- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-14
- Bylos Nr.
- 1A-23-309/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-51646-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė
- Nukentėjusysis
- V. S.
- Nuteistasis
- M. A.
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini), V. S.
- Kaltinamasis
- M. A.
- Advokatai
- Modestas Švažas, Aldevinas Ščigla
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, uždraudžiant lankytis (duomenys neskelbtini) ligoninėje, išskyrus, jeigu tai susiję su medicininių paslaugų suteikimu jam pačiam ar jo šeimos nariui, bei įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) TLK civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas ir priteista iš M. A. 45,51 Eur (keturiasdešimt penki eurai 51 ct) už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista V. S. iš M. A. 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir priteista nukentėjusiajam V. S. iš kaltinamojo M. A. 1 500 (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) joms atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. A. nuteistas už tai, kad 2019 m. gruodžio 5 d., apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini) ligoninės administracinėse patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė nukentėjusiajam V. S. vieną kartą kumščiu į krūtinę ir tokiais tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam V. S. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – poodinę kraujosruvą krūtinės srityje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. A. prašo jį išteisinti nesant jo veiksmuose tyčios sužaloti V. S..
2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į jo paaiškinimus ir įrodymus vertino nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BKP) normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą. Pažymi, kad jis teismui nurodė, jog stovėjo vietoje, o nukentėjusiuoju pripažintas V. S. ėjo link jo ir pats prisiartino prie jo liesdamasis kūnu. Teisiamojo posėdžio metu V. S. neatsakė į klausimą, kokiu atstumu buvo prie jo (M. A.), nors jis aiškiai nurodė, kad filmuodamas telefoną laikė rankoje, ne toliau kaip per 10–15 cm. Be to, jis buvo įspraustas į kampą tarp durų staktos ir sienos, ir negalėjo iš ten pajudėti neliesdamas kito asmens, šiuo atveju, V. S.. Jo prašymas nuvykti į įvykio vietą, kad galėtų parodyti, kaip jis buvo prispaustas prie sienos, buvo atmestas. Teigia, kad vaizdo įraše, kurį jis pats filmavo, matyti, kaip prie jo artėja V. S., o ne priešingai. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu V. S. davė priešingus parodymus nei teisme: iš pradžių V. S. sakė, kad jis (M. A.) jį pastūmė, ir tik vėliau ėmė tvirtinti, kad jis (M. A.) neva jam trenkė kumščiu, nors jis neturėjo jokios priežasties ir tikslo jam trenkti, jo tikslas buvo tik atsitraukti, kad V. S. ant jo neliptų. Nuteistojo teigimu, tai jau nebe pirmas kartas, kai V. S. specialiai siekė fiziškai jį liesti. Nurodo, kad teisminio proceso metu buvo pagarsintas anksčiau darytas garso įrašas, kuriame užfiksuota, kad jis (M. A.) sakė, jog trenks V. S. per ranką, jeigu pastarasis ir toliau jį lies. Tokius žodžius jis pasakė po to, kai V. S. kišo rankas jam tarp kojų.
2.2. Apelianto teigimu, teisiamojo posėdžio metu teismas neleido jam pridėti prie bylos svarbių įrodymų, turinčių reikšmės ne tik jo elgesio įvertinimui, bet ir V. S. būklei po incidento. Tokiu būdu teismas neleido jam tinkamai realizuoti teisės į gynybą.
2.3. Nuteistasis prašo įvertinti tai, kad jis stovėdamas vienoje vietoje nekėlė jokios grėsmės nė vienam ligoninės darbuotojui ir (ar) įstaigos interesantui, o direktoriumi dirbantis V. S. po incidento lyg niekur nieko bendravo su darbuotojais. Pažymi, kad jis pats iškvietė policijos pareigūnus, nes jutosi užpultas, tačiau policijos pareigūnai nepriėmė jo pareiškimo. Be to, V. S. po incidento važiavo automobiliu, kurį pats vairavo, į (duomenys neskelbtini), nors greitosios medicinos pagalbos skyrius yra tame pačiame ligoninės kieme. Atkreipia dėmesį į tai, kad iškviestiems pareigūnams nukentėjusysis nesiskundė, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, tai padarė tik po kelių valandų.
