- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-19
- Bylos Nr.
- A-2616-442/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03909-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinei muitinei, Kauno teritorinė muitinė Muitinės departamentas prie LR FM
- Kategorijos
- 10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2015 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 5PM190415 (toliau – ir Kauno TM sprendimas) ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 1A-312 (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas).
Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno teritorinė muitinė 2015 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 5PM190415 jį pripažino solidariai atsakingu skolininku ir įregistravo mokestinę prievolę: muitą – 4 080 Eur, akcizą – 61 144 Eur, pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) – 15 185 Eur, akcizo delspinigius – 5 521 Eur, PVM delspinigius – 1 371 Eur. Muitinės departamentas sprendimą patvirtino. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 17 d. Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr.1-476-574/2014 priėmė baudžiamąjį įsakymą (toliau – ir baudžiamasis įsakymas), kuriuo jį pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė galutinę bausmę – 9 412 Eur baudą, kurią sumažino vienu trečdaliu. Pareiškėjas nurodė, kad, priešingai nei teigia atsakovas, cigarečių jis neįsigijo ir per sieną negabeno, teismas minėto nusikaltimo padaryme jam skyrė padėjėjo vaidmenį. Jo atžvilgiu yra priimti du valstybinės valdžios institucijų sprendimai, kuriais už tą pačią priešingą teisei veiką dukart pritaikytos materialinės atsakomybės poveikio priemonės. Už suklydimą jis nubaustas ir trečiąkart – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokykla įpareigojo jį iki liepos 31 d. atlyginti visas su mokymu susijusias išlaidas – 5 413,10 Eur sumą. Muitinė priskaičiavo mokėtinus muitą, akcizą bei PVM nesant teisinio pagrindo, nes jis cigarečių neimportavo, jos net nepateko į vidaus rinką. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra draudžiama asmenį antrą kartą bausti už to paties pažeidimo padarymą, dukart taikant tos pačios rūšies teisinės atsakomybės priemonę. Pareiškėjas nurodė, kad neturi nuosavybės, dirba versdamasis individualia savarankiška veikla, turi šeimą, kurioje augina mažametį sūnų, todėl paskirta sankcija yra nepakeliama ir jį visiškai sužlugdys.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas nusikalstamos veikos bendrininku (BK 24 straipsnio 6 dalis). Tarybos 1992 m. spalio 12 d. Reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 nustatytas Bendrijos muitinės kodeksas (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku muitinei. Skolininkas pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktą – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams taikytina Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antra įtrauka, pagal kurią skolininkais laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas. Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką, galima teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies prasme bei importuotoju Pridėtinė vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme.
Muitinės departamentas pažymėjo, kad Kauno teritorinė muitinė skundžiamame sprendime nurodė, jog, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a įtrauka, 2 ir 3 dalimi, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Pagal to paties straipsnio 3 dalį skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. „Neteisėto įvežimo“ sąvoka yra išaiškinta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje – tai prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė. Pareigūnai cigaretes sulaikė Šalčininkuose (Vytauto g. 13 esančiame garaže ir automobilyje), t. y. už pirmosios muitinės įstaigos, kirtus sieną. Atsakovo nuomone, tai, kad minėtos cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir teismo baudžiamuoju įsakymu konfiskuotos bei sunaikintos, t. y. nepateko į vidaus rinką, skolos muitinei nepanaikina. Bendrijos muitinės kodeksas nenumato skolos muitinei išnykimo dėl to, kad neteisėtai įvežtos prekės konfiskuojamos. Paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog muitinė, priskaičiuodama jam mokestinę nepriemoką, pažeidė non bis in idem (draudimo bausti du kartus) principą. Nors baudžiamuoju įsakymu pareiškėjui dėl ginčo cigarečių buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau mokesčių priskaičiavimas nėra teisinės atsakomybės priemonė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime Kauno teritorinė muitinė nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad Kauno teritorinė muitinė, spręsdama pareiškėjo pripažinimo skolininku klausimą, pagrįstai rėmėsi faktų, nustatytų Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. I-476-574/2014 priimtu baudžiamuoju įsakymu, visuma. Iš baudžiamojo įsakymo matyti, kad pareiškėjas savo kaltę pripažino visiškai. Pareiškėjas sudarė sąlygas bei padėjo kitiems asmenims įvykdyti kontrabandą bei neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, todėl jis pagrįstai pripažintas muitinės skolininku.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo prekės – importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintos cigaretės – į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies antrąją įtrauką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad mokestinės prievolės apskaičiavimas (šio apskaičiavimo teisingumas) bei prekių tarifinis klasifikavimas šioje administracinėje byloje nekvestionuojamas, todėl teismui nekilo abejonių dėl Kauno teritorinės muitinės atlikto prievolės apskaičiavimo bei klasifikavimo. Pareiškėjas skunde neginčijo skolos muitinei ir delspinigių dydžio, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti ginčijamame sprendime nustatytos skolos muitinei teisingumu.
