Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-01-30 · Byla Nr. Iv-1206-629/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-01-30
Bylos Nr.
Iv-1206-629/2012
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Atsakovas
D. N.
Advokatai
Deividas Kursevičius
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1206-629/2012(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01725-2011-2)Procesinio sprendimo kategorija 16.8., 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, dalyvaujant pareiškėjos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Ramūnui Valatkai, atsakovo D. N. atstovui advokatui Deividui Kursevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą atsakovui D. N. dėl turtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir pareiškėja, Teisingumo ministerija) su prašymu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo D. N. 26 355 Lt turtinę žalą.

Pareiškėja nurodė, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi patvirtino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, Teisingumo ministerijos ir UAB „Kia Auto“ taikos sutartį. Šalys minėta taikos sutartimi sutarė, kad atsakovų nuostoliai dėl automobilių pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu lygūs 52 710 Lt. UAB „Kia Auto“ prisiėmė 50 procentų nuostolių dalies ir sumokėjo Teisingumo ministerijai 26 355 Lt, kaip pusę nuostolių, kuriuos Teisingumo ministerija patyrė dėl buvusio Teisingumo ministerijos sekretoriaus D. N. ir UAB „Kia Auto“ veiksmų.

Nurodė, kad atsakovas, dirbdamas Teisingumo ministerijos sekretoriumi, buvo paskirtas Teisingumo ministerijos Viešojo pirkimo komisijos pirmininku. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 6 d. nuosprendžiu atsakovas D. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 str. 1 d. (piktnaudžiavimas) ir nubaustas teisės atėmimu vienerius metus dirbti valstybės tarnyboje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2010 m. liepos 1 d. nutartimi paliko galioti minėtą Vilniaus apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Ši LAT nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ, Valstybės tarnybos įstatymas) 32 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Pagal šio straipsnio 2 d., valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 d. nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlyginamos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. VTĮ 32 str. 1 d. nurodytos sąlygos atlyginti valstybės tarnautojo padarytą žalą – tarnautojo veikos neteisėtumas, tarnautojo kaltė, prievolė atlyginti tik tiesioginę žalą bei priežastinis ryšys tarp tarnautojo neteisėtos kaltos veikos ir žalos atsiradimo. Anot pareiškėjos, minėtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta atsakovo neteisėta kalta veika, kuri yra viena iš sąlygų valstybės tarnautojui atlyginti padarytą žalą. Taip pat pažymėjo, jog tiesioginė materialinė žala yra tiesioginiai nuostoliai. Nuostoliai – žala išreikšta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 str. 1 d.). Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kuria patvirtinta taikos sutartis, konstatuota, kad UAB „Kia Auto“ ir Teisingumo ministerijos nuostoliai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu lygūs 52 710 Lt. UAB „Kia Auto“ prisiėmė 26 355 Lt nuostolių, kuriuos atlygino Teisingumo ministerijai. Tokiu būdu kita nuostolių dalis (26 355 Lt) yra padaryta atsakovo ir turi būti iš jo priteista. Atsakovas neteisėtais kaltais veiksmais padarė Teisingumo ministerijai 26 355 Lt žalą, todėl yra įrodytas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Atsiliepimas