2.4. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ekspertas, duodamas paaiškinimus teisme, negalėjo konkrečiai pasakyti, kad atstūmimas plaštaka ir kraujosruvos atsiradimas ant V. S. krūtinės yra tiesiogiai susiję. Pasak nuteistojo, aplinkybės, kad V. S. po incidento važiavo į komandiruotes, dirbo, neturėjo nedarbingumo pažymėjimo, netiesiogiai patvirtina, kad jo sveikata nebuvo sutrikusi, gyvenimo būdas ir kiti įprasti dalykai nebuvo sutrikdyti.
2.5. Apelianto įsitikinimu pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vaizdo įraše užfiksuotus duomenis ir padarė klaidingą išvadą, jog jis trenkė kumščiu, nors jis (M. A.) nuosekliai tvirtino, kad tik atsistūmė nuo prie jo kūnu besiliečiančio V. S., tokią aplinkybę greitosios medicinos pagalbos medikams bei policijos pareigūnams nurodė ir pats V. S.. Tik vėliau V. S. ėmė teigti, neva jis (M. A.) pastarajam smūgiavo. Teigia, kad ištiesdamas ranką jis (M. A.) tik norėjo apsaugoti savo asmeninę erdvę, nes V. S. krūtine lietėsi prie jo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į nuteistojo M. A. apeliacinį skundą nukentėjusiojo V. S. atstovas advokatas A. Ščigla prašo skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendį. Taip pat prašo priteisti nukentėjusiajam V. S. visas pastarojo turėtas proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
3.1. Atsiliepime nurodoma, kad apeliaciniame skunde nepaneigiami M. A. kaltinantys duomenys, kurie nustatyti apklausus ne tik apeliantą, nukentėjusįjį, bet ir teismo medicinos ekspertą bei įvertinus paties kaltinamojo pateiktą filmuotą vaizdo medžiagą, kuri, be kita ko, besąlygiškai patvirtina jo kaltę.
Atsiliepimas
3.2. Nukentėjusiojo atstovo teigimu, aplinkybė, kad M. A. stovėjo vietoje, o nukentėjusysis priėjo prie jo, nesuteikia teisės apeliantui veikti nusikalstamai ir smurtauti. Be to, nukentėjusysis apelianto neprovokavo, jo priėjimo tikslas buvo tik išsiaiškinti, kodėl pats apeliantas kelia sumaištį ir įstaigoje veikia nepaisant vidaus tvarkos ir reikalavimų. Jokios grėsmės apeliantui nukentėjusysis nekėlė, ir tai rodo, kad M. A. veikė iš savanaudiškų paskatų ir iš asmeninių ambicijų atliko neteisėtą veiksmą, kurio nenori pripažinti.
3.2. Atsiliepime pažymima, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, atitinka faktines bylos aplinkybes, o jeigu neesminės detalės ir nesutampa, tai nesudaro pagrindo išvadai, kad įvykio nebuvo. Vertinant apelianto elgesį ir požiūrį į nukentėjusįjį, bendravimo pobūdį, akivaizdu, kad apeliantas nevengė rodyti savo negatyvių nuostatų nukentėjusiojo atžvilgiu, elgėsi nepagarbiai ir iššaukiančiai, o tai leidžia tvirtinti, jog tuo pačiu jis taip pat galėjo ir turėjo tikslą smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu.
3.3. Dėl skundo argumentų, susijusių su neleidimu M. A. pateikti į bylą įrodymų ir apribotos teisės į gynybą atsiliepime nurodoma, kad apeliantas turėjo konkrečiai nurodyti, kokius savo teiktus įrodymus jis vertina kaip reikšmingus bylai, kokias faktines aplinkybes jis ketino jomis įrodinėti ir kaip jo prašymo netenkinimas šias teises suvaržė. Be to, nors apeliantas kreipdamasis į teismą apeliacine tvarka tokios teisės neprarado, tačiau jis su apeliaciniu skundu jokių papildomų duomenų, kurie turėtų būti vertinami byloje, nepateikė.
3.4. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų ir duomenų, patvirtinančių, jog būtų buvęs užpultas, kad jam būtų kilusi reali grėsmė ar jis būtų turėjęs ginti nuo realaus ir neišvengiamo pavojaus. Šį faktą akivaizdžiai paneigia vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad nukentėjusiajam priėjus, M. A. sąmoningai sudavė smūgį. Tokio veikimo motyvai nėra svarbūs, net jei M. A. iki to momento ir neturėjo išankstinės tyčios smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu ir toks jo veikimas pasireiškė spontaniškai. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam dėl netikėtumo ir patirto šoko iš karto buvo sunku įvertinti, kokiu būdu jam buvo padarytas sužalojimas, tačiau praėjus emociniam susijaudinimui ir išsamiau įvertinus įvykio aplinkybes, nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad tai padaryta kumščiu. Pažymima, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimas galėjo būti padarytas tik tiesioginio trauminio poveikio pasekoje kietu buku daiktu.