Teismas paaiškino, kad tai, jog minėtos cigaretės Vilniaus apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu buvo konfiskuotos ir sunaikintos, pareiškėjo skolos muitinei nepanaikina. Bendrijos muitinės kodeksas skolos muitinei išnykimo dėl to, kad neteisėtai įvežtos prekės konfiskuojamos ir sunaikinamos, nenustato. Per sieną gabenamos prekės buvo sulaikytos ne pirmojoje muitinės įstaigoje, o Bendrijos muitų teritorijoje, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo neteisėtai įvežtų bei Bendrijos muitų teritorijoje gabenamų prekių sulaikymą ir konfiskavimą vertinti kaip skolos muitinei išnykimo pagrindą Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio c punkto prasme.
Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju bauda ginčijamais muitinės sprendimais pareiškėjui nebuvo skirta, todėl non bis in idem principas nebuvo pažeistas. Pareiškėjui tik įregistruota mokestinė prievolė, t. y. nustatyta pareiga sumokėti mokesčius.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad skundžiami Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Pareiškėjas pažymi, kad kontrabandinių cigarečių neįsigijo, jų per Lietuvos Respublikos sieną negabeno, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąja įtrauka. Pareiškėjas nebuvo atsakingas nei už prekių pristatymą į muitinę, nei už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą, todėl jo atžvilgiu nepagrįstai taikytina Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antroji įtrauka. 87 301 Eur mokestinė prievolė skirta neatsižvelgiant į jo vaidmenį nusikalstamoje veikoje, kas akivaizdžiai neteisinga, nes ši prievolė lygiavertė ir kontrabandą organizavusiems bei vykdžiusiems asmenims. Be to, kiti trys asmenys minėtos sumos dar nesumokėjo. Teismui palikus galioti skundžiamus sprendimus, pareiga mokėti nustatytas mokestines prievoles visiškai sužlugdys pareiškėją, nes jis nuosavybės neturi, dirba versdamasis individualia savarankiška veikla, turi šeimą, kurioje augina mažametį sūnų.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju mokestinė prievolė išieškotina solidariai, todėl pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti tik ¼ prievolės dalies. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas materialinės teisės normomis, priimtas vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įvertinus turimus įrodymus bei išnagrinėjus faktines tiek baudžiamosios, tiek administracinės bylos aplinkybes.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 5PM190415 ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 1A-312 teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčijamu Kauno TM sprendimu pareiškėjas buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei ir muitinėje įregistruota solidari mokestinė prievolė pareiškėjui – 4 080 Eur muito mokestis, 61 144 Eur akcizų mokestis, 15 185 Eur pridėtinės vertės mokestis, 5 521 akcizų mokesčio delspinigiai, 1 371 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai – kurią skolininkai įpareigoti sumokėti. Muitinės departamento sprendimu Kauno TM sprendimas buvo patvirtintas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu ginčijamus Kauno TM ir Muitinės departamento sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taigi pareiškėjas teisėtumo aspektu ginčija Kauno TM ir Muitinės departamento sprendimus, kuriais pareiškėjas įpareigotas sumokėti skolą muitinei, tačiau pareiškėjas neginčija apskaičiuotos muitinei skolos sumos dydžio visiems solidariems skolininkams pagrįstumo.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas ir nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalį bei 199 straipsnio 1 dalį (kontrabanda), pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį (muitinės apgaulė) kaip padėjėjas bei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas). Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautoju, sudarė sąlygas bei padėjo kitiems asmenims įvykdyti kontrabandą bei neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.
Tarybos 1992 m. spalio 12 d. Reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 nustatyto Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką.
Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Kauno TM, vadovaudamasi baudžiamajame įsakyme nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai pripažino, kad cigaretės buvo įvežtos į Lietuvos Respubliką neteisėtai.
Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką skolininkai muitinei laikomi ir bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Tam, kad asmuo būtų pripažintas skolininku pagal minėtą nuostatą, reikia, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, kurių pirmoji yra objektyvi, t. y. dalyvavimas įvežant, o antroji subjektyvi, t. y. asmenys turi būti sąmoningai dalyvavę neteisėtai įvežant prekes (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Ministerie van Financi?n prieš Merabi Papismedov ir kt., C-195/03, ECLI:EU:C:2005:131, 40 punktas; 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą byloje Oliver Jestel prieš Hauptzollamt Aachen, C-454/10, ECLI:EU:C:2011:752, 15 punktas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra išaiškinęs, jog Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, jog asmuo būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1773-662/2015). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją nurodytų cigarečių, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga vertinant, ar pareiškėjas pripažintinas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrosios įtraukos taikymo prasme. Nustatyta, kad pareiškėjas nors betarpiškai prekių įvežimo veiksmų neatliko, tačiau, veikdamas organizuotoje grupėje, atliko padėjėjo vaidmenį, ir tuo prisidėjo prie neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas konstatuoti pirmosios sąlygos buvimą nagrinėjamu atveju.
