Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-07-26 · Civilinė byla Nr. 2-686/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-07-26
Bylos Nr.
2-686/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Artūras Driukas, Alvydas Poškus
Pareiškėjas
V. M.
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-686/2012Procesinio sprendimo kategorija: 126.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria netenkintas nurodytos pareiškėjos pareiškimas dėl valstybės įmonės „Turto bankas“ finansinio reikalavimo patikslinimo individualios įmonės „V. ir S. M. prekybos centras“ bankroto byloje ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartimi buvo iškelta IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ bankroto byla, o 2004 m. rugsėjo 29 d. to paties apygardos teismo nutartimi patvirtintas VĮ „Turto bankas“ 4 944 888,27 Lt sumos finansinis reikalavimas IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ bankroto byloje. 2009 m. sausio 8 d. teismo nutartimi IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o VĮ „Turto bankas“ finansinis reikalavimas padidintas iki 6 428 077,84 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėja V. M. 2010 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama išbraukti VĮ „Turto bankas“ iš BIĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ kreditorių sąrašo, pripažinus negaliojančiais sandorius (AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ ir AB „Turto bankas“ 1998 m. liepos 30 d. sudarytą neveiksnių aktyvų reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 52-10/98-07-532, 1998 m. liepos 27 d. aktą Nr. 52-10/98-07-532 dėl AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ išduotos paskolos IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ perdavimo AB „Turto bankas“ bei kitus IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ ir AB „Turto bankas“ pasirašytus sandorius), kurių pagrindu patvirtintas nurodytos įmonės finansinis reikalavimas (1 b. t., 2-16, 124 l.; 2 b. t., 116-132 l.).

Pareiškėjos teigimu, AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ ir AB „Turto bankas“ 1998 m. birželio 15 d. pasirašė neveiksnių aktyvų pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje susitarė, kad dėl kiekvieno neveiksnaus aktyvo, nurodyto sutarties priede, turi būti sudaroma atskira reikalavimo perleidimo sutartis, kuri įsigalioja, pasirašius neveiksnaus aktyvo bylos perdavimo aktą, tačiau šiuo atveju buvo pasirašyta tik viena 1998 m. liepos 30 d. reikalavimo perleidimo sutartis ir 1998 m. liepos 27 d. aktas, be to, į reikalavimo perleidimo sutartį buvo įrašytas 375 668 Lt reikalavimas, kuris nenumatytas neveiksnių aktyvų pirkimo – pardavimo sutartyje, todėl pasirašyta reikalavimo perleidimo sutartis prieštaravo 1998 m. birželio 15 d. neveiksnių aktyvų pirkimo – pardavimo sutarties nuostatoms, dėl ko yra negaliojanti. Be to, pasak pareiškėjos, 1998 m. liepos 27 d. aktas yra suklastotas, todėl ir jis pripažintinas negaliojančiu. Pareiškėjos nuomone, nustačius, jog reikalavimo perleidimo sutartis ir aktas yra negaliojantys, negalioja ir visi kiti po šių sandorių pasirašymo sudaryti šalių susitarimai. Taip pat ji nesutiko su banko paskaičiuotų palūkanų ir delspinigių dydžiu. Pareiškėja pažymėjo, jog apie neveiksnių aktyvų pirkimo – pardavimo sutartį sužinojo tik 2010 m. sausio mėnesį, kai AB „Turto bankas“ ją pateikė su atsiliepimu į ieškinį kitoje civilinėje byloje, todėl nepraleido ieškinio senaties termino pareiškimo reikalavimams pareikšti. Jeigu teismas manytų kitaip, prašė šį terminą atnaujinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjos V. M. pareiškimo dėl VĮ „Turto bankas“ išbraukimo iš IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ kreditorių sąrašo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais (2 b. t., 144-148 l.).

Teismas nustatė, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl 1998 m. liepos 30 d. neveiksnių aktyvų reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 52-10/98-07-532 pripažinimo negaliojančia, dėl ko atmetė šį reikalavimą (1964 m. CPK 90 str. 1 d.). Teismo teigimu, pareiškėja apie neveiksnių aktyvų reikalavimo perleidimo sutartį turėjo sužinoti nuo pranešimo apie šios sutarties sudarymą įteikimo pareiškėjai arba ne vėliau, kai buvo pateiktas AB „Turto bankas“ 1998 m. gruodžio 7 d. ieškininio pareiškimo nuorašas su 1998 m. liepos 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 52-10/98-07-532, kurioje nurodyta neveiksnių aktyvų pirkimo – pardavimo sutartis (1964 m. CK 84 str. 1 d., 85 str. 2 d., 86 str., Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėja, prašydama atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, todėl sprendė, jog nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senatį (1964 m. CPK 90 str. 2 d.).