Atsakovas D. N. atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 60-67) prašė pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Pasak atsakovo, pareiškėja neturi teisės iš jo prisiteisti tariamai patirtą tiesioginę materialinę žalą, kadangi tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti jau yra suėjęs 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Atsakovo manymu, Teisingumo ministerijai yra taikomi patys didžiausi apdairumo ir rūpestingumo standartai, todėl ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2007 m. birželio 27 d., t. y. kai pareiškėja, atsižvelgdama į Viešojo pirkimo komisijos kolegialiai priimtus sprendimus, su UAB „Kia Auto“ sudarė automobilių pirkimo–pardavimo sutartį, o ieškinio pateikimo terminas baigėsi atitinkamai po 3 metų – 2010 m. birželio 27 d. Anot atsakovo, net jeigu aplinkybės apie kilsiančią materialinę žalą pareiškėjai 2007 m. birželio 27 d. nebuvo žinomos, ieškinio senaties terminas tokiu atveju turėjo prasidėti nuo 2007 m. lapkričio 28 d., t. y. nuo momento, kai atsakovo kabinete Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos ikiteisminio tyrimo pareigūnai (toliau – ir STT) atlikto kratą bei įteikė atsakovui pranešimą apie įtarimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjai apie jos teisių pažeidimą buvo nuolat primenama, t. y. dar 2007 m. gruodžio 3 d. Teisingumo ministras, remdamasi STT pateiktu raštu dėl atsakovui pareikšto įtarimo padarius nusikalstamą veiką, nušalino atsakovą nuo užimamų pareigų; 2008 m. sausio 29 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2 mėnesiams pratęsė terminą dėl atsakovo nušalinimo nuo pareigų; 2008 m. kovo 28 d. pareiškėja iš Vilniaus apygardos teismo gavo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį dėl viešo pirkimo sąlygų, viešo pirkimo komisijos posėdžio protokolo panaikinimo bei pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine, taigi bet kokiu atveju pareiškėjai apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma ne vėliau kaip 2008 m. kovo 28 d. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog teisei į ieškinį atsirasti pakanka priešingų teisei, o ne būtinai nusikalstamų veiksmų nustatymo, todėl pareiškėjos teisės pareikšti ieškinį nelėmė nagrinėjama baudžiamoji byla, o pareiškėja turėjo galimybę įvertinti atsakovo veiksmų teisėtumą bei neteisėtų veiksmų pasekmes, kad laiku pareikštų ieškinį dėl žalos atlyginimo. Atkreipė dėmesį, kad, kol būtų paaiškėjęs tikslus žalos dydis, pareiškėja galėtų prašyti bylą stabdyti (pagal LAT 2002 m. gruodžio nutarimą Nr. 39 nenustatytas žalos dydis ir įrodymų neturėjimas neturi įtakos ieškinio senaties eigos pradžiai). Be to, CK 6.249 str. 3 d. taip pat numato būsimos žalos įvertinimo galimybę.

Atsakovas, remdamasis LAT 2010 m. liepos 9 d. civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos priimta nutartimi Nr. 3K-3-339/2010, kurioje nurodyta, kad dėl restitucijos taikymo būdo turėtų būti sprendžiama prieš tai įvertinus visus galimus sandorio šalims bendrai kilusius neigiamus padarinius, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju UAB „Kia Auto“ ir Teisingumo ministerija, sudarydamos taikos sutartį pačios susitarė dėl restitucijos taikymo būdo, t. y. byla iš esmės nebuvo išspręsta, teismo sprendimas minėtu klausimu nepriimtas. Kadangi teismas nutartimi tik patvirtino sulygtą šalių valią, atsakovo manymu, darytina išvada, kad ne teismas, o būtent UAB „Kia Auto“ ir Teisingumo ministerija savo iniciatyva nusprendė, kokiu būdu ir apimtimi jos taikys abipusę restituciją. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nenustatyti prejudiciniai faktai dėl žalos dydžio, o teismo patvirtinta taikos sutartis turi teisinę galią tik ją pasirašiusiems asmenims, bet ne atsakovui, kuris nebuvo pasirašytos taikos sutarties šalimi. Dėl šios priežasties, atsakovo įsitikinimu, pareiškėja žalos dydį šioje byloje privalo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne apsiriboti taikos sutartimi prisiimtų sąlygų nurodymu. Pažymėjo, kad žala turi turėti priežastinį ryšį su padaryta neteisėta veika, bei nurodė, kad pareiškėja pati sau padarė žalos per pigiai įvertindama grąžinamas transporto priemones.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, tarp įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytų veikų ir pareiškėjos nurodytos žalos nėra priežastinio ryšio. Pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas kokiu nors būdu apribojo kitų Viešojo pirkimo komisijos narių balsavimo teisę balsuoti ar pateikti kokias nors pastabas dėl vykdomo konkurso ar pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, taigi jo balsas nenulėmė komisijos sprendimo priėmimo ir pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie yra būtini pastarojo civilinei atsakomybei kilti, nėra. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ne kiekviena neteisėta veika turi sukelti neigiamas materialias teisines pasekmes. Taip pat nurodė, kad sprendimą įsigyti automobilius Viešo pirkimo komisija priėmė vienbalsiai kiekvienas šios komisijos narys turėjo tik po vieną balsą, todėl priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir nuostolių taip pat nėra.

