Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo V. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo V. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad atstovaudamas V. J. kaip taros sandėlio (4F1b), unikalus Nr. xxxxx, esančio valstybiniame žemės sklype (xxxxx), (duomenys neskelbtini), savininką, veikdamas pagal 2004 m. lapkričio 8 d. Kauno m. 4-ame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), išduotą įgaliojimą (xxxx), suteikiantį teisę valdyti ir tvarkyti taros sandėlį, jį parduoti už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra, gauti iš pirkėjų V. J. priklausančius pinigus už parduotą turtą grynais arba pervedimu į įgaliotinio asmeninę sąskaitą banke, atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiais pavedimais, 2005 m. birželio 15 d., minėtame notarų biure sudarė pirkimo pardavimo sutartį (xxxx) dėl sandėlio pardavimo Justinui G. B. už 400 000 Lt, o 2005 m. liepos 29 d. tame pačiame notarų biure pasirašė susitarimą dėl minėtos sutarties pakeitimo (xxxx), pagal kurį tą pačią dieną G. B. savo namuose J. J. g. 8, (duomenys neskelbtini), perdavė K. M. 200 000 Lt, o 2006 m. sausio mėn. nenustatytą dieną – likusius 200 000 Lt, viso 400 000 Lt, kuriuos, vykdydamas įgaliojimo sąlygas, jis privalėjo perduoti V. J., tačiau neperdavė, ir tokiu būdu pasisavino didelės vertės svetimą turtą.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti K. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir visiškai patenkinti jo civilinį ieškinį.

Apeliantas mano, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame neteisingai įvertintos nustatytos aplinkybės ir bylos medžiaga. Teismas nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl K. M. padaryta veika nepripažįstama nusikalstama. Apeliantas atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartį, kurioje teismas aiškiai ir pagrįstai konstatavo K. M. nusikalstamus veiksmus ir nurodė visas esmines aplinkybes, į kurias reikia atkreipti dėmesį ikiteisminio tyrimo metu. Visos šioje nutartyje teismo nurodytos aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu pasitvirtino, todėl byla buvo perduota teismui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. J. bei jo atstovas, prašė jo apeliacinį skundą patenkinti visiškai, o prokurorės – iš dalies. Išteisintasis K. M. ir jo gynėjas prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. apeliaciniai skundai netenkintini. Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus duomenis ir įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. K. M. pagrįstai iš kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nes nenustatyta, jog jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių.

Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. apeliacinio skundo

Apeliantas prašo Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo K. M. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį bei tenkinti pareikštą civilinį ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Apeliantas skunde nurodo, jog apygardos teismo nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas bylos medžiaga ir įrodymais, dėl to neteisėtas. Šiam teiginiui pagrįsti apeliantas didžiąją skundo apimties dalį paskyrė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nutarties, kuria buvo patenkintas nukentėjusiojo V. J. skundas dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria buvo atmestas nukentėjusiojo skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2007 m. spalio 30 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo įvertinimui ir aptarimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus dėl nuosprendžio, minėtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo netikrina ir joje esančiomis teismo išvadomis dėl ikiteisminio tyrimo visapusiškumo, nesiremia. Ši teismo nutartis nėra įrodymų, kurie įtakotų apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, šaltinis.

Apeliantas pripažįsta, kad K. M. veikė teisėtai, pagal įgaliojimą atliko pavedimą ir jo ribose, tačiau pažeidė Civilinio kodekso 2.150 straipsnio nuostatas, nes įvykdęs pavedimą, gavęs apeliantui priklausančius pinigus ir turėdamas pareigą juos grąžinti bei galėdamas tai padaryti, sąmoningai to nepadarė, t.y. negrąžino jam priklausančių pinigų ir juos pasisavino.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai K. M. išteisino pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Šio nusikaltimo esmę sudaro tai, kad kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ar turtinę teisę neteisėtai neatlygintinai paverčia savo turtu ir taip padaro žalą turto savininkui. Aptariamuoju atveju nenustatyta, kad K. M. teisėtai, veikdamas pagal apelianto jam išduotą įgaliojimą, gavęs pinigus už parduotą apeliantui priklausantį turtą, būtų juos pavertęs savo turtu. K. M. parodė, kad su V. J. turėjo verslo reikalų ir dėl pastarojo kaltės atsirado skola verslo partneriui. V. J. , neturėdamas pinigų skolai padengti, davė jam- K. M. , įgaliojimą disponuoti savo turtu – parduoti taros sandėlį, ir tai padaręs jis pinigus už V. J. skolą perdavė verslo partneriui bei apie tai pranešė V. J. . V. J. parodė, jog verslo reikalų su K. M. neturėjo, tačiau tikėjosi iš jo gauti paskolą savo verslui vystyti ir dėl to, K. M. reikalaujant užstato, suteikė jam įgaliojimą parduoti savo turtą- taros sandėlį. K. M. paskolos jam nesuteikė, sandėlį pardavė ir už jį gautų pinigų jam neatidavė. Apygardos teismas, nesurinkęs kitų įrodymų, pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusiojo V. J. aiškinimas, jog įgaliojimą jis K. M. išdavė tikėdamasis užsitikrinti paskolos iš jo gavimą, negali būti K. M. kaltės dėl svetimo turto pasisavinimo įrodymu, nes pastarasis paskolos suteikti neprivalėjo.

Teisėjų kolegijos nuomone, nors apeliantas V. J. ir išteisintasis K. M. skirtingai aiškina įgaliojimo disponuoti turtu sudarymo motyvus, tačiau iš jų parodymų akivaizdu, kad minėto įgaliojimo išdavimą sąlygojo jų tarpusavio turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai yra pirmiausia civilinės teisės reguliavimo dalykas. Nusikaltimas yra priešinga teisei veika, gi išteisintasis K. M. veikė teisėtai pagal specialų pavedimą, išduoto įgaliojimo ribose, todėl jo veiksmai nebuvo nusikalstamo pobūdžio.

Bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantas V. J. , išduodamas K. M. įgaliojimą, suteikė jam plačias teises disponuoti savo turtu – sandėliu, ir nuspręsti kaip su juo elgtis: valdyti ir tvarkyti, parduoti savo nuožiūra nustatyta kaina ir sąlygomis, gauti pinigus grynais arba pervesti į įgaliotinio asmeninę sąskaitą banke. Iš apelianto paaiškinimo matyti, jog jis įgaliojimą laikė užstatu tikėdamasis gauti iš K. M. paskolą, t. y. apeliantas sąmoningai prisiėmė suteikto įgaliojimo pasekmių riziką. Byloje taip pat nustatyta, kad negavęs paskolos, apeliantas nesiėmė priemonių, nors ir turėjo galimybę, panaikinti minėtą įgaliojimą. K. M. paaiškino, kad įgaliojimas jam buvo išduotas jo su V. J. susitarimu, pastarojo laisva valia. Taigi, esant susitarimų laisvanoriškumui ir asmenų lygiateisiškumui, asmenys privalo patys rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų pasekmių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu, jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-413/2006). Tai, kad apeliantas ir išteisintasis tvirtina, jog sudarant įgaliojimą jų valia buvo kitokia, o apeliantas mano, kad išteisintasis, pardavęs jo turtą ir neatsiskaitęs su juo, liko jam skolingas, yra civilinio proceso tvarka spręstini klausimai.

Apeliantas apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia ir klaidingai mano, jog aptariamoje byloje civiliniai santykiai peraugo į priešingą teisei veiką. Sudarant sutartis, susitarimus dėl materialinių vertybių tarp piliečių atsiradę civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Apeliantas tokių papildomų sąlygų nenurodė, kaip nenurodė ir sąlygų, kurios apsunkintų jo ir išteisintojo K. M. ginčo išsprendimą civilinio proceso tvarka, bei apygardos teismo išvadų, išteisinant K. M. dėl svetimo turto pasisavinimo, nepaneigė.

Kadangi kolegija išteisinamojo nuosprendžio nenaikina, apelianto prašymo dėl jo civilinio ieškinio priteisimo taip pat netenkina.

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinio skundo

Apeliantė apeliaciniame skunde sutinka su apygardos teismo išvada, kad K. M. nepadarė veikos, turinčios BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, tačiau, jos manymu, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nekvalifikavo K. M. veiksmų pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Apeliantė prašo K. M. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį.

Prašymas netenkintinas.

Baudžiamoji byla teisme gali būti nagrinėjama tik dėl tų veiksmų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos skirtos užtikrinti vieną esminių kaltinamojo teisių – teisę į gynybą. Ir jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes kaltinamasis turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad K. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo pareiškę įtarimus pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir dėl šių kaltinimų byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisiamojo posėdžio metu kaltinimas K. M. nebuvo keičiamas, jis nebuvo įspėtas ir apie galimybę jo veiksmus kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Todėl teismas pagrįstai nagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą tik dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė savo baigiamojoje kalboje prašė K. M. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti. Tačiau tiek prokuroro, tiek kitų proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teisėjai priima sprendimą laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir daro išvadas įvertinę įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad prokurorė, prašydama K. M. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas taisykles, apibrėžiančias teisiamajame posėdyje kaltinimo pakeitimo galimybes (BPK 256 straipsnis). BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Toks prašymas aptariamoje byloje pateiktas nebuvo, ir prokurorė tik baigiamosiose kalbose prašė K. M. veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 1 dalį, t. y. veiksmus kvalifikuoti pagal nusikalstamą veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. K. M. pradinis kaltinimas buvo suformuluotas kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimas, tuo tarpu prokurorė prašė jį pripažinti kaltu ir nuteisti už savavaldžiavimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokurorė, palaikydama apeliacinio skundo reikalavimą pripažinti kaltu ir nuteisti K. M. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis „veikė savavališkai vykdydamas V. J. pripažįstamą, bet per pastarajam nustatytą pusės metų laikotarpį nerealizuotą kito asmens tikrą teisę į dėl V. J. veiksmų patirtos materialinės žalos atlyginimą“ taip pat neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir nepateikė suformuluoto prašymo pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes.

Nors BPK 320 straipsnyje, kuris reglamentuoja bylų apeliacinėje instancijoje nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, galimybė apeliacinėje instancijoje taikyti BPK 256 straipsnį nenumatyta, tačiau galima, nes apeliacinio proceso, kaip vieningo baudžiamojo proceso dalies, paskirtis neapsiriboja vien tik pirmos instancijos teismo priimtų sprendimų patikrinimu. BPK 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad baudžiamasis procesas turi užtikrinti greitą, išsamų nusikalstamų veikų atskleidimą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 9 punktas). Kadangi prokurorė nesilaikė minėtų baudžiamojo proceso įstatymų dėl kaltinimo teisme pakeitimo tvarkos reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinės galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo klausimo ir, tuo pačiu, iš esmės pasisakyti dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Aptariamoje byloje nukentėjusiojo V. J. prašymo K. M. pripažinti kaltu dėl savavaldžiavimo nėra, priešingai, nukentėjusysis prieštarauja prokuroro pozicijai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis siūlė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, tenkinant reikalavimą dėl civilinio ieškinio priteisimo, ir nurodė, jog išteisintasis turi būti nuteistas už jo – nukentėjusiojo, turto pasisavinimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. apeliacinius skundus atmesti.