Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2115-452/2016 pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovei UAB „Vaikis“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė D. B. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti jos 2015-12-21 darbo sutarties su UAB „Vaikis“ nutraukimą neteisėtu; nustatyti, kad į darbą ji negali būti grąžinama dėl to, kad jai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti ir pripažinti, kad jos darbo sutartis su UAB „Vaikis“ nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; prašė priteisti 301,56 Eur išeitinę išmoką; priteisti 301,56 Eur dydžio darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015-12-21 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad dėl didelio susijaudinimo, baimės netekti darbo, patirto psichologinio spaudimo iš darbdavio pusės, išsigandusi, 2015-12-21 parašė prašymą atleisti ją iš darbo asmeniškai prašant nuo 2015-12-29. Šis prašymas neatitiko jos valios, nes ieškovė neturi kito pragyvenimo šaltinio. Tai patvirtina 2015-12-28 jos gautas 2016-12-21 įspėjimas iš UAB „Vaikis“ dėl darbo tvarkos nesilaikymo, kuriame buvo nurodyta, jog darbo sutartis su ja nutraukta dėl šiurkštaus darbo pareigų nevykdymo (Darbo kodekso 137 str. 3 d. 1,2 p).Darbdavys jos prašymą patenkino ir tą pačią dieną 2015-12-21 atleido iš darbo DK 127 str. 1 d. pagrindu. UAB „Vaikis“ neturėjo teisės spręsti dėl kitos, nei jos prašyme nurodytos datos, nes ieškovė neteko galimybės pasinaudoti teise atšaukti prašymą kaip numato DK 127 str. 4 d.. Savo prašyme nenurodžiusi, kad nori būti atleista pagal DK 127 str.1 d., manė, kad sutartis bus nutraukta DK 127 str.2 d. pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės D. B., 800 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „Vaikis“.Teismas nustatė, kad 2015-10-02 UAB „Vaikis“ su D. B. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr.422, kuria ieškovė priimta į darbą konsultante. 2015-12-21 D. B. pateikė UAB „Vaikis“ direktoriui prašymą dėl atleidimo iš darbo asmeniškai prašant nuo 2015-12-29. Šis prašymas patenkintas tą pačią dieną ir ji nuo 2015-12-21 atleista iš konsultantės pareigų pagal DK 127 str.1d., apie darbuotojo atleidimą informuotas VSDFV Panevėžio skyrius.Teismas nurodė, kad darbo kodekse numatyto įspėjimo darbdaviui termino pagrindinė paskirtis sudaryti jam galimybes surasti į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Toks terminas nustatytas darbdavio naudai ir nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti nuo jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Darbuotojui išreiškus savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo ir darbdaviui atleidus darbuotoją anksčiau, nei iki DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto 14 darbo dienų termino suėjimo (t. y. nagrinėjamu atveju darbdaviui atsisakius nuo jo naudai įstatyme nustatyto įspėjimo termino), šalių darbo sutartis buvo nutraukta būtent 2015 m. gruodžio 21 d. Ieškovė neįrodė, jog darbo sutarties nutraukimas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį neatitiko jos tikrosios valios arba kad jos prašymo pateikimui įtaką turėjo neleistinas darbdavio poveikis. Byloje nesant jokių duomenų, kad ieškovė atsisakė savo prašymo atleisti iš darbo ar kokiu nors būdu, raštu ar žodžiu, atšaukė prašymą atleisti iš darbo pačiai prašant, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė, atleisdama ieškovę 2015-12-21, o ne 2015-12-29, ieškovės teisėtų interesų nepažeidė. Atsakovė pripažino, kad nutraukus sutartį su ieškove atsiskaityta nebuvo, todėl D. B. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) ir prašė iš darbdavio išieškoti neišmokėtą atlyginimą, apmokėti už uždelstą laiką, išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir dvi nedarbingumo dienas. Darbo ginčų komisija sprendime konstatavo, kad tarp D. B. ir UAB „Vaikis“ kilo individualus darbo ginčas dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį. Ieškovė sutiko su 455 Eur darbo užmokesčio išmokėjimu ir atsisakė visų kitų darbo ginčo byloje pareikštų reikalavimų.Kadangi ieškovė neskundė DGK sprendimo, teismas padarė išvadą, kad ieškovė sutiko su darbo sutarties nutraukimo sąlygomis ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimo dydžiu bei tokiu būdu patvirtino visišką darbdavio atsiskaitymą. Teismas, atmetęs ieškovės reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, netenkino ir DK 300 straipsnio pagrindu reiškiamo išvestinio reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