Anot atsakovo, pareiškėja nuo pat automobilių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo toliau naudodamasi automobiliais nesiėmė jokių veiksmų ateityje galimai kilsiančiai žalai sumažinti, todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti pačios aktyviais veiksmais sukurtą turto nuvertėjimą, ką pareiškėja tuo pačiu laiko savo nuostoliais, turėtų būti traktuotinas kaip piktnaudžiavimas ir dėl to turėtų būti taikytina CK 6.248 str. 4 d. nustatanti, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas kreditorius, tai skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad net jeigu pirkimo–pardavimo sutartis nebūtų buvusi sudaryta, analogiškoje situacijoje automobiliai, kuriuos būtų nusipirkęs bet kuris fizinis ar juridinis asmuo ir jais naudotųsi 3 metus, būtų nusidėvėję ne dėl to, kad buvo sudaryta atitinkama pirkimo–pardavimo sutartis, o dėl to, kad jais kažkas faktiškai naudojosi, todėl bet kokie praradimai pardavus/grąžinus automobilį yra sąlygoti nusidėvėjimo, tačiau nusidėvėjimas jokia apimtimi negali būti laikomas žala, nes ši sąvoka nepatenka į CK 6.249 str. 1 d. reguliavimo sritį. Pasak atsakovo, Teisingumo ministerijai gavus visą turto vertę pinigais, jos turtas nesumažėjo, todėl pareiškėja nėra patyrusi jokios žalos ir neturi teisės ir į jos atlyginimą. Pažymėjo, kad pareiškėja pagal taikos sutartį iš UAB „Kia Auto“ dar gavo 26 355 Lt dydžio kompensaciją, taigi pareiškėja ne tik kad nepatyrė nuostolių, bet netgi gavo ekonominę naudą.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, šalims taikos sutartimi pripažinus prokuroro ieškinį, ir susitarus dėl restitucijos taikymo būdo, šalių sutartiniai teisiniai santykiai labiausiai atitiktų faktinius nuomos teisinius santykius (kadangi niekinis sandoris negalioja nuo jo sudarymo, tačiau faktinės aplinkybės liudija faktinį naudojimąsi daiktu). Pasak atsakovo, pagal UAB „Transporent“ bei UAB „AVG Automix“ pažymas matyti, kad vidutinė automobilio „Kia Cee‘d“ arba analogiško automobilio ilgalaikės nuomos kaina be aptarnavimo mokesčių ir draudimų nuo 2007 m. liepos 1 d. sudarė apie 1 088 Lt per mėnesį, taigi pareiškėja už automobilių ilgalaikę nuomą laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2010 m. kovo 17 d. būtų sumokėjusi apie 107 712 Lt, o dabartinėmis aplinkybėmis į Teisingumo ministerijos biudžetą sugrįžus 89 735 Lt, už faktinį naudojimąsi automobiliais pastaroji išleido tik 51 603 Lt, taigi pareiškėja naudojosi automobiliais daugiau nei du kartus pigiau nei rinkos kainomis.

Pasak atsakovo, šalys besitardamos dėl restitucijos taikymo būdo turėjo remtis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymu patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija. Pažymėjo, kad 2010 m. kovo 17 d. turto perdavimo ir priėmimo akte Nr. 14F-6 pagal minėtą instrukciją pareiškėjos paskaičiuota automobilių vertė sudarė 72 484,16 Lt, taikos sutartyje buvo sulygta dėl mažesnės automobilių vertės, o UAB „Kia Auto“ po mėnesio automobilius pardavė jau už 77 764 Lt. Atsakovo įsitikinimu, tai įrodo, kad pareiškėja, pasirašydama taikos sutartį sau nenaudingomis sąlygomis, pati prisiėmė riziką kurios, negali perkelti atsakovui.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 6.5. p. atsakovo vidutinis darbo užmokestis, iš kurio pagal VTĮ 32 str. 2 d. galima išieškoti tiesioginę žalą, neviršijančią valstybės tarnautojo 6 vidutinių darbo užmokesčių, turėjo būti skaičiuojamas pagal 2009 metų balandžio, gegužės ir birželio mėnesius, o ne laikotarpį nuo 2007 m. sausio 3 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d., t. y. nuo darbo Teisingumo ministerijoje pradžios iki nušalinimo nuo pareigų momento.

Jeigu būtų nuspręsta, kad pareiškėjai atitinkamas žalos dydis vis dėl to priteistinas, atsakovo įsitikinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 257 str. 5 d. žalos dydis turėtų būti sumažintas ne tik dėl jau nurodytų aplinkybių, bet ir dėl atsakovo esamos turtinės padėties: atsakovo darbo užmokestis per mėnesį atskaičiavus mokesčius – 3 496 Lt, iš kurių 700 Lt skirta alimentams, o likusios pinigų sumos net nepakanka paskolai dengti, jokio kito kilnojamojo taip pat nekilnojamojo turto, išskyrus nebaigtą statyti ir bankui hipoteka įkeistą namą atsakovas neturi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas Ramūnas Valatka prašė prašymą tenkinti prašyme nurodytais argumentais (b. l. 174-179).

