigai buvo perduoti 2013 metų pirmoje pusėje ir buvo žodinis susitarimas, kad jie skolinami 6 mėnesių laikotarpiui.
Teismas nustatė, kad suėjus sutartam paskolos grąžinimo terminui, atsakovai savo įsipareigojimų neįvykdė, ieškovas 2014-05-22 išsiuntė atsakovui E. P. raginimą, kuriuo prašė paskolą grąžinti per papildomai nustatytą 30 dienų terminą nuo minėto rašto gavimo dienos, tačiau skolos atsakovai ieškovui iki šiol negrąžino.
Teismas atmetė atsakovo E. P. argumentus, kad ieškovas pinigus atsakovams ne skolino, o tiesiog investavo į jų visų trijų bendru susitarimu vykdomą Hosterbay.lt projektą, nes ieškovas neigė dalyvavęs Hosterbay.lt projekto vykdyme. Teismo vertinimu, liudytojo L. B. paaiškinimas, kad jis girdėjo kavinėje ieškovą ir atsakovus kalbantis apie galimybę užsidirbti internetinėje erdvėje vykdant projektus, nepatvirtina atsakovo nurodytos aplinkybės, kad 10 000 Lt ieškovas investavo į bendrą verslą. Teismas suabejojo liudytojo L. B. parodymais ir jais nesivadovavo, nes liudytojas yra atsakovo E. P. vaikystės draugas ir gali būti suinteresuotas duoti atsakovui palankius parodymus. Teismas sprendė, kad liudytojo L. B. parodymai neturi didelės įrodomosios reikšmės tarp šalių kilusio ginčo sprendimui.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus atsakovo E. P. argumentus, jog ieškovas dėl 10 000 Lt skolos gavo iš atsakovo D. A. vekselį ir kad gavęs šį vekselį ieškovas visiškai patvirtino, jog jam žinoma ir suprantama, kad pagal pateiktą raštelį paskolintus pinigus privalo grąžinti vienas D. A. ir kad atsakovą E. P. nuo skolos grąžinimo atleido. Teismas konstatavo, kad iš šalių bendravimo socialiniuose tinkluose nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas būtų gavęs iš atsakovo D. A. vekselį dėl 10 000 Lt skolos arba kad ieškovas būtų atleidęs atsakovą E. P. nuo prievolės grąžinti skolą.
Teismas sprendė, kad atsakovas E. P. neįrodė, jog jam nebuvo perduoti pinigai, nes šis argumentas prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismo vertinimu, pinigus gavo abu atsakovai, taip pat ir atsakovas E. P.. Teismas laikė įrodyta tai, kad atsakovas E. P. disponavo paskolintais pinigais, kad ginčo pinigai buvo atsakovo E. P. žinioje, nes atsakovas E. P. perdavė 4000 Lt atsakovui D. A. grynaisiais, atsakovo D. A. prašymu atsakovas E. P. 2013-06-18 įnešė 6 000 Lt į J. A. asmeninę sąskaitą.
Teismas sprendė, kad atsakovas E. P., aiškindamas pinigų perdavimo faktą, nėra nuoseklus: teigdamas, kad jam ieškovas neperdavė pinigų, toliau savo parodymuose aiškino, kad su ieškovo pinigais būtent jis, o ne atsakovas D. A., darė banko operacijas.
Teismas nesutiko su atsakovo E. P. paaiškinimu, kad atsakovas D. A. gautus iš ieškovo pinigus iššvaistė savo poreikiams tenkinti, nes atsakovas šios aplinkybės, teismo vertinimu, neįrodė, o byloje esantys rašytiniai įrodymai, teismo manymu, patvirtina, kad iš trečiojo asmens J. A. banko sąskaitų buvo vykdomos piniginės operacijos ne tik atsakovo D. A., bet ir paties E. P. bei jo motinos interesais.
Teismas nustatė, kad banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog atsakovas D. A. keliasdešimt kartų yra daręs piniginius įnašus į sesers sąskaitą, todėl, teismo vertinimu, atsakovo E. P. teiginys, kad 6000 Lt, gautų iš ieškovo, negalėjo įnešti į sesers sąskaitą pats D. A., o to prašė atlikti E. P., teismas įvertintino kaip nelogišką, neatitinkantį byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
Teismas laikė atsakovus solidariais bendraskoliais ieškovui, nes atsakovas E. P. neginčijo ir pripažino, kad po pinigų perdavimo jis su atsakovu D. A. pasirašė ieškovui paskolos raštelį, kuriame savo parašais patvirtino pinigų gavimą (CK 6.870, CPK 12, 178, CK 6.875, CK 6.6 str.). Teismas vadovavosi byloje CK 6.9 str. 5 d., kuri numato, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai laikomi to skolininko laiduotojais.