A. D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti priimtą 2016-06-23 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti, priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad teismas neatkreipė dėmesio, kad UAB „Vaikis“ pardavimų direktorė J. B. 2016-12-20 liepė ieškovei rašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo asmeniškai prašant. Ieškovei nesutikus, buvo pasakyta, kad jei nerašys pareiškimo, bus atleista iš darbo surandant kitą priežastį. 2015-12-21 ieškovei skambino įmonės buhalterė, kuri nurodė, kad D. B. bus surašyta pravaikšta ir kad ji darbo užmokesčio negaus. Tą pačią dieną paskambino įmonės darbuotoja Viktorija ir pasakė, kad visi renginiai atšaukti. Ieškovei nuvykus į darbo vietą, ji buvo užrakinta, prekės išvežtos.Ieškovės nuomone, neteisėtas poveikis buvo pilnai įrodytas, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, tame tarpe darbdavio 2015-12-21 įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 str., kurį ieškovė gavo 2015-12-28. Šių įrodymų pirmosios instancijos teismas nevertino ir netyrė.Ieškovė nurodo, kad ji nenorėjo išeiti iš darbo, prašymą dėl atleidimo iš darbo, parašė tik dėl darbdavio atstovo spaudimo, išsigandusi. Prašymas atleisti iš darbo neatitiko ieškovės valios ir interesų. Darbdavys, gavęs ieškovės prašymą atleisti iš darbo, jį turėjo tenkinti ar jo netenkinti visiškai. Atleidus ieškovę iš darbo pareiškimo parašymo dieną 2015-12-21, ji neteko galimybės savo prašymą atšaukti, kaip tai numato DK 127 str. 4 d.Darbdavys negali vienašališkai atsisakyti įspėjimo termino ir prieš darbuotojo valią atimti teisę iš jo dirbti, teisę atšaukti prašymą dėl atleidimo iš darbo, galimybę gauti ligos pašalpą.Ieškovė prašyme atleisti iš darbo nenurodė atleidimo pagrindo, todėl atsakovė, neišsiaiškinusi tikrosios darbuotojo valios, negali interpretuoti darbuotojo pareikšto prašymo sau naudinga linkme ir atleisti darbuotoją bet kuriuo pagrindu bet kurią dieną.Dėl nepalankios darbe atmosferos ieškovė neprašo jos grąžinti į darbą, tačiau prašo teismą pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.Ieškovė nurodo, kad jai turėtų būti priteista pagal DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Paskaičiuota, kad ieškovės vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra 301,56 Eur, todėl ieškovė prašo priteisti iš darbdavio tokio dydžio išeitinę išmoką bei tokio dydžio darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki įsidarbinimo dienos (2016-05-09).Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAB „Vaikis“ prašo apeliantės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Atsakovės nuomone, apeliantė neįrodė, kad darbdavys jai darė spaudimą išeiti iš darbo ir todėl ji parašė prašymą atleisti iš darbo. Apeliantė per visą laikotarpį, net iki 2015-12-28, kuomet gavo įsakymą apie darbo sutarties nutraukimą su ja LR DK 127 str. 1 d. pagrindu, nepareiškė valios atšaukti pareiškimą ir nesiėmė jokių veiksmų liudijančių, kad jos valia buvo neatitinkanti jos veiksmų.Teismas pagrįstai konstatavo, jog įspėjimo terminas pagal LR DK 127 str. 1 d. nustatytas atsakovo naudai. Kadangi apeliantė pati įstatymo nustatytą terminą sutrumpino, o atsakovė sutiko, konstatuoti teisės aktų pažeidimo pagrindo nėra. Ieškovė išreiškė valią nutraukti darbo sutartį nuo 2015-12-29, tačiau fiksuojant darbo sutarties nutraukimą anksčiau šio termino, nepaneigiama šalies valia nutraukti darbo sutartį. Apeliantė teigia, kad atleidžiant anksčiau minėtos datos buvo pažeista jos teisė atšaukti darbo sutarties nutraukimą per tris dienas, tačiau jokių įrodymų, kad šia teise ketino pasinaudoti, o atsakovė tam užkirto kelią į bylą nėra pateikiama. Pagal teismų praktiką