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas Deividas Kursevičius prašė atmesti prašymą, remdamasis atsiliepime pateiktais argumentais (b. l. 174-179).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovas D. N. nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 140).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas visiškai.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad atsakovas D. N. nuo 2007 m. sausio 3 d. paskirtas Teisingumo ministerijos sekretoriumi (b. l. 5). Pagal Teisingumo ministerijos sekretoriaus pareigybės aprašymą (b. l. 7-8) atsakovas pagal kompetenciją atsako už ministerijos ūkinę–finansinę veiklą bei Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja prekių ir paslaugų pirkimą, įgyvendina Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas ir viešųjų pirkimų, vykdomų Teisingumo ministerijoje, įstaigose prie Teisingumo ministerijos ir Teisingumo ministerijos reguliavimo srities institucijose, priežiūrą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1R-98 D. N. paskirtas Teisingumo ministerijos Viešojo pirkimo komisijos pirmininku (b. l. 9-10). 2007 m. birželio 14 d. Viešojo pirkimo komisija vienbalsiai pripažino UAB „Kia Auto“ pasiūlymą laimėjusiu konkursą „Lengvųjų automobilių pirkimas“ (b. l. 88).

2007 m. lapkričio 28 d. atsakovo tarnybiniame kabinete buvo atlikta krata (b. l. 68-70). 2007 m. lapkričio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas tenkino prokuroro prašymą laikinai nušalinti D. N. nuo užimamų Teisingumo ministerijos sekretorius pareigų (b. l. 125-126). Ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo nustatyta, kad yra pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, kad D. N. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką – piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, t. y. veikdamas UAB „Kia Auto“ interesais ir siekdamas asmeninės naudos padėjo UAB „Kia Auto“ laimėti Teisingumo ministerijos 2007 m. gegužės 30 d. paskelbtą 3 lengvųjų automobilių pirkimo supaprastintą viešąjį konkursą.

Žemesnės instancijos teismas

2007 m. gruodžio 3 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1P-167 atsakovas 2 mėnesiams buvo nušalintas nuo Teisingumo ministerijos sekretoriaus pareigų (b. l. 12). Vėliau nušalinimas nuo pareigų pratęstas (b. l. 13-16), kol 2009 m. gegužės 21 d. atsakovas buvo grąžintas į Teisingumo ministerijos sekretoriaus pareigas (b. l. 17). 2009 m. birželio 23 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1P-56 D. N. nuo 2009 m. birželio 30 d. atleistas iš Teisingumo ministerijos sekretoriaus pareigų (b. l. 18).

2010 m. liepos 1 d. LAT nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343/2010 (b. l. 19-24) konstatavo, kad D. N. įtaka nustatant konkurso sąlygas yra betarpiška ir pagrįsta bylos duomenimis. D. N., kaip valstybės tarnautojas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. sudarė išskirtines pardavimo sąlygas UAB „Kia Auto“, dėl kurių ši įgijo pranašumą prieš kitas bendroves, prekiaujančias automobiliais, bei laimėjo konkursą. Taip buvo pažeisti VTĮ, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimai, iškreipti rinkos ekonomikos santykiai bei Teisingumo ministerijos galimybė įsigyti ekonomiškai ir pagal paskirtį tinkamiausius automobilius. Be to, sumenkintas Teisingumo ministerijos prestižas bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas. Taigi D. N. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 228 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

LAT 2010 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-339/2010 (b. l. 25-31) konstatavo, jog teismai pagrįstai imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujantį konkurso pagrindu Teisingumo ministerijos ir UAB „Kia Auto“ sudarytą automobilių pirkimo–pardavimo sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu. Kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu buvo juridinių asmenų atstovų nusikalstamų veiksmų padarinys, teismai pagrįstai taikė restituciją natūra bei nurodė pripažinto negaliojančiu sandorio šalims galimybę įgyvendinti teisę kreiptis dėl jų patirtos žalos atlyginimo, pareiškiant reikalavimus tiesiogiai už žalos atsiradimą atsakingiems asmenims, tačiau restitucijos taikymas natūra, kai Teisingumo ministerijai tenka pareiga grąžinti automobilius, o UAB „Kia Auto“ – grąžinti įmokėtus pinigus, šiuo atveju pažeidžia teisingumo ir šalių lygiateisiškumo principus bei negrąžina sandorio šalių į pirminę padėtį, nes tik vienai iš sandorio, pripažinto niekiniu, šalių (UAB „Kia Auto“) tenka procesinė ir materialioji našta kaltų asmenų reikalauti nuostolių atlyginimo. Kadangi automobilių nusidėvėjimo, kaip tokio, nustatymas ir jo dydžio apskaičiavimas yra fakto klausimas, kurio spręsti kasacinis teismas neturi kompetencijos, LAT bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui šiam klausimui iš naujo išnagrinėti, nurodė, kad dėl restitucijos taikymo turėtų būti sprendžiama, prieš tai įvertinus visus galimus sandorio šalims bendrai kilusius neigiamus padarinius.

