- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-26
- Bylos Nr.
- 2-223/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- V. M.
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutarties, kuria patenkintas administratoriaus prašymas dėl individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro pripažinimo bankrutavusiu ir likviduojamu (civilinė byla Nr. B2-18-230/2009).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartimi individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui iškelta bankroto byla.
Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėlesnėmis nutartimis buvo tikslinamas.
Šalies argumentai
Bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro administratorius 2008 m. balandžio 25 d. kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti minėtą įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Nurodė, kad nėra jokių kliūčių patenkinti minėtą jo prašymą. Tai, kad iki šiol vienokiu ar kitokiu pagrindu yra ginčijami patvirtinti kreditorių reikalavimai arba tikslinami jau patvirtinti reikalavimai, nekliudo patenkinti prašymą pripažinti įmonę bankrutavusia ir priimti nutartį likviduoti dėl bankroto. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 26 straipsniu, kreditorių reikalavimai tikslinami, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Pastarasis sprendimas priimamas atlikus įstatymo nustatytas įmonės likvidavimo procedūras. Tokiu būdu, administratoriaus nuomone, sprendimas likviduoti įmonę neužkirs kelio įmonės kreditoriams tikslinti savo reikalavimus įmonės likvidavimo proceso metu (t. 16, b. l. 16-17).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi prašymą pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. liepos 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 8 d. nutartimi administratoriaus prašymą patenkino, pripažino individualią įmonę V. ir S. M. prekybos centrą bankrutavusiu ir nutarė jį likviduoti, patvirtino įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 30 str. 2 d. teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro kreditorių susirinkimas klausimą dėl taikos sutarties sudarymo svarstė 2005 m. kovo 1 d., šio klausimo svarstymas atidėtas. Vėliau įmonės kreditorių susirinkimas taikos sutartį svarstė 2005 m. rugpjūčio 4 d., šio klausimo svarstymas taip pat buvo atidėtas. Įmonės kreditorių susirinkimas, įvykęs 2005 m. gruodžio 6 d., nusprendė taikos sutarties nesudaryti ir įpareigojo bankroto administratorių kreiptis į teismą su prašymu dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p. nustatytais terminais pareikšti kreditorių reikalavimai yra patvirtinti 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, ši nutartis yra įsiteisėjusi. ĮBĮ 30 str. 2 d. numatytas terminas yra pasibaigęs ir nebuvo pratęstas, taikos sutartis nesudaryta. Todėl teismas sprendė, kad yra visos ĮBĮ numatytos sąlygos įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Atsakovė V. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas skundžiama nutartimi patvirtino kreditorių reikalavimus, tačiau nenurodė jokių motyvų, kodėl tokius reikalavimus laiko pagrįstais. Tokiu būdu teismas pažeidė ĮBĮ 30 str. įtvirtintą nuostatą, numatančią teismo pareigą pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduotina patvirtinti kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, ir CPK 291 str. 1 d. 5 p. Būtinybę pašalinti visas abejones dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo priimant nutartį dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-5005/2008. Teismui neabejotinai buvo žinoma, kad dėl didžiosios dalies kreditorių reikalavimų kyla daug abejonių ir vyksta tiek teisminiai, tiek neteisminiai ginčai. Byloje dalyvaujančių asmenų argumentai, susiję su kreditorių reikalavimų pagrįstumu, pateikti po 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, vertinti nebuvo. Tuo buvo pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių bei savininkų interesai. Dėl ieškovų VSDVF Marijampolės skyriaus ir Marijampolės apskrities VMI kreditorių reikalavimų pagrįstumo: dėl VMI patvirtinto finansinio reikalavimo pagrįstumo civilinis ginčas nagrinėjamas Kauno apygardos teismo civ. byloje Nr. 2-695-555/2008, o dėl VSDFV Marijampolės sk. finansinio reikalavimo pagrįstumo – Kauno apygardos teismo civ. byloje Nr. 2-2001-259/2008. Patenkinus bendraatsakovių bankroto byloje ieškinius pradelsti reikalavimai iki bankroto bylos iškėlimo dienos ženkliai sumažėtų ir pradelsti įsipareigojimai bankroto bylos iškėlimo dieną sudarytų 1 408 670,79 Lt sumą. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad minėtų reikalavimų pagrįstumo klausimas nėra išspręstas, pats šio klausimo nenagrinėjo ir priimdamas skundžiamą nutartį patvirtino nepagrįstai didelius VSDFV Marijampolės sk. ir Marijampolės apskrities VMI finansinius reikalavimus. Dėl AB Turto bankas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo: šį reikalavimą sudaro 4 944 888,27 Lt suma, susidariusi bankrutuojančiai įmonei neįvykdžius kredito sutarčių, ir likusi suma perėmus 1 472 669,28 Lt Marijampolės apskrities VMI (dėl kurio vyksta ginčas civilinėje byloje Nr. 2-695-555/2008) ir Garantinio fondo reikalavimus. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 4 944 888,27 Lt suma patvirtinta nepagrįstai, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pakartotinai šio reikalavimo nevertino, nors byloje buvo esminės reikšmės turinčių dokumentų, kuriais remiantis šio kreditoriaus finansinis reikalavimas turėjo būti sumažintas.Dėl Marijampolės savivaldybės administracijos kreditoriaus reikalavimo: 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi teismas patvirtino Marijampolės savivaldybės 1 313 191,05 Lt kreditoriaus reikalavimą. Dėl šio kreditoriaus reikalavimo taip pat yra pagrįstų abejonių, ką pažymėjo ir Apeliacinis teismas, nagrinėdamas atsakovų prašymą patikslinti šį kreditoriaus reikalavimą ir nurodydamas, jog priimta nutartis, kuria šis reikalavimas patvirtintas, iš esmės teisinga ir pagrįsta, tam tikrų abejonių dėl reikalavimo pagrįstumo išlieka dėl galimo dokumentų klastojimo fakto, nagrinėjamo ikiteisminiame tyrime Marijampolės apylinkės prokuratūroje. Šis kreditoriaus reikalavimas patvirtintas ne tik netinkamai išaiškinus patvirtintos taikos sutarties sąlygas, tačiau ir remiantis suklastota taikos sutartimi. Remdamasis netinkama taikos sutartimi teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra nuginčyta taikos sutartis ir kad skola patvirtintoje taikos sutartyje nurodyta litais. Skolos suma taikos sutartyje nurodyta JAV doleriais ir tvirtinant kreditoriaus reikalavimą turėjo būti atsižvelgta į sumą, kuri turėjo būti grąžinta bankroto bylos iškėlimo dieną, ir taikytas tos dienos atitinkamas lito ir dolerio santykis. Marijampolės administracijos 1 313 191,05 Lt kreditoriaus reikalavimą, patvirtintą 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, įvertinus pagal įstatymus, jis sudarytų 943 591,02 Lt ir 712 703,18 Lt suma, pradelsta iki bankroto iškėlimo dienos ir nurodyta nutartyje, sumažėtų 163 668,92 Lt ir būtų 1 245 001,87 Lt. Dėl J. V. kreditoriaus reikalavimo: 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtintas 3 880 025,14 Lt J. V. reikalavimą, Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartimi šis reikalavimas sumažintas iki 217 710,61 Lt, Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugsėjo 1 d. nutartimi šio reikalavimo dydis sumažintas iki 168 200,54 Lt, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartimi reikalavimas sumažintas iki 142 230 Lt. Bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateikta naujų įrodymų, kad šis reikalavimas nepagrįstas ir ginčytinas, bet teismas dėl jų nepasisakė.Dėl Maxima LT, UAB kreditoriaus reikalavimo: dėl 724 996 Lt Maxima Lt, UAB kreditoriaus reikalavimo yra pateiktas kreditoriaus kasacinis skundas, kuris Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra priimtas, todėl ir šio kreditoriaus reikalavimas nelaikytinas nekeliančiu abejonių.Kreditorių reikalavimų peržiūrėjimas ir motyvuotas patvirtinimas priimant nutartį dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina nagrinėjamu atveju reikšmingas ir dėl to, kad gali paaiškėti, jog, teismui bankroto bylos iškėlimo metu nežinojus tam tikrų aplinkybių, bankroto byla iškelta nepagrįstai. Kauno apygardos teismui patenkinus V. ir S. M. skundus dėl ieškovų Marijampolės sk. VMI ir VSDFV Marijampolės sk. kreditorių reikalavimų, gali paaiškėti, kad bankroto byla buvo iškelta neteisėtai, pradelstiems įmonės įsipareigojimams neviršijant pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Tokiu atveju teismas turėtų atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, ir nutraukti bankroto bylą. Tuo tarpu priėmus nutartį įmonę likviduoti, bankroto bylos nutraukimas taptų neįmanomas. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo ne tik peržiūrėti ir patvirtinti kreditoriaus reikalavimus, bet ir įvertinti pačios bankroto bylos iškėlimo teisėtumo klausimą. Esant pagrindui atmesti minėtų asmenų kreditorių reikalavimus, Kauno apygardos teismas privalėjo bankroto bylą nutraukti. Be to, nepatvirtinus galutinio kreditorių reikalavimų sąrašo iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimo dienos, pažeidžiamos ne tik įmonės savininkų, bet ir visų kreditorių teisės.Bankroto bylai iškelti reikšmingas ir byloje esantis turto vertinimas, kurio pagrindu buvo nustatoma įmonės turto vertė, sprendžiant įmonės mokumo klausimą. Dėl bankroto bylos iškėlimo metu nežinomų aplinkybių buvo nepagrįstai nuvertintas individualiai įmonei priklausantis turtas. UAB „Geomatas“ vertintojo A. B. išvadoje buvo nustatyta daugiau kaip 1,5 karto mažesnė vertė, negu prieš tai pateiktoje turto vertintojo išvadoje. A. B. nustatyta mažesnė įmonei priklausančio nekilnojamojo turto vertė ir buvo lemiamas motyvas bankroto bylai iškelti, nes iki jos pateikimo buvo akivaizdu, kad įmonės skolos yra mažesnės už jos turtą. Dėl A. B. atlikto vertinimo vyksta ginčas Kauno miesto apylinkės teisme civilinėje byloje ir ikiteisminio tyrimo byloje. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, aplinkybių, susijusių su netinkamai nustatyta įmonės turto verte, netyrė ir neatsižvelgė į tai, kad Kauno m. apylinkės teisme nagrinėjam civilinė byla ir ikiteisminio tyrimo rezultatai gali turėti esminės reikšmės nagrinėjamai bankroto bylai. Pagal CPK 163 str. 3 d. teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Nurodytos civilinės bylos dėl Marijampolės sk. VMI ir VSDFV reikalavimų, Kauno m. apylinkės teisme nagrinėjamas ieškinys dėl A. B. turto vertinimo ir vykstantys ikiteisminiai tyrimai yra nebaigti, jų rezultatai gali turėti esminės reikšmės šiai bylai nagrinėti, todėl šią bylą tikslinga sustabdyti.
Atsiliepimas
Ieškovas VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Nurodo, kad V. ir S. M. prakybos centro bankroto byloje yra įvykdyti visi ĮBĮ 30 str. 2 d. reikalavimai, kad įmonė būtų pripažįstama bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nes visi kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti 2004 m. rugsėjo 29 d. teismo nutartimi, o 2005 m. gruodžio 6 d. bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkime administratorius buvo įgaliotas kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nes taikos sudarymas, kreditorių nuomone, yra neįmanomas. Teismas, priimdamas nutartį, vadovavosi ne tik ĮBĮ, bet ir aukštesnių teismų sprendimais. Apeliantės motyvai, kad nėra patvirtinti kreditorių reikalavimai ir dalis jų yra tikslinami, nėra nagrinėtini todėl, kad pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, vadovaujantis ĮBĮ 26 str. ir formuojama teismų praktika, nėra užkertamas kelias tolimesniam kreditorių reikalavimų tikslinimui ir nėra pažeidžiamos kreditorių bei savininkų teisės.
Ieškovas AB Turto bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje dėl ĮBĮ 26 str., 30 str. nuostatų aiškinimo jau yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris nurodė, kad vykstantys teisminiai ginčai dėl kreditorių reikalavimų nėra kliūtis skelbti įmonę bankrutavusia ir likviduojama. Kasacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad šioje byloje yra visos kitos sąlygos priimti sprendimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir paskelbti likviduojama. Taip pat nurodo, kad AB Turto banko reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, todėl nėra pagrindo mažinti patvirtintus reikalavimus.
Atsakovas bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto administratorius UAB „Audersima“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje konstatavo, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pagal ĮBĮ 26 str. 1 d. gali būti tvirtinami teismo nutartimi, kuria teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, ar po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo. Teismui priėmus nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir nutarus ją likviduoti bei patvirtinus kreditorių reikalavimus, neišnyksta galimybė skundžiama nutartimi patvirtintus kreditorių reikalavimus tikslinti. Administratoriaus nuomone, skundžiama nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti neužkerta kelio apeliantei ginti savo teisių, ginčijant ir tikslinant kreditorių reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pripažino individualią įmonę V. ir S. M. prekybos centrą bankrutavusiu ir nutarė jį likviduoti.
Įmonių bankroto procedūras, tarp jų ir jų pripažinimo bankrutavusiomis bei paskelbimo likviduojamomis dėl bankroto, jų likvidavimo tvarką reglamentuoja ĮBĮ. Minėto įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Pratęsti šį terminą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra visos ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos pripažinti individualią įmonę V. ir S. M. prekybos centrą bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto, kadangi kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti 2004 m. rugsėjo 29 d. teismo nutartimi, o 2005 m. gruodžio 6 d. bankrutuojančios įmonės ketvirtajame kreditorių susirinkime administratorius buvo įgaliotas kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, nes taikos sudarymas, kreditorių nuomone, yra neįmanomas. Tokią išvadą patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi panaikindama pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atmestas prašymas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista ir bylą perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, jog dalis įmonės kreditorių per įstatyme nustatytą terminą nepareiškė noro sudaryti taikos sutarties ir įpareigojo bankroto administratorių kreiptis į teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad teismas pagal šias aplinkybes turėjo taikyti ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį (t. 17, b. l. 41-47).
Pagal ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį likviduoti ją dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimą sumą. Vadovaudamasis šia nuostata, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtino individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro kreditorių finansinius reikalavimus. Apeliantė skunde teigia, kad teismas patvirtino kreditorių reikalavimus, nenurodydamas jokių motyvų, kodėl tokius reikalavimus laiko pagrįstais ir remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-505/2008, kurioje nurodyta teismo pareiga prieš priimant sprendimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir tvirtinant galutinius finansinius reikalavimus iš esmės patikrinti ir įvertinti ginčijamų kreditorių pretenzijų pagrįstumą. Atmesdama šį argumentą, kolegija pažymi, kad apeliantės minimoje Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje byloje buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, kuriuo įmonė pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama, ir minėtoje byloje buvo taikytos 1997 m. birželio 17 d. ĮBĮ Nr. VIII-270, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., normos. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria įmonė pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti, pagrįstumo ir šiuo atveju taikomos 2001 m. kovo 20 d. ĮBĮ Nr. IX-216 normos, pagal kurias pripažįstama, jog įmonės veikla pasibaigė priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 32 str. 4 d.). Taigi, nagrinėjamos bylos ir apeliantės nurodytos bylos ratio decidendi nesutampa.
Apeliantė skunde nurodo, kad dėl dalies kreditorių reikalavimų tvirtinimo vyksta teisminiai ginčai Kauno apygardos teisme (dėl VSDFV Marijampolės skyriaus ir Marijampolės apskrities VMI patvirtintų kreditorių reikalavimų pagrįstumo), ikiteisminis tyrimas Marijampolės apylinkės prokuratūroje (dėl Marijampolės savivaldybės administracijos kreditoriaus reikalavimo), todėl teismas negalėjo tvirtinti tokių kreditorių reikalavimų. Kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Jau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje teisėjų kolegija, aiškindama ĮBĮ 26 straipsnio, 30 straipsnio normas, nurodė, kad kreditorių reikalavimai gali būti tvirtinami teismo nutartimi, kuria teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, ar po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo. Tokia nutartis gali būti priimama, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Taigi vykstantys teisminiai ginčai dėl kreditorių reikalavimų nėra kliūtis skelbti įmonę bankrutavusia ir likviduota dėl bankroto, nes kreditorių reikalavimai gali būti tvirtinami ir tikslinami ir po nutarties pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto. Skundžiama nutartimi patvirtintas VSDFV Marijampolės skyriaus 391 055 Lt dydžio finansinis reikalavimas, kuris patvirtintas Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi (t. 16, b. l. 144). Be to, išnagrinėjus apeliantės minimas civilines bylas, esant reikalui, šis reikalavimas galės būti patikslintas ir po skundžiamos nutarties priėmimo.
