- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-12
- Bylos Nr.
- I-988-331/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03516-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos teritorinei muitinei, UAB „Š. b. l.“, UAB „R.“
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos teritorinei muitinei, UAB „Š. b. l.“, UAB „R.“ dėl sprendimų dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 62-69) ir prašo:
panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. S-163 (7-121/2016; 7-120/2016; 7-126/2016), ta apimtimi, kuria pareiškėjui pritaikyta teisinė atsakomybė; panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1A-207 ta apimtimi, kuria pareiškėjui pritaikyta teisinė atsakomybė;panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2016 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 1(SM19)-19 ta apimtimi, kuria pareiškėjui pritaikyta teisinė atsakomybė.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad Klaipėdos teritorinės muitinės 2016 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 1 (SM19)-19 visiškai pažodžiui atitiko jos panaikintojo sprendimo Nr. (SM19)-124 tekstą. Vienintelis skirtumas tarp šio ir ankstesniojo sprendimų yra tas, kad naujojo sprendimo 4-ajame psl. iš naujo pagal UAB „R.“ pateiktą mokėjimų grafiką įvertinama transporto priemonės vertė. Tačiau sprendime nevertinami ir niekaip nesureaguojama į jokius pareiškėjo skunde pateiktus argumentus ir įrodymus: dėl pareiškėjo teisinio statuso, dalyvavimo įsigyjant transporto priemonę, dėl pareiškėjo žinių dėl transporto priemonės įgijimo nebuvimo.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str., b. l. 123).
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 104-108) paaiškino, kad sprendžiant iš pareiškėjo skundų išsamumo ir apimties pareiškėjas puikiai suprato skundžiamą sprendimą ir suvokė iš minėtų sprendimų kylančias teisines pasekmes. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina Klaipėdos teritorinės muitinės sprendime nurodytas aplinkybes – o būtent tai, kad pareiškėjas pats pateikė prašymą registruoti transporto priemonę, pats nurodė, kad transporto priemonės kilmės šalis – Norvegija, taip pat nurodė, kad pats pareiškėjas bus transporto priemonės naudotojas. Komisija dėl nurodytų aplinkybių pasisakė labai plačiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad Komisija „pakartojo“ Klaipėdos teritorinės muitinės ir Muitinės departamento sprendimuose nurodytus argumentus ir toks „pakartojimas“ yra pagrindas sprendimo panaikinimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad Komisija nepagrįstai „suplaka“ įsigijimo ir laikymo sąvokas, tačiau nėra aišku, ką tokiu argumentu nori pasakyti pareiškėjas, kadangi Komisijos sprendime yra aiškiai išdėstyta, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos nuostatos pripažįstant asmenis skolininkais muitinei prekių įsigijimas ar laikymas nėra siejamas su nuosavybės teisės įgijimu t. y. nereikia nustatyti prekių konkretaus teisinio statuso (jų valdymo (naudojimo) nuosavybės ar kita teise). Minėtos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos laikymo sąvokos nesieja su tokio pobūdžio požymiais kaip prekių priklausomybe konkrečiam asmeniui, t. y. pagal šią įtrauką prekių laikymas turi būti suprantamas kaip faktinis veiksmas.
VĮ „Regitra“ autobuso registracijos metu neturėjo nei teisės, nei pareigos reikalauti autobuso importo deklaracijos ir mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų. VĮ „Regitra“ prašymo padavimo metu turėjo teisę tik tikrinti, ar transporto priemonė nėra vogta arba ieškoma. Nagrinėjamu klausimu Komisija savo sprendime pasisakė ypač plačiai. Pareiškėjas neteisėtai išleido autobusą į laisvą apyvartą, todėl Klaipėdos teritorinė muitinė pagrįstai nurodė, kad skola muitinei atsiranda Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad įvežant automobilį buvo įforminta muitinės procedūra. Bendrijos muitinės 185 straipsnio 1 dalies dispozicija reikalauja, kad prekės būtų išleistos į laisvą apyvartą, prekių išleidimą į laisvą apyvartą reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais. Nagrinėjamu atveju jokių dokumentų apie minėtų formalumų atlikimą, muitų sumokėjimą pareiškėjas nepateikė, o iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad automobilis į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas ir išleistas į laisvą apyvartą neteisėtai.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundą atmesti, palaikė atsiliepimo argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė su skundu nesutinka, atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 110-112). Paaiškino, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą Muitinės departamente buvo gauti nauji dokumentai, kurie teritorinei muitinei priimant sprendimą nebuvo pateikti ir nebuvo vertinti. Susidarius tokioms aplinkybėms, Muitinės departamentas pavedė teritorinei muitinei atlikti pakartotinį tyrimą ir priimti naują sprendimą. Teritorinė muitinė įvertino naujai gautus dokumentus sandorio vertei pagrįsti ir 2016 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 1(SM19)-19 nustatė transporto priemonės „Volvo B7R“ (duomenys neskelbtini) muitinę vertę iš 24781,50 Lt į 17300 Lt. Pareiškėjo pateikti dokumentai tik patvirtino teritorinės muitinės nustatytas faktines aplinkybes, t. y., kad pareiškėjas prašymą registruoti transporto priemonę pateikė savo vardu, prašyme nurodė automobilio kilmės šalį – Norvegiją, kartu su prašymu pateikė transporto priemonės „Volvo B7R“ (duomenys neskelbtini) norvegišką transporto priemonės registracijos dokumentą. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad įvežta transporto priemonė „Volvo B7R“ buvo pateikta muitinės sankcionuotiems veiksmams atlikti, ar jai apskaičiuoti ir sumokėti importo mokesčiai. Pažymėjo, kad pritaria Muitinės departamento atsiliepime į skundą išdėstytai pozicijai, palaiko jo argumentus, atsikirtimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „R.“ su skundu sutinka. Atsiliepime (b. l. 113) paaiškino, kad Klaipėdos teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. l(SM19)-124 ir 2016 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. l(SM19)-19 dėl muitinės vertės nustatymo metodikos neatitinka teisingumo, protingumo principų. Pažymi, kad tai yra skirtingi sprendimai, tačiau tas pats Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies traktavimas. Klaipėdos teritorinės muitinės 2016 m. kovo 29 d. sprendime Nr. 1(SM19)-19 pripažįstama, jog PVM sąskaitoje faktūroje RUD Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta transporto priemonė yra eksportuota į bendrijos teritoriją ir todėl pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį UAB „R.“ yra eksportuotojas, tai yra prekės siuntėja į bendrijos muitų teritoriją. Tačiau susisiekus su pardavėju pavyko gauti Norvegijos muitinės (duomenys neskelbtini) prekių sertifikatą, kuris įrodo, jog automobilis buvo eksportuotas į Latvijos Respubliką ir siuntėjas yra ne UAB „R.“.
Trečiųjų suinteresuotų asmenų Klaipėdos teritorinės muitinės, UAB „Š. b. l.“, UAB „R.“ atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str., b. l. 119-122).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo pripažinimo solidariuoju skolininku ir mokestinės prievolės muitinei už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą transporto priemonę įregistravimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Todėl teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėjas pats privalėjo domėtis, ar automobilis deklaruotas muitinėje, ar už jį sumokėti privalomi mokėti importo mokesčiai, ar dėl to jam galėjo kilti pasekmės.
Teismas, nagrinėdamas šią bylą taip pat vadovausis Komisijos byla Nr. 6.11-(7-120/2016, 7-121/2016, 7-126/2016), kuri buvo pateikta į Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinę bylą Nr. eI-992-811/2017 (toliau – ir Komisijos byla).
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad Klaipėdos teritorinė muitinė nustatė, kad transporto priemonė „Volvo B7R“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo deklaruota Lietuvos muitinėje. UAB „Š. b. l.“ 2014 m. birželio 18 d. prašyme dėl transporto priemonės registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas kaip transporto priemonės valdytojas ir savininkas. Pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) pardavėju nurodyta UAB „R.“, pirkėju – UAB „Š. b. l.“, klientu – V. V. (Komisijos byla, b. l. 34-37).
Klaipėdos teritorinė muitinė 2015 m. gegužės 20 d. raštu Nr. (LM19)V/14-9163 kreipėsi į UAB „Š. b. l.“, 2015 m. liepos 9 d. raštu Nr. (LM19)-V/14-12011 kreipėsi į UAB „R.“, 2015 m. spalio 23 d. raštu SM19-4(SR10)-17355 į V. V., prašydama pateikti informaciją, ar ginčo transporto priemonė buvo deklaruota muitinėje ir sumokėti importo mokesčiai (Komisijos byla, b. l. 168, 181, 183).
UAB „Š. b. l.“ 2015 m. liepos 14 d. raštu Nr. 613 paaiškino, kad transporto priemonę „Volvo B7R“ kaip pirkėjas (kliento V. V. prašymu) įsigijo iš UAB „R.“, informacijos apie sumokėtus importo mokesčius neturi (Komisijos byla, b. l. 182). UAB „R.“ pateikė latvišką 2014 m. birželio 4 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje pardavėju nurodytas SIA „M.“ (duomenys neskelbtini), pirkėjas UAB „R.“, transporto priemonės pardavimo kaina 4900 Eur, tačiau informacijos apie importo mokesčių sumokėjimą nepateikė (Komisijos byla, b. l. 97-99). Pareiškėjas V. V. Kauno teritorinės muitinės prašytos informacijos nepateikė.
Latvijos muitinė pateikė atsakymą, kuriame nebuvo pateikta duomenų apie transporto priemonės išleidimą į laisvą apyvartą ir mokesčių sumokėjimą (Komisijos byla, b. l. 170).
Klaipėdos teritorinė muitinė 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 1(SM19)-124 pripažino pareiškėją V. V., UAB „Š. b. l.“, UAB „R.“ solidariais skolininkais muitinei, nustatė transporto priemonės muitinę vertę - 24781,50 Lt ir įregistravo mokestinę prievolę, iš viso 3453 Eur (b. l. 45-47). Šiems asmenims sprendimą apskundus, Muitinės departamentas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 1A-97 pavedė Klaipėdos teritorinei muitinei atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 53-54).
2016 m. kovo 29 d. Klaipėdos teritorinė muitinė sprendimu Nr. 1(SM19)-19 nustatė autobuso muitinę vertę 17300 Lt, pripažino V. V., UAB „Š. b. l.“, UAB „R.“ solidariais skolininkais muitinei ir įregistravo iš viso 2445 Eur mokestinę prievolę (b. l. 42-44).
Muitinės departamentas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 1A-207 patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2016 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 1(SM19)-19, Komisija 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. S-163 (7-121/2016; 7-120/2016; 7-126/2016) patvirtino Muitinės departamento 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1A-207 (b. l. 72-76).
Pareiškėjas nesutinka su tomis Komisijos 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. S-163 (7-121/2016; 7-120/2016; 7-126/2016), Muitinės departamento 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 1A-207, Klaipėdos teritorinės muitinės 2016 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 1(SM19)-19 dalimis, kuriose pareiškėjui pritaikyta teisinė atsakomybė, t. y. tomis sprendimų dalimis, kuriose pareiškėjas pripažintas solidariu skolininku muitinei ir jam įregistruota mokestinė prievolė.
Tarybos 1992 m. spalio 12 d. Reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 nustatyto Bendrijos muitinės kodekso (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 37 straipsnyje nustatyta, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Jos gali būti muitinės tikrinamos vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis (1 dalis). Jos lieka taip prižiūrimos tiek laiko, kiek, atitinkamais atvejais, reikia jų muitiniam statusui nustatyti, o ne Bendrijos prekių atveju, nepažeidžiant 82 straipsnio 1 dalies, – tol, kol pakeičiamas prekių muitinis statusas, jos įvežamos į laisvąją zoną, padedamos į laisvąjį sandėlį, reeksportuojamos ar sunaikinamos vadovaujantis 182 straipsniu (2 dalis).
Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 38 straipsnio dalimi, asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti: a) į muitinės nustatytą muitinės įstaigą arba į bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą arba b) į laisvąją zoną, jeigu prekės tiesiogiai gabenamos į tokią zoną: jūra arba oru, ar sausuma, nevykstant per kitą Bendrijos muitų teritorijos dalį, jeigu laisvoji zona ribojasi su valstybės narės ir trečiosios šalies sausumos siena (1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį bet kuris asmuo, kuris prisiima atsakomybę už prekių gabenimą po to, kai jos buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, inter alia, dėl prekių perkrovimo, tampa atsakingu už 1 dalyje nustatytos prievolės vykdymą. Bendrijos muitinės kodekso 40 straipsnyje įtvirtinta, kad prekės, kurios vadovaujantis 38 straipsnio 1 dalies a punktu pristatomos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą, turi būti pateiktos muitinei asmens, kuris jas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmens, prisiėmusio atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą.
Pagal Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsnio nuostatas, išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir, kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais.
Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad importo skola muitinei atsiranda: a) neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba b) neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o pagal šio straipsnio 3 dalį, skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes (1 įtrauka); bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas (2 įtrauka); bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 įtrauka).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas minėtas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, yra nurodęs, jog aplinkybė, kad asmuo pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga; svarbu, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, t. y. asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežtas prekes ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas (2016 m. rugsėjo 1 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1948-662/2016). Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, jog yra protingas pagrindas manyti, kad jis turėjo žinoti, jog įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai; nereikalaujama įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes (LVAT administracinėse bylose Nr. A143-2619/2011, Nr. A143-366/2014, Nr. A261-840/2013 ir kt.).
Bylos įrodymai patvirtina, kad autobusas „Volvo B7R“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) Lietuvoje užregistruotas 2014 m. birželio 18 d. UAB „Š. b. l.“ vardu, anksčiau buvo registruotas Norvegijoje. Įvežus automobilį į bendrijos muitų teritoriją, jis privalėjo būti nedelsiant deklaruotas muitinėje ir į laisvą apyvartą išleistas tik sumokėjus privalomus importo mokesčius (Bendrijos muitinės kodekso 38 straipsnis). Neteisėtai įvežus į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamą prekę (automobilį), atsirado skola muitinei.
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl to, ar yra pagrindo manyti, kad pareiškėjas turėjo žinoti, jog jo įsigyta transporto priemonė į Bendrijos muitų teritoriją įvežta neteisėtai. Sprendžiant, ar yra protingo pagrindo manyti, kad pareiškėjas turėjo žinoti šią aplinkybę, turi būti nagrinėjamas pareiškėjo, kaip rūpestingo ir atidaus subjekto, elgesys. Mokestinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas V. V., kaip lizingo gavėjas ir faktinis automobilio naudotojas, UAB „Š. b. l.“ vardu pateikęs 2014 m. birželio 18 d. prašymą VĮ „Regitra“, tikėtina, jog matė (turėjo matyti) automobilio norvegišką pasą, kuriame paskutinė automobilio registracija buvo nurodyta Norvegijoje, o savininkas Norvegijos įmonė (Komisijos byla, b. l. 173-174). Pareiškėjo dalyvavimas sudarant sandorį dėl automobilio įsigijimo ir jį registruojant VĮ „Regitra“ sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėjas suvokė (turėjo suvokti), kad autobusą įsigijo ir laiko į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą iš Norvegijos. Pareiškėjas privalėjo pasidomėti, ar automobilis Bendrijos muitų teritorijoje yra išleistas į laisvą apyvartą, ar už jį sumokėti importo mokesčiai, arba šiuos veiksmus turėjo atlikti pats. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie prekės įvežimo neteisėtumą, nustatytina pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, o vien subjektyvaus pareiškėjo interpretavimo šiuo klausimu nepakanka vienokiai ar kitokiai išvadai dėl jo tinkamumo būti mokestinės prievolės subjektu padaryti (LVAT administracinėje byloje Nr. A143-366/2014).
Nors pareiškėjas nurodo, kad jam klaidingai pritaikyta atsakomybė kaip prekių įgijėjui, nes niekada neturėjo nuosavybės teisės šių prekių atžvilgiu, tačiau iš pateiktų taikytinos teisės išaiškinimų matyti, kad prekių įsigijimas (gavimas) nėra siejamas su nuosavybės teisių įgijimu. Pažeidimui pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką konstatuoti apskritai pakanka nustatyti, kad asmuo žinojo (privalėjo žinoti), kad laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Šiuo atveju pareiškėjas buvo lizingo gavėjas, faktiškai valdė automobilį. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad Komisija nepagrįstai suplaka įsigijimo ir laikymo sąvokas.
Pareiškėjas nepagrįstai argumentuoja, kad VĮ „Regitra“ sprendimas užregistruoti transporto priemonę jam sukėlė teisėtų lūkesčių dėl automobilio teisėto įgijimo. Teismas sutinka su Komisijos padarytomis išvadomis, kad ginčui aktualiu metu galiojusiems teisės aktams nenustačius pareigos VĮ „Regitra“ tikrinti transporto priemonės įvežimo į Lietuvos Respubliką teisėtumo, pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl automobilio teisėto įgijimo. Kaip nurodyta anksčiau, pats pareiškėjas privalėjo domėtis, ar automobilis deklaruotas muitinėje, ar už jį sumokėti privalomi mokėti importo mokesčiai. To nepadarius, pačiam pareiškėjui kilo iš to išplaukusios pasekmės.
Pareiškėjas ginčo nekelia dėl apskaičiuotos ginčo autobuso muitinės vertės, todėl teismas šiuo aspektu nepasisako. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariuoju skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą jame išdėstytais argumentais, nėra, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.