Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. P., jo ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų A. P. bei IĮ „A“ atstovui advokatui Algirdui Putnai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. (E. M.) ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų A. P., L. P., IĮ „A“ atstovo advokato Algirdo Putnos apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 214 straipsnio 1 dalį (V. P. epizodas) – 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (V. P. epizodas) – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį (V. P. epizodas) – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (V. P. epizodas) – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, J. M. (E. M.) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. M. (E. M.) paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas J. M. (E. M.) suėmimo ikiteisminio tyrimo metu laikas nuo 2020 m. liepos 21 d. iki 2020 m. spalio 8 d., vieną suėmime išbūtą dieną prilyginant 1 (vienai) laisvės atėmimo dienai.

J. M. (E. M.) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas:

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį, BK 198¹ straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (D. M. epizodas);

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį, BK 198¹ straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (A. P., L. P. ir IĮ „A“ epizodas).

Civilinės ieškovės V. L. ieškinys tenkintas visiškai ir iš J. M. (E. M.) priteistas 9 900 (devynių tūkstančių devynių šimtų) eurų turtinės žalos atlyginimas V. L. naudai.

Civilinių ieškovų D. M., L. P., A. P., IĮ „A“ ieškiniai atmesti.

Kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintos.

Užstato davėjui O. Z. grąžintas 5 000 (penkių tūkstančių) eurų užstatas, kuris buvo sumokėtas į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sąskaitą 2020 m. spalio 6 d.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 6 dalimi, nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, bylą perduoti prokurorui, kad prokuroras imtųsi priemonių nusikalstamas veikas padariusiam (padariusiems) asmeniui (asmenims) nustatyti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

9. Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų A. P., L. P., IĮ „A“ (toliau – ir apeliantai) atstovas advokatas Algirdas Putna prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. balandžio 13 d. nuosprendį panaikinti dalyje, kurioje nuteistasis E. M. buvo išteisintas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (A. P., L. P. ir IĮ „A“ epizodas) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – pripažinti J. M. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus A. P., L. P. ir IĮ „A“ epizode, bei pilnai patenkinti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas tenkintinas.

Nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų A. P., L. P., IĮ „A“ atstovo advokato Algirdo Putnos apeliacinis skundas atmestinas.

4. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog Skundžiamu nuosprendžiu J. M., be kita ko, dėl jam pareikštų kaltinimų D. M. epizode buvo išteisintas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog šioje dalyje nei valstybinis kaltintojas, nei nukentėjusysis D. M. nuosprendžio neskundė, bei į BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios apeliacinę instanciją riboja pabloginti nuteistojo padėtį nesant prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundų, teisėjų kolegija šioje Skundžiamo nuosprendžio dalyje nepasisako.

Dėl nuteistojo J. M. apeliacinio skundo

5. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirmiausia akcentuoja, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima reikalauti įstatymo atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis BPK 44 straipsnio 6 dalimi, kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas, todėl teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais.

6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais vadovaujantis dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, darytinos. Nagrinėjamu atveju J. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija įrodymų vertinimo aspektu, nesutikdamas su Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad būtent jis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi bei įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, joje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl J. M. kaltumo yra pagrįsta, nepakanka. Konstatuotina, jog žemesnės instancijos teismas, kaip pagrįstai nurodyta nuteistojo apeliaciniame skunde, netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog J. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Todėl Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir J. M. atžvilgiu priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

7. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė, prisijungė prie internetinės bankininkystės sistemos, inicijavo keturias finansines operacijas bei sukčiavo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog J. M., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su Pravieniškių pataisos namuose bausmę atliekančiais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir turėdamas tikslą savo ir kitų asmenų naudai apgaule įgyti svetimą turtą, pasinaudojo nenustatytų tyrimo asmenų apgaule įgytais neviešais elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenimis, pakankamais finansinėms operacijoms inicijuoti – V. P. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ banke naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenimis, kuriuos neteisėtai laikė, neteisėtai prisijungė prie internetinės bankininkystės sistemos, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos duomenis, save identifikuodamas kaip teisėtą duomenų naudotoją, susisiekęs su kriptovaliuta prekiaujančiu A. A. ir susitarė dėl kriptovaliutos pirkimo, neteisėtai inicijavo keturias finansines operacijas, t. y. atliko keturis bankinius pavedimus, viso bendrai 9 900 (devynių tūkstančių devynių šimtų) eurų sumai, iš V. P. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į A. A. priklausančią banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke, ir pastarajam, nesuvokiant, kad atlieka finansinę operaciją su nusikalstamu būdu įgytais pinigais, minėtą pinigų sumą konvertavus į BTC bei pervedus ją į J. M. naudojamą užsienio finansinėje įstaigoje „Freewallet“ registruotą BTC piniginę Nr. (duomenys neskelbtini), J. M. 9 900 (devynių tūkstančių devynių šimtų) eurų sumą užvaldė.