Taip pat iš baudžiamajame įsakyme nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad, sudarydamas sąlygas ir padėdamas kitiems asmenims įvykdyti kontrabandą bei neteisėtai disponuodamas akcizais apmokestinamomis prekėmis, pareiškėjas neabejotinai suprato ir žinojo, jog jos į Lietuvos Respubliką įvežtos nelegaliai. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju įgyvendinta ir 202 straipsnio 3 dalies antrosios įtraukos subjektyvioji sąlyga, t. y. pareiškėjas sąmoningai dalyvavo neteisėtai įvežant prekes.
Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti pareiškėją muitinės skolininku vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąja įtrauka.
Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnis nustato, kad skolininkas yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktas), o skola muitinei – asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą (Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9 punktas). Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis).
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d.) (toliau – ir PVM įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad importo PVM objektu yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. PVM įstatymo 94 straipsnio 3 dalis numato, kad importo PVM privalo sumokėti importuotojas, o šio įstatymo 2 straipsnio 25 dalis nustato, kad importuotojas – tai asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos.
Akcizų įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d.). 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes, o 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad prievolė mokėti akcizus šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju tenka importuotojui. Importuotoju laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai žemės ūkio ar kitos rinkliavos. Kai akcizais apmokestinamos prekės importuojamos neteisėtai, prievolė mokėti akcizus tenka bet kuriam asmeniui, dalyvavusiam neteisėtai importuojant šias prekes.
Vadovaujantis minėtomis Bendrijos muitinės kodekso, PVM įstatymo ir Akcizų įstatymo nuostatomis, konstatuotina, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog prekės yra neteisėtai importuotos Lietuvos Respublikoje, akcizą ir importo PVM turi sumokėti asmenys, kurie pagal Bendrijos muitinės kodeksą laikomi asmenimis, turinčiais sumokėti importo skolą muitinei. Nagrinėjamoje byloje pripažinus pareiškėją skolininku muitinei, jis pripažintinas ir importo PVM bei akcizų mokesčio mokėtoju.
Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktas numato, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Iš šios teisės normos matyti, kad lemiamą reikšmę jos taikymui turi aplinkybė, kad neteisėtai įvežtos prekės buvo (yra) sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje pateikta samprata „neteisėto įvežimo metu“ turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad prekių sulaikymas turi įvykti pirmosios Bendrijos muitų teritorijos patikros posto teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-250/2012).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad neteisėtai įvežtos cigaretės buvo sulaikytos ne pirmosios Bendrijos muitų teritorijos patikros posto teritorijoje, o paimtos iš jų laikymo vietos – Šalčininkų m., Vytauto g. 13, esančiame garaže ir automobilyje. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad aplinkybė, jog neteisėtai įvežtos prekės (cigaretės) į apyvartą nepateko, nėra pagrindas pripažinti pareiškėjo skolą muitinei išnykusia. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad reikalavimas mokėti importo PVM ir akcizų mokesčius akivaizdžiai nepagrįstas, nes neteisėtai įvežtos prekės nepateko į apyvartą, yra neteisingas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl solidariosios muitinės skolininkų pareigos yra išaiškinęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad, jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nustatydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Spedition Ulustrans, Uluslararasi Nakliyat ve. Tic. A.S. Istanbul prieš Finanzlandesdirektion für Oberösterreich, C-414/02, ECLI:EU:C:2004:551, 31 punktas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-840/2013).
Šiuo atveju pareiškėjas nuteistas baudžiamojoje byloje dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) kartu su kitais asmenimis, todėl pagrįstai pripažinta, kad jo mokestinė prievolė yra solidari su kitais nuteistais asmenimis, nepriklausomai nuo pareiškėjo vaidmens darant nusikalstamą veiką.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011 išaiškinta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem (už tą patį nusikaltimą draudimas bausti du kartus) principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas).
Pažymėtina, kad pareiškėjui skundžiamais Kauno TM ir Muitinės departamento sprendimais buvo priskaičiuotos tik muito ir mokesčių sumos bei jų delspinigiai. Mokestinė atsakomybė, t. y. bauda, pareiškėjui nagrinėjamu atveju nebuvo taikyta.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokyklos reikalavimas pareiškėjui atlyginti 5 413,10 Eur mokymosi išlaidų yra sutartinė prievolė, kuri neturi nieko bendro su kriminalinio pobūdžio sankcija Konvencijos prasme, o paties šio reikalavimo pagrįstumas negali būti ginčo dalyku administracinėje byloje (ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir non bis in idem principo taikymo kriterijus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad priimant skundžiamus sprendimus buvo pažeistas non bis in idem principas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sunki finansinė pareiškėjo padėtis negalėjo būti pagrindas ginčijamais sprendimais pareiškėją nepripažinti skolininku muitinei ar įpareigoti jį sumokėti mažesnę skolos muitinei sumą. Pabrėžtina, kad pareiškėjo atleidimo nuo mokestinės prievolės ar jos sumažinimo klausimas gali būti sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjui padavus atitinkamus prašymus mokesčių administratoriui.
Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Kauno TM ir Muitinės departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.