- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-06
- Bylos Nr.
- eI-992-811/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03524-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Atsakovas
- Klaipėdos teritorinės muitinės
- Trečiasis asmuo
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių banko lizingas“
- Kategorijos
- 13.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
trečiojo suinteresuoto asmens Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Justinui Orlavičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių banko lizingas“ skundą atsakovei Klaipėdos teritorinei muitinei, trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių banko lizingas“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016-08-10 sprendimo Nr. S-163(7-121/2016); 7-120/2016; 7-126/2016) dalį, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016-05-03 sprendimo Nr. 1A-207 dalį ir Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM) 2016-03-29 sprendimo Nr. 1 (SM19)-19 dalį dėl pareiškėjos pripažinimo solidaria skolininke muitinei ir priteisti pareiškėjai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad pareiškėja buvo pripažinta solidaria skolininke muitinei kartu su UAB „Rudžada“ ir V. V. dėl įvežtos ir nedeklaruotos prekės – autobuso „Volvo B7R“ (kėbulo Nr. YV3R6B516YA001583, variklio darbinis tūris 6 700 kub. cm, variklio galia 191 kW) (toliau – ir Transporto priemonė), kuris buvo registruotas Norvegijoje, ir skolininkams buvo priskaičiuota 2 445 Eur muito mokesčių: 802 Eur muitas, 1 220 Eur PVM, 202 Eur bauda ir 221 Eur delspinigiai.
Nurodė, kad faktinės aplinkybės patvirtina, jog Transporto priemonė buvo įsigyta ne Norvegijoje, o Lietuvoje pas pardavėją UAB „Rudžada“ ir prašymą pareiškėjos vardu įregistruoti Transporto priemonę VĮ „Regitra“ pateikė V. V., kartu pateikdamas norvegišką Transporto priemonės registracijos pažymėjimą. Tačiau, pareiškėjos nuomone, tai savaime negali reikšti, kad pareiškėja neteisėtai įvežė Transporto priemonę į Bendrijos muitų teritoriją, ir tai, kad pareiškėja žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigyjama Transporto priemonė neteisėtai įvežta į Lietuvą. Pareiškėjai nekilo jokių įtarimų, jog ateityje gali kilti mokestinis ginčas dėl įsigytos Transporto priemonės, nes ji buvo įsigyta Lietuvoje. Pažymėjo, jog nei 1992-10-12 Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą, (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), nei kiti teisės aktai neįpareigoja prekių pirkėjo aiškintis transporto priemonės, kuri buvo pirkta Bendrijos teritorijoje, aplinkybes. Pabrėžė, jog Transporto priemonės įvežimo per Bendrijos muitų teritoriją aplinkybes žinojo pardavėja UAB „Rudžada“, kuri pagal 2014-06-04 sąskaitą faktūrą Nr. M19/2014 Transporto priemonę įsigijo Latvijos teritorijoje iš SIA „Metraks“. Darė išvadą, jog Transporto priemonė turėjo būti pateikta Latvijos muitinės įstaigai, kuri Latvijos teritorijoje ir buvo pirma muitinės įstaiga, kirtus Bendrijos išorinę sieną, ir būtent Latvijos Respublikos muitinės įstaigai turi būti perduotas nagrinėti ginčo klausimas.
Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja yra tik lizingo davėja, pirkimo–pardavimo sutartį lizingo vardu formino pardavėjos UAB „Rudžada“ įgaliotas darbuotojas, o tikrasis Transporto priemonės valdytojas, naudotojas ir būsimasis savininkas yra V. V.. Atsižvelgusi į tai, teigė, kad pareiškėja nėra subjektas, atsakingas už Transporto priemonės deklaravimą ir muito sumokėjimą. Pažymėjo, jog pirkimo–pardavimo sutarties dalyką (Transporto priemonę) ir pardavėją (UAB „Rudžada“) susirado pareiškėjo klientas V. V., o pareiškėja tik finansavo V. V. pasirinkto turto įsigijimą. Pareiškėja nei lizingo sutarties sudarymo metu, nei jos galiojimo metu neturi disponavimo turtu teisės, o tik išlieka turto savininke teisine prasme. Taip pat ji neprisiima atsakomybės, susijusios su sutarties dalyku (Transporto priemone), ir dėl turto sumokėtų / nesumokėtų mokesčių, kokybės, garantijų ir kt. dalykų.
