Šiaulių apygardos teismo nutartis

2018-07-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-203-316/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-07-11
Bylos Nr.
1A-203-316/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Rezultatas
Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjai
Boleslovas Kalainis (pirm.), Vytautas Kursevičius, Virginija Žindulienė
Nuteistasis
D. J.
Advokatai
Anatolij Šichovcov
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-203-316/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40024-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos:1.1.9.8; 1.1.10.1; (S) 1.2.25.4.2.6; 2.4.6.1; 2.4.7
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 11 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Kursevičiaus, Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant prokurorei Elonai Korostinai,nuteistajam D. J., jo gynėjui advokatui Anatolijui Šichovcovui (Anatolij Šichovcov),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Šichovcovo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nuteistas 9 (devyniems) mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8, 10 punktais, D. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: pradėti dirbti arba tęsti darbą, neišvykti iš gyvenamosios vietos (miesto ar rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio). Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, D. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trims) metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsniu, D. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš D. J. automobilio „Volvo S60“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 900 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus eurų).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

D. J. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 6 d., 23.53 val. Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), vairavo kelių transporto priemonę „Volvo S60“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nes alkoholio matavimo prietaisu „Alcotest 7510“ nustatytas 2,42 promilių girtumas, taigi vairavo kelių transporto priemonę pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. J. ir jo gynėjas advokatas A. Šichovcovas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba skirti D. J. švelnesnę bausmę. Skunde apeliantai nurodo, kad D. J. blogai vertina savo poelgį, labai dėl to gailisi. Teigia, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atsiranda tik tada, kai kraujyje, o ne išpučiamame iš plaučių ore yra nustatomas alkoholio kiekis.Nurodo, kad prieš įvykį alkoholis buvo su pertraukomis vartojamas apie 6 valandas, o paskutinį alkoholio gurkšnį D. J. išgėrė prieš sėsdamas už vairo ir pravažiavus keletą šimtų metrų buvo sustabdytas policijos pareigūnų, todėl galėjo pripūsti į alkotesterį 2,42 promiles, t. y. išpučiamame ore galėjo būti tokia alkoholio koncentracija, kuri po 40 min. pakartotinai pučiant į alkotesterį sumažėjo 0,12 promilės. Teigia, jog tai rodo, kad tokiam greitam promilių sumažėjimui išpučiamame ore įtaką padarė paskutinis sidro gurkšnis, todėl apeliantas daro išvadą, kad alkoholio kiekis kraujyje būtų buvęs žymiai mažesnis.Pasak apeliantų, įstatymo leidėjas, žinodamas, kad alkoholio koncentracija išpučiamame ore priklauso ne tik nuo išgerto alkoholio kiekio, bet ir nuo kitų veiksnių (burnos skalavimo skysčio ir pan.), bei kaip apelianto atveju – padaryto paskutinio alkoholio gurkšnio prieš pučiant į alkoholio matuoklį, priimant įstatyminį aktą, nurodė, kad alkoholio koncentracija kraujyje (bet ne išpučiamame ore) turi būti didesnė nei 1,5 promilės alkoholio. Taip pat apeliantai nurodo, kad liudytojų, apklaustų ikiteisminio tyrimo metu, teisminio tyrimo metu, parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jie nėra „medicininiai prietaisai“, kurių pagalba nustatomas apsvaigimas nuo alkoholio. Apeliantai nurodo, kad, nors nuosprendyje buvo cituojamos: Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-56-462/2018, Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-92-593/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-697/2018, mano, kad minėtos instancijos savaip interpretuoja įstatyminį aktą, be to, teigia, kad tokio pobūdžio bylose dar nėra pasisakęs EŽTT. Taip pat nurodo, kad prieš nustatant D. J. alkoholio matuokliu alkoholio koncentraciją išpūstame ore, nebuvo paklausta, ar apeliantas vartojo kokį gėrimą prieš tai, bei nebuvo išaiškintos atsisakymo pūsti į alkoholio matuoklį arba duoti kraują pasekmės. Apeliantai mano, kad žinodamas apie pasekmes D. J. būtų nugalėjęs baimę ir davęs kraują iš venos.Galiausiai skundu prašo nutraukti bylą, nesant veikoje nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, požymių arba atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažinimą, gailėjimąsi, duotus išsamius parodymus) skirti švelnesnę bausmę – baudą arba 30 parų arešto bausmę.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis D. J. ir jo gynėjas advokatas A. Šichovcovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, taip pat papildomai pateikė prašymą taikyti BK 64¹ straipsnį ir bausmę sumažinti vienu trečdaliu bei sumažinti konfiskuotino turto vertę, prokurorė E. Korostina prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato A. Šichovcovo apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Kaip matyti iš nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, jie nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, nesutikimą grindžia tuo, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atsiranda tik tuo atveju, kai kraujyje, o ne išpučiamame iš plaučių ore yra nustatomas alkoholio kiekis. Taip pat skundu prašo skirti švelnesnę bausmę.