2010 m. lapkričio 29 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1040/2010 (b. l. 32-34) patvirtino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, Teisingumo ministerijos ir UAB „Kia Auto“ 2010 m. lapkričio 12 d. taikos sutartį, pagal kurią Teisingumo ministerija ir UAB „Kia Auto“ pripažino ieškinį dėl dėl viešojo pirkimo sąlygų, viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokolo panaikinimo ir 2007 m. birželio 27 d. lengvųjų automobilių pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo. Minėta taikos sutartimi taip pat sutarta, jog 3 automobilių „Kia Cee‘d“ rinkos vertė jų perdavimo UAB „Kia Auto“ dieną (2010 m. kovo 17 d.) sudarė 63 400 Lt, kuriuos UAB „Kia Auto“ prieš sudarydama taikos sutartį grąžino Teisingumo ministerijai. Atsižvelgiant į minėtų automobilių rinkos vertę jų grąžinimo metu bei į jų moralinį nusidėvėjimą, kuris sudarė 33 800 Lt, šalys sutarė, jog Teisingumo ministerijos ir UAB „Kia Auto“ nuostoliai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu lygūs 52 710 Lt (149 910 Lt – 63 400 Lt – 33 800 Lt), kurių 50 procentų (26 355 Lt) įsipareigojo sumokėti Teisingumo ministerijai per 30 dienų, skaičiuojant nuo nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo įsiteisėjimo. Šią sumą UAB „Kia Auto“ Teisingumo ministerijai sumokėjo 2010 m. gruodžio 30 d. (b. l. 37).

Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 2 d., valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 d. nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 str. 2 d., vidaus administravimas – tai administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių – finansinių išteklių tvarkymas ir valdymas), kad ji galėtų tinkamai vykdyti priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius. Todėl Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 2 d. taikytina tik asmenims, kurių veikla užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas.

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovas D. N. vykdė vidaus administravimo veiklą, kaip ji apibrėžiama ABTĮ 2 str. 2 d., todėl pareiškėja tinkamai nurodė jo, kaip valstybės tarnautojo, materialinės atsakomybės teisinį pagrindą – Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 1 d.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 1 d. nurodytos sąlygos valstybės tarnautojo padarytai žalai atlyginti (tarnautojo veikos neteisėtumas, tarnautojo kaltė, prievolė atlyginti tik tiesioginę žalą bei priežastinis ryšys tarp tarnautojo neteisėtos kaltos veikos ir žalos atsiradimo).

Pagal ABTĮ 14 str. 1 d. įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o vadovaujantis ABTĮ 58 str. 4 d., įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

2010 m. liepos 1 d. LAT nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343/2010 konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas bei kaltė vykdant vidaus administravimo funkcijas, todėl vadovaujantis ABTĮ 14 str. 1 d. bei 58 str. 4 d. šios aplinkybės – tarnautojo veikos neteisėtumas, tarnautojo kaltė – iš naujo neįrodinėjamos nagrinėjamoje byloje, šioje byloje gali būti vertinama tik aplinkybė, ar atsakovo neteisėtas veikimas suponuoja jo pareigą atlyginti pareiškėjo nuostolius, patirtus pritaikius civilinę atsakomybę. Taigi vertintina ar yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtos kaltos veikos ir žalos atsiradimo bei ar pastarojo veiksmais buvo padaryta tiesioginė žala.

Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 6 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-13/2010 m. (civ. b. Nr. 2-2184-104/2009 t. II, b. l. 75-86), teismas konstatavo, kad „<...> D. N., kaip komisijos pirmininkas, 2007 m. gegužės 30 d. balsavo už supaprastinto atviro konkurso sąlygų patvirtinimą ir, kaip komisijos pirmininkas, patvirtino šio konkurso sąlygas, o 2007 m. birželio 14 d. jis balsavo už tai, kad UAB „Kia Auto“ pasiūlymas būtų pripažintas laimėjusiu ir 2007 m. birželio 27 d. su UAB „Kia Auto“ pasirašė automobilių pirkimo – pardavimo sutartį. Tokiais veiksmais D. N. ir G. K., padėdamas D. N., viešame automobilių pirkimo konkurse atėmė galimybę su konkurencingais pasiūlymais dalyvauti kitoms bendrovėms bei pasirinkti tinkamiausią pasiūlymą, tuo iškreipė Viešųjų pirkimų įstatymo paskirtį ir pagrindinius šiame įstatyme numatytus pirkimo principus, sumenkino valstybės institucijos – Teisingumo ministerijos, vykdančios teisingumo srities valstybės valdymo funkcijas, prestižą ir diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl ko valstybė patyrė didelę žalą.“ Tos pačios aplinkybės buvo konstatuotos ir LAT 2010 m. liepos 1 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343/2010, kuria Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 6 d. nuosprendis paliktas nepakeistas (b. l. 19-24).

Be kita ko, LAT 2010 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-339/2010 (b. l. 25-31) taip pat konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu buvo juridinių asmenų atstovų nusikalstamų veiksmų padarinys, teismai pagrįstai taikė restituciją natūra bei nurodė pripažinto negaliojančiu sandorio šalims galimybę įgyvendinti teisę kreiptis dėl jų patirtos žalos atlyginimo, pareiškiant reikalavimus tiesiogiai už žalos atsiradimą atsakingiems asmenims.

Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad tarp atsakovo neteisėtos kaltos veikos ir žalos atsiradimo yra tiesioginis priežastinis ryšys bei pastarojo veiksmais buvo padaryta tiesioginė žala pareiškėjai.

Tiesioginė materialinė žala yra tiesioginiai nuostoliai. Nuostoliai – žala išreikšta pinigais (CK 6.249 str. 1 d.).

Kaip nustatyta, LAT 2010 m. liepos 9 d. civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 3K-3-339/2010 nurodyta, kad dėl restitucijos taikymo būdo turėtų būti sprendžiama prieš tai įvertinus visus galimus sandorio šalims bendrai kilusius neigiamus padarinius. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 29 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1040/2010 patvirtino tarp Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, Teisingumo ministerijos ir UAB „Kia Auto“ 2010 m. lapkričio 12 d. taikos sutartį, kurioje šalys pačios susitarė dėl restitucijos taikymo būdo.

Atsakovas teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi tik patvirtino sulygtą šalių valią, todėl ne teismas, o būtent UAB „Kia Auto“ ir Teisingumo ministerija savo iniciatyva nusprendė, kokiu būdu ir apimtimi jos taikys abipusę restituciją. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nenustatyti prejudiciniai faktai dėl žalos dydžio, o teismo patvirtinta taikos sutartis turi teisinę galią tik ją pasirašiusiems asmenims, bet ne atsakovui, kuris nebuvo pasirašytos taikos sutarties šalimi, todėl pareiškėja žalos dydį šioje byloje privalo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne apsiriboti taikos sutartimi prisiimtų sąlygų nurodymu.

Taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. Z. J., S. J., kt., bylos Nr. 3K-3-108/2010; 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje M. O. v. K. J. M., T. M., bylos Nr. 3K-3-354/2008). Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra civilinė sutartis; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 str.) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Sudaromai taikos sutarčiai taikomi visi bendrieji sutarčių teisės institutai. Taikos sutarties ypatumas yra tas, kad, teismui ją patvirtinus, sutartis įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią (CK 6.985 str.).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 47 str. 2 d. (2003 m. sausio 1 d. redakcija) nustatė, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį, o šio straipsnio 4 d. – kad tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus.

Teismo vertinimu, aukščiau nurodytos CK bei CPK nuostatos leidžia padaryti išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1040/2010 patvirtinta 2010 m. lapkričio 12 d. taikos sutartis tarp Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, Teisingumo ministerijos ir UAB „Kia Auto“ turi teisinę galią tik ją pasirašiusiems asmenims, bet ne atsakovui, kuris nebuvo pasirašytos taikos sutarties šalimi, todėl pareiškėja žalos dydį šioje byloje privalo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Pažymėtina, jog restitucija – tiesioginis niekinio sandorio padarinys (CK 1.80 str. 2 d.), tačiau šalys besitardamos dėl restitucijos taikymo būdo turi remtis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, kad pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį neprieštarautų viešajam interesui bei nurodytiesiems sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 str.).