darbuotojas, pats sutrumpinęs atleidimo iš darbo įspėjimo terminą, negali pretenduoti į garantiją per tris dienas atšaukti pateiktą prašymą. Apeliantė net neteikė pozicijos atšaukti savo pareiškimą dėl atleidimo iš darbo ir šio motyvo jokia forma neteikė atsakovei iki ieškinio pateikimo teismui dienos.Apeliantė teigia, kad terminas atšaukti prašymą nebuvo pasibaigęs, nes buvo atleista 2015-12-21, tačiau nenurodė, kad duomenis gavo apie atleidimą tik 2015-12-28, todėl jau suėjus 3 dienų terminui atšaukti pareiškimą, neteikė atsakovei pozicijos, kad nori atšaukti savo pareikštą valią.Apeliantė prieštarauja pati sau, teigdama, kad buvo atleista neteisėtai ir prieš jos valią, tačiau tuo pačiu teigia, kad ji nekonkretizavo atleidimo pagrindo t.y. straipsnio dalies. Pažymėtina, kad atsakovė parinko teisingą atleidimo pagrindą, kadangi pagal LR DK 127 str. 2 d. taikymui būtina konkretizuoti priežastis, kurios leistų spręsti darbdaviui ar minėtas pagrindas egzistuoja ar ne. Apeliantei nenurodžius vieno iš pagrindų nurodytų LR DK 127 str. 2 d., jo taikymui pagrindo nebuvo.Apeliantė su atsakovu sudarė taikos sutartį nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijos Panevėžio skyriuje, kur dėl analogiškų aplinkybių buvo keliamas ginčas dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bei atsiskaitymo už pradelstą apmokėjimo laiką. Komisija nustatė, kad už gruodžio mėnesį buvo nustatyta tvarka neišspręstas ginčas dėl apmokėjimo 237,81 Eur, kas buvo padaryta sudarius taikos sutartį. Viso iki 2016-04-07 buvo sutarta apmokėti už šį laikotarpį ieškovei – 455 Eur, kitų reikalavimų atsisakant. Apeliantė iki 2016-04-07 gavo pilną atsiskaitymą iš atsakovo, kas buvo siejama su darbo santykių nutraukimu. Apeliantė, reikšdama reikalavimus, siekia darbo užmokesčio kartotinio priteisimo priverstinės pravaikštos pagrindu. Ikiteismine tvarka pareikalavusi priteisti nesumokėtą darbo užmokestį ir prašydama taikyti sankciją už po atleidimo vėluotą jo sumokėjimą, tuo pačiu patvirtino, jog pats atleidimo iš darbo pagrindas tinkamas, tik kelti finansiniai klausimai dėl savalaikio neatsiskaitymo nutraukus darbo santykius. Priešingu atveju šalims esant darbo santykiuose, t.y. jų nenutraukus, įstatymas numato delspinigius už pavėluotą darbo užmokesčio mokėjimą, o ne vidutinio darbo užmokesčio priteisimą, kurio reikalavo ir taikos sutartimi nustatyta tvarka.Prie bylos prijungtas iš darbo ginčų komisijos pateiktas garso įrašas, patvirtina, jog mokėjimas 455 Eur, apima ne tik darbo užmokestį už dirbtą laiką, bet ir visas galimas kompensacijas už uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Toks reikalavimas nebūtų galimas reikšti ir taikytas, jei asmuo būtų dirbęs toliau pas atsakovę, nes prašyti padariniai galimi tik nutrūkus darbo santykiams ir savalaikiai dėl to neatsiskaičius su darbuotoju.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015-10-02 UAB „Vaikis“ su D. B. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr.422 ir buvo priimta į darbą konsultante, mokant nustatytą ½ MMA atlyginimą, nustatytas 3 mėn. išbandymo laikotarpis, taikoma suminė darbo laiko apskaita, neviršijant nustatyto valandų skaičiaus pagal dirbamą etatą.2015-11-13 pakeistas darbo sutarties 3 punktas - ieškovė priimta dirbti pilnu etatu, darbo užmokestis 1 MMA, neatskaičius mokesčių. 2015-12-21 ieškovė pateikė UAB „Vaikis“ direktoriui prašymą dėl atleidimo iš darbo asmeniškai prašant nuo 2015-12-29. Šis prašymas patenkintas tą pačią dieną ir ji nuo 2015-12-21 atleista iš konsultantės pareigų pagal DK 127 str.1 d.DK 127 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu. Iš šio straipsnio 1 ir 2 dalių normų turinio darytina išvada, kad bet koks darbuotojas turi teisę savo noru ir bet kada nutraukti darbo sutartį.Kasacinio teismo išaiškinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog lemiamą reikšmę DK127 straipsnio 1 dalies taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, atleidimas iš darbo šiuo pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005). Kokia buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų.Nagrinėjamojoje byloje