Teismas akcentavo aplinkybę, kad bendraskolis D. A. neginčijo 10 000 Lt skolos ieškovui, todėl, teismo vertinimu, atsakovui E. P. tai sukelia teisines pasekmes, numatytas CK 6.12 str. 1 d., kurios numato, kad jeigu skolą pripažįsta vienas iš bendraskolių, toks pripažinimas taikomas ir kitiems bendraskoliams. Todėl ieškovo reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų 2896,20 Eur / 10 000 Lt skolą teismas laikė pagrįstu ir tenkintinu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą skundžia atsakovas E. P.. Apeliantas prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, atsakovo priešieškinį patenkinti. Priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2015 m. birželio 3 d. sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 str. 4 d. įtvirtintas procesines normas. Sprendime nėra įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas vadovavosi vien tik formaliais pagrindais, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, visiškai nepagrįstai nesivadovavo liudytojo L. B. parodymais, nekreipė jokio dėmesio į apelianto išdėstytas teisingas faktines aplinkybes ir žodinio nagrinėjimo metu pateiktus paaiškinimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, visiškai nepaisė ir nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais.
Teismas supainiojo faktines aplinkybes, neteisingai jas suvokė ir neteisingai vertino.
Teismo išvada, kad tikslios paskolos suteikimo datos nebuvimas neturi esminės įtakos ginčo sprendimui, nes tariamai abi šalys pripažįsta, kad pinigai buvo perduoti 2013 m. pirmoje pusėje, yra neteisinga.
Teismas visiškai nekreipė dėmesio ir nevertino to, kad ieškovo raginimas dėl tariamos skolos grąžinimo buvo siųstas apeliantui vienam, po apelianto ir ieškovo draugiško bendravimo „Facebook“ tinklalapyje ir po to, kai ieškovas visiškai įsitikino, jog visą atsakovo D. A. iššvaistytą 10 000 Lt sumą atgauti iš jo neturi galimybių.
Teismas į sprendimą apelianto paaiškinimus perkėlė netiksliai ir neteisingai juos vertino, o dalį jų apskritai nutylėjo ir nevertino niekaip.
Teismas sprendime nepagrįstai nevertino vieno iš pagrindinių motyvų, jog ieškovui buvo aiškiai žinoma, kad visi paskolinti pinigai buvo tik D. A. žinioje.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas ne tik kad nevertino, bet ir sprendime pateikė klaidingai, t. y. nurodė, jog apeliantas tariamai teigė, kad ieškovas nuo pat paskolos suteikimo žinojo, kad jo pinigais naudosis ne E. P., o D. A..
Pirmosios instancijos teismas nesigilino ir nevertino šalių tarpusavio santykių ir šalių elgesio po paskolos raštelio pasirašymo, nežiūrint į tai, jog būtent šalių elgesį po paskolos raštelio pasirašymo apeliantas akcentavo viso teisminio proceso metu, nes būtent šis elgesys turėjo labiausiai įtakoti ginčo sprendimą.
Teismas visiškai nevertino socialiniame tinkle esančio šalių susirašinėjimo, nelaikė patikimu rašytiniu įrodymu apelianto argumento dėl šio susirašinėjimo įrodomosios reikšmės.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, padarė procesinį pažeidimą, žodinio bylos nagrinėjimo metu visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai netenkino apelianto atstovės prašymo pripažinti atsakovo D. A. dalyvavimą byloje privalomu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas D. S. prašė netenkinti apeliacinio skundo, skundžiamo sprendimo nekeisti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimas yra pagrįstas ir jo naikinti ar keisti nėra jokio teisinio pagrindo.
Teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog tai, kad skolintais pinigais vienas iš bendraskolių naudojasi daugiau, neatleidžia nuo prievolės įvykdymo mažiau besinaudojusį skolintu daiktu kitą bendraskolį ir kad CK 6.9 str. 5 d. numato, kad jeigu prievolė išimtinai atsirado vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai laikomi to skolininko laiduotojais.
Teismas pagrįstai savo sprendime pažymėjo, kad aplinkybę, jog pinigai buvo ne tik D. A., bet ir apelianto žinioje, patvirtina byloje esantis 2013-06-18 mokėjimo nurodymas Nr. 1, iš kurio matyti, kad apeliantas E. P. pervedė 6000 Lt J. A..