Pažymėjo, jog pareiškėja formaliai net nedalyvavo pirkimo–pardavimo sandoryje, nes pareiškėją, pasirašant sandorį, atstovavo įgaliotas pardavėjos darbuotojas, todėl ji neturėjo jokių galimybių išsiaiškinti Transporto priemonės įsigijimo aplinkybių. Pareiškėjos nuomone, tiek Komisija, tiek mokesčių administratorius neįrodė, jog pareiškėja laikytina asmeniu, žinojusiu ar turėjusiu žinoti, kad įsigyta prekė – Transporto priemonė, įvežta neteisėtai. Prašymo įregistruoti Transporto priemonę VĮ „Regitra“ pateikimas ir norvegiško Transporto priemonės registracijos pažymėjimo pateikimas, pareiškėjos teigimu, nesudaro pagrindo traktuoti, kad pareiškėją galima vertinti kaip skolą muitinei turintį asmenį pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 įtraukas, nes pareiškėja nei fiziškai įvežė Transporto priemonę į Bendrijos muitų teritoriją, nei dalyvavo neteisėtai ją įvežant, nei žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad toks prekės įvežimas neteisėtas. Dėl pareiškėjos pripažinimo muitinės skolininke pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, nurodė, jog ginčo situacijoje tikrai nėra nustatytas protingas pagrindas manyti, kad pareiškėja turėjo žinoti, kad įsigijo arba laikė prekę, kuri buvo įvežta neteisėtai.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, darė išvadą, jog pareiškėjos kaltės įrodymų byloje nėra, ji neatliko veiksmų, dėl kurių jai reiškiamos pretenzijos dėl muito mokesčio sumokėjimo, todėl ginčijami sprendimai pareiškėjos atžvilgiu, kuriais ji pripažinta skolininke muitinei, turi būti panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovė Klaipėdos TM atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja Transporto priemonę įsigijo Lietuvoje ir ją įregistravo Lietuvoje. Transporto priemonės techniniame pase pateikta informacija, kad jos paskutinė registracijos vieta buvo Norvegijoje, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, kad šiai transporto priemonei buvo įforminta muitinės procedūra ir sumokėti importo muito mokesčiai. Klaipėdos TM, įvertinusi ginčo metu gautą informaciją apie Transporto priemonės įsigijimo vietą, kreipėsi į Latvijos muitinę, tačiau buvo gautas atsakymas, jog duomenų apie Transporto priemonės išleidimo į laisvą apyvartą bei mokesčių sumokėjimą nėra. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, jog šiuo atveju Transporto priemonė iki registracijos Lietuvoje buvo registruota Norvegijoje ir nėra jokių duomenų, kad ši prekė išleista į laisvą apyvartą Bendrijoje. Pažymėjo, jog pareiškėjai nepateikus duomenų, patvirtinančių, kad Transporto priemonė buvo gabenta per kitas Europos Sąjungos valstybes nares, Klaipėdos TM nekilo pareiga kreiptis į kitas Europos Sąjungos valstybes nares dėl atitinkamos informacijos suteikimo. Galiojantis teisinis reglamentavimas mokesčių administratoriui nenustato prievolės rinkti informaciją apie galbūt kitose Bendrijos valstybėse narėse atliktas ginčo prekės importo procedūras, nesant jokiam objektyviam pagrindui manyti apie tokios prielaidos egzistavimą.
Atsakovė pareiškėjos aiškinimą apie nežinojimą, kad Transporto priemonė įvežta neteisėtai, laiko tik jos pasirinkta gynybine pozicija. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra būtina įrodymais nustatyti, kas įvežė Transporto priemonę į Lietuvos Respublikos teritoriją, kam Transporto priemonė priklauso nuosavybės teise, žinojo asmenys ar ne, kad nesumokėti mokesčiai ir pan.
Taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėja Transporto priemonės įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją veiksmų neatliko (kaip teigė pareiškėja, ji prekės fiziškai neįvežė), tačiau, atsižvelgiant į tai, jog Transporto priemonės norvegiškame registracijos liudijime buvo nurodyta, kad Transporto priemonė yra registruota Norvegijoje, 2014-06-18 prašyme Nr. 10659901, pateiktame VĮ „Regitra“, registruoti Transporto priemonę pareiškėja nurodyta Transporto priemonės valdytoja, darė išvadą, jog pareiškėja turėjo suprasti, jog įsigyja iš Norvegijos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą Transporto priemonę, ir privalėjo pasidomėti, ar Transporto priemonė Bendrijos muitų teritorijoje yra išleista į laisvą apyvartą, ar už ją sumokėti importo mokesčiai, arba šiuos veiksmus privalėjo atlikti pati. Pareiškėjos teiginiai, kad ji nėra subjektas, atsakingas už Transporto priemonės deklaravimą ir muito sumokėjimą ir kad tokius veiksmus turėjo atlikti UAB „Rudžada“ arba V. V., Klaipėdos TM manymu, nesant tokių veiksmų atlikimo patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja elgėsi apdairiai, rūpestingai ir atidžiai, ir tai sudaro protingą pagrindą manyti, jog pareiškėja turėjo žinoti, kad įsigijo Transporto priemonę, kuri į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežta neteisėtai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog pagal VĮ „Regitra“ pateiktus duomenis apie Lietuvos Respublikoje 2014 m. birželio mėnesį įregistruotus automobilius, kurie iki registracijos Lietuvoje buvo įregistruoti Norvegijoje, ir atlikus paiešką muitinės turimoje duomenų saugykloje, buvo nustatyta, kad Transporto priemonė nedeklaruota Lietuvos muitinėje. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2014-06-18 prašyme dėl Transporto priemonės registracijos Nr. 10659901, pateiktame VĮ „Regitra“, pareiškėja nurodyta kaip Transporto priemonės valdytoja. Šiame prašyme taip pat nurodyta, kad paskutinė Transporto priemonės registracijos šalis – Norvegija, prie prašymo pridėtas norvegiškas Transporto priemonės registracijos pažymėjimas. Pažymėjo, kad, registruojant Transporto priemonę, buvo pateiktas pareiškėjos išduotas įgaliojimas Nr. T-264-300562 V. V. atlikti Transporto priemonės registravimo veiksmus. Departamento vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Transporto priemonės kilmę nurodo būtent norvegiškas šios transporto priemonės registracijos pažymėjimas, nesant Transporto priemonės importo deklaracijos ir mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, pareiškėja turėjo pakankamą pagrindą žinoti, kad Transporto priemonė į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežta neteisėtai. Pažymėjo, jog pareiškėja, vykdydama veiklą, yra profesionalė, todėl jai taikytini didesni atidumo ir protingumo reikalavimai nei fiziniams asmenims.
Šalies argumentai
Nurodė, jog nors pareiškėja skunde teismui nurodė, kad pati formaliai nedalyvavo pirkimo–pardavimo sandoryje, o jos vardu veikė įgaliotas atstovas V. V., tačiau, Departamento teigimu, šiuo atveju pareiškėja yra Transporto priemonės pirkėja, o neišsiaiškinusi jos įsigijimo aplinkybių ir pasirašydama pirkimo–pardavimo sutartį, atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje nurodytą skolininko muitinei sąvoką. Teigė, jog pareiškėja, prieš įsigydama Transporto priemonę, turėjo visas sąlygas ir galimybes įsitikinti ir reikalauti iš Transporto priemonės pardavėjo dokumentų, patvirtinančių šios prekės importo į Bendrijos muitų teritoriją, taip pat mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, neišsiaiškinusi Transporto priemonės įvežimo aplinkybių, jos kilmės, prisiėmė riziką dėl galimų mokesčių atsiradimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 72–74 straipsniai). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 straipsnis).
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės Klaipėdos TM atstovė ir trečiojo suinteresuoto asmens Departamento atstovas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepimuose į skundą nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos TM 2016-03-29 sprendimo Nr. 1 (SM19)-19 dalies ir ją patvirtinusios Departamento 2016-05-03 sprendimo Nr. 1A-207 dalies, kuria pareiškėja pripažinta solidaria skolininke muitinei už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą Transporto priemonę ir jos atžvilgiu įregistruota 2 445 Eur mokestinė prievolė muitinei. Pareiškėjos skundžiamo Komisijos 2016-08-10 sprendimo Nr. S-163(7-121/2016); 7-120/2016; 7-126/2016) dalimi šie viešojo administravimo subjektų sprendimai minėtoje dalyje buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais.
