- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-09
- Bylos Nr.
- I1-508-342/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02384-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A.L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A.L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė) 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, jog ginčo laikotarpis – nuo 2017-06-20 iki 2020-06-20 (toliau – ir ginčo laikotarpis). Teigia, jog atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pataisos namai), buvo grubiai pažeidžiamos pareiškėjo subjektinės teisės, t.y. kalinimo sąlygos buvo žeminančios žmogiškąjį orumą, nes naudojantis dušu nebuvo užtikrintas privatumas. Paaiškina, kad Pataiso namų dušo patalpose vienu metu maudydavosi ne mažiau kaip penkiolika asmenų, tarp dušo ragelių nebuvo jokių net minimaliausių pertvarų, todėl besimaudančio asmens privatumas nebuvo visiškai užtikrintas, o asmeniškai nurodyta situacija buvo labai nemaloni ir žeminanti, nes visą laiką sutrikdavo, kai reikėjo visą kūną prausti kitų akivaizdoje jiems stebint. Dėl nurodytų maudymosi sąlygų negalėjo tinkamai nuplauti kūno, ypač intymių kūno vietų, todėl pastoviai likdavo tinkamai nenusiprausęs kūno. Teigia, kad dėl nurodytų priežasčių jautėsi nuolat nešvarus, jausdavosi dažnai blogas kvapas, sulaukdavo įvairių pašaipų dėl tam tikrų kūno vietų. Visa tai buvo nepriimtina, todėl stengėsi greičiau išeiti iš dušo.
Nurodo, kad persirengimo kambaryje situacija taip pat buvo labai bloga, nes pvz., nebuvo jokių pertvarų, todėl šluostantis kūną nebuvo užtikrintas privatumas, net nenusišluostęs kūno kuo greičiau rengėsi drabužius ir stengėsi išeiti, nes tokiose įstaigose laidomi labai nepadorūs juokeliai, kurie žemina žmogaus orumą, gali išprovokuoti imtis fizinės jėgos panaudojimo, kad būtų išvengtos patyčios. Teigia, kad atsakovės atstovui daug kartų žodžiu buvo sakyta, siūlyta, reikšta pretenzijos, tačiau į nieką nebuvo reaguota, niekas nebuvo keista. Argumentuoja, kad dėl nurodytų sąlygų jautė didelį orumo pažeminimą, didelį diskomfortą, jautėsi dažnai nešvarus, sulaukdavo pašaipų dėl reakcijos į privatumo neužtikrinimą, jautėsi prislėgtas.
Mano, kad svarstant skundą svarbu atsižvelgti į tai, jog pažeidimas truko ilgą laiką, pasekmės buvo jaučiamos pastoviai, tai ne vien privatumo neužtikrinimas, bet ir tolesnių pasekmių patyrimas (pastovus nešvaros jausmas, kitų asmenų pašaipos ir t.t.). Atkreipia dėmesį į Seimo kontrolieriaus 2006-07-17 raštą, kur patvirtinama, jog pertvarų duše nebuvimas sukelia psichologinius išgyvenimus.
Pareiškėjas teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindais. Patikslino ginčo laikotarpį - nuo 2018-05-29.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepimu su skundu nesutinka, nes jame išdėstyti argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra nepagrįsti ir neatitinkantys realybės, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad nors pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpis nuo 2017-06-20 iki 2020-06-20, tačiau jis laisvės atėmimo bausmę Pataisos namuose atlieka tik nuo 2018-05-29. Argumentuoja, jog turėtų būti vertinamas ginčo laikotarpis nuo 2018-05-29 iki 2020-06-20.
Pažymi, jog teisės aktai nenumato prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Argumentuoja, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymas Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” nustato dušo kabinų įrengimą tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose; tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog pertvarų nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas (LVAT 2015-12-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, LVAT 2016-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, LVAT 2016-10-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-l456-602/2016).
Daro išvadą, kad neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui Pažymi ir tai, kad nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų, bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Mano, jog nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų. Argumentuoja, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Mano, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Tvirtina, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą bei į uždarosios zonos kameras. Akcentuoja, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžtina, kad šiuo atveju nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą, būdą ir laiką pranešta tinkamai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.
