- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-29
- Bylos Nr.
- e2S-473-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00806-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- L. P.
- Trečiasis asmuo
- AB SEB bankas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės antstolės B. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo L. P. ieškinį dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei antstolei B. P., trečiasis asmuo – AB SEB bankas, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei antstolei B. P. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. prašydamas įpareigoti atsakovę vykdomojoje byloje Nr. 0171/13/03085/V priverstinį išieškojimą vykdyti iš nuomos teisės į žemės sklypą bei iš visų Lentvario dvaro komplekso statinių: iš administracinio pastato, arklidės, kiemo statinių, kluono ir vandens malūno. Ieškovas savo reikalavimą grindžia tuo, kad arklidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluonas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vandens malūnas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Lentvario dvaro administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiniai ir dėl šios priežasties juos, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.14 straipsniu, turi ištikti pagrindinio daikto, t. y. iš varžytinių parduodamo administracinio pastato, likimas. Teigia, kad arklidė, kluonas, vandens malūnas ir kiemo statiniai savo funkcine paskirtimi yra neatsiejamai susiję su administraciniu pastatu, atlieka pagalbines (ūkines) funkcijas siekiant tinkamai jį eksploatuoti. Nurodė, kad minėtas nekilnojamasis turtas yra kultūros paveldo objektai, todėl pardavus administracinį pastatą iškiltų grėsmė Lentvario dvaro statinių vientisumui ir kultūrinei vertei.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovės antstolės B. P. vykdomuosius veiksmus vykdomoje byloje Nr. 0171/13/03085/V iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje. Šioje vykdomojoje byloje yra paskelbtos Lentvario dvaro komplekso administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuomos teisės į žemės sklypą, unikalus Nr. 7944-0001-0955, varžytynės. Varžytynių metu pardavus administracinį pastatą ir nuomos teisę į žemės sklypą, būtų pažeista anksčiau nurodyta CK 4.14 straipsnio nuostata, taip pat Lentvario dvaras nebūtų apsaugotas kaip kultūrinis objektas. Įvykus 2014-11-25 patvarkymu paskelbtoms varžytynėms, galimai atsirastų papildomų teisminių ginčų būtinybė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartimi ieškovo L. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino iš dalies – sustabdė vykdomojoje byloje Nr. 0171/13/03085/V atliekamą išieškojimą iš įkeisto turto – administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo priėmimo. Nurodė, kad atsižvelgiant į ieškinio reikalavimą nėra prasmės stabdyti visų vykdomųjų veiksmų minėtoje vykdomojoje byloje. Ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pakanka sustabdyti išieškojimą iš įkeisto turto – administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė antstolė B. P. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį ir leisti skubiai vykdyti nutartį panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
Nurodė, kad teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, t. y. atlikti preliminarų ieškinyje dėstomų argumentų vertinimą. Akcentavo, kad ieškovo nurodomi teisės aktai nedraudžia vykdyti saugomų objektų realizavimo, jais tik nurodoma, jog gali būti apriboti sandoriai dėl Lentvario dvaro pastatų, jei jie pažeistų sodybos vientisumą. Tai reiškia, kad nėra draudžiama iš varžytynių parduoti administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuomos teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atskirai nuo kito ieškovo L. P. nuosavybės teise valdomo turto. Atskirajame skunde pažymėta, kad iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, jog ieškovas hipotekos kreditoriui įkeistą administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įsigijo 2007-08-31 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 5526 iš pardavėjo UAB „Kilimai“. Tuo tarpu kitus nuosavybės teise valdomus objektus, t. y. vandens malūną, arklidę, kiemo statinius ir kluoną, ieškovas įsigijo 2008-05-09 pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 1969 iš VšĮ „Stasio Brundzos automobilių ir transporto muziejaus“. Šios aplinkybės įrodo, kad Lentvario dvaro kompleksas yra dalus ir nesukelia pareigos jį realizuoti kaip turtinį kompleksą. Apeliantė pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011-09-28 įsakymu Nr. ĮV-605 patvirtino Lentvario dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą –Teritorijos ir apsaugos zonos ribų planą bei paveldotvarkos projektą (toliau – Planą). Plano 3 dalies („Esamos būklės analizė“) 3.1.3 punkte „Vertybių apimtis“ nustatyta, kad Lentvario dvaro sodyba yra kompleksas, kurį iš viso sudaro 13 objektų. Apeliantė teigia, kad jos pateikiami dokumentai patvirtina, jog Lentvario dvaro sodybos kompleksas yra išskaidytas, jį sudarantys statiniai priklausė ir priklauso skirtingiems savininkams. Ieškovui iš visą Lentvario dvaro kompleksą sudarančių statinių nuosavybės teise priklauso tik penki, todėl argumentai dėl komplekso nedalumo, būtinumo išsaugoti jo vientisumą ir antstolės veiksmų neteisėtumo yra paneigti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, turėjo visas teisines ir technines galimybes patikrinti preliminarų ieškinio pagrįstumą viešai prieinamais duomenimis.
Atsiliepimas
Ieškovas L. P. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašo atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį palikti neapkeistą.