Dėl BK 281 straipsnio 7 dalies

6. BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog tas, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

6.1 Analizuojant šią teisęs normą, matyti, jog įstatymo leidėjas pateikia reikalavimą asmens neblaivumą nustatyti pagal alkoholio kiekį, esantį jo kraujyje. Alkoholio koncentracijos kraujyje patikrinimas galimas tik atlikus neblaivaus asmens medicininę apžiūrą, prioritetas nustatant asmens neblaivumą teikiamas biologinės terpės bandinių tyrimo rezultatams.

6.2 Teisėjų kolegija pažymi, kad medicininės apžiūros neatlikimas arba jos atlikimo tvarkos nesilaikymas nėra kliūtis asmens apsvaigimo faktui nustatyti. Viena iš priemonių šiai aplinkybei nustatyti yra specialių techninių priemonių (alkoholio matuoklių) naudojimas (tinkamai įvertinus prietaiso matavimo paklaidą, kuri gali turėti reikšmės veikos klasifikavimui), liudytojų, tiesiogiai bendravusių su kaltinamuoju iki jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo ir po jos, parodymai. Tai nepažeidžia įstatymo reikalavimo BK 281 straipsnio 7 dalies kontekste, nes asmens apsvaigimą siejant tik su kraujo tyrimo atlikimu būtų sudaromos prielaidos kaltinamiems asmenims, vengiantiems medicininio patikrinimo apsvaigimui nustatyti, išvengti griežtesnės atsakomybės, lyginant su asmenimis, kurie tokį tyrimą atlieka, taip asmenys, įtariami padarę BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką ir atsisakydami atlikti kraujo tyrimą atsidurtų palankesnėje situacijoje, negu asmenys, įtariami padarę BK 281 straipsnio 7 dalyje nusikalstamą veiką ir vykdydami teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus, t. y. atlikę kraujo tyrimą neblaivumui nustatyti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog tai, ar gauti kiti duomenys, ne kraujo tyrimo rezultatai, laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, byloje esančiais įrodymais, išsamia jų analize, rašytine bylos medžiaga, daro išvadą, jog byloje yra pakankamai duomenų konstatuoti, jog D. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nuteistasis D. J. savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme neneigė, alkotesteriu atliktų neblaivumo tikrinimų rezultatų neginčijo (II t., b. l. 18–19). Iš baudžiamojoje byloje esančio medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 38 matyti, kad D. J. buvo neblaivus, jo eisena kiek svyruojanti, stovėsena nestabili, judesiai netikslūs, buvo pastebimas nežymus vokų, pirštų tremoras (virpėjimas), nežymus nistagmas (nevalingas akių obuolių judėjimas), sunkiai koncentravo dėmesį, mąstymas buvo ne visai nuoseklus, kalba ne visai rišli, nuo jo buvo juntamas alkoholio kvapas, girtumas atitiko vidutinį girtumo laipsnį, vairuoti negalėjo (I t., b. l. 68). Nuteistojo D. J. kaltę įrodo ir liudytojo D. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (I t., b. l. 48, 53), liudytojo S. Š. duoti parodymai, kurie teigė, kad sustabdžius vairuojantį D. J., šis iš karto pasakė esąs girtas, liudytojas nurodė, jog D. J. vizualiai atrodė neblaivus (I t., 58–59, II t., b. l. 38). Kaip matyti iš liudytoju apklausto D. J. būklę vertinusio gydytojo P. K. parodymų (II t., b. l. 37–38), siekiant įvertinti girtumo laipsnį buvo tirta objektyvi D. J. būklė, t. y. D. J. tikrintas alkoholio matuokliu, vertintas vizualiai, buvo stebima jo koordinacija, artikuliacija, su tiriamuoju buvo bendraujama, komunikuojama, taip pat buvo įvertinta neurologinė simptomatika, kuri leido diferencijuoti girtumo laipsnį. Be to, specialisto išvadoje Nr. G 2733/2017(01) nurodyta, kad D. J. organizme (kraujyje), kai policijos pareigūnai įvykio vietoje atliko neblaivumo tikrinimą alkoholio matuokliu, tikėtina, koncentracija galėjo būti didesnė nei 1,5 promilės (I t., b. l. 75), šią savo išvadą pirmosios instancijos metu patvirtino specialistas J. M. P. (II t., b. l. 40). Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad, nors byloje pateikta tikėtina specialisto išvada negali būti neabejotinu kaltinamojo kaltės įrodymu, vertinant šią išvadą kartu su kitais įrodymais, tačiau akivaizdu, kad ji įrodymus papildo. Išvados tiriamojoje dalyje nurodoma, kad alkoholio matuokliu nustatyta alkoholio koncentracija gali būti vertinama kaip orientacinė, o D. J. atveju atliktų matavimų alkoholio matuokliu rezultatai rodo, kad alkoholio koncentracija iškvepiamame ore mažėjo dėsningai, jog šios koncentracijos gali būti artimos alkoholio koncentracijos kraujyje. Kaip nurodo specialistas savo išvadoje, jokių išskirtinių aplinkybių (sveikatos sutrikimų ar pan.), kurios galėtų reikšmingai (didėjimo linkme) paveikti alkoholio kiekį iškvėptame ore ir dėl to alkoholio koncentracijos rodikliu šioje terpėje nebūtų galima vadovautis kaip orientaciniu vertinant alkoholio koncentraciją kraujyje, nagrinėjamu atveju nenustatyta (I t., b. l. 75). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog „Alcotest 7510“ instrukcijoje nurodyta, kad matuojant alkoholio kiekį, esant burnoje užsilikusiems alkoholio garams (jei asmuo ką tik vartojo alkoholį), alkotesteris parodo ne smarkiai didesnį rezultatą, nei yra iš tikrųjų, o rodo klaidą ir paprašo testą pakartoti po tam tikro laiko (II t., b. l. 64–94), todėl darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog esant minėtoms alkotesterio charakteristikoms nėra pagrindo abejoti, kad D. J. galėjo būti nustatytas didesnis, nei buvo iš tikrųjų girtumo laipsnis. Todėl nepagrįsti ir atmestini apeliantų skundo argumentai, kad netinkamai buvo atlikta neblaivumo fiksavimo procedūra. Duomenų, kad D. J. prieš pat neblaivumo patikrinimą būtų gėręs alkoholinius gėrimus, byloje nėra nustatyta. Tokių aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu nenurodė ir pats D. J. (I t., b. l. 146–147). Vertinant aptartas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teisės pažeidimo metu užfiksuotais alkoholio matuoklio parodymais. Be to, pažymėtina, kad pirmojo patikrinimo alkoholio matuokliu, atlikto policijos pareigūnų 2017 m. rugpjūčio 6 d. 23.53 val., rezultatas – 2,42 promilės (I t., b. l. 23), tikrinant po 37 minučių – 2,30 promilės, dar po 10 minučių – 2,28 promilės. Abu alkoholio matuokliai, tiek policijos „Alcotest 7510“ (I t., b. l. 10), tiek medicinos įstaigos „Alcotest 3000“ (I t., b. l. 71), turėjo galiojančius patikros sertifikatus. Netikėti alkoholio matuokliais užfiksuoto D. J. neblaivumo teisingumu, nėra pagrindo, be to, visų patikrinimų parodymų vertės nuosekliai mažėjo laiko intervalu, bei, kaip jau buvo minėta, pats nuteistasis D. J. jų neginčijo. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo argumentu, jog nuteistajam D. J. buvo suteikta galimybė duoti kraujo mėginį, tačiau tokia galimybe nuteistasis nepasinaudojo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtina nustatyti tikslią alkoholio koncentraciją D. J. kraujyje, nes atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį kyla tuomet, kai etilo alkoholio kiekis kraujyje viršija 1,5 promiles, t. y. baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti tiksli alkoholio koncentracija kraujyje reikšmės neturi, svarbu nustatyti, kad ši koncentracija viršija 1,5 promilės. Pabrėžtina, kad, kaip minėta, BK 281 straipsnio 7 dalies formuluotė, kurioje nurodoma konkreti organizmo terpė, kurioje nustatomas alkoholio kiekis, nenustato imperatyvo įrodinėti alkoholio kiekį kraujyje išimtinai laboratoriniu tyrimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. 2K-121-697/2018). Kaip anksčiau minėta, ištirti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad etilo alkoholio koncentracija D. J. kraujyje nusikalstamos veikos padarymo metu buvo daugiau negu 1,5 promilės, todėl įvertinusi išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad D. J. nustatytu laiku nustatytoje vietoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Volvo S60“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas didesnis negu 1,5 promilės girtumas. Dėl to apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl D. J. pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.

