Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei D. B., jos atstovei advokatei S. S., atsakovės UAB „Vaikis“ atstovams J. B., advokatui D. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovei UAB „Vaikis“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinys netenkinamas.

Dėl šalių darbo santykių pasibaigimo (darbo sutarties nutraukimo)teisinio pagrindo

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad 2015-10-02 UAB „Vaikis“ su D. B. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr.422 ir buvo priimta į darbą konsultante (7-9 b.l.). 2015-10-05 su darbuotoja sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis MA0427 (37 b.l.). Iš bylos duomenų matyti, kad 2015-12-21 D. B. pateikė UAB „Vaikis“ direktoriui prašymą dėl atleidimo iš darbo asmeniškai prašant nuo 2015-12-29 (31 b.l.). Šis prašymas patenkintas tą pačią dieną ir ji 2015-12-21 atleista iš konsultantės pareigų pagal DK 127 str.1d., apie darbuotojo atleidimą informuotas VSDFV Panevėžio skyrius (10,36 b.l.). Ieškovė įrodinėjo, kad jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes darbo sutarties nutraukimas įvykdytas prieš ieškovo valią, naudojant prieš ją psichologinio poveikio priemones.

Darbo sutarties pasibaigimo pagrindas yra tam tikri juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja darbo sutarties pasibaigimą. Darbo santykių pasibaigimo pagrindai reglamentuojami DK ketvirtajame skirsnyje „Darbo sutarties pasibaigimas“, kurio 124 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Vienu iš tokių pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Šioje byloje aktuali DK 127 straipsnio 1 dalis. Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Įstatyme arba kolektyvinėje sutartyje yra nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai, kurių paskirtis – leisti darbdaviui susirasti kitą darbuotoją. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Įspėjimo darbdaviui termino pagrindinė paskirtis – sudaryti jam galimybes surasti į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Toks terminas nustatytas darbdavio naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti nuo jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus įstatyme įtvirtintą teisę nutraukti darbo sutartį DK127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis pasibaigia ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju.

Ieškovės pozicijos, jog jos prašymas atleisti iš darbo pateiktas DK 127 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, nepatvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys. Vadovaudamasis DK normomis, atsižvelgdamas į jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat remdamasis nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – kad ieškovė 2015 m. gruodžio 21 d. pateikė darbdaviui pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, kad šį pareiškimą bendrovės vadovas priėmė ir sutiko atleisti ieškovę iš darbo pareiškimo padavimo dieną, teismas konstatuoja, kad, darbuotojui išreiškus savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo ir darbdaviui atleidus darbuotoją anksčiau nei iki DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto 14 darbo dienų termino suėjimo (t. y. nagrinėjamu atveju darbdaviui atsisakius nuo jo naudai įstatyme nustatyto įspėjimo termino), šalių darbo sutartis buvo nutraukta būtent 2015 m. gruodžio 21 d. ir būtent DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atleidimas iš darbo DK127 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005). Apie tikrąją darbuotojo valią nutraukti darbo santykius sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų; darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis. priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014). Neteisėta įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovė), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004). Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog darbo sutarties nutraukimas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį neatitiko jos tikrosios valios arba, kad jos prašymo pateikimui įtaką turėjo neleistinas darbdavio poveikis. 2015-12-21 įspėjimas, kuris buvo įteiktas ieškovei jau po jos atleidimo ir jame nurodytu tikslu dėl darbo tvarkos nesilaikymo, prekių grąžinimo. Liudytojos R. R., I. V. paneigė ieškovės nenurodytas aplinkybes dėl valios trūkumo, t.y., kad jos atžvilgiu darbdavys naudojo psichologinį spaudimą ar kokiu nors būdu įtakojo apsisprendimą išeiti iš darbo. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė atsisakė savo prašymo atleisti iš darbo ar kokiu nors būdu, raštu ar žodžiu, atšaukė prašymą atleisti iš darbo pačiai prašant. Galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme nustatytam įspėjimo terminui. Atsakovė, atleisdama ieškovę 2015-12-21, o ne 2015-12-29, ieškovės teisėtų interesų nepažeidė. Teismas laiko, kad pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ieškinyje nurodytais pagrindais nėra pagrindo.

Dėl išmokų, susijusių su darbo santykių pasibaigimu, išmokėjimo

Atleidus darbuotoją darbdaviui atsirado ir DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo Darbo kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį.

Ieškovė buvo darbo sutarčių nutraukimo iniciatorė, ji darbdaviui pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį. Atsakovė pripažino, kad nutraukus sutartį, su ieškove atsiskaityta nebuvo. Pasinaudodama įstatymo numatyta teise, D. B. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) ir prašė iš darbdavio išieškoti neišmokėtą atlyginimą, apmokėti už uždelstą laiką, išmokėti už atostogas ir dvi nedarbingumo dienas (20-21 b.l.). Darbo ginčų komisija sprendime konstatavusi, kad tarp D. B. ir UAB „Vaikis“ kilo individualus darbo ginčas dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ( Darbo bylos Nr. 2716/2016 ,139-140 b.l.). Ieškovė sutiko su 455 Eur darbo užmokesčio išmokėjimu ir atsisakė visų kitų darbo byloje pareikštų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė neskundė DGK sprendimo Iš to darytina išvada, kad ieškovė sutiko su darbo sutarties nutraukimo sąlygomis ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimo dydžiu bei tokiu būdu patvirtino visišką darbdavio atsiskaitymą. Teismas, atmetęs ieškovės reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, netenkina ir DK 300 straipsnio pagrindu reiškiamo išvestinio reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio išieškojimo.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, konstatuoja, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl jis atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio antroji dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dydžio. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovė užatstovavimą, dokumento surašymą, patarimą ir kitas teisines paslaugas byloje yra sumokėjusi 800 Eur. Šios išlaidos pagrįstos mokėjimo kvitu ( b.l.). Teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, atsakovės atstovo procesinį elgesį, atliktus procesinius veiksmus, parengtus procesinius dokumentus, jo darbo sąnaudas, taip pat į protingumo ir teisingumo principus, daro išvadą, kad šios išlaidos pagrįstos, protingos ir tenkintinos. Ieškovė antrinės teisinės pagalbos sprendimu yra visiškai atleista nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei (12-13 b.l.), todėl minėtos išlaidos atlyginamos iš biudžeto lėšų (CPK 96¹str.2d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 296, 270, 410 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų UAB „Vaikis“, įmonės kodas 154240320.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio miesto apylinkės teisme.