Pasak teismo, nepagrįstas ir pareiškėjos reikalavimas pripažinti negaliojančiu 1998 m. liepos 27 d. aktą Nr. 52-10/98-07-532. Teismas konstatavo, jog neįrodytas šio sandorio negaliojimo pagrindas, kadangi nenustatytas nei paminėto sandorio prieštaravimas įstatymui, nei šį sandorį sudariusių šalių ydinga valia. Pagrindą šiam aktui pasirašyti sudarė 1998 m. birželio 15 d. neveiksnių aktyvų pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 52-10/98-06-416 (šios sutarties 9 punktas). Kadangi neveiksnių aktyvų pirkimo – pardavimo sutartimi buvo numatyta, kad reikalavimo teisė pagal kiekvieną neveiksnų aktyvą pereina nuo neveiksnaus aktyvo bylų perdavimo akto pasirašymo dienos, todėl reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymas vėliau, nei buvo pasirašytas aktas, teismo nuomone, neturi esminės reikšmės šalių tarpusavio santykiams. Pažymėjo, kad pareiškėja, darydama prielaidą, jog ginčijamas aktas gali būti suklastotas, nepateikė galimą suklastojimą patvirtinančių įrodymų (CPK 184 str. 1 d.).

Teismas sprendė, jog, netenkinus reikalavimų pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį ir perdavimo aktą negaliojančiais, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais ir šių sandorių pagrindu sudarytus susitarimus. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos argumentus dėl nepagrįstų palūkanų ir delspinigių paskaičiavimo iki reikalavimo perleidimo, nurodęs, kad pareiškėja turėjo teisę ginčyti jų dydį, paduodama atskirąjį skundą dėl teismo nutarčių, kuriomis patvirtintas VĮ „Turto bankas“ finansinis reikalavimas IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ bankroto byloje.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja V. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškimą, paskirti 1998 m. liepos 27 d. akto Nr. 52-10/98-07-532 ekspertizę ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (2 b. t., 151-165 l.). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas nenagrinėjo esminių aplinkybių, susijusių su VĮ „Turto bankas“ ir IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ sudarytais ginčo sandoriais, dėl ko priėmė teismo nutartį, kuri prieštarauja byloje esantiems įrodymams, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.Šioje byloje pareiškėja ginčija ne VĮ „Turto bankas“ patvirtinto finansinio reikalavimo dydį, o sandorius, sudarytus su banku, dėl kurių pagrįstumo teismas nepasisakė. Tik pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, galėtų būti patikslintas VĮ „Turto bankas“ finansinis reikalavimas, patvirtintas IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ bankroto byloje.Teismas be pagrindo taikė ieškinio senatį ir neatnaujino senaties termino. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja apie 1998 m. liepos 30 d. reikalavimo perleidimo sutartį sužinojo iš karto po jos sudarymo arba kad jai buvo žinoma apie šią sutartį nuo 1998 m. gruodžio 7 d., kai AB „Turto bankas“ pareiškė ieškinį IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ dėl paskolos sutarties nutraukimo ir skolos priteisimo, ar kai 1999 m. birželio 23 d. buvo patvirtinta tarp nurodytų šalių pasirašyta taikos sutartis. Ginčo sandoriai (1998 m. liepos 30 d. neveiksnių aktyvų reikalavimo perleidimo sutartis ir 1998 m. liepos 27 d. aktas Nr. 52-10/98-07-532) sudaryti, pažeidžiant AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ ir AB „Turto bankas“ 1998 m. birželio 15 d. sudarytą neveiksnių aktyvų pirkimo – pardavimo sutartį bei teisės aktus, reglamentuojančius skolinių įsipareigojimų perleidimo tvarką, todėl pripažintini negaliojančiais.Pareiškimo reikalavimų 3 punkte nurodyti sandoriai prieštarauja IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ veiklos tikslams, todėl jie taip pat pripažintini negaliojančiais (CK 1.82 str. 1 d.). Šiuose sandoriuose nustatytos nelygios sąlygos, kurios suteikė VĮ „Turto bankas“ žymų pranašumą prieš skolininką, t. y. IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“, o bankas veikė nesąžiningai, t. y. žinojo (turėjo žinoti), jog sandoriai prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Nagrinėjamu atveju yra pagrindo skirti ginčijamo akto ekspertizę, kadangi kelia įtarimų tiek jo surašymo laikas, tiek šio akto „nauja“ išvaizda.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo S. M. prašo jį patenkinti atskirajame skunde nurodytais argumentais (2 b. t., 181-184 l.).

Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo AB „DnB NORD“ bankas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo nutartį (2 b. t., 175-177 l.). Nurodo, kad apeliantė ginčija sandorius, kurių šalimi ji nėra, kad dėl ginčo sandorių nepakito ieškovės teisių ir pareigų apimtis, o pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog apie reikalavimo perleidimo sandorį apeliantė buvo informuota iš karto po jo sudarymo. Trečiojo asmens teigimu, apeliantė neįrodė ginčo sandorių negaliojimo pagrindų.

Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo VĮ „Turto bankas“ bankas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo nutartį (3 b. t., 5-6 l.). Pasak trečiojo asmens, apeliantė nenurodo faktinio ieškinio pagrindo (reikalavimai pareikšti dėl sutarčių, kurios jau yra pasibaigusios), šią aplinkybę pripažįsta ir pati apeliantė, nurodydama, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą, laikoma, kad pasibaigė ginčijamos sutartys. Be to, apeliantė nepagrindžia ginčo sandorių negaliojimo pagrindų pagal CK 1.82 ir 1.91 straipsnius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantė prašė atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 336 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Teisėjų kolegijos nuomone, vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus ir byloje dalyvaujančių asmenų argumentus, nėra pagrindo apeliantės nurodytais motyvais tenkinti jos prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, todėl šis prašymas atmestinas (CPK 7 str., 336 str.).

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos V. M. pareiškimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir VĮ „Turto bankas“ finansinio reikalavimo sumažinimo IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str. 2-3 d., 338 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ieškinio senatimi ir pareiškimo reikalavimų nepagrįstumu, bei tinkamai pritaikė civilinio proceso taisykles ir materialinės teisės normas (CPK 185 str., 263 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo pripažinti negaliojančiais ginčo sandorius (1998 m. liepos 30 d. neveiksnių aktyvų reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 52-10/98-07-532, 1998 m. liepos 27 d. aktą Nr. 52-10/98-07-532 bei kitus IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ ir AB „Turto bankas“ pasirašytus sandorius), siekdama, kad kreditorius VĮ „Turto bankas“, turintis 6 428 077,84 Lt finansinį reikalavimą IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ bankroto byloje, būtų išbrauktas iš kreditorių sąrašo. Paminėto kreditoriaus 4 944 888,27 Lt finansinis reikalavimas buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, o 2009 m. sausio 8 d. to paties teismo nutartimi buvo patvirtintas 6 428 077,84 Lt dydžio VĮ „Turto bankas“ finansinis reikalavimas. Šią teismo nutartį pagal V. M. atskirąjį skundą patikrino Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 26 d. nutartimi ir paliko nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2009 m. liepos 28 d. nutartimi atmetęs V. M. kasacinį skundą, paliko nepakeistą nurodytą apeliacinio teismo nutartį (civilinė byla Nr. 2-223/2009, Nr. 3K-3-249/2009). Be to, Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtino patikslintus kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų AB „Turto bankas“ 5 380 795,14 Lt dydžio reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 1 d. nutartimi taip pat atmetė V. M. atskirąjį skundą dėl 2009 m. spalio 28 d. teismo nutarties, nurodęs, jog argumentai dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimų, sudarant VĮ „Turto bankas“ ir IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ susitarimus, bei dėl delspinigių ir palūkanų dydžio, nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (civilinė byla Nr. 2-325/2010).

Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėja ginčija VĮ „Turto bankas“ finansinį reikalavimą, kuris yra patvirtintas jau įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, o jos atskirieji skundai bei kasacinis skundas yra atmesti.

Kaip žinia, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str.). Tačiau šios teisės gali būti įgyvendinamos tik įstatyme nustatyta tvarka, todėl CPK 7 straipsnio 2 dalyje ir 42 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas, jog byloje dalyvaujantieji asmenys savo procesinėmis teisėmis naudotųsi ir pareigas vykdytų sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiautų. Taip pat žinoma, kad įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma visiems asmenims ir turi būti vykdoma (CPK 18 str.). Tokiu būdu, pirmiau paminėtos faktinės aplinkybės teisėjų kolegijai suteikia pagrindą spręsti, jog pareiškėja, reikšdama nepagrįstus reikalavimus, kuriais netiesiogiai ginčija jau įsiteisėjusiomis teismų nutartimis patvirtiną VĮ „Turto bankas“ finansinį reikalavimą, netinkamai įgyvendina CPK 5 straipsnyje numatytą teisę į teisminę gynybą, nes šia teise ji jau yra pasinaudojusi.

Pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo pagrindo teigti, jog pareiškėja praleido ieškinio senatį dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia 1998 m. liepos 30 d. neveiksnių aktyvų reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 52-10/98-07-532, sudarytą tarp AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ ir AB „Turto bankas“, nes byloje nustatyta, jog pareiškėja apie ją sužinojo (turėjo sužinoti), gavusi 1998 m. lapkričio 9 d. AB „Turto bankas“ pranešimą Nr. 41-4586, kuriame nurodyta, kad AB „Turto bankas“ 1998 m. liepos 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 52-10/98-07-532 perėmė reikalavimo teises pagal IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ neįvykdytas prievoles Lietuvos žemės ūkio bankui (1 b. t., 65 l.). Be to, apygardos teismas teisingai konstatavo, jog paminėta reikalavimo perleidimo sutartis buvo nurodyta ir pateikta IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ kartu su 1998 m. gruodžio 7 d. AB „Turto bankas“ ieškiniu šiai įmonei dėl skolos priteisimo, kad pareiškėja, kaip šios įmonės savininkė, yra patvirtinusi ne vieną bendrovės dokumentą, kuriame remiamasi šia sutartimi (1 b. t., 66-73 l.). Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad ji apie aukščiau nurodytą reikalavimo perleidimo sutartį sužinojo tik 2010 m. sausio 21 d., kai VĮ „Turto bankas“ šią sutartį pateikė kitoje civilinėje byloje. Byloje nesant įrodymų apie svarbias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, apygardos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl šio termino atnaujinimo. Tokių priežasčių apeliantė nenurodė nei nagrinėjamame atskirajame skunde, nors, bylos medžiaga leidžia spręsti, kad jai yra žinoma, jog apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija (CPK 314 str.).

Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su minėtos 1998 m. liepos 30 d. neveiksnių aktyvų reikalavimo perleidimo sutarties neteisėtumu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantė, taip pat yra pagrįsta teismo išvada, kad ji, darydama prielaidą, jog ginčijamas 1998 m. liepos 27 d. aktas Nr. 52-10/98-07-532 gali būti suklastotas, nepateikė galimą suklastojimą patvirtinančių įrodymų, tokių duomenų ji nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl nėra pagrindo patenkinti jos prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo (CPK 178, 185, 212, 314 str.). Nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir apeliantės argumentai dėl kitų VĮ „Turto bankas“ ir IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ susitarimų prieštaravimo šios įmonės veiklos tikslams (CK 1.82 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atmetė šį reikalavimą, nes bylos medžiaga nepatvirtina jos teiginių, kad nurodyti sandoriai prieštaravo įmonės veiklos tikslams, apeliaciniam teismui taip pat nepateikta įrodymų, jog ginčijami sandoriai šiai įmonei buvo nenaudingi ar nuostolingi. Juolab, kad į bylą taip pat nepateikta duomenų apie VĮ „Turto bankas“ nesąžiningumą, nors, kaip žinia, ši sąlyga yra būtina tam, kad tokie sandoriai būtų pripažinti negaliojantys CK 1.82 straipsnyje numatytu pagrindu. Niekuo nepagrįstas ir bylos medžiagai prieštarauja pareiškėjos tvirtinimas, jog minimi susitarimai sudaryti dėl apgaulės, ekonominio bei finansinio spaudimo, kurį bendrovės atžvilgiu panaudojo kreditorius (CK 1.91 str., CPK 185, 314 str.).

Kaip aukščiau nurodyta, apeliantė jau yra ne kartą ginčijusi kreditoriaus nustatytų ir bankroto byloje patvirtinto finansinio reikalavimo dalies – delspinigių ir palūkanų, dydį, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė taip pat ir šiuos jos argumentus, o teisėjų kolegija neturi pagrindo šiuo klausimu daryti priešingą išvadą.

Dėl pasakyto teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti teisėtą ir pagrįstą Kauno apygardos teismo nutartį (CPK 263, 329, 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėArtūras DriukasAlvydas Poškus