ieškovė nurodo, kad prašymą atleisti iš darbo savo noru ji surašė ir pateikė darbdaviui paveikta atsakovo UAB „Vaikis“ pardavimų direktorės psichologinio spaudimo, grasinimo. Pagal ją tai patvirtina bylos aplinkybės: 2015-12-28 UAB „Vaikis“ 2015-12-21 įspėjimas Nr. 12/21, kuriame pranešama, kad darbo sutartis su ieškove nutraukiama pagal DK 136 str., įspėjime nurodyta, kad ieškovė turi grąžinti prekes, tačiau tos prekės jau buvo atsakovės paimtos. Tačiau nurodomą įspėjimą ji gavo tik 2015-12-28, todėl 2015-12-21, kai rašė pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, juo remtis negalėjo.Nagrinėjamos civilinės bylos ir darbo ginčo bylos duomenimis, ieškovė pati, pateikdama prašymą darbo ginčų komisijai, pridėjo savo 2015-12-11 pareiškimą atleisti ją iš darbo asmeniškai prašant nuo 2015-12-29, kuomet dar konfliktų su darbdaviu nebuvo. Šis jos pareiškimas liudija, kad ji jau 2016-12-11 planavo nutraukti darbo sutartį, jeigu nebus tenkinti jos iškelti reikalavimai dėl darbo sutarties pakeitimo, reaguota į jos nurodomas kitas pretenzijas darbdaviui. Iš ieškovės 2015-12-15 pateiktų darbdaviui prašymų, kuriuose ji prašė pakeisti darbo sutartį, matyti, kad tą dieną esamas darbo krūvis ir mokamas atlygis jos netenkino. Taigi ji pati iniciavo kreipimąsi į darbdavį ir nurodė, kokios darbo sąlygos jos netenkina ir kaip jos turėtų būti pakeistos. Galima daryti išvadą, kad nesusitarusi su darbdaviu 2015-12-21, ji surašė ir pateikė prašymą UAB „Vaikis“ direktoriui atleisti ją iš darbo nuo 2015-12-29. Taigi ji du kartus išreiškė savo valią nutraukti darbo sutartį nuo 2015-12-29, darbdavys be pakankamo pagrindo darbo sutartį pagal šiuos prašymus nutraukė 2015-12-21.Šiomis aplinkybėmis negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovė patyrė psichologinį spaudimą parašyti prašymą atleisti ją iš darbo savo noru. Tai, kad ji nepareiškė valios atšaukti pareiškimą ir nesiėmė jokių veiksmų liudijančių, kad jos valia buvo neatitinkanti jos veiksmų, kreipėsi į darbo ginčų komisiją tik dėl negautų išmokų, taip pat patvirtina, kad ji neketino tęsti darbo santykių su atsakovu. Apeliantės nuomone, darbdavys atleisdamas ieškovę ne nuo jos prašomos 2015-12-29, o nuo 2015-12-21 pareiškimo padavimo dienos, pažeidė ieškovės teises. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-03-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013 yra išaiškinęs, kad darbuotojas savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai ir, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, turi teisę nurodyti bet kurią pasirinktą darbo sutarties nutraukimo datą, tačiau laikydamasis tokiam įspėjimui taikomo minimalaus termino reikalavimo. Rašytinė darbuotojo valios nutraukti darbo sutartį konkrečią dieną išreiškimo forma atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio interesus, užtikrina šio fakto patikimumą bei garantuoja jo pagrindu kylančių teisinių padarinių stabilumą.Taigi galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme nustatytam įspėjimo terminui. Darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu (DK 127 str. 4 d.). Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kuria darbuotojui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris dienas atšaukti parašytą prašymą. Sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. Tačiau kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo nebegali atšaukti.Nagrinėjamu atveju ieškovė prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodė konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos nėra mažesnis negu trys darbo dienos, todėl darbdavys negalėjo nutraukti darbo sutarties pareiškimo pateikimo dieną 2015-12-21. Darbdavys, nutraukdamas sutartį pareiškimo pateikimo dieną, nesilaikė įstatyme imperatyviai numatyto trijų dienų termino, darbdavio veiksmai neatitiko pareiškime išreikštos valios darbo santykius nutraukti nuo 29-os dienos. Atleidimas tą pačią dieną, o ne nuo darbuotojo prašomos datos vertinamas ne kaip absoliutus atleidimo iš darbo neteisėtumą suponuojantis pažeidimas, bet kaip pažeidimas, kuris šalintinas teismui apeliantės darbo sutarties