Teismas pagrįstai pažymėjo, kad iš banko sąskaitos išrašo matyti, jog pats D. A. keliasdešimt kartų pats yra daręs piniginius pervedimus (įnašus) į savo sesers J. A. sąskaitą, todėl apelianto E. P. teiginys, kad pats D. A. gautų pinigų negalėjo įnešti į savo sesers sąskaitą, dėl ko prašė to padaryti apelianto, vertinamas kaip nelogiškas ir neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Būtent minėtas apelianto pinigų pervedimas tik patvirtina, kad jis pinigais taip pat disponavo ir tai jis darė susitaręs su kitu bendraskoliu.
Teismas teisingai pažymėjo, kad abiem šalims laikant, jog paskola suteikta 2013 m. pirmą pusmetį, tikslios datos nustatymas esminės įtakos šio konkretaus ginčo sprendimui nedaro.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde yra iš esmės atkartojamos tos pačios faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, į kuriuos išsamiai atsakyta skundžiamame sprendime, naujų įrodymų ar kitų aplinkybių, kurios paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, pritaria šio teismo priimto sprendimo motyvams, pasisakydama dėl kai kurių esminių šios bylos faktinių aplinkybių ir jų vertinimo.
Byloje kilo ginčas dėl apelianto solidarios pareigos kartu su atsakovu D. A. grąžinti 2896,20 Eur skolą ir sumokėti kitas išmokas ieškovui D. S..
Apelianto paaiškinimu, ieškovas D. S. 2013 m. birželį realiai perdavė 10 000 Lt į rankas būtent atsakovui D. A.. Apeliantas nesinaudojo ginčo pinigais, todėl apelianto manymu, jis neprivalo paskolą grąžinti ieškovui. Tačiau su šiais atsakovo E. P. argumentais sutikti negalima.
CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė (iki 2014-09-18 įstatymu Nr. XII-1091, nuo 2015-01-01 jeigu suma viršija 600 eurų). Esminis paprastos rašytinės formos sutarties požymis yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu, rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad rašytinės paskolos sutarties turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“). Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo santykius nurodęs, kad vadovaujantis paskolos raštu pinigų paskola sudaryta tarp ginčo šalių, o ne tarp ieškovo ir atsakovo D. A., kaip teigia apeliantas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime aiškinosi, ar atsakovai gavo ginčo lėšas iš ieškovo taip, kaip nurodyta paskolos rašte (1 t., b. l. 7), ir nustatė, kad ieškovas 10 000 Lt atsakovams realiai perdavė. Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į formuojamą kasacinio teismo praktiką, kad paskolai, kaip realinei sutarčiai (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), pinigų arba daiktų perdavimas reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.
Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad apeliantas pinigų iš ieškovo D. S. negavo, nes tai prieštarauja pateiktam byloje rašytiniam įrodymui – paskolos sutarčiai, kurią apeliantas pasirašė (CPK 12, 178 str., CK 6.871 str. 1 d.,3 d., CK 1.73 str. 1 d.). Apelianto argumentas, kad ieškovas pinigus padavė į rankas vienam iš atsakovų, šiuo atveju atsakovui D. A., nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliantui pinigai pagal ginčo paskolos sutartį nebuvo paskolinti, nes toks faktinių aplinkybių aiškinimas būtų neprotingas. Apeliantas patvirtino, kad atsakovas D. A. disponavo ginčo suma su apelianto žinia, kaip teigia apeliantas, atsakovas D. A. iš paskolintų pinigų sumos paėmė 4000 Lt grynaisiais, o 6000 Lt atsakovo D. A. prašymu atsakovas E. P. pervedė į J. A. banko sąskaitą. Vertinant ginčo sumos paskirstymo tarp atsakovų tvarką, kad apeliantas pritarė atsakovo D. A. veiksmams, taip pat pats apeliantas disponavo ginčo lėšomis savo nuožiūra, atliko banko operaciją ir 6000 Lt pervesdamas kitam asmeniui, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas E. P. ginčo suma nesinaudojo, nes tai prieštarauja rašytinei bylos medžiagai (banko operacijų išrašui, b. l. 106, 1 t., paskolos sutarčiai 1 t., b. l. 7).