Pagal civilinėje byloje Nr. 2-2184-104/2009 pareiktą paaiškinimą, 3 automobilių „Kia Cee‘d“ įsigijimo kaina – 149910 Lt. Remiantis UAB „Nepriklausomų ekspertų biuras“ ataskaitomis (Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) automobilių jų perdavimo dieną 2010 m. kovo 17 d. rinkos vertė sudarė: 1) automobilio, kurio identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini) – 21300 Lt; 2) automobilio, kurio identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini) – 21100 Lt; 3) automobilio, kurio identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini) – 21000 Lt. Visų trijų automobilių „Kia Cee‘d“ rinkos vertė jų perdavimo dieną – 63400 Lt. Patirti šalių nuostoliai dėl automobilių nusidėvėjimo sudaro 149910 - 63400 = 86510 Lt. Jei automobiliai nebūtų visiškai eksploatuojami ir jų rida būtų 0 km, jų kiekvieno rinkos vertė būtų lygi 32400 Lt, o visų trijų – 97200 Lt. Teisingumo ministerija dėl eksploatavimo sumažino automobilių rinkos vertę, padarydamas nuostolių už 97200 - 63400 = 33800 Lt. Tuo būdu iš patirtų nuostolių atėmus tą jų dalį, kuri atsirado dėl to, kad Teisingumo ministerija naudojo automobilius savo reikmėmis ir sumažino jų vertę, ir gaunama suma kurią daliname lygiomis dalimis, t. y. 86510 - 33800 = 52710 / 2 = 26355 Lt (civ. b. Nr. 2-2184-104/2009 t. II, b. l. 193).

Kaip matyti iš UAB „Nepriklausomų ekspertų biuras“ ataskaitų (Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), kurių pagrindu buvo apskaičiuota automobilių vertė ir nuostoliai taikos sutartyje (civ. b. Nr. 2-2184-104/2009 t. II, b. l. 150-190 abi lapo pusės), UAB „Nepriklausomų ekspertų biuras“ atlikdama automobilių vertinimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymu patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, todėl pareiškėjo argumentai, kad minėta tvarka ir instrukcija nesivadovauta, vertinami kritiškai.

2010 m. kovo 17 d. turto perdavimo ir priėmimo akte Nr. 14F-6 (b. l. 106) nurodyta, kad perduodamų automobilių likutinė vertė 2011 m. kovo 1 d. – 72484,16 Lt (pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad nurodyta suma susidarė dėl atliktų pagerinimų, b. l. 174-179). Pasak atsakovo, taikos sutartyje buvo sulygta dėl mažesnės automobilių vertės, o UAB „Kia Auto“ po mėnesio automobilius pardavė jau už 77764 Lt. Atsakovo įsitikinimu, tai įrodo, kad pareiškėja, pasirašydama taikos sutartį sau nenaudingomis sąlygomis, pati prisiėmė riziką, kurios negali perkelti atsakovui. Nuostoliai apskaičiuojami iš nuostolių dėl nusidėvėjimo sumos atėmus nuostolių dėl eksploatavimo sumą, todėl minėtą pareiškėjo argumentą teismas vertina kritiškai. Teismas pažymi, kad nuostolių suma pagal pateiktą skaičiavimą nekinta net ir įvertinus automobilius didesne kaina.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad Teisingumo ministerijos nurodyta 26355 Lt nuostolių suma yra apskaičiuota pagrįstai, atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimus.

Atsakovas D. N. byloje prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, kad tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti jau yra suėjęs 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.).

Pagal CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.126 str. nustato ieškinio senaties taikymo sąlygas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėja žalos atsiradimą grindžia aplinkybe, jog tik po 2010 m. lapkričio 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1040/2010 (b. l. 32-34, 157-161), kuria buvo patvirtinta Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, Teisingumo ministerijos ir UAB „Kia Auto“ 2010 m. lapkričio 12 d. taikos sutartis, jai tapo žinoma apie jos teisių pažeidimą. Atsakovas nurodo, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2007 m. birželio 27 d., t. y. kai pareiškėja su UAB „Kia Auto“ sudarė automobilių pirkimo–pardavimo sutartį, o ieškinio pateikimo terminas baigėsi atitinkamai po 3 metų – 2010 m. birželio 27 d., akcentuoja, jog bet kokiu atveju pareiškėjai apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma ne vėliau kaip 2008 m. kovo 28 d., kai pareiškėja iš Vilniaus apygardos teismo gavo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį dėl viešo pirkimo sąlygų, viešo pirkimo komisijos posėdžio protokolo panaikinimo bei pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine.

Sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų šioje byloje pareikštam reikalavimui taikymo, atsižvelgtina ir į teisinio santykio, iš kurio kilo nagrinėjamas ginčas, specifiką. Pažymėtina, jog nagrinėjamam ginčui aktualus Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 4 d. nuostatų aiškinimas ir taikymas. Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 4 d. nuostata, kad sprendimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos, nustato naikinamąjį terminą, kuriuo nepasinaudojus žalos atlyginimas neteismine tvarka (išskaitymas iš tarnautojo darbo užmokesčio vidaus administravimo tvarka) nebegalimas ir žala gali būti išieškoma teismine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-208-10). Taigi, kaip matyti, įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 4 d. nustatytą vieno mėnesio terminą sieja su žalos paaiškėjimo diena, ir kiekvienu atveju byloje turi būti nustatytas konkrečia data apibrėžtas tiesioginės materialinės žalos paaiškėjimo laikas, nuo kurio turi būti skaičiuojama šioje įstatymo normoje nustatyto termino eigos pradžia. Žalos paaiškėjimo diena Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 4 d. prasme laikytina visumos aplinkybių, kurios patvirtina žalos atitinkamam įstaigos turtui padarymo faktą ir jos dydį, pagrįstą atitinkamais dokumentais, paaiškėjimo kalendorinė data (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-208-10).

Tokiu būdu, aukščiau nurodytų teisės normų pagrindu, darytina išvada, kad pareiškėjos nurodytų neigiamų pasekmių jos teisėms ir interesams atsiradimas sietinas ne su nagrinėtose bylose priimtais teismų sprendimais, jų įsiteisėjimu, galimu procesų atnaujinimu, bet su konkrečiu faktu – atsakovo D. N., tuometinio Teisingumo ministerijos sekretoriaus veiksmais, vykdant viešojo pirkimo procedūras, padarytos žalos pareiškėjai fakto bei jos dydžio konstatavimu. Pareiškėja į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš atsakovo turtinę žalą kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 1-4), todėl konstatuotina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepraleidusi CK 1.125 str. 8 d. nustatyto sutrumpinto trejų metų senaties termino.

Nustačius, jog yra visos Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 1 d. nurodytos sąlygos atlyginti valstybės tarnautojo padarytą žalą (tarnautojo veikos neteisėtumas, tarnautojo kaltė, prievolė atlyginti tik tiesioginę žalą bei priežastinis ryšys tarp tarnautojo neteisėtos kaltos veikos ir žalos atsiradimo), vertintina ar patenkinus pareiškėjos reikalavimą priteisti 26355 Lt nebus pažeistos VTĮ 32 str. 2 d. nustatytos valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlygos, pagal kurias valstybės tarnautojo atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.

Atsakovo nuomone, jo vidutinis darbo užmokestis, iš kurio pagal VTĮ 32 str. 2 d. galima išieškoti tiesioginę žalą turėjo būti paskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimą Nr. 650. Teismas pažymi, kad Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, nustato darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, laiką, kai darbuotojas įstatymų numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam išmokama išeitinė išmoka arba kitos teisės aktų nustatytos išmokos, todėl darytina išvada, kad minėtas aprašas šiuo atveju, t. y. apskaičiuojant darbuoto padarytą žalą, nėra taikytinas.

Pagal byloje pateiktą Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 9 d. pažymą apie D. N. darbo užmokestį (b. l. 36) matyti, kad 6 vidutinių darbo užmokesčių dydis sudaro 45 882,40 Lt, o atsakovo veiksmais padarytos žalos dydis – 26 355 Lt. Kadangi atlygintinos žalos dydis neviršija 6 vidutinių darbo užmokesčių, atsakovas privalo atlyginti visą savo veiksmais Teisingumo ministerijai padarytą turtinę žalą, kuri sudaro 26 355 Lt.

Teismas nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti taikytinos CK 6.248 str. 4 d. nuostatos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas tenkinamas visiškai ir iš atsakovo D. N. priteistina 26 355 Lt (dvidešimt šešių tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt penkių litų) turtinė žala pareiškėjos Teisingumo ministerijos naudai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Tenkinti pareiškėjos Teisingumo ministerijos prašymą visiškai.

Priteisti iš atsakovo D. N. Teisingumo ministerijos naudai 26 355 Lt (dvidešimt šešių tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt penkių litų) turtinę žalą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė