- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-08
- Bylos Nr.
- 2S-2798-603/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19644-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Pareiškėjas
- I. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. pareiškimą Socialinio ir išmokų skyriui prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje dėl teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja I. M. pateikė teismui pareiškimą, prašydama išsamiai išnagrinėti pareiškimą ir išreikalauti iš Socialinio skyriaus prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje gautiną išlaikymą buvusio sutuoktinio statusui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pareiškėjos I. M. pareiškimą atsisakė priimti.
3. Teismas, remdamasis teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, nurodė, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, o asmuo, kreipdamasis į teismą dėl civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pažymėjo, kad tokiu atveju, kuomet besikreipiančio į teismą asmens reikalavimų patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta.
4. Įvertinęs pareiškėjos pateikto pareiškimo turinį teismas nustatė, kad pareiškėja teismui abstrakčiai ir neaiškiai nurodė savo teisių ir teisėtų interesų galimą pažeidimą, dėstydama, kad pareiškime nurodyto skyriaus, t. y. išmokų skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje, viršininkas nurodė, kad yra priteista jai išmoka iki gyvos galvos, todėl atsisakė vertinti pareiškėjos prašymą. Padarė išvadą, jog pareiškėja siekia galimai jai priklausančios išmokos išmokėjimo iš prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje Socialinio aprūpinimo skyriaus, remdamasi buvusio sutuoktiniu darbiniu statusu.
5. Teismas sprendė, kad CPK normos nenumato galimybės Lietuvos apylinkės teismams nagrinėti ginčus dėl užsienio valstybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų. Pareiškėja, siekdamas nuginčyti Socialinio aprūpinimo skyriaus prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje tam tikrą aktą ar veiksmą, pripažįsta, kad jį atlikusi institucija yra Rusijos Federacijos valstybinė įstaiga. Pažymėjo, kad galimybė ginčyti tokio pobūdžio aktą Lietuvos teismuose nenumatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 18 d. susitarime „Dėl socialinių garantijų teikimo tvarkos nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems Rusijos Federacijos kariškiams pensininkams“ ar kituose panašaus pobūdžio susitarimuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis byloje Nr. AS-100-552/2019). Todėl sprendė atsisakyti priimti pareiškėjos pateiktą pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Pareiškėja I. M. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties, prašydama: 1) išreikalauti T. K. M. pensijos dydį iš Socialinio aprūpinimo skyriaus; 2) nagrinėti civilinę bylą žodinio proceso tvarka, kviečiant į teismo posėdį Socialinio aprūpinimo skyriaus vadovą kaip atsakingą asmenį; 3) pateikti užklausą, kokioms sąlygoms esant ir kokiu būdu remiamos mirusių karininkų sutuoktinės; 4) panaikinti skundžiamą nutartį kaip nepagrįstą.
7. Nurodo, kad Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis yra nepagrįsta, todėl turi būti naikintina. Mano, jog trūkumai galėjo būti išspręsti „paruošiamajame teismo posėdyje“.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
9. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsisakytas priimti pareiškimas kaip nenagrinėtinas teisme, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl rašytinių įrodymų (ne)prijungimo
11. Apeliantė pateikė teismui 2022 m. lapkričio 18 d. prašymą prijungti prie civilinės bylos papildomus rašytinius įrodymus – išrašą apie tai, kad vyksta į sanatoriją ir ištraukas iš enciklopedijos.
12. CPK 338 straipsnyje nurodyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 301-333 straipsniai), išskyrus CPK XVI skyriaus 2 skirsnio (CPK 334-338 straipsniai) skirsnyje numatytas išimtis. Kadangi CPK XVI skyriaus 2 skirsnis nenumato išimčių, susijusių su naujų įrodymų prijungimu apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant atskirąjį skundą, vadovaujamasi bendrosiomis CPK XVI skyriaus taisyklėmis (CPK 301-333 straipsniai).
13. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).
14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės prašomus prijungti rašytinius įrodymus bei apeliantės prašymo turinį, laiko, jog tokie papildomi įrodymai atskirojo skundo nagrinėjimui teisinės reikšmės neturi. Pažymėtina, kad, viena vertus, apeliantė nepagrindė, kuo yra reikšminga nagrinėjamu atveju teikiama ištrauka apie sąvokas ir jų paaiškinimus, kita vertus, tai yra abstraktūs sąvokų paaiškinimai, kurie yra savaime suprantami ir teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju ginčo išsprendimui neturi. Apeliantė taip pat nepateikė paaiškinimų, kokią reikšmę nagrinėjamu atveju turi teikiamas išrašas apie vykimą į sanatoriją. Be to, pagal proceso normų taisykles, visi teismui teikiami dokumentai turi būti pateikti valstybine kalba, išskyrus atitinkamas išimtis, kai tuo tarpu apeliantės dokumentai nėra išversti į lietuvių kalbą (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia neprijungti prie bylos medžiagos papildomų rašytinių įrodymų.