Apeliantas teigia, jog neprivalo grąžinti paskolos ieškovui, nes visą 10 000 Lt sumą naudojo atsakovas D. A., ir ne pagal paskirtį, o savo poreikiams tenkinti. Tačiau su tokiais apelianto argumentais sutikti negalima. Bylos duomenimis, atsakovai D. A. ir E. P. abu kartu pasirašė 10 000 Lt paskolos raštą, taigi abu atsakovai prisiėmė solidarią pareigą grąžinti paskolą kreditoriui, ši aplinkybė byloje nenuginčyta. Vien tas faktas, kad atsakovai nepanaudojo ginčo paskolos taip, kaip atsakovai planavo panaudoti lėšas (tariamai projekto Hosterbay.lt plėtojimui) sudarydami paskolos sutartį su ieškovu, nesudaro pagrindo atleisti apeliantą nuo pareigos grąžinti paskolą, nes to nenumato įstatymas (CK 6.6 str.).
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo šalims laikant, jog paskola suteikta 2013 m. pirmą pusmetį, tikslios datos nustatymas esminės įtakos šio konkretaus ginčo sprendimui nedaro. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino paskolos suteikimo atsakovams datą.
Apelianto argumentai, kad teismas neteisingai įvertino šalių santykius iki ir po paskolos suteikimo, yra nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamame teismo sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paskolos raštas apie pinigų perdavimą ir pinigų gavimą yra patvirtintas atsakovų parašais, kurių tikrumo nei ieškovas, nei atsakovas neginčija. Iki paskolos suteikimo apeliantas buvo pažįstamas su ieškovu, apeliantas inicijavo paskolos suteikimą atsakovams, taip pat ir atsakovui D. A., kurio ieškovas iki paskolos suteikimo nepažinojo. Po paskolos suteikimo apeliantui buvo žinomas lėšų judėjimas, apeliantas žinojo, kad 4000 Lt atsakovas D. A. paėmė grynaisiais, taip pat apeliantas savo rizika 6000 Lt pervedė J. A., apeliantui buvo žinoma pinigų buvimo vieta. Vėliau apeliantas 2014-01-03 perėmė iš atsakovo D. A. projektą (1 t., b. l. 165), taigi apelianto ir atsakovo E. P. tarpusavio santykiai nebuvo nutrūkę nei iki ginčo paskolos suteikimo, nei po. Taip pat apeliantas bendravo su ieškovu, tai patvirtina ieškovo ir apelianto susirašinėjimas „Facebook“ ir paaiškinimas teismo posėdyje.
Apelianto argumentas, jog jis atlikdamas bankinę operaciją veikė atsakovo D. A. prašymu, nesudaro pagrindo atleisti apeliantą nagrinėjamojoje byloje nuo pareigos grąžinti paskolą ieškovui. Apeliantas turi prisiimti dėl ginčo pinigų panaudojimo jam nenaudingas pasekmes, todėl apelianto motyvas, jog visas ginčo lėšas patikėjo atsakovui D. A., kuris tariamai nesąžiningai pasinaudojo apelianto patiklumu, nėra teisiškai reikšmingas nagrinėjamoje byloje.
Apelianto argumentai apie tai, jog ieškovas faktiškai galėjo išreikalauti ginčo skolą iš atsakovo D. A., nes tariamai buvo surašytas vekselis atsakovo D. A. vardu, nesudaro pagrindo ieškovo reikalavimą apelianto atžvilgiu atmesti, kadangi byloje nėra duomenų, kad ginčo skola kreditoriui grąžinta. Apeliantas savo nuožiūra vienašališkai negali atsisakyti vykdyti prievolę, nes tai draudžia įstatymas (CK 6.59 str.). Bylos duomenimis, ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas ginčo skolą priteisti iš abiejų atsakovų solidariai (1 t., b. l. 1–5), o ne iš vieno atsakovo D. A., todėl pirmosios instancijos pagrįstai priteisė skolą iš abiejų skolininkų solidariai.