Dėl nuteistajam D. J. paskirtos bausmės

Nuteistasis D. J. nesutinka su jam paskirta bausme ir nurodo, kad atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažinimą, gailėjimąsi, duotus išsamius parodymus) jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė – bauda arba 30 parų arešto bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo prieštarauti apylinkės teismo išvadoms dėl D. J. paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas atidėtas skiriant įpareigojimus. Šiame kontekste įvertintos tos aplinkybės, kad D. J. padarė tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis D. J. nevedęs, turi 2016 m. gimusį sūnų, profesinio išsilavinimo, nedirbantis, teistas penkis kartus (I t., b. l. 132, 133, 83–88), šiuo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturi, tačiau anksčiau daug kartų baustas už įvairius administracinius nusižengimus, bei už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, įskaitant ir vairavimą esant neblaiviam (I t., b. l. 114–128), psichiatro ir priklausomybių ligų įskaitoje neįrašytas (I t., b. l. 130), Pakruojo seniūnija nusiskundimų jo elgesiu nėra gavusi (I t., b. l. 132). Pažymėtina, kad nuteistasis D. J. ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus ir nepaiso visuomenės elgesio taisyklių – skundžiamu nuosprendžiu jis teisiamas 6 kartą. Tai rodo, kad D. J. yra linkęs pažeisti įstatymų reikalavimus, nes nepaisant taikytų švelnesnių bausmių ir priemonių savo antivisuomeninių nuostatų nekeitė ir vėl nusikalto, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti įgyvendinti paskiriant D. J. baudą ar areštą. Įvertinus minėtas aplinkybes, taip pat tai, kad nustatyta viena nuteistojo D. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta ta, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus D. J. BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant didesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis (vidurkis 7 mėnesiai 15 dienų). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis D. J. įvykdė vieną nesunkų nusikaltimą, į tai, kad D. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog iš ankstesnių teistumų padarė išvadas, stengiasi nebenusikalsti (II t., b. l. 19), žala nusikaltimu nebuvo padaryta, pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai D. J. atžvilgiu bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl, atsižvelgęs į valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro poziciją, D. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo (BK 75 straipsnio 1 dalis), paskiriant jam teismo įpareigojimus. Be to, apylinkės teismas, pagrįstai nepritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų, nes byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas. Apygardos teismo nuomone, nuteistajam D. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis ir skirti įpareigojimai analizuojamu atveju visiškai atitinka bausmės skyrimo pagrindus, nėra per daug švelnūs ar griežti. Pažymėtina, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju, kaip nurodyta pirmiau, tokių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, įskaitant ir tikimybę būti nubaustam laisvės atėmimo bausme, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. J. nusikalstamą veiką padarė neturėdamas teisės vairuoti, tačiau, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ši aplinkybė neužkirto kelio apylinkės teismui svarstyti klausimą dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo. Uždraudimas naudotis specialia teise turi savarankišką teisinę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 2K-7-49-788/2016). Teisinių padarinių užtikrinimas, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, yra būtinas, o padaryta veika susijusi su šiurkščiu Kelių eismo taisyklių nesilaikymu, keliančiu didelį pavojų kelių eismo saugumui bei visuomenei, taigi nuteistajam D. J. pagrįstai skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams (BK 68 straipsnis). Taip pat teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad šiuo atveju, nenustatyta BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš D. J. išieškojo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas automobilio „Volvo S60“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinę rinkos kainą vadovavosi VšĮ „Emprekis“ pažyma (II t., b. l. 13), transporto priemonės aprašu (I t., b. l. 32), fotolentele Nr. 1 (I t., b. l. 15–22), iš kurios matyti, kad minėtas automobilis turėjo techninių trūkumų, įvertino automobilio duomenis (I t., b. l. 28), bei tai, kad ginčo dėl automobilio vertės pirmosios instancijos metu nagrinėjamoje byloje nekilo ir pagrįstai nusprendė, jog automobilio „Volvo S60“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos kaina yra 1 900 Eur, todėl šią sumą priteisė iš nuteistojo D. J. valstybės naudai (BK 72 straipsnio 5 dalis).Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, pripažindamas D. J. kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, baudžiamojo poveikio priemonę nuteistajam, pirmosios instancijos teismas įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes ir teisės normų taikymo klaidos nepadarė. Dėl to nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas pripažįstamas nepagrįstu ir yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato Anatolij Šichovcov apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Boleslovas KalainisTeisėjai Vytautas KursevičiusVirginija Žindulienė