8. Kaip matyti iš ginčijamame nuosprendyje pateiktos argumentacijos, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, J. M. kaltę dėl šio procesinio sprendimo 17 punkte nurodytų faktinių aplinkybių, t. y. jog J. M. žinojo, kad 9 900 (devyni tūkstančiai devyni šimtai) eurų yra gaunami neteisėtu būdu, norėjo taip veikti, žinojo, kad kiti asmenys, prisistatydami banko darbuotoju ir policijos pareigūnu, iš nukentėjusiojo V. P. išviliojo prisijungimo prie nukentėjusiojo elektroninės bankininkystės duomenis, taip pat duomenis, reikalingus mokėjimo operacijai atlikti, žinodamas, kad minėti duomenys gauti neteisėtu būdu, juos panaudojo prisijungimui prie nukentėjusiojo banko paskyros ir inicijavo finansines operacijas – pinigų pervedimus iš nukentėjusiojo sąskaitos į A. A. sąskaitą, o vėliau A. A. pervedė bitkoinus į kaltinamojo piniginę Nr. (duomenys neskelbtini), iš esmės grindė dviem įrodymais – tuo, kad minėta BTC piniginė Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė nuteistajam J. M., bei jog tuo pačiu metu, kai nenustatyti asmenys telefonu kalbėjo su nukentėjusiuoju V. P., nuteistasis bendravo su A. A. dėl kriptovaliutos pirkimo. Tokiu būdu, siekiant patikrinti Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas aptaria ir iš naujo vertina įrodymus, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas dėl nuteistojo J. M. kaltės padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus, bei kitus baudžiamojoje byloje esančius duomenis.

11. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad „Freewallet“ registruota BTC piniginė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo registruota el. pašto adresu – (duomenys neskelbtini), paskyros sukūrimo data – 2017 m. gruodžio 30 d., naudotojo vardas – (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 78–81, 93–94). Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2020 m. spalio 1 d. tarnybiniame pranešime be kita ko nurodyta, kad prie BTC piniginės Nr. (duomenys neskelbtini) buvo jungiamasi iš IP adresu, kurie buvo priskirti UAB „Tele2“ išankstinio apmokėjimo mobiliojo ryšio telefono numeriui (duomenys neskelbtini), kurio naudojosi J. M., gimęs (duomenys neskelbtini). Bendrovė „Google“ tyrimo metu pateikė informaciją apie el. paštą (duomenys neskelbtini), paskyros ID (duomenys neskelbtini), pavadinimas (duomenys neskelbtini), atkuriamasis paštas: (duomenys neskelbtini). Atlikus IP prijungimų analizes gauta duomenų, kad J. M., gimęs (duomenys neskelbtini), naudojasi BTC pinigine Nr. (duomenys neskelbtini) ir el. paštu (duomenys neskelbtini), kuris nurodytas BTC piniginės registracijos metu (12 t., b. l. 14–27). Nurodyti ikiteisminio tyrimo metu gauti ir išanalizuoti duomenys, priešingai negu valstybinis kaltintojas tvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, jog kriptovaliutos piniginė, kurios valdymą pripažino nuteistasis, nebuvo registruota jo vardu, patvirtina J. M. parodymus apie tai, jog jam priklausė BTC piniginė Nr. (duomenys neskelbtini), kurią įsigijo prieš 6-7 metus, el. paštas (duomenys neskelbtini), telefono numeris (duomenys neskelbtini) ir jis naudojosi slapyvardžiu (duomenys neskelbtini). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog aplinkybę apie apelianto naudojamą slapyvardį (duomenys neskelbtini) patvirtino ir liudytoju apklaustas V. V., apylinkės teisme paaiškindamas, jog (duomenys neskelbtini) yra jam žinomas J. M. slapyvardis, jis (J. M.) taip registruotas ir „Facebook“, J. M. taip pasivadino prieš kokius aštuonerius metus (2021 m. gruodžio 21 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 19 t., b. l. 85–88). Kitą apelianto nurodomą aplinkybę apie tai, jog yra keitęsis (konvertavęs) pinigines lėšas į kriptovaliutą pas A. A., patvirtina ir paties A. A. ikiteisminio tyrimo metu pateiktas susirašinėjimas, vykęs tarp pastarojo ir asmens, pasivadinusio (duomenys neskelbtini) (J. M.). Iš minimo asmenų pokalbio (susirašinėjimo) matyti, jog dar iki lapkričio 11 d., t. y. kaltinime inkriminuotu metu vykusio susirašinėjimo ir derybų dėl pinigų keitimo į kriptovaliutą, kurio, kaip minėta, neneigia ir pats apeliantas, J. M. kreipėsi į A. A. spalio 25 d., lapkričio 1 d., lapkričio 2 d., lapkričio 8 d., buvo deramasi dėl piniginių lėšų keitimo į BTC, pervedimų (3 t., b. l. 97–98, 99–100). Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad iš „Freewallet“ pateikto sistemoje užregistruotų naudotojo operacijų sąrašo ir IP sesijų įrašų matyti, jog BTC piniginėje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atliekama daug operacijų, ir prieš ir po kaltinime nurodyto laikotarpio, be kita ko, ir iš IP adresų: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurie buvo suteikti UAB „Tele2“ klientui, kurio numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo kaip minėta naudojosi J. M. (9 t., b. l. 123–125; 10 t., b. l. 6–12; 13 t., b. l. 35–36). Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina nuteistojo parodymus, jog per 5-6 metus minimoje kriptovaliutos piniginėje buvo atliekama daug operacijų ir nepaneigia, o priešingai tik dar labiau sustiprina apeliacinės instancijos teismo įsitikinimą, kad J. M. tik tarpininkavo derinant piniginių lėšų keitimą į kriptovaliutą.