nutraukimo dieną perkeliant į 2015 m. gruodžio 29 d., ieškovės nurodytą pageidaujamą atleidimo iš darbo datą. Ieškovė taip pat nurodo, kad prašyme ji nenurodė atleidimo pagrindo, todėl darbdavys nepagrįstai ją atleido iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu.Darbo santykius reglamentuojančios teisės normos nenustato detalaus pareiškimo nutraukti darbo sutartį turinio, tačiau įstatymo reikalavimai ir šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad pareiškimas turi būti pateikiamas raštu, nurodant jame pareiškimo surašymo ir pageidaujamą atleidimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-613/2006; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2007; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008). Tai yra minimalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti pareiškimas nutraukti darbo sutartį. Kartu pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių galima būtų spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu jis siekia būti atleistas. Šioje ieškovė pareiškimą atleisti iš buvo parašiusi ne tik 2015-12-21, bet ir 2015-12-11, nurodydama konkrečią atleidimo datą - 2015-12-29. Taigi ieškovės valia savo noru nutraukti darbo sutartį, darbdaviui nepakeitus darbo sąlygų, formavosi kryptingai, antrą kartą parašydama prašymą atleisti ją iš darbo, ji patvirtino, kad šis darbas jai nepriimtinas.Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įrodymų visuma nepatvirtino ieškovės išdėstytų aplinkybių, kad ji prašymą atleisti iš darbo buvo priversta pasirašyti prieš savo valią.Ieškovei iš atsakovės UAB „Vaikis“ išeitinė išmoka bei vidutinio dydžio darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriteisiamas, nes, kaip nurodė pati ieškovė, nuo 2015 m. gruodžio 22 d. ji buvo nedarbinga, gydėsi, o Darbo ginčų komisijoje buvo išspręstas ginčas tarp ieškovės ir darbdavio dėl darbo užmokesčio už išdirbtą laiką priteisimo bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką išmokos. Sudarydamos taikos sutartį, šalys susitarė, kad atsakovė UAB „Vaikis“ ieškovei išmoka neišmokėtą 2016-04-07 darbo užmokestį 455,00 Eur, o ieškovė atsisako visų kitų reikalavimų byloje. Taigi visi su jos darbo sutarties nutraukimu susiję reikalavimai išspręsti darbo ginčo byloje. Pakeitus pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.) pirmos instancijos teisme. Ieškovės ieškinį patenkinus iš dalies (20 proc.), iš atsakovės UAB „Vaikis“ valstybės naudai priteistina žyminio mokesčio dalis, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių ieškovė buvo atleista paduodant ieškinį, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad šioje byloje mokėtinas žyminis mokestis yra 53 Eur, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos 208,44 Eur, atsakovė patyrė 800 Eur advokato pagalbos išlaidų. Iš ieškovės atsakovei priteisiamos 640 Eur advokato pagalbos išlaidų, iš atsakovės - valstybei 52,29 Eur.Ieškovė nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atleista, todėl, patenkinus apeliacinį skundą iš dalies (20 proc.), iš atsakovo valstybei priteistina 13,60 Eur žyminio mokesčio dalis (CPK 93 str. 1 d.) bei 16,21 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis. Atsakovė apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje duomenų nepateikė, todėl jos iš ieškovės nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę sprendimo dalį išdėstyti taip:

D. B. ieškinį UAB „Vaikis“ tenkinti iš dalies.

Nustatyti, kad ieškovės D. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo UAB „ Vaikis“ (j. a. k. 154240320) darbo sutartis yra nutraukta nuo 2015 m. gruodžio 29 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš D. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo UAB „Vaikis“ (j. a. k. 154240320) naudai 640 Eur (šeši šimtai keturiasdešimt eurų ) advokato pagalbos Panevėžio m. apylinkės teisme išlaidų.

Priteisti iš atsakovės UAB „ Vaikis“ (j. a. k. 154240320) į valstybės biudžetą 57,90 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (įmokos kodas 5630) bei 24,20 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų (įmokos kodas 5660).