3.5. Kartu atsiliepime nurodoma, kad nukentėjusiojo patirta trauma nebuvo tokio lygio, jog jis nebūtų galėjęs vairuoti automobilio, be to, jei nukentėjusiojo apžiūra būtų buvusi atlikta jo vadovaujamoje įstaigoje, apeliantas būtų turėjęs pagrindą ginčyti nukentėjusiojo apžiūros rezultatų objektyvumą. Nukentėjusiojo atstovo teigimu, būdamas šoko būsenoje nukentėjusysis skausmo nedemonstravo, tačiau pasijutęs blogiau, pasišalino. Ši aplinkybė nepaneigia nei skausmo sukėlimo, nei sužalojimo fakto. Kartu pažymi, kad nežymus sveikatos sutrikdymas ar skausmo sukėlimas įprastai nelemia nedarbingumo, jeigu nukentėjusiajam būtų buvusi sutrikdyta sveikata, nulemiant ilgesnį nedarbingumą, akivaizdu, kad apelianto veika būtų kvalifikuota pagal BK 139 straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Nuteistojo M. A. apeliacinis skundas atmestinas.
6. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. A. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.
9. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę.
10. Nukentėjusysis V. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2019 m. gruodžio 5 d. jis, eidamas į susirinkimą, pamatęs, kad M. A. stovi prie viešųjų pirkimų specialistės kabineto durų, pradaro duris ir bando kažką daryti, nors buvo informuotas, jog informaciją žurnalistams ligoninėje teikia direktorius arba jo pavaduotojas pagal nustatytą tvarką, priėjo prie M. A. paklausti, kodėl jis taip elgiasi. Tuomet M. A. jam sudavė smūgį kumščiu į krūtinę. Smūgis buvo stiprus, jis vos išlaikė ant kojų. Jis M. A. nelietė, laikėsi socialinio atstumo. Iš pradžių krūtinės skausmas buvo momentinis, tačiau jam nuėjus į susirinkimą, sveikata pradėjo blogėti. Tuomet jis kreipėsi į šeimos gydytoją ir jam buvo paskirtas stebėjimas. Nors jo vadovaujamoje ligoninėje yra teikiama stebėjimo paslauga, jis, nenorėdamas, kad dėl jo užimamų pareigų kiltų „manipuliacijų“, kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių. Šioje ligoninėje jam buvo suteikta stebėjimo paslauga, atlikti tyrimai. Jis galvojo, kad skausmas praeis, tačiau skausmas tik stiprėjo. Vėliau jis dar kartą lankėsi pas šeimos gydytoją, nes jo sveikata nebuvo gera (2 t., b. l. 156–157). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. S. taip pat nurodė, kad M. A. jam netikėtai smūgiavo – sudavė vieną kartą kumščiu į krūtinę. Smūgis buvo stiprus ir netikėtas, jis nuo smūgio net atšoko. Savo veiksmais M. A. sukėlė jam fizinį skausmą, jis dėl to jis kreipėsi į šeimos gydytoją, kuri paskyrė jam stebėjimą. Kadangi jis yra (duomenys neskelbtini) ligoninės vadovas, vengdamas „spekuliacijų“ dėl galimo sveikatos sutrikdymo ir patirto skausmo subjektyvaus vertinimo, kreipėsi į kitą gydymo įstaigą – (duomenys neskelbtini) ligoninę. Taip pat nurodė, kad jis M. A. nepuolė, net kai jis po smūgio jau ėjo koridoriumi tolyn nuo M. A., pastarasis garsiai šaukė, kad jis (V. S.) nesiartintų, jo neliestų. Jis jokių neteisėtų veiksmų M. A. atžvilgiu neatliko (1 t., b. l. 74–77, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). V. S. 2019 m. gruodžio 5 d. protokole-pareiškime nurodyta, kad 2019 m. gruodžio 5 d., apie 8.30 val., jam būnant darbovietėje –(duomenys neskelbtini) ligoninėje, adresu: (duomenys neskelbtini), jis koridoriuje buvo sumuštas M. A. – pastarasis jam sudavė vieną kartą kumščiu į krūtinę ir dėl to jis pajuto stiprų skausmą (1 t., b. l. 47). Iš nukentėjusiojo V. S. parodymų matyti, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo.
11. Vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kaip V. S. paklausus M. A.: „Jūs vėl įsiveržėt į kabinetą?“, pastarasis stipriai kumščiu į krūtinę pastumia V. S., kuris atšoka atgal. V. S. klausia: „Jūs prie manęs prisilietėt?“, o M. A. atsako: „Tai aišku, nes Jūs einat, Jūs ir vėl“. V. S. pasako: „Nu tai fizinę jėgą naudojat“ ir atsitraukia toliau. V. S. jau nueinant, M. A. šaukia: „Jūs mane praleisite ar ne?“ (1 t., b. l. 59–72).
12. Iš prie bylos pridėtame kompaktiniame diske esančio vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad V. S. jokių neteisėtų veiksmų M. A. atžvilgiu neatliko, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, prie jo neprisilietė, prie sienos nespaudė, į kampą tarp durų staktos ir sienos jo nespraudė, tik priėjęs paklausė, kodėl M. A. jo vadovaujamoje įstaigoje netinkamai elgiasi. Tuomet M. A. sudavė V. S. stiprų smūgį į krūtinę, nuo kurio jis net atšoko. V. S. nueinant tolyn, M. A. šaukdamas reikalavo trauktis nuo jo, sakė, kad V. S. jį vis dar spaudžia.
13. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad V. S. padarytas sužalojimas – poodinė kraujosruva krūtinės srityje. Neatmetama, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku. Tikėtina, kad sužalojimas padarytas tiesioginio trauminio poveikio pasekoje, kietu buku daiktu. Sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje. V. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 109–110). Teismo posėdyje specialisto išvadą pateikęs ekspertas H. Daujotas paaiškino, kad kraujosruva buvo akivaizdi, po įvykio buvo nustatyta, kad tiriamajam skauda krūtinę, paūmėjusi hipertenzinė liga. Tam, kad atsirastų mėlynė, turi būti ne plaštaka, o kumštis. Buvo stūmimo smūgis, nes nukentėjusysis po kontakto atsitraukė kelis žingsnius. Iš vaizdo įrašo matyti, kad buvo stūmimas, smūgis. Smūgis ir yra kontaktas su krūtinės ląsta, taip galėjo atsirasti mėlynė (2 t., b. l. 165–166).
14. Taigi visuma byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad M. A. 2019 m. gruodžio 5 d., apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini) ligoninėje tyčia sudavė nukentėjusiajam V. S. vieną kartą kumščiu į krūtinę ir tokiais tyčiniais veiksmais padarė pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – poodinę kraujosruvą krūtinės srityje. Tai, kad vaizdo įraše matyti, jog V. S. priėjo prie M. A., o ne priešingai, iš pradžių nurodė, kad M. A. jį pastūmė, o ne sudavė, esant byloje nustatytoms aplinkybėms nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia. Be to, kaip minėta šios nutarties 10 punkte, V. S. visų apklausų metu, taip pat ir savo pareiškime-protokole nuosekliai nurodė, kad M. A. sudavė jam vieną kartą kumščiu į krūtinę ir sukėlė jam fizinį skausmą. Atsižvelgiant į tai, kad vaizdo įrašas patvirtina, jog V. S. suduotas smūgis buvo netikėtas, nuo smūgio pastarasis net atšoko, kaip jis pats nurodė, vos išsilaikė ant kojų, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, kad jis tuo metu buvo šokiruotas, streso būsenoje. Taigi neatmetama, kad M. A. suduotą smūgį jis iš karto po įvykio galėjo įvardyti kaip pastūmimą. Minėta, kad ir ekspertas teisiamajame posėdyje paaiškino, jog buvo stūmimo smūgis, smūgis ir yra kontaktas su krūtinės ląsta, kraujosruva nukentėjusiojo krūtinės srityje buvo akivaizdi, ji negalėjo atsirasti nuo pastūmimo plaštaka. Tai, ar kada nors anksčiau V. S. buvo palietęs M. A., reikšmės nagrinėjant šią baudžiamąją bylą ir sprendžiant M. A. kaltės klausimą neturi.
