Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. V. gynėjo advokato A. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo O. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį areštu 50 parų.

Iš nuteistojo O. V. L. L. priteista 400 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško prievolės įvykdymo.

Iš nuteistojo O. V. priteista 39,84 Eur ir 293,33 Eur proceso išlaidų Valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. O. V. nuteistas už tai, kad 2022 m. rugsėjo 6 d. apie 18.50 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), suduodamas kumščiu L. L. vieną smūgį į kairę veido pusę sukėlė nukentėjusiajai L. L. fizinį skausmą, padarė poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą kairės akies vokuose, junginės kraujosruvą kairėje akyje, odos nubrozdinimus nosies srityje, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo O. V. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu yra keliamas klausimas dėl nuteistojo O. V. kaltės, nurodant, jog jis nukentėjusiąją L. L. netyčia pastūmė alkūne, jog negalėjo vienu smūgiu sukelti jai visų veido srityje nustatytų sužalojimų. Taip pat, apeliaciniame skunde nurodyta, jog nuteistojo veika turėtų būti pripažinta mažareikšme. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo O. V. kaltės

6. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Nors nusikalstamos veikos motyvas ir nėra BK 140 straipsnyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

7. Nuteistasis O. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino ir parodė, kad nukentėjusiąją tik atstūmė alkūne ir nors galėjo alkūne pataikyti nukentėjusiajai į veido sritį, tačiau jis nukentėjusiosios nesužalojo, nurodė, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati. Neigdamas savo kaltę nuteistais apeliaciniame skunde nurodė, kad pagal nukentėjusiosios parodymus, jog jis jai rankos kumščiu į veido sritį trenkė tik vieną kartą, nukentėjusiajai negalėjo būti padaryti sužalojimai trijose skirtingose veido vietose. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nuteistojo O. V. kaltė buvo įrodyta įvertinus byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patikrintų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino ne tik paties nuteistojo duotus parodymus, tačiau ir nukentėjusiosios L. L., liudytojų A. G., A. S., E. V. duotus parodymus ir rašytinius įrodymus (specialisto išvadą, tarnybinius pranešimus, akistatos protokolą ir kt.). Nors apeliaciniame skunde nurodyta, jog nukentėjusiosios parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs, tačiau pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas įvertinus ne tik nukentėjusiosios duotus parodymus, tačiau ir kitus byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu įvertintus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios duotus parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių įvertino ne atsietai, o sugretinęs juos su byloje surinktų įrodymų visuma, kuri neleidžia daryti išvados, jog nukentėjusioji nuteistąjį apkalba. Be pačios nukentėjusiosios duotų parodymų, jog jai nustatyti sužalojimai padaryti nuteistojo neteisėtais veiksmais, suduodant smūgį rankos kumščiu į veido sritį, liudytoja A. S. parodė, jog po įvykio bendravo su nuteistojo ir nukentėjusiosios dukra, kuri patvirtino, jog jos tėvas (nuteistasis) trenkė jos mamai (nukentėjusiajai), jog dėl to, nukentėjusiajai bėgo kraujas. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu taip pat buvo pagarsinti ir liudytojo A. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog bendraujant su nukentėjusiąja iškart po įvykio, ant nukentėjusiosios veido, kairėje veido pusėje, buvo matyti kraujosruva. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, byloje esanti specialisto išvada taip pat neprieštarauja nukentėjusiosios duotiems parodymams, jog jai padaryti sužalojimai veido srityje buvo nuteistojo O. V. nusikalstamų veiksmų padarinys. Nors nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad visi nukentėjusiajai L. L. nustatyti sužalojimai (poodinė kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimas kairės akies vokuose, junginės kraujosruva kairėje akyje, odos nubrozdinimas nosies srityje) buvo padaryti nuteistajam suduodant vieną smūgį nukentėjusiajai alkūne, tačiau ši nustatyta aplinkybė neprieštarauja specialisto išvadai. Iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai buvo padaryti kietu buku (bukabriauniu) daiktu ar paviršiumi, galimai suduodant kumščiu ar panašiai, mažiausiai 1 trauminio poveikio į kairę veido pusę pasėkoje. Nukentėjusioji taip pat parodė, jog nuteistasis įvykio metu jai kumščiu sudavė tik vieną kartą. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistasis, suduodamas vieną smūgį, negalėjo sukelti nukentėjusiajai visų trijų jai veido srityje nustatytų sužalojimų. Be to, specialisto išvadoje nurodyta ir tai, kad nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija sudaro mažą tikimybę, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti pati griūdama. Todėl atmetami kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti užkliuvusi namo dalyje, kurioje atliekami remonto darbai ar užkliuvusi už iškilusiais akmenimis dekoruotos sienos. Objektyvių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

8. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo O. V. kaltės nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodyti liudytojos E. V. duoti parodymai. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja E. V. parodė, jog nukentėjusiosios veide, dar prieš nagrinėjamą įvykį buvo matyti patinimas (mėlynė). Pastebėtina, jog nors liudytoja E. V. šiuos savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino kaip teisingus pirmosios instancijos teisme, tačiau teismo posėdžio metu parodė nepamenanti ar L. L. įvykio dieną buvo sužalota dar prieš nagrinėjamą įvykį. Svarbu ir tai, jog liudytoja E. V. yra nuteistojo motina, todėl negali būti atmetama galimybė dėl jos suinteresuotumo bylos baigtimi. Liudytojos E. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos ji tvirtino teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, negali būti vertinami atsietai nuo kitų byloje surinktų įrodymų, be to, jie nepatvirtina nuteistojo versijos, jog nukentėjusioji buvo susižalojusi dar iki įvykio, o kiti sužalojimai jai galėjo atsirasti jai pačiai susižalojus (nugriuvus ir kt.). Vertinant šią nuteistojo pateiktą versiją svarbūs ir byloje esantys policijos pareigūnų „Body“ vaizdo fiksavimo kameromis daryti vaizdo įrašai bei jų apžiūrų protokolai. Užfiksuota, jog nuteistasis O. V., iškart po įvykio, bendraudamas su policijos pareigūnais patvirtino, kad trenkė nukentėjusiajai alkūne į veido sritį, dėl ko nukentėjusiosios veide buvo matomas sužalojimas – „iš alkūnės čia biški prakirtau ir fanaras yra“ (1 t., b. l. 80–83). Matyti, jog pats nuteistasis, iškart po įvykio bendraudamas su policijos pareigūnais, patvirtino, jog savo veiksmais sužalojo nukentėjusiąją, o jo apibūdinti nukentėjusiajai padaryti ir iškart po įvykio buvę matomi sužalojimai („prakirtimas“ ir „fanaras“) atitinka ir dalį minėtoje specialisto išvadoje nurodytų nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų. Nors nuteistasis tiesiogiai nepripažino, jog trenkė nukentėjusiajai į veido sritį rankos kumščiu, tačiau matyti, jog paties nuteistojo pateikta versija apie tai, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, prieštarauja byloje esantiems objektyviems įrodymams. Priešingos išvados daryti neleidžia ir apeliacinio skundo argumentai, jog iš byloje esančios nukentėjusiosios nuotraukos, darytos prieš nagrinėjamą įvykį, jos veide jau buvo matomi sužalojimai. Pastebėtina, jog šiuos nuteistojo argumentus pagrįstai atmetė ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodęs, kad iš nukentėjusiosios pateiktos nuotraukos, darytos įvykio dieną dar prieš nagrinėjamą įvykį, jos veide akivaizdžių sužalojimų nebuvo matyti. Paties nuteistojo policijos pareigūnams nurodytos įvykio aplinkybės iš esmės patvirtina jam pareikštame kaltinime nurodytas įvykio aplinkybes, t. y. nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmą, jog tai nebuvo netyčinių nuteistojo veiksmų ar pačios nukentėjusiosios neatsargaus elgesio (nukritimo) padarinys. Apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistasis neturėjo tiesioginio tikslo suduoti nukentėjusiajai yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, jog nuteistasis O. V. vieną kartą rankos kumščiu trenkė nukentėjusiajai į veido sritį. Šias nuteistajam pareikštame kaltinime nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiosios duoti parodymai, tačiau ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Aplinkybių, patvirtinančių nuteistojo nurodytą įvykio versiją, kad jis nukentėjusiajai sudavė to nenorėdamas, jog savo veiksmais negalėjo nukentėjusiajai sukelti visų jai nustatytų sužalojimų, nenustatyta. Todėl negalima teigti, jog nuteistasis, suduodamas smūgį nukentėjusiajai, galėjo nenumatyti galinčių kilti padarinių nukentėjusiosios sveikatai. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo parodymus dėl nagrinėjamo įvykio, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios duotais parodymais, liudytojų duotais parodymais, specialisto išvada bei kitais byloje surinktais ir patikrintais įrodymais, kurie pagrįstai pripažinti kaip objektyvūs nuteistojo kaltę pagrindžiantys įrodymai.

9. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo O. V. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, jog nuteistasis tyčinių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko, nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Todėl spręstina, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pagrindo nėra.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

10. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021).

11. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, Nr. 2K-581/2014, Nr. 2K-299-648/2015).

12. Nagrinėjamoje atveju nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimu kairės akies vokuose, junginės kraujosruva kairėje akyje, odos nubrozdinimais nosies srityje. Neabejotina, jog ši nukentėjusiajai padaryta žala, kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, yra reikšminga, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Be to, nukentėjusioji, dėl jai padarytos neturtinės žalos, pasireiškusios patirtu stresu, įvairiais nepatogumais bei rūpesčiais, patirtu fiziniu skausmu, pareiškė civilinį ieškinį, kuris buvo tenkintas iš dalies. Nuteistojo atlikti veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais ir nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, be kita ko, tuomet, kai smurtinius kaltininko veiksmus sukelia provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių nuteistojo O. V. veiksmų pavojingumą, nenustatyta. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad pati nukentėjusioji, bandydama apkabinti nuteistąjį iš nugaros, išprovokavo nuteistojo neteisėtus veiksmus, tačiau tai nesudaro pagrindo pateisinti fizinio smurto naudojimą. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog savo veiksmais nuteistasis nesiekė sužaloti nukentėjusiąją, ar kitos nagrinėjamo įvykio aplinkybės, nesudaro pagrindo pripažinti padarytą nusikalstamą veiką kaip mažareikšmę BK 37 straipsnio prasme ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl neturtinės žalos dydžio.

13. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis (400 Eur), vadovaujantis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis, yra neproporcingai didelis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajai priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio įvertino, jog dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų ji patyrė stresą, turėjo įvairių nepatogumų bei rūpesčių, patyrė fizinį skausmą. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, jog nusikalstama veika prieš nukentėjusiąją truko trumpą laiko tarpą, nukentėjusioji veikos padarymo prieš ją metu pati buvo neblaivi, sužalojimas padarytas abipusio konflikto metu, dėl ko nukentėjusiosios prašyta priteisti pinigų suma neturtinei žalai atlyginti buvo sumažinta. Pastebėtina, jog naujų aplinkybių, kurios nuteistojo manymu, sudarytų pagrindą sumažinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, ir kurios nebūtų įvertintos pirmosios instancijos teismo, apeliaciniame skunde nėra nurodyta. Be to, pats nuteistasis teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, nors savo kaltės nepripažino, tačiau su nukentėjusiosios pareikštu civiliniu ieškiniu 800 Eur sumai sutiko. Matyti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ne tik nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje dėl jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo nurodytas aplinkybes, tačiau ir pačios nukentėjusiosios elgesį nagrinėjamo įvykio kontekste.

14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, teisingai įvertino visus neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingus kriterijus ir tinkamai nustatė nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį. Mažinti jau priteistos neturtinės žalos dydžio pagrindo nėra. Nagrinėjamu atveju priteistas neturtinės žalos dydis nėra neproporcingai didelis ar neadekvatus, pažeidžiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, o yra realiai paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl proceso išlaidų

15. Apeliacinės instancijos teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, iš kurios matyti, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos už gynėjo advokato A. L. teiktą teisinę pagalbą nuteistajam O. V. sudaro 93,33 Eur, šias išlaidas prašant išieškoti valstybės naudai bei prašymas palikti minėtą prašymą dėl išlaidų priteisimo nenagrinėtu.

16. Iš bylos taip pat matyti, kad apeliacinį skundą parengė nuteistojo O. V. gynėjas advokatas A. Š. bei tai, kad O. V. buvo suteikta valstybės garantuojama ir apmokoma antrinė teisinė pagalba atleidžiant jį nuo bylinėjimosi išlaidų 100 procentų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas baudžiamojoje byloje, paliktinas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo O. V. apeliacinį skundą atmesti.

Palikti nenagrinėtu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymą valstybės naudai priteisti 93,33 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.