Apelianto teiginiai apie tai, kad jie su ieškovu susirašinėjo „Facebook“ tinklalapyje, jog ieškovas gali atsiimti skolą būtent iš atsakovo D. A., o ne iš apelianto, apie ieškovo išsiųstą apeliantui raginimą grąžinti paskolą ieškovui, taip pat, kad ieškovas žinojo, jog paskolos suma yra atsakovo D. A. žinioje, nesudaro pagrindo laikyti, jog kreditorius (ieškovas) elgėsi netinkamai reikalaudamas skolą grąžinti vieno iš atsakovų, šiuo atveju apelianto (1 t., b. l. 8), o vėliau iš abiejų atsakovų solidariai, kadangi, kaip pagrįstai nurodė atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas, esant solidariajai atsakomybei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
Apeliantas daro prielaidą, jog atsakovo D. A. dalyvavimas teismo posėdyje būtų nenaudingas ieškovui, nes paaiškėtų, kad ginčo pinigai buvo naudojami vien atsakovo D. A. nuožiūra, ir dėl to ieškovas neturėtų pagrindo reikalauti iš apelianto paskolos grąžinimo. Taip pat apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant atsakovui D. A. pažeidė procesinės teisės normas. Toks apelianto ginčo situacijos vertinimas yra atmestinas kaip nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Bylos duomenimis, atsakovas D. A. bylos nagrinėjimo metu buvo suimtas (b. l. 139, 1 t.), teismo posėdyje nedalyvavo (1 t., b. l. 153, 164), nors pirmosios instancijos teismas ėmėsi procesinių priemonių, kad užtikrintų atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje, kvietė atsakovą D. U. atvykti į teismo posėdį. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas vadovavosi paskolos sutartimi, atsakovų pripažinimu, kad ieškovas ginčo sumą (10 000 Lt) perdavė atsakovams paskolos sudarymo momentu, ieškovo procesiniais dokumentais (ieškiniu, atsiliepimu į prieštaravimus, atsiliepimu į apelianto priešieškinio pareiškimą), kuriuose ieškovas vienodai ir nuosekliai teigė, jog paskolą gavo du atsakovai, todėl prašo paskolos sumą priteisti iš abiejų atsakovų solidariai, ir kad vekselis ginčo paskolai nėra išduotas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog byloje yra pakankamai įrodymų ginčui išnagrinėti iš esmės, bylą išnagrinėjo atsakovui D. A. nedalyvaujant. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs atsakovui D. A. nedalyvaujant, procesinės teisės normų nepažeidė (CPK 7 str. 1 d., 263 str.).
Apeliantas teigia, jog tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis, kad ieškovas ginčo sumą investavo į projektą, o ne paskolino atsakovams, ir šią aplinkybę, apelianto vertinimu, patvirtina liudytojas L. B.. Tačiau su šiais argumentais sutikti negalima, nes daugiau byloje surinktų įrodymų (ieškovo paaiškinimas, paskolos raštas, faktinės aplinkybes dėl ginčo lėšų disponavimo) patvirtina, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kad ieškovas paskolino atsakovams ginčo sumą ir šios paskolos sutarties pagrindu gautus pinigus atsakovai naudojo savo reikmėms. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus byloje įrodymus, pagrįstai nesivadovavo liudytojo L. B. paaiškinimu, jog ieškovas ne paskolino atsakovams ginčo sumą, o investavo ginčo lėšas į projektą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai.
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, kurie nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atskirai teisėjų kolegija nepasisako.
Atmetus atsakovo E. P. apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė ieškovas D. S.. Teisėjų kolegija su ieškovo D. S. atsiliepimo į atsakovo E. P. apeliacinį skundą argumentais sutiko, o apelianto apeliacinį skundą atmetė. Ieškovo D. S. interesams apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatas V. R. atstovavimo 2014-09-22 sutarties pagrindu (1 t., b. l. 10). Remiantis advokato V. R. kontoros suteiktų teisinių paslaugų 2015-08-05 ataskaita, advokatas ieškovo D. S. vardu surašė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 19, 2 t.). Byloje esantis pinigų priėmimo 2015-08-05 kvitas Nr. 794642 patvirtina, kad ieškovas D. S. už advokato teisines paslaugas sumokėjo 150 Eur. Atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.11 punktuose nurodytų rekomenduojamų priteisti maksimalių užmokesčio dydžių, taip pat į tai, jog atsiliepimą į apeliacinį skundą surašė tas pats advokatas, jame buvo pasisakoma iš esmės dėl tų pačių teisinių klausimų, taip pat į teisingumo, protingumo principus, teisėjų kolegija iš apelianto priteisia 120 Eur ieškovui atstovavimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. d. 1 p.).
Apeliacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje sudaro 3,76 Eur. Atmetus apeliacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš apelianto (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. galutinio sprendimo nekeisti.
Priteisti iš atsakovo E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) bylinėjimosi išlaidas:
120 (vieną šimtą dvidešimt) Eur teisinių paslaugų apmokėjimo išlaidų ieškovui D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini));
3,76 (tris eurus 76 ct) Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (į. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.