Skundžiama nutartimi buvo patvirtintas 6 428 077,84 Lt dydžio AB Turto banko finansinis reikalavimas, kurį sudaro 4 944 882,27 Lt suma, patvirtinta Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, ir likusi suma perėmus 1 472 669,28 Lt dydžio Marijampolės apskrities VMI (t. 16, b. l. 116) ir 10 520,29 Lt Garantinio fondo reikalavimus (t. 16a, b. l. 150). Apeliantė skunde nurodo, kad 4 944 88 Lt suma patvirtinta nepagrįstai, tačiau, kaip matyti iš bylos, ji teismo nutarties, kuria patvirtinta ši suma, neskundė. Pagal byloje esančius duomenis šis reikalavimas kildinamas iš AB Turto bankas ir V. ir S. M. prekybos centro sudarytų susitarimų, iš kurių matyti, kad šalys aptarė palūkanų ir delspinigių dydžius, taip pat buvo sprendžiamas ir delspinigių dydžio mažinimo klausimas. Be to, kaip jau minėta, kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami ir po skundžiamos nutarties priėmimo, todėl, esant pagrindui, apeliantė gali kreiptis į teismą dėl šio reikalavimo tikslinimo.
Marijampolės savivaldybės administracijos 1 324 360,65 Lt dydžio kreditoriaus reikalavimas patvirtintas Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 28 d. nutartimi (t. 8, b. l. 28). Apeliantė skunde nurodo, kad šis reikalavimas patvirtintas remiantis suklastota taikos sutartimi ir netinkamai išaiškinus patvirtintos taikos sutarties sąlygas. Tačiau šiais motyvais apeliantės prašymas sumažinti Marijampolės savivaldybės finansinį reikalavimą jau buvo nagrinėtas Kauno apygardos teisme ir 2006 m. spalio 3 d. nutartimi toks prašymas buvo atmestas. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. sausio 16 d. nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 26 d. nutartimi patvirtintoje savivaldybės ir prekybos centro taikos sutartyje nurodyta prekybos centro skola savivaldybei litais, skolos grąžinimo grafike skola taip pat nurodyta litais. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo revizuoti kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties ir netvirtinti savivaldybės finansinio reikalavimo ar perskaičiuoti palūkanas už naudojimąsi paskola (t. 11, b. l. 202-217).
J. V. 142 230 Lt dydžio finansinis reikalavimas patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartimi (t. 8, b. l. 83). Skunde apeliantė nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta naujų įrodymų, kad šis reikalavimas nepagrįstas, tačiau teismas dėl jų nepasisakė. Iš bylos matyti, kad V. M. prašymas sumažinti kreditoriaus J. V. finansinį reikalavimą buvo išnagrinėtas ir atmestas Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartimi (t. 10, b. l. 147-150). Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. sausio 16 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo nutarties dalį, kuria atmestas V. M. prašymas patikslinti J. V. kreditoriaus reikalavimą, ir šią bylos dalį perdavė tam pačiam apygardos teismui nagrinėti iš naujo (t. 11, b. l. 202-217). Atsakovai V. M. ir S. M. 2007 m. kovo 6 d. pateikė teismui patikslintą prašymą dėl J. V. kreditoriaus reikalavimo sumažinimo (t. 12, b. l. 57-61), kurį išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas 2007 m. gruodžio 19 d. nutartimi atmetė (t. 14, b. l. 148-152). Dėl šios nutarties atsakovė V. M. pateikė teismui atskirąjį skundą, kurio trūkumams pašalinti Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 3 d. nutartimi nustatė terminą (t. 14, b. l. 159-160). Nepašalinus teismo nurodytų trūkumų, 2008 m. sausio 16 d. nutartimi atsakovės atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutarties laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (t. 14, b. l. 189). Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. balandžio 3 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 16 d. nutartį paliko nepakeistą (t. 15, 175-177). Taigi, Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria teismas atmetė atsakovų prašymą dėl J. V. kreditoriaus reikalavimo patikslinimo, yra įsiteisėjusi, todėl teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai patvirtino 142 230 Lt dydžio J. V. finansinį reikalavimą.
Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtintas 724 996 Lt dydžio Maxima LT, UAB finansinis reikalavimas. Kreditorius Maxima LT, UAB kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti papildomą 360 169,48 Lt dydžio finansinį reikalavimą. Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 1 d. nutartimi patvirtino šio kreditoriaus 360 169,48 Lt dydžio papildomą finansinį reikalavimą, nustatydamas, kad bendras šio kreditoriaus finansinis reikalavimas yra 1 058 165,48 Lt. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 5 d. nutartimi ši pirmosios instancijos teismo nutartis buvo panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės – kreditoriaus Maxima LT, UAB prašymas dėl papildomo 360 169,48 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo atmestas. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai patvirtino 724 996 Lt dydžio Maxima LT, UAB finansinį reikalavimą. Apeliantė skunde neteisingai nurodo, kad dėl šio kreditoriaus 724 996 Lt dydžio finansinio reikalavimo yra pateiktas kasacinis skundas, nes, kaip matyti iš Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų, kasacinis skundas yra pateiktas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria buvo atmestas kreditoriaus Maxima LT, UAB prašymas dėl papildomo 360 169,48 Lt dydžio finansinio reikalavimo. Tuo tarpu teismo nutartimi patvirtintas 724 996 Lt dydžio finansinis reikalavimas nėra ginčijamas.
Apeliantė skunde nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo ne tik peržiūrėti ir patvirtinti kreditorių reikalavimus, bet ir įvertinti pačios bankroto bylos iškėlimo teisėtumo klausimą. Apeliantė teigia, kad bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turi būti sprendžiamas būtent nagrinėjamoje bankroto byloje, kadangi proceso atnaujinimas yra negalimas ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. priimta nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007. Tačiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje teisėjų kolegija kaip tik pažymėjo, kad bankroto proceso tikslas ir būtinybė užtikrinti interesų pusiausvyros principo laikymąsi paneigia galimybę iš naujo spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, svarstant, ar buvo įstatyme nustatyti pagrindai bankroto bylai iškelti. Bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad įmonė yra pajėgi įvykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta pagrindais, nurodytais Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, pvz., kreditoriams įsitikinus įmonės mokumu ir pasirašius taikos sutartį, o ne kvestionuojant bankroto bylos iškėlimo pagrįstumą. Toks teisių gynybos būdas bankroto byloje nevilkina bylos nagrinėjimo ir atitinka byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros principą. Taip pat atmestinas skundo argumentas, kad, nepatvirtinus galutinio kreditorių reikalavimų sąrašo iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimo dienos, pažeidžiamos ne tik įmonės savininkų, bet ir visų kreditorių teisės. Kaip jau minėta, kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami ir tikslinami, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Dėl tų pačių motyvų atmestinas ir skundo argumentas, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas turėjo įvertinti ir aplinkybes, susijusias su netinkamai nustatyta įmonės turto verte.
Kolegija atmeta skundo argumentą, kad remiantis CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktu teismas privalo sustabdyti nagrinėjamą bylą, kol bus išspręstos civilinės bylos dėl Marijampolės skyriaus VMI, VSDFV finansinių reikalavimų, taip pat kol bus išnagrinėtas ieškinys dėl A. B. turto vertinimo bei bus užbaigti vykstantys ikiteisminiai tyrimai. Kaip jau minėta, galutiniai kreditorių finansiniai reikalavimai gali būti tikslinami ir bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijoje iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Todėl apeliantės nurodytais argumentais nėra pagrindo sustabdyti nagrinėjamos bylos. Juo labiau kad tai neatitiktų ir bankroto proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo bei teisėtų bankrutuojančios įmonės kreditorių lūkesčių principų.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti jos atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.