15. Nuteistojo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepaneigia ir jo skunde nurodytos aplinkybės, kad po incidento V. S. bendravo su darbuotojais, važiavo į (duomenys neskelbtini), nors greitosios medicinos pagalbos skyrius yra toje pačioje ligoninėje, jo (M. A.) iškviestiems policijos pareigūnams iš karto nenurodė, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, važiavo į komandiruotę, dirbo, neturėjo nedarbingumo pažymėjimo. Minėta, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog V. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir netikėti šia specialisto išvada nėra jokio pagrindo, o pats nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad smūgis buvo stiprus, jis skausmą juto, tačiau atvykus policijos pareigūnams jis dar taip blogai nesijautė, skausmas nebuvo toks, kad jis nebūtų galėjęs nuvykti į (duomenys neskelbtini) ligoninę. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad šeimos gydytojai paskyrus stebėjimą, jis, būdamas (duomenys neskelbtini) ligoninės vadovas, nenorėdamas, kad dėl jo užimamų pareigų kiltų klausimų dėl galimo sveikatos sutrikdymo vertinimo objektyvumo, kreipėsi į kitą gydymo įstaigą – (duomenys neskelbtini) ligoninę. Kartu pastebėtina ir tai, kad nežymus sveikatos sutrikdymas ne visais atvejais lemia nedarbingumą, kiekvieno asmens savijauta priklauso nuo jo individualių savybių ir sveikatos būklės.
16. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.
17. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.).
18. Išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju M. A. veikė esant būtinosios ginties situacijai, sutikti su pastarojo teiginiais, kad jo tikslas buvo tik atsitraukti, jis jutosi užpultas. Priešingai, net nekyla abejonių, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Šiuo atveju visuma byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam V. S., kaip įstaigos vadovui, priėjus prie M. A. paklausti, kodėl pastarasis jo vadovaujamoje įstaigoje elgiasi netinkamai, prie M. A. net neprisilietus (tai neginčijamai patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas), M. A. tyčia sudavė nukentėjusiajam V. S. vieną kartą kumščiu į krūtinę. Tokiais savo neteisėtais veiksmais M. A. padarė nukentėjusiajam V. S. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – poodinę kraujosruvą krūtinės srityje. Kadangi M. A. smūgį V. S. sudavė jam neatliekant jokių neteisėtų veiksmų, V. S. nesipriešinant, akivaizdu, kad pavojingo kėsinimosi nebuvo ir M. A. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Dėl to apelianto versija dėl būtinosios ginties atmetama. Šios išvados nepaneigia ir nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad policijos pareigūnus iškvietė jis, o ne nukentėjusysis.
19. Atsakant į M. A. apeliacinio skundo argumentus, kad teismas netenkino jo prašymo pridėti prie bylos svarbių įrodymų, turinčių reikšmės ne tik jo elgesio įvertinimui, bet ir V. S. būklės po incidento vertinimui, ir taip pažeidė jo teisę į gynybą, pažymima, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-942/2016). Iš teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bei svarstydamas pateiktus prašymus, pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, todėl dalį nuteistojo prašymų tenkino, o dalį – motyvuotai atmetė (2 t., b. l. 154, 155, 165). Dėl to sutikti su nuteistojo skundo argumentu, kad teismas, netenkindamas jo prašymų, pažeidė pastarojo teisę į gynybą, nėra pagrindo. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad M. A. buvo išaiškinta jo teisė turėti gynėją, tačiau jis šia teise nepasinaudojo.
20. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir priimti M. A. išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
21. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiojo V. S. atstovas advokatas A. Ščigla pateikė prašymą iš nuteistojo M. A. priteisti nukentėjusiajam V. S. jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto kasos pajamų orderio Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusysis V. S. advokatui A. Ščiglai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir jo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 750 Eur.
22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020).
23. Nors šioje byloje apeliacinį skundą pateikė tik nuteistasis M. A., taigi nukentėjusiojo V. S. išlaidos iš esmės grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą apeliacinės instancijos teisme, be to, nuteistojo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nukentėjusiajam suteikęs teisinę pagalbą advokatas atstovavo nukentėjusįjį ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme, taigi visa bylos medžiaga jam buvo žinoma ir darbas nereikalavo didelių sąnaudų, įvertinusi bylos sudėtingumą, apeliacinės instancijos teismo posėdžio trukmę, tai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė V. S. iš M. A. visas jo prašytas priteisti proceso išlaidas, patirtas advokato paslaugoms apmokėti – 1 500 Eur (2 t., b. l. 164), taip pat atsižvelgusi į protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašoma priteisti suma yra neproporcinga ir ją mažina iki 250 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. A. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo M. A. nukentėjusiajam V. S. 250 Eur išlaidų, patirtų advokato, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.