Pažymėjo, kad sutinka su apeliantės teiginiais, jog praeityje ir šiuo metu atskiros Lentvario dvaro komplekso sudėtinės dalys priklauso (priklausė) skirtingiems savininkams. Vis dėlto, akcentavo, kad šios aplinkybės nereiškia, jog Lentvario dvaro komplekso statiniai ir toliau turi būti pardavinėjamos atskirai. Atsiliepime į atskirąjį skundą pabrėžta, kad teisės aktai aiškiai apibrėžia, jog dvarų vientisumas sudaro jų kultūrinę vertę. Ieškovo nuomone, Lentvario dvaro atskirų komplekso statinių sutelkimas vieno savininko rankose padėtų geriau jį išsaugoti. Būtent šios aplinkybės lėmė, kad ieškovas įsigijo ne tik Lentvario dvaro pagrindinį pastatą, tačiau ir kitus šalia esančius ir neatskiriamai funkcine paskirtimi su pagrindiniu pastatu susijusius statinius – vandens malūną, arklidę, kiemo statinius ir kluoną. Sutinka su apeliantės teiginiu, kad Lentvario dvaro kompleksą sudaro ne tik ieškovui priklausantys pastatai ir statiniai, bet ir kiti objektai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra ne visų Lentvario sudėtinių dalių savininkas, jis šioje byloje gali reikšti reikalavimą tik dėl jam priklausančių kitų dvaro komplekso statinių (vandens malūno, arklidės, kiemo statinių, kluono) pardavimo kartu su pagrindiniu pastatu. Pabrėžė, kad ieškinį dėl įpareigojimo jam priklausančius Lentvario dvaro komplekso statinius parduoti kartu pateikė ne tik remdamasis tuo, jog Lentvario dvaro kultūrinę vertę sudaro visi komplekso statiniai, tačiau ir dėl to, jog kiemo statiniai, kluonas, vandens malūnas, arklidė kartu su Lentvario dvaro pagrindiniu statiniu yra neatskiriamai susiję savo funkcine paskirtimi. Šie pastatai atlieka pagalbines (ūkines) funkcijas siekiant tinkamai eksploatuoti pagrindinį Lentvario dvaro pastatą, yra skirti tenkinti Lentvario dvaro valdytojo poreikius. Administracinio pastato ir kitų Lentvario dvaro komplekso statinių funkcinis ryšys yra nuolatinio pobūdžio. Šie statiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kuriuos turi ištikti pagrindinio daikto likimas. Tai reiškia, kad antstolei vykdant išieškojimą iš administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kartu iš varžytinių turėtų būti pardavinėjami ir pagrindinio daikto priklausiniai, t. y. kiemo statiniai, kluonas, arklidė, vandens malūnas. Ieškovas akcentavo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo sprendimo įgyvendinimas pasunkėtų arba būtų visiškai neįmanomas. Įvykus varžytynėms nebūtų jokių teisinių galimybių administracinį pastatą ir kitus anksčiau nurodytus pastatus parduoti kartu vienam savininkui.
Trečiasis asmuo AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašo tenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį panaikinti.
Nurodė, kad vadovaujantis 2007-09-10 kredito sutartimi Nr. 1440718074258-A7 AB SEB bankas suteikė ieškovui 1 175 889,91 Eur kreditą, o ieškovas bankui įsipareigojo dalimis grąžinti kreditą ir palūkanas. Ieškovui gera valia nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įpareigojimų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi trečiojo asmens AB SEB bankas prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo tenkino ir nutarė išieškoti iš ieškovo L. P. AB SEB bankas naudai skolą, priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį turtą. Trečiasis asmuo AB SEB bankas kreipėsi į atsakovę dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Mano, kad turi būti teisinis pagrindas įpareigoti atsakovę vykdyti priverstinį išieškojimą ne tik iš įkeisto turto vertės, bet ir iš kito ieškovo turto. Šiuo atveju ieškovas teisinio pagrindo nenurodė, tikėtinai savo ieškinio nepagrindė. Tai reiškia, kad taikytinos laikinosios apsaugos priemonės neturi teisinio pagrindo ir pažeidžia trečiojo asmens, kaip hipotekos kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus kuo greičiau gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto vertės. Atkreipė dėmesį, jog tuo atveju, jeigu realizavus įkeistą turtą gaunama mažesnė suma negu priklauso hipotekos kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka. Mano, kad pirmiausiai turėtų būti parduotas iš varžytynių įkeistas turtas ir tik tuo atveju, jeigu šio turto nepakaks, būtų galima išieškojimą nukreipti į kitą ieškovo turtą. Pažymėjo, kad įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais nėra pripažinta, jog arklidė, kiemo statiniai, kluonas ir vandens malūnas yra įkeisti trečiajam asmeniui kaip administracinio pastato priklausiniai. Dėl šių aplinkybių nėra teisinio pagrindo visą šį turtą kartu parduoti iš varžytynių. Taip pat mano, kad tai prieštarautų trečiojo asmens kaip hipotekos kreditoriaus teisėtiems interesams, nes įkeistas daiktas hipotekos kreditoriaus pasirinkimu gali būt parduodamas iš viešųjų varžytynių arba perduodamas kreditoriui administruoti. Pritarė atsakovės atskirajame skunde nurodytiems argumentams, kad ieškovo motyvai dėl Lentvario dvaro nedalumo yra nepagrįsti. Jei skirtingi asmenys galėjo įsigyti atskirus dvaro komplekso statinius, tai jie taip pat turi teisę nevaržomai disponuoti savo turtu. Asmenys, įsigysiantys hipoteka įkeistą ieškovo turtą, neprivalo kartu įsigyti ir kito ieškovo nekilnojamojo turto. Šios aplinkybės nepaisymas pažeistų viešąjį interesą (trečiųjų asmenų interesus). Akcentavo, kad atsakovė atskirajame skunde išsamiai išdėstė aplinkybes, patvirtinančias, jog ieškovas siekia vilkinti išieškojimo iš įkeisto turto procesą. Mano, kad ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, pateikdamas ieškinį ir prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad išieškojimo iš įkeisto hipoteka turto sustabdymas pažeidžia trečiojo asmens kaip kreditoriaus teises ir teisėtus interesus kuo greičiau gauti savo reikalavimo patenkinimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirajame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų.
Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė antstolė B. P. vykdo trečiojo asmens hipotekos kreditoriaus AB SEB banko pateiktą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį dėl 1 145 918,75 Eur skolos, 139 Lt žyminio mokesčio, 10 Lt įspėjimo įteikimo išlaidų ir 5 procentų procesinių palūkanų išieškojimo iš ieškovo L. P., parduodant iš varžytinių įkeistą Lentvario dvaro administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuomos teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovui nuosavybės teise priklauso ne tik anksčiau nurodytas Lentvario dvaro administracinis pastatas, bet ir arklidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluonas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vandens malūnas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minėti objektai yra pripažinti saugomomis nekilnojamomis kultūros vertybėmis (b. l. 32-34).
Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino formaliais pagrindais, neatlikęs preliminaraus ieškinio reikalavimų vertinimo. Mano, kad galiojantis teisinis reguliavimas ir objektų kaip kultūros vertybių statusas nedraudžia atsakovei parduoti Lentvario dvaro administracinio dvaro atskirai nuo kitų šio dvaro statinių, kurie priklauso ieškovui. Teigia, kad, pirma, Lentvario dvaro statinius ieškovas įsigijo skirtingu metu ir iš skirtingų pardavėjų, antra, ieškovui priklauso tik dalis visų Lentvario dvaro sodybos objektų. Šios aplinkybės patvirtina, jog Lentvario dvaro sodyba yra dali ir tai nesukelia pareigos ją realizuoti kaip turtinį kompleksą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, kad pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-363-2013 ir kt.). Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, atsakoma tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-507-180/2015). Akcentuotina, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas tik tuomet, jei yra reiškiamas akivaizdžiai nepagrįstas materialinis teisinis reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-120-464/2015).
Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės. Kita vertus, vien tai, kad skundžiamoje nutartyje teismo pozicija dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo nėra išreikšta expressis verbis, savaime nereiškia, jog teismo nebuvo įvertinti visi teisiškai reikšmingi nagrinėjamam klausimui išspręsti faktiniai bei teisiniai aspektai. Pažymėtina, kad šiuo atveju apeliantės dėstomi argumentai yra susiję su bylos nagrinėjimo iš esmės metu nustatytinomis aplinkybėmis ir ieškinio reikalavimų esme, t. y., ar ieškovo nurodyti objektai (arklidė, kluonas, vandens malūnas, kiemo statiniai) yra administracinio pastato priklausiniai, ar Lentvario dvaro komplekso, kaip kultūros paveldo vertybės, atskirų objektų realizavimas nepažeidžia galiojančio teisinio reguliavimo ir kt. Pirmosios instancijos teismas ne tik neturėjo pareigos, bet ir galimybių vertinti ir pasisakyti dėl šių klausimų, kurie turi būti sprendžiami bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Įvertinus bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškinys yra akivaizdžiai preliminariai nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas prašymą skirti laikinąsias apsaugos priemones tenkino formaliais pagrindais. Anksčiau nurodytų aplinkybių kontekste įvertinus tai, kad trečiojo asmens atsiliepimo į atskirąjį skundą teiginiai taip pat yra susiję su ieškinio reikalavimo esme, jais ginčijamos ieškinyje dėstomos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Apeliantė ir trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad ieškovas, teikdamas ieškinį ir prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekia vilkinti skolos išieškojimo procesą. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad šie argumentai yra nepagrįsti. Aplinkybės, kad vykdymo proceso metu ieškovas skundė antstolio patvarkymus (pavyzdžiui, dėl prieštaravimo turto įkainojimui, areštuoto turto vertės), prašė vykdymo procesą sustabdyti, o dabar pateikdamas ieškinį prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra pakankamos konstatuoti, jog ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir tokiu būdu siekia vilkinti vykdymo procesą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį, dėl to atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovės antstolės B. P. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.