22. Teisėjų kolegija, pasisakydama apie J. M. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje, akcentuoja, jog šioje kaltinimo dalyje J. M. veiksmai nenurodyti. Kaltinime nurodoma, kad nukentėjusiajam V. P. skambino ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl J. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje iš esmės preziumuojama, t. y. nurodoma, kad J. M. veikė ne vienas, o su kitais mažiausiai dviem asmenimis, norėjo taip veikti, žinojo apie nenustatytų asmenų veiksmus, ir padaryta išvada, kad nuteistasis su kitais asmenimis veikė bendrininkų grupėje, darydamas, be kita ko, ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje. Taigi pirmosios instancijos teismas nuteistojo J. M. veiksmus vertino ne atskirai, o bendrame kontekste pagal BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytą kaltinimą, jų atskirai neišskyrė, nevertino ir nemotyvavo argumentų kuo pasireiškė nuteistojo kaltė. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog nukentėjusiajam V. P. buvo skambinama iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), kurio išklotinių duomenimis nustatyta, kad tikėtina, jog jis veikė iš Pravieniškių pataisos namų. Vis tik vien ta aplinkybė, kad nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu J. M. atlikinėjo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę būtent Pravieniškių pataisos namuose, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad jis žinojo, turėjo bendrą tikslą ir veikė bendra tyčia su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule įgyjant neviešus elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms inicijuoti, ir juos neteisėtai laikė iki jų panaudojimo. J. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad viename lokaliniame sektoriuje, kuriame jis gyveno, apie 10 sekcijų (kambarių), kiekviename kambaryje nuo 15 iki 25 žmonių, visos durys atidarytos, visi kažkur bėgioja, laksto kažkur, kažką daro (2022 m. birželio 15 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 21 t., b. l. 100–102). Nuteistojo nurodomas aplinkybes apie pataisos namuose buvusias sąlygas iš esmės patvirtina ir kratos protokole bei fotolentelėje užfiksuoti duomenys, t. y. kambariuose būdavo mažiausiai po dešimt lovų, kiekvienas bausmę atliekantis asmuo turėjo savo asmeninius daiktus (16 t., b. l. 34–79). Baudžiamojoje byloje nenustačius, kas iš Pravieniškių pataisos namų, naudojantis telefono numeriu (duomenys neskelbtini), skambino nukentėjusiajam V. P., nesant jokių neginčijamų ir objektyvių J. M. kaltumo įrodymų apie tai, kad jis žinojo apie neteisėtai įgyjamus bei laikomus elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis ir veikė vieningai su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, negalima daryti neginčijamos išvados dėl apelianto kaltės padarius BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje taip pat nesurinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent J. M., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su Pravieniškių pataisos namuose bausmę atliekančiais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą savo ir kitų asmenų naudai apgaule įgyti svetimą turtą, naudodami mobiliojo ryšio telefoną „Huawei RIO-L01”, IMEI (duomenys neskelbtini), į kurį buvo įdėta išankstinio apmokėjimo SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), su interneto naršyklės programa, iš internetinės prieigos, kurios IP adresas (duomenys neskelbtini), panaudodamas neteisėtai įgytus nukentėjusiojo V. P. AB „Swedbank“ sąskaitos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, neteisėtai prisijungė prie internetinės bankininkystės sistemos ir inicijavo keturias finansines operacijas – bankinius pavedimus iš V. P. banko sąskaitos viso bendrai 9 900 (devynių tūkstančių devynių šimtų) eurų sumai į A. A. priklausančią banko sąskaitą. J. M. teigė, jog nesijungė prie svetimų sąskaitų ir nematė, ar kiti asmenys jungėsi, jis atliko tik tarpininkavimo funkciją, susisiekė ir su A. A. suderino pinigų keitimą į kriptovaliutą, nežinojo, kad A. A. pervedamos piniginės lėšos yra gautos neteisėtu būdu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu ši apelianto pateikiama įvykio versija nebuvo paneigta. Jau buvo minėta, jog nuteistojo kaltė, be jau minėtos kriptovaliutos piniginės Nr. (duomenys neskelbtini) priklausomybės, grindžiama išimtinai tik tuo, kad kai nenustatytas asmuo telefonu kalbėjo su nukentėjusiuoju V. P., J. M. bendravo su A. A. ir derino pinigų keitimą į kriptovaliutą, tačiau nesant kitų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių apelianto kaltę, vien šio fakto nepakanka konstatuoti, jog J. M. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, ir tokie duomenys negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu.

24. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, jog prie V. P. internetinės bankininkystės sistemos, o būtent sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), buvo juntasi 2019 m. lapkričio 11 d. 15 val. 39 min., naudojantis mobiliojo ryšio telefonu „Huawei RIO-L01”, IMEI (duomenys neskelbtini), į kurį buvo įdėta išankstinio apmokėjimo SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), su interneto naršyklės programa, iš internetinės prieigos, kurios IP adresas (duomenys neskelbtini) (9 t., b. l. 1–2). Iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuris buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką, 2019 m. lapkričio 15 d. 10 val. 50 min. buvo skambinta į telefono numerį (duomenys neskelbtini) (9 t., b. l. 86 l;, 5 t. b. l. 1–2). Ikiteisminio tyrimo metu, atlikus procesinius veiksmus, nustatyta, jog telefono numeris (duomenys neskelbtini) priklauso R. D. (5 t., b. l. 8–10). R. D. nurodė, jog telefono numeriu (duomenys neskelbtini), kuris buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką, naudojasi bausmę įkalinimo įstaigoje atliekantis A. S., kuris 2019 metais lapkričio mėnesį prašė jos nuimti pinigų, jai pervestų į „Perlo“ terminalą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad A. S. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl kartu su J. M. vykdytų sukčiavimų D. M. ir V. P. atžvilgiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį nutrauktas BPK 212 straipsnio 2 dalies pagrindu, konstatavus, kad nesurinkta pakankamai duomenų dėl A. S. dalyvavimo tiriamų nusikalstamų veikų padaryme (18 t., b. l. 48–52), todėl A. S. veiksmai nėra revizuojami. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroro išsakytas argumentas, kad nuteistasis J. M. šioje dalyje sprendimo (ikiteisminio tyrimo nutraukimo A. S. atžvilgiu) neskundė, negali būti vertinamas kaip pagrįstas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad ne tik tai, jog BPK 214 straipsnio 3 dalyje nenustatyta pareiga prokurorui apie vienam iš įtariamųjų nutrauktą ikiteisminį tyrimą pranešti kitam įtariamajam byloje (nors nagrinėjamu atveju J. M. ir buvo pranešta (18 t., b. l. 61–62)), tačiau ir tai, kad BPK nenumatyta galimybė įtariamiesiems skųsti prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą kitiems įtariamiesiems (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A 200 478/2023, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 9 d. nutartis byloje Nr. IBPS-V-1265258-23, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis byloje Nr. 02-7-00011-22).

25. Kartu teisėjų kolegija, pritardama J. M. apeliacinio skundo argumentams, akcentuoja, kad iš AB „Swedbank“ rašto Nr. S/2638 matyti, kad iš V. P. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimų sąraše buvo sukurtas ir išsaugotas 1 500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų pavedimas į A. P. banko sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini) (suma 1 500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų) 2019 m. lapkričio 11 d. 16:22:24 iš IP (duomenys neskelbtini). Duomenų, kodėl minėtas mokėjimas nebuvo atliktas, bankas neturi (2 t., b. l. 141). Taigi iš tos pačios internetinės prieigos adreso IP (duomenys neskelbtini) ir tuo pačiu laikotarpiu 2019 m. lapkričio 11 d. 16:22:24, kurie nurodyti ir J. M. pareikštame kaltinime, o būtent, kad nuteistasis jam inkriminuotus veiksmus atliko 2019 m. lapkričio 11 d. nuo 15 val. 31 min. iki 16 val. 29 min., iš IP adreso (duomenys neskelbtini), į kurį buvo įdėta išankstinio apmokėjimo SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), kuria naudojosi A. S., iš V. P. sąskaitos buvo inicijuojama dar viena neteisėta operacija, kuri dėl nenustatytų priežasčių nebuvo atlikta, tik jau nebe į A. A. sąskaitą, o į A. P. A. P. apklausiamas paaiškino, kad savo banko sąskaita buvo leidęs naudotis pažįstamam D. S.. Nei vienas iš apklaustų asmenų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei žemesnės instancijos teisme nebuvo patvirtinę ir (ar) nurodę, kad J. M. būtų dalyvavęs nusikaltimų padaryme ar kitokiu būdu bendrininkavęs. Paminėtų duomenų visumos pakanka tam, kad kiltų abejonės, ar J. M. iš tiesų yra tas asmuo, kuris atliko jam kaltinime inkriminuotus ir pirmosios instancijos teismo konstatuotus veiksmus. Akcentuotina, kad duomenų, kuriais vadovaujantis galima tik manyti, kad nusikalstamos veikos galėjo būti įvykdytos, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Kartu šiame kontekste, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog valstybinio kaltintojo teiginiai, kad J. M. atžvilgiu yra nagrinėjamos ir kitos baudžiamosios bylos, susijusios su jo galimu dalyvavimu darant analogiškos veikas ar veikas, panašias savo specifika, kaip ir nagrinėjamu atveju, negali būti vertinami kaip apkaltinantys apeliantą ir neturi įrodomosios vertės grįsti J. M. kaltę. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nepasisakys dėl Skundžiamame nuosprendyje akcentuotos aplinkybės apie pinigų mokėjimų operacijos paskirties nurodymą „Dovana“, kadangi baudžiamojoje byloje nenustatytas konkretus asmuo ar asmenys neteisėtai inicijavę (inicijavęs) keturis bankinius pavedimus iš nukentėjusiojo V. P. sąskaitos, o neįrodžius, kad apeliantas atliko mokėjimų operacijas ar žinojo apie pervedamų pinigų kilmę, tokia aplinkybė apie mokėjimo paskirties pavadinimą jam ir negalėjo būti žinoma.

26. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, net ir pripažinus, kad J. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 1 dalyje, jo veiksmų kvalifikavimas dar ir pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį būtų perteklinis. Nagrinėjamu atveju iš byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad nuteistasis pirmiausia atitinkamai kaltinamas iš nukentėjusiojo V. P. įgijęs jo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms inicijuoti ir juos laikęs (BK 214 straipsnio 1 dalis), po to, neteisėtai naudodamas tuos įgytus duomenis, prisijungęs prie internetinės bankininkystės sistemos, inicijavęs atitinkamas finansines operacijas (BK 215 straipsnio 1 dalis) ir taip apgaule užvaldęs svetimą turtą (BK 182 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad J. M. būtų siekęs pamatyti informacinėje sistemoje laikomas duomenų bylas, susipažinti su duomenų turiniu, atlikti kitus veiksmus (juos keisti, trinti, kopijuoti ir t. t.), kad jo veiksmai būtų buvę nukreipti prieš elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumą, kad jis prie informacinės sistemos prisijungė pažeisdamas apsaugos priemones, t. y. jas sugadindamas ar pakenkdamas apsaugos priemonių režimui, jo veiksmai (inkriminuojami) nebuvo nukreipti prieš elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumą. Akivaizdu, kad neteisėtai inicijuoti ar atlikti bent vieną finansinę operaciją, neteisėtai panaudojant įgytus banko sąskaitos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, šioje byloje nagrinėjamu atveju buvo galima tik neteisėtai prisijungiant prie informacinės sistemos, pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos priemones – panaudojant neteisėtai gautus V. P. prisijungimo prie banko sąskaitos elektroninės bankininkystės duomenis. Taigi šiuo atveju kvalifikuojant atliktas veikas, turėjo būti konstatuota ne idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, o kitas reiškinys, baudžiamosios teisės teorijoje vadinamas visumos ir dalies konkurencija, kur visuma yra BK 215 straipsnio 1 dalis, o dalis – BK 198¹ straipsnio 1 dalis. Esant visumos ir dalies konkurencijai, taikoma bendra visumą nustatanti norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius, išskyrus situaciją, kai nusikalstamos veikos dalis, įeinanti į visumą, yra pavojingesnė nei pati visuma ir reikalauja sutapties taikymo. Taigi nagrinėjamu atveju net ir pripažinus J. M. kaltu, šioje situacijoje nėra BK 198¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nusikalstamos veikos faktines aplinkybes visiškai atitinka BK 215 straipsnio 1 dalies dispoziciją, kuri būtent ir numato atsakomybę už neteisėtą naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimą.

27. Išdėstytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Ši nuostata yra pamatinė taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-322/2007). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

28. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasi in dubio pro reo principu, daro išvadą, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų J. M. dalyvavimą darant jam inkriminuotus nusikaltimus. Nenustačius neginčijamų įrodymų J. M. kaltei pagrįsti, J. M. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

29. Atitinkamai naikintina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo. BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Kadangi nagrinėjamu atveju J. M. išteisinamas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, civilinės ieškovės V. L. civilinis ieškinys dėl 9 900 (devynių tūkstančių devynių šimtų) eurų turtinės žalos atlyginimo atmestinas.

30. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo V. P. atžvilgiu buvo įvykdytos nusikalstomas veikos, galimai atitinkančios nusikaltimų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, tačiau nusikalstamas veikas padaręs asmuo ar asmenys lieka nenustatyti, todėl vadovaujantis BPK 303 straipsnio 6 dalimi, byla perduotina prokurorui, kad šis imtųsi priemonių padariusiam asmeniui (asmenims) nustatyti.

Dėl nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų A. P., L. P., IĮ „A“ atstovo advokato Algirdo Putnos apeliacinio skundo

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis, J. M. A. P., L. P. ir IĮ „A“ (toliau – ir nukentėjusieji) epizode pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisino, padaręs išvadą, kad neįrodyta, jog J. M. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Apeliaciniame skunde nukentėjusiųjų atstovas nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir prašo išteisintąjį J. M. pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Atstovas nurodo, kad išteisindamas J. M. pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, dėsto aplinkybes, kurios jo vertinimu patvirtina išteisintojo kaltę padarius nusikalstamas veikas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad J. M. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiama tuo, kas nurodoma ir apeliaciniame skunde, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos asmenų, atlikinėjančių laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose, o tuo metu minėtoje įkalinimo įstaigoje bausmę atlikinėjo ir J. M.; liudytojo D. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, jog liudytojui žinoma, kad B. T. sąskaita naudojosi J. M. ir D. S. vieną kartą matė J. M. prisijungusį prie UAB „Paysera“ sąskaitos ir atlikinėjanti operacijas mobilaus ryšio telefone „Huawei P9“; duomenimis apie kriptovaliutų judėjimą tarp kriptovaliutų piniginių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nukentėjusiųjų atstovo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Visi nurodyti duomenys teisminio bylos nagrinėjo metu buvo ištirti bei paneigti Skundžiamame nuosprendyje išdėstytomis išvadomis, su kuriomis teisėjų kolegija visiškai sutinka. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras aukštesnės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad įvertinus Skundžiamo nuosprendžio motyvus, pagrindo rašytinį apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio nematė.

32. Baudžiamosios bylos medžiagos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nusikalstamos veikos nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo įvykdytos asmenų, tuo metu, t. y. 2019 m. lapkričio 30 d., buvusių Pravieniškių pataisos namuose. Atsižvelgiant į UAB „Bitė Lietuva“ bazinių stočių veikimo duomenis, nukentėjusiajam A. P. 2019 m. lapkričio 30 d. 10 val. 11 min. buvo skambina telefono numeriu (duomenys neskelbtini) iš Pravieniškių (6 t., b. l. 44–45). Taip pat iš IP adreso (duomenys neskelbtini), kuris buvo suteiktas mobiliojo ryšio aparatui, su kuriuo neteisėtai tris kartus prisijungta prie nukentėjusiųjų internetinės bankininkystės, analizės bei telefono numerių, kuriems buvo suteiktas IP adresas (duomenys neskelbtini), matyti, jog ir kiti telefono numeriai su šiuo IP adresu jungėsi iš Pravieniškių pataisos namų (6 t., b. l. 52; 8 t., b. l. 35–36, 45–46). Vis tik, teisėjų kolegija sutinka, kad vien faktas, jog J. M. nusikalstamų veikų padarymo metu – 2019 m. lapkričio 30 d. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose, niekaip nepatvirtina jo dalyvavimo ir kaltės darant nusikaltimus. Be to, apie minimą aplinkybę aukštesnės instancijos teismas pasisakė šio procesinio sprendimo 22 punkte, todėl pakartotinai apie šio apeliacinio skundo argumento nebevertins.

33. Teisėjų kolegija, analizuodama apeliacinio skundo argumentą, kad J. M. yra asmuo, turintis gerus kompiuterinių technologijų įgūdžius, maskavimosi ir anonimiškumo išsaugojimo srityje, sutinka su gynybos pozicija, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ar asmenims prisijungti prie nukentėjusiųjų asmenų sąskaitų ir pervesti pinigus į kitą sąskaitą, išskirtinių kompiuterinių žinių ar gebėjimų nereikia. Be to, pagal pareikštą kaltinimą neteisėtai įgytas pinigines lėšas į kriptovaliutą konvertuodavo ne išteisintasis J. M., o asmuo, nesuvokiantis, kad atlieka finansinę operaciją su nusikalstamu būdu įgytais pinigais, t. y. A. A., kuriam kaltinimai pareikšti nebuvo. Pats išteisintasis neneigė užsiiminėjęs kriptovaliutų pirkimu ir pardavimu, tarpininkavimu, kas išsamiai išdėstyta šio procesinio sprendimo 21 punkte, tačiau vien dėl to negalima daryti abejonių nekeliančios ir kategoriškos išvados dėl J. M. kaltės.

34. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę apie tai, kad išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, pažymi, kad įtariamojo ar kaltinamojo atsisakymas duoti parodymus pats savaime nei patvirtina, nei paneigia kaltės buvimą ar jos nebuvimą. Atsisakymas duoti parodymus, kaip ir nepateikimas įtikinamų savo nekaltumo įrodymų, negali būti vertinamas kaip savo kaltės prisipažinimas ir savaime būti pagrindu tuo metu kaltinamojo parodymus, duotus vėlesnėse proceso stadijose, vertinti kritiškai. Toks atsisakymas taip pat neduoda pagrindo baudžiamajame procese suvaržyti, apriboti ar visai atimti įstatymo numatytas kaltinamųjų teises. Taip pat svarbu yra tai, kad minėtas atsisakymas duoti parodymus negali trukdyti vėliau duoti parodymus bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, t. y. išteisintasis J. M. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Atmetant nukentėjusiųjų atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl išteisintojo parodymų vertinimo per tą prizmę, jog jis ikiteisminio tyrimo metu savo pozicijos neišreiškė, pabrėžtina, kad atsisakymas duoti parodymus yra asmens teisė, jo gynybos priemonė, šį sprendimą jis priima savo valia, todėl niekam nevalia ne tik kištis bei įtakoti tokio sprendimo priėmimo, bet ir užsiimti jo vertinimu.

35. Nagrinėjamo J. M. pareikšto kaltinimo dalyje vienas iš esminių, kaip turinčią lemiamą reikšmę, įrodymu dėl išteisintojo kaltės buvo laikomi D. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Būtent D. S. paliudijo, jog B. T. sąskaita naudojosi išteisintasis. Ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. liepos 16 d. D. S., apklaustas kaip specialusis liudytojas, be kita ko parodė, kad apie J. M. ypatingai neturi ką papasakoti. Porą kartų kreipėsi į J. M. dėl telefono kažkokio gedimo. Žinojo, kad jis gali pataisyti telefoną, sutvarkyti telefono operacinę sistemą. Dėl minėtų sukčiavimų D. S. su juo nebendravo. J. M. turi pravardę (duomenys neskelbtini), A. S. (duomenys neskelbtini), jis (D. S.) – (duomenys neskelbtini). Nuo 2020 m. vasario-kovo su D. M. jokių santykių nepalaiko, nes jam buvo pareikšti įtarimai, ir D. M. buvo parašęs, kad jį priduos. A. S. labiau bendravo su D. M., jis (D. S.) su S. beveik nebendravo, nuo gruodžio nebepalaiko jokių santykių, su J. M. bendravo tik kelis kartus iki 2019 m gruodžio (10 t., b. l. 81–83). 2020 m. lapkričio 27 d. apklaustas specialiuoju liudytoju D. S. parodė, jog laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose atliko nuo 2017 m. lapkričio mėnesio, tikslios dienos nežino, iki 2020 m. spalio 30 d. Žino, kad yra toks J. M., tačiau su juo jokių sąsajų neturėjo. Jis kartu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pirmajame lokaliniame sektoriuje, Pravieniškių pataisos namuose. Jam yra žinomas B. T. Šito asmens realiai nežino, tačiau jam yra žinoma, kad jo sąskaita naudojosi J. M.. Kokiu laikotarpiu, tiksliai nurodyti negali. Jam yra žinoma, kad banko sąskaita yra UAB „Paysera“, kuria B. T. vardu naudojasi J. M.. Jis vieną kartą matė, kaip J. M. buvo pasijungęs prie UAB „Paysera“ sąskaitos ir atlikinėjo operacijas mobilaus ryšio telefone „Huawei P9“, tai buvo maždaug 2019 m. spalio - lapkričio mėnesį. Daugiau apie tai nieko nežino. Nuo 2019 m. pabaigos jis su J. M. neatlikinėjo laisvės atėmimo bausmės. A. A. nepažįsta. Daugiau neturi ką pasakyti (7 t., b. l. 133–135). Papildomos liudytojo apklausos metu 2021 m. balandžio 23 d. D. S. atsakydamas į klausimus parodė – , kad (duomenys neskelbtini) yra J. M.. Jis domisi informacinėms technologijom, kuria įvairias programas, yra girdėjęs, kad turi savo programišių grupę. Asmens, pravarde (duomenys neskelbtini) nežino. Programėlės „Telegram“ nėra naudojęs. Apie konkrečius nusikaltimus laikotarpyje nuo 2019 m. spalio 13 d. iki 2019 m. gruodžio 3 d., D. M., A. S., J. M. dalyvavimą jų padaryme nieko pasakyti negali (10 t., b. l. 61–64).

36. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu D. S. duotus parodymus, liudytojas D. S. patvirtino tik 2020 m. liepos 16 d. duotus parodymus. Savo parodymų, užfiksuotų 2020 m. lapkričio 27 d. ir 2021 m. balandžio 23 d. apklausos protokoluose, neatsiminė, nežinojo, ar tokie buvo, ir jų nepatvirtino. Teisiamojo posėdžio metu D. S. paaiškino, jog yra matęs, kad J. M. pats darė pavedimus, bet nematė, ar J. M. darė kažkam pavedimus. Neprisiminė kokiais telefonais naudojosi J. M. (2022 m. gegužės 31 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 21 t., b. l. 83–85). Nors nukentėjusiųjų atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo D. S. parodymus, nepagrįstai suteikė prioritetą minimo liudytojo parodymams, duotiems teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir turėjo vadovautis D. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie nėra savarankiškas įrodymų šaltinis (kasacinės nutartys Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-461/2011, Nr. 2K-545/2012, Nr. 2K-245-693/2016). Kartu būtina pabrėžti, kad D. S., ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2020 m. liepos 16 d. ir 2020 m. lapkričio 27 d., buvo apklausiamas specialiuoju liudytoju, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus – netaikant atsakomybės, numatytos šio BPK 83 straipsnio 4 dalyje, ir neprisiekiant. Atsižvelgiant į nurodytą, atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad apylinkės teismas, vertindamas D. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir konstatuotina, kad teisminio nagrinėjimo metu perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo D. S. parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas J. M. kaltei pagrįsti, o kitų objektyvių tai patvirtinančių duomenų baudžiamojoje byloje nėra.

37. Kartu apeliaciniame skunde teigiama, jog surinkti duomenys apie kriptovaliutų judėjimą tarp kriptovaliutų piniginių patvirtina faktą dėl J. M. kaltės. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas, nenurodyta, o tik atkartojamos tos pačios aplinkybės, dėl kurių pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nukentėjusiųjų piniginių lėšų judėjimo tarp kriptovaliutų piniginių, jų nekartoja, tik papildomai nurodo faktinius argumentus, kurie patvirtina Skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas. 2019 m. lapkričio 30 d. A. P., L. P. ir IĮ „A“ pinigai buvo pervesti į kriptovaliutų pinginę Nr. (duomenys neskelbtini) (7 t., b. l. 46–58, 59–61). 2019 m. lapkričio 30 d. 10:49:30 atliktas vidinis pavedimas į kriptovaliutų piniginę Nr. (duomenys neskelbtini) (10 t., b. l. 8), t. y. nukentėjusiųjų piniginės lėšos pateko į kriptovaliutų pinginę, kuri priklausė J. M.. Vis tik šios nustatytos faktinės aplinkybės, pirmosios instancijos teismas nelaikė neabejotinu išteisintojo kaltės įrodymu. Kaip teisingai pažymėta Skundžiamame nuosprendyje, minima kriptovaliutų pinigine Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi ne tik J. M., ką patvirtino ir jis pats, bei kas atsispindi iš vykdyto telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuriuo kaip nustatyta naudojosi J. M., pokalbių klausymosi (12 t., b. l. 127–128, 129–183). Liudytojas V. V. parodė, kad turėjo prisijungimus prie kriptovaliutos sąskaitos, juos gavo iš J. M. (2021 m. gruodžio 21 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 19 t., b. l. 85–88), o ir kriptovaliutų piniginės Nr. (duomenys neskelbtini) operacijų ir IP sesijų sąrašų duomenimis nustatyta, kad operacijos piniginėje buvo atliekamos iš skirtingų IP adresų, ir tik trys IP adresai buvo suteikti UAB „Tele2‘ klientui, kurio (duomenys neskelbtini), t. y. kuriuo naudojosi J. M. (9 t. b. l. 123–125 l; 13 t., b. l. 35–36). Šiame kontekste aukštesniojo teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog paprastai nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu, kad jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi ta aplinkybė nepaneigta, nes tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms.

38. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad J. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai bei nurodomos prielaidos nepaneigia šios išvados ir nepatvirtina išteisintojo kaltės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, šias abejones teisingai įvertino J. M. naudai, atsižvelgęs, kad baudžiamojoje byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai J. M. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

atmesti nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų A. P., L. P., IĮ „A“ atstovo advokato Algirdo Putnos apeliacinį skundą.

nuteistojo J. M. (E. M.) apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. balandžio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria J. M. (E. M.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

J. M. (E. M.) pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad J. M. (E. M.) dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. balandžio 13 d. nuosprendžio dalį dėl 9 900 (devynių tūkstančių devynių šimtų) eurų turtinės žalos priteisimo V. L. naudai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą:

Civilinės ieškovės V. L. civilinį ieškinį dėl 9 900 (devynių tūkstančių devynių šimtų) eurų turtinės žalos atlyginimo atmesti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BPK 303 straipsnio 6 dalimi, bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamas veikas padariusiam asmeniui nustatyti.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. balandžio 13 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.