Dėl skundo esmės
15. Pirmosios instancijos teismas skundžiam nutartimi konstatavo, jog CPK nenumato galimybės Lietuvos apylinkės teismams nagrinėti ginčus dėl užsienio valstybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, galimybė ginčyti Socialinio aprūpinimo skyriaus prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje priimtą tam tikrą aktą nenumatyta Lietuvos teismuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 18 d. susitarime „Dėl socialinių garantijų teikimo tvarkos nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems Rusijos Federacijos kariškiams pensininkams“ ar kituose panašaus pobūdžio susitarimuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis byloje Nr. AS-100-552/2019). Remdamasis tuo padarė išvadą, jog apeliantės pareiškimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
16. Nors apeliantė teikia atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties ir joje padarytų išvadų, nurodydama, jog priimta nutartis nepagrįsta ir buvo galima išspręsti paruošiamajame teismo posėdyje, tačiau su tokiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
17. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė teikdama pareiškimą siekia galimai jai priklausančios išmokos išmokėjimo iš prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje Socialinio aprūpinimo skyriaus, o tokios galimai priklausančios išmokos mokėjimą grindžia remdamasi buvusio sutuoktiniu darbiniu statusu.
18. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 18 d. susitarimo „Dėl socialinių garantijų teikimo tvarkos nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems Rusijos Federacijos kariškiams pensininkams“ 2 straipsnį Rusijos Federacijos kariškių pensininkų pensijų ir pašalpų skyrimo, perskaičiavimo, mokėjimo sąlygų nustatymo klausimus sprendžia socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje; lėšų pensijoms ir pašalpoms mokėti finansavimas, jų pervedimas į nustatytą Lietuvos banko sąskaitą vykdomas per Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvos Respublikoje.
19. Tiek iš pareiškimo apylinkės teismui, tiek ir iš atskirojo skundo argumentų nustatyta, kad apeliantė iš esmės nesutinka su Socialinio aprūpinimo skyriaus prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje atitinkamu aktu ar veiksmu (nurodo, kad minėtas skyrius nenori mokėti išlaikymo, o Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje nesprendė prašymo). Tačiau iš aukščiau nurodyto susitarimo nustatyta, kad apeliantės keliamą klausimą išimtinai sprendžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 18 d. susitarimo „Dėl socialinių garantijų teikimo tvarkos nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems Rusijos Federacijos kariškiams pensininkams“ 2 straipsnyje nurodyta institucija, o galimybė ginčyti Lietuvos teismuose Socialinio aprūpinimo skyriaus prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje atitinkamus aktus ar veiksmus nenumatyta. Taigi skundžiama nutartimi pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos I. M. pareiškimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka ir šiuo pagrindu atsisakytas priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
20. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantė nepaneigė teisingų ir pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų. Nors apeliantė teigia, kad buvo galima išspręsti „paruošiamajame“ teismo posėdyje, tačiau ir toks argumentas nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje yra viena iš civilinės bylos nagrinėjimo stadijų, sekanti po to, kai išsprendžiamas pareiškimo priėmimo klausimas. Tuo tarpu apeliantės pareiškimas buvo atsisakytas priimti kaip apskritai nenagrinėtinas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), t. y. pradinėje civilinio proceso stadijoje (sprendžiant priėmimo klausimą), todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į atsisakymo priimti pareiškimą pagrindą, „paruošiamasis“ teismo posėdis pagal pocesą reglamentuojančias teisės normas nėra (o ir negali) būti skiriamas.
21. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio (šiuo atveju pareiškimo) priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl procesinių prašymų
22. Apeliantė pateiktame atskirajame skunde prašo apeliacinės instancijos teismo išspręsti ir visą eilę procesinių prašymų: 1) išreikalauti T. K. M. pensijos dydį iš Socialinio aprūpinimo skyriaus; 2) nagrinėti civilinę bylą žodinio proceso tvarka, kviečiant į teismo posėdį Socialinio aprūpinimo skyriaus vadovą kaip atsakingą asmenį; 3) pateikti užklausą, kokioms sąlygoms esant ir kokiu būdu remiamos mirusių karininkų sutuoktinės.
23. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia tik priimtos skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą remdamasis jau civilinėje byloje esančiais įrodymais. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog skundžiama nutartis pagrįsta. Taigi tokiu atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliantės procesinius prašymus išreikalauti atitinkamus duomenis.
24. Apeliantė taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo nagrinėti civilinę bylą žodinio proceso tvarka.
25. Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismui įstatyme suteikta diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais (CPK 322 straipsnis).
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Nagrinėjamu atveju apeliantė nepagrindė prašymo nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka, dėl to jokių argumentų nenurodė, apeliacinės instancijos teismas tokios būtinybės taip pat nenustatė, todėl nėra pagrindo tenkinti tokio apeliantės prašymo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
netenkinti atskirojo skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.