Pareiškėjas savo skundą iš esmės motyvuoja tuo, kad nuo 2018-05-29 iki 2020-06-20 atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, naudojantis dušu nebuvo užtikrintas privatumas. Paaiškina, kad Pataiso namų dušo patalpose vienu metu maudydavosi ne mažiau kaip penkiolika asmenų, tarp dušo ragelių nebuvo jokių net minimaliausių pertvarų, persirengimo kambaryje situacija taip pat buvo labai bloga (nebuvo jokių pertvarų, todėl šluostantis kūną nebuvo užtikrintas privatumas).
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar Pataisos namų (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančiose Dušų įrengimą reglamentuojančios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Normos), be kita ko, reglamentuojama, kad dušo patalpose turi būti dušo čiaupai (galvutės) 1 vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui (Normų 13.1 p.). Detalesnio reglamentavimo (pvz., sienelių tarp dušų čiaupų privalomo įrengimo) pataisos įstaigose įrengtoms dušų patalpoms nei Normos, nei ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nei kiti nacionaliniai teisės aktai nepateikia. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, ne kartą konstatuota, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti atsakovo nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis dušais (žr., pvz., LVAT 2019-04-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2018-10-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018 ir kt.).
Atsakovas atsiliepime iš esmės neneigė, jog ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtos matomumą ribojančios pertvaros nuteistųjų dušinėse, persirengimo kambariuose. Be kita ko, pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų taip pat nepateikė.
LVAT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad nagrinėjant nuteistųjų (suimtųjų) bylas dėl žalos atlyginimo būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygas tenka atsakovui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012-01-10 sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2014-04-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014 ir kt.). Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1237-756/2019, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).
Nagrinėjamu atveju Pataisos namams teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius, jog bendrose dušinėse ginčo laikotarpiu dušų vietos buvo atskirtos sienelėmis. Atsakovės atstovas šių konkrečių aplinkybių nepaneigė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu galėjo būti pažeistas visą skunde nurodytą ginčui aktualų laikotarpį ir pareiškėjas galėjo patirti perteklinių nepatogumų naudojantis dušu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše (Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” 44 punktas; Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punktas; Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25, 17.5 punktas) ir ginčo dėl šios galimybės pareiškėjui suteikimo byloje nėra, vertintina, kad pareiškėjo privatumo teisė naudojantis dušu galėjo būti pažeista apie 109 dienas (kartus). Toks teisės į privatumą naudojantis dušu vertinimas atitinka LVAT administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019 suformuotą praktiką (žr., LVAT 2019-12-04 nutartį). Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo neatsižvelgti į minėtoje LVAT nutartyje suformuotas nuteistųjų privatumo duše pažeidimo vertinimo taisykles.
Pertvarų būtinumo persirengimo kambaryje nei Normos, nei Eksploatavimo taisyklės, nei kiti nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja, todėl pareiškėjo argumentai dėl pertvarų persirengimo patalpose nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais moraliniais (dvasiniais) išgyvenimais.
Teismui pateiktuose dokumentuose apie pareiškėjo sveikatą duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių jo sveikatai, nėra, tačiau, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Įvertinęs byloje konstatuotų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nustatęs, kad dėl pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas nėra kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 8 000 Eur suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 100,00 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Dėl skundo papildymo, teismas pažymi, jog ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimas sprendžiamas mutatis mutandis (su tam tikrais pakeitimais) taikant šio įstatymo 33 straipsnio nuostatas. Teismas atsisako priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą), išskyrus atvejus, kai atsakovas neprieštarauja dėl patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo arba jeigu būtinybė pateikti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) iškilo vėliau, arba jeigu teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti”. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patikslinto skundo, atitinkančio ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nustatytu terminu nepateikė, todėl teismas nevertina pareiškėjo argumentų, susijusių su skundo papildymu (prašomos priteisti sumos dydžiu ir pan.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo A.L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A.L. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 100,00 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.