Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo, suinteresuoti asmenys S. A., V. B., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog atskirajame skunde pareiškėja nenurodo teisinių argumentų dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti vykdymo veiksmus dėl UAB „Lexima“ iškeldinimo iš pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies: patalpų, plane pažymėtų 1-3, 1-4, 1-5, 1-6 ir 1-7, vykdomojoje byloje Nr. 0005/17/00853. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštuoti pastato, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį: patalpas, plane pažymėtas 1-3, 1-4, 1-5, 1-6 ir 1-7, uždraudžiant turtą perleisti nuosavybės teise, įkeisti ar kitaip suvaržyti, apie tai padarant įrašą viešajame Nekilnojamojo turto registre. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų civilinėje byloje Nr. e2-1754-637/2014 CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurių viena – areštuoti pastato, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį: patalpas, plane pažymėtas 1-3, 1-4, 1-5, 1-6 ir 1-7, uždraudžiant turtą perleisti nuosavybės teise, įkeisti ar kitaip suvaržyti, apie tai padarant įrašą viešajame Nekilnojamojo turto registre. Skundžiama nutartimi pareiškėjos prašymas netenkintas.Atskirajame skunde pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo saisto laikinųjų apsaugos priemonių taikymą su kita civiline byla Nr. e2-782-793/2018. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti ieškinio (pareiškimo) reikalavimus ir neatsiejamai su jais susijusios, todėl teismas turi taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo toje byloje, kurioje prašoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvykdymą. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties motyvų, pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąją apsaugos priemonę, motyvuodamas tik tuo, jog kitoje civilinėje byloje, kurioje apeliantė yra pareiškusi ieškinį atsakovui S. A. dėl sutarties įvykdymo natūra, apeliantės prašymu yra taikytos iš esmės tapačios laikinosios apsaugos priemonės, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje tam pačiam turtui būtų perteklinis. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomo (Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, darytina išvada, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas ir būtinumas vertinamas tik atsižvelgiant į toje byloje pareikštus reikalavimus bei vertinant, ar kyla grėsmė toje konkrečioje byloje pareikštų reikalavimų įvykdymui bei, ar būtina užtikrinti pareikštų reikalavimų tinkamą įvykdymą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo argumentai, jog tik dėl to, jog kitoje civilinėje byloje, kurioje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to paties nekilnojamojo turto ir yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės ginčo turtui, yra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąją apsaugos priemonę šioje byloje, nevertinant šioje byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo bei būtinybės užtikrinti jų tinkamą įvykdymą, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog kitoje civilinėje byloje, kurioje jau yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir laikinąją apsaugos priemonę panaikinus, šioje byloje pareikštų reikalavimų įvykdymas galbūt nebūtų užtikrintas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą dėl toliau nurodomų motyvų.Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, tai yra pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas ir yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011). Neįrodžius vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.Be to, teismų praktikoje konstatuojama, jog preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo, pagrįstų abejonių dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra tuomet, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjęs (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-147-186/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105-464/2015 ir kt.). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi pareiškėjos A. J. prašymas atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymui dėl proceso atnaujinimo atmestas, atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1754-637/2014. Nors teismo procesinis sprendimas minėtoje byloje dar nėra įsiteisėjęs, tačiau atsižvelgiant į tai, jog neįsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu apeliantės reikalavimai atmesti, vadovaujantis anksčiau nurodyta teismų praktika, neabejotinai yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjos reikalavimai tikėtinai nėra pagrįsti. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėja neįrodė vienos iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – pareiškimo pagrįstumo. Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės reiškia atsakovo turtinių ir (ar) asmeninių teisių ribojimą, tai tokių ribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktikoje“ Nr. 34, 2011). Būtinybę taikyti laikinąją apsaugos priemonę pareiškėja motyvavo tuo, jog suinteresuotas asmuo S. A. gali siekti perleisti ginčo patalpas. Minėti pareiškėjos argumentai yra deklaratyvūs, grįsti tik prielaidomis. Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad suinteresuotas asmuo ketina perleisti, parduoti ar kitaip suvaržyti ginčo nekilnojamąjį turtą, todėl darytina išvada, jog pareiškėja neįrodė antros būtinos sąlygos laikinajai apsaugos priemonei taikyti. Be to, kadangi anksčiau konstatuota, jog pareiškėja neįrodė vienos iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – pareiškimo reikalavimų tikėtino pagrįstumo, antroji būtina sąlyga – grėsmė teismo sprendimui įvykdymui – nebeturi teisinės reikšmės. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors netinkamai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 144, 145 straipsniai), tačiau atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis), todėl atskirasis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 12 d. nutartį.