Pareiškėja ginčija jos pripažinimo skolininke muitinei pagrįstumą, teigdama, kad jos vardu Lietuvos Respublikoje registruota Transporto priemonė buvo įsigyta iš UAB „Rudžada“ Lietuvoje ir pareiškėja Transporto priemonės įsigijimo metu nežinojo apie neteisėtą šios ginčo prekės įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją. Pareiškėjos nuomone, tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su Transporto priemonės neteisėtu įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją.
Bendrijos muitinės kodekso, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, 202 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką. Taigi prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, yra neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtos prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.
Vadovaujantis 1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 232 straipsnio 1 dalies b punktu, transporto priemonės, išvardytos 556–725 straipsniuose, vadovaujantis 579 straipsniu, laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu. Remiantis Įgyvendinimo nuostatų 558 straipsniu, įvežant transporto priemones į Bendrijos muitų teritoriją, joms taikomas atleidimas nuo importo muitų, jeigu šios transporto priemonės registruotos už Bendrijos muitų teritorijos ribų asmens, kuris yra įsisteigęs už tos teritorijos ribų, vardu.
Vadovaujantis išdėstytomis nuostatomis, spręstina, kad transporto priemonės, kurios įvežamos į Bendrijos muitų teritoriją iš trečiosios šalies ir įvežimo metu atitinka Įgyvendinimo nuostatų 232 straipsnio 1 dalies b punktą, 233 straipsnį ir 558 straipsnį, laikomos teisėtai įvežtomis, tačiau jas pardavus ir įregistravus Bendrijos teritorijoje (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikoje), jos privalo būti pateiktos ir deklaruotos muitinėje. Nustačius, kad šie veiksmai nebuvo atlikti, prekė pripažįstama neteisėtai importuota (Įgyvendinimo nuostatų 234 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius nustatė, kad Transporto priemonė įregistruota Lietuvoje pareiškėjos vardu; Transporto priemonės techniniame pase pateikta informacija, jog jos paskutinė registracijos vieta buvo Norvegijos Karalystė, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, kad jai buvo įforminta muitinės procedūra ir sumokėti importo muito mokesčiai. Klaipėdos TM, įvertinusi iš pardavėjos UAB „Rudžada“ gautą informaciją, kad ji Transporto priemonę įsigijo iš Latvijos įmonės SIA „Metraks“, kreipėsi į Latvijos muitinę, tačiau buvo gautas atsakymas, jog duomenų apie Transporto priemonės išleidimą į laisvą apyvartą ir mokesčių sumokėjimą nėra. Taigi šiuo atveju Transporto priemonė iki registracijos Lietuvoje buvo registruota Norvegijoje, t. y. nebuvo registruota Latvijos Respublikoje, ir nėra jokių duomenų, kad ši prekė išleista į laisvą apyvartą Bendrijoje (įgavo Bendrijos prekės statusą).
Taigi įvertinus bylos faktinių aplinkybių visumą ir vadovaujantis anksčiau aptartomis teisės nuostatomis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Transporto priemonė į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežta neteisėtai. Aplinkybę, kad importo procedūra Latvijoje jai nebuvo atlikta, patvirtina objektyvūs įrodymai, ir ginčo iš esmės dėl to nėra (remiantis tuo, pareiškėjos skundo argumentas, kad ginčo klausimas turi būti perduotas nagrinėti Latvijos Respublikos muitinės įstaigai, atmestinas kaip nepagrįstas), o pareiškėja duomenų apie tai, jog Transporto priemonė, ją įvežant iš Norvegijos Karalystės, būtų pateikta muitinei ir už ją sumokėti importo mokesčiai, nepateikė.
Pareiškėja skundą iš esmės grindžia tuo, kad ji nežinojo ir negalėjo žinoti, jog Transporto priemonės pardavėjas nėra atlikęs reikalingų procedūrų ir sumokėjęs mokesčių, t. y. kad Transporto priemonė į Lietuvos Respubliką įvežta neteisėtai, ir todėl, pareiškėjos teigimu, ji neturinti atsakyti už trečiųjų asmenų veiksmus.
Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukoje nustatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas inter alia asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Pažymėtina, jog taikant šią nuostatą, būtina nustatyti abiejų sąlygų egzistavimą.
Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra išaiškinęs, kad Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, jog asmuo būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktą (žr., pavyzdžiui: 2015-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1773-662/2015, 2016-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2616-442/2016). Todėl aplinkybė, kad pareiškėja pati neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekės, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga vertinant, ar pareiškėja pripažintina skolininke Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos taikymo prasme; svarbu, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, t. y. asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežtas prekes ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, jog yra protingas pagrindas manyti, kad jis turėjo žinoti, jog įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai; nereikalaujama įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes (žr., pavyzdžiui: išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, 2013-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-840/2013, 2014-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-366/2014, 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2081-143/2015, 2016-09-01 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1948-662/2016). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dėl Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos frazės „yra pagrindo manyti, turėję žinoti“ 2011-11-17 sprendime byloje Oliver Jestel prieš Hauptzollamt Aachen, C-454/10 yra pažymėjęs, kad minėta frazė nurodo į rūpestingą ir apdairų subjektą (22 p.).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėja Transporto priemonės įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją veiksmų neatliko, tačiau atsižvelgiant į tai, jog Transporto priemonės techniniame pase buvo nurodyta, kad Transporto priemonė yra registruota Norvegijoje, be to, ji turėjo šioje valstybėje išduotą valstybinį numerį LH90332 (pagal Įgyvendinimo nuostatų 320 straipsnio a punktą, jeigu būtina nustatyti valstybėje narėje registruotų kelių transporto priemonių su varikliu turimą Bendrijos prekių statusą, tokios transporto priemonės laikomos turinčiomis Bendrijos prekių statusą, jeigu jos turi registracijos numerius ir dokumentus ir šiuose numeriuose ir dokumentuose nurodyti registracijos duomenys aiškiai rodo, kad jos turi Bendrijos prekių statusą), pareiškėja turėjo suprasti, jog įsigyja iš Norvegijos Karalystės į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą Transporto priemonę, ir privalėjo pasidomėti, ar ji Bendrijos muitų teritorijoje yra išleista į laisvą apyvartą, ar už ją sumokėti importo mokesčiai, arba šiuos veiksmus privalėjo atlikti pati. Vien tai, kad pareiškėja tikėjosi, jog tokius veiksmus yra atlikusi pardavėja UAB „Rudžada“, nesant tokių veiksmų atlikimo patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja elgėsi apdairiai, rūpestingai ir atidžiai, ir tai, teismo vertinimu, sudaro protingą pagrindą manyti, jog pareiškėja turėjo žinoti, kad įsigijo Transporto priemonę, kuri į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežta neteisėtai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-04-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-366/2014 yra nurodęs, kad aplinkybė, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie prekės įvežimo neteisėtumą, nustatytina pagal Administracinių bylų teisenos įstatyme 57 straipsnio 6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, o vien subjektyvaus pareiškėjo interpretavimo šiuo klausimu nepakanka vienokiai ar kitokiai išvadai dėl jo tinkamumo būti mokestinės prievolės subjektu padaryti.
Pabrėžtina, jog pareiškėją, jos vardu registruojant Transporto priemonę VĮ „Regitra“, pagal 2014-06-18 įgaliojimą Nr. T-264-300562 atstovavo V. V., todėl, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.133 straipsnio 1 dalimi (kurioje numatyta, kad vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas), atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-10-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A15-1421/2005 (kurioje konstatuota, kad kai mokesčių įstatymo pažeidimą padaro juridinio asmens atstovas, turi būti taikoma taisyklė, kad juridinio asmens atstovo padaryta neteisėta veika yra nuosava juridinio asmens veika ir už tokią juridinio asmens neteisėtą veiką privalo atsakyti pats juridinis asmuo), laikytina, kad Transporto priemonės registravimo veiksmus inter alia pateikiant norvegiškus Transporto priemonės dokumentus, atliko pati pareiškėja.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, sutiktina su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad pareiškėja pagrįstai buvo pripažinta solidaria muitinės skolininke Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos pagrindu ir kad jai pagrįstai buvo įregistruota mokestinė prievolė muitinei.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, remiantis byloje surinktų įrodymų visuma ir nurodytų teisės normų sistemine analize, konstatuotina, jog Klaipėdos TM, Departamentas ir Komisija teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai vertino faktines aplinkybes, todėl ginčijamų sprendimų dalys, kuriomis pareiškėja pripažinta solidaria skolininke muitinei už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą Transporto priemonę, yra teisėtos ir pagrįstos, todėl nėra pagrindo šių sprendimų minėtose dalyse naikinti.
Atsisakius patenkinti pareiškėjos skundo reikalavimus, pareiškėjos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmestinas ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių banko lizingas“ skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.