Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko ir Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 8, 10 punktais, D. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį dalyvauti elgesio pataisos programoje, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, vienus metus po nuosprendžio įsiteisėjimo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Š. teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir iš V. B. bei D. N. solidariai priteista Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padaryta 341,77 Eur žala už nukentėjusiojo V. G. gydymą Š. teritorinės ligonių kasos naudai.

V. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. B. bei D. N. solidariai priteista 2 000 Eur dydžio suma V. G. naudai jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Iš D. N. priteista 188,50 Eur proceso išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. B., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo D. N. apeliacinis skundais atmestinas.

5.1. Nagrinėjamu atveju paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius D. N. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, jog nukentėjusiajam trenkė į veidą delnu du kartus pastarojo nesužalojant ir visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojų V. M., K. R., nukentėjusiojo V. G. ir iš dalies paties D. N. parodymais, akistatų protokolais, specialisto išvada bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad D. N. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

5.4. Apygardos teismo vertinimu, D. N. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, t. y., kumščiais, o ne delnu, sudavus nukentėjusiajam į galvą ir dėl to nesunkiai sužalojus pastarajam sveikatą, įrodo: liudytojo V. M. parodymai apylinkės teisme, kur jis nurodė, kad įvykį stebėjo betarpiškai, vyko išgertuvės jo namuose, D. N. trenkė kumščiu nukentėjusiajam į galvą, po to D. N. kartu su K. R. išėjo į parduotuvę ir negrįžo, o nukentėjusysis išėjo į namus, nukentėjusysis iš jo (V. M.) namų išvažiavo praskelta kakta, D. N. praskėlė kaktą (iš jos bėgo kraujas) nukentėjusiajam V. G. (3 t., b. l. 47–48); liudytojo K. R. parodymai apylinkės teisme, kur jis nurodė, jog būnant pas V. M. namuose matė kruviną V. G. veidą, kraujo buvo visur, tuo metu, kai V. G. atėjo pas V. M., jo veidas nebuvo kruvinas (3 t., b. l. 48–49); iš dalies nukentėjusiojo V. G. parodymai apylinkės teisme, kur pastarasis parodė, jog konfliktą pradėjo D. N. dėl esamų gandų, D. N. jam trenkė į veidą, po D. N. smūgių pasirodė kraujas iš nosies, pas tyrėją pasakojo taip, kaip buvo (3 t., b. l. 72–74); pirminis pranešimas apie įvykį, kurio metu nukentėjusysis V. G. vienareikšmiškai nurodė, jog jam buvo smūgiuojama į veidą kumščiu, apie tai, jog būtų kas nors jam trenkęs delnu, nenurodė (1 t., b. l. 18–20); V. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, jog konfliktą pradėjo D. N., pastarasis pirmas kumščiais trenkė jam (nukentėjusiajam) į galvos sritį, V. B. paskutinis priėjo jį mušti, įvykį matė V. M. (1 t., b. l. 71–72, 112–113); akistatos tarp nukentėjusiojo ir V. B. protokolas, kur nukentėjusysis taip pat nurodė, jog D. N. sudavė jam smūgius (1 t., b. l. 81 – 82); akistatos tarp nukentėjusiojo ir D. N. protokolas, iš kurio matyti, jog nukentėjusysis patvirtino, kad D. N. jam kumščiais sudavė į galvą (1 t., b. l. 96–97); akistatos protokolas tarp nukentėjusiojo ir specialiojo liudytojo A. M., kur nukentėjusysis nurodė, jog tiksliai matė, kad smūgius jam kumščiu į galvą sudavė V. B. ir D. N. (1 t., b. l. 109–110); Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad V. G. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, be to, išvadoje nurodyta, jog akiduobės vidinės sienelės lūžis ir akies junginės kraujosruva nebūdingi griuvimui (1 t., b. l. 41–42); eksperto L. J. parodymai apeliacinės instancijos posėdžio metu, jog suduodant smūgį delnu į nosį, lūžis galėjo atsirasti, didesnė tikimybė, kad akiduobės lūžis ir smegenų sukrėtimas gali atsirasti suduodant kumščiu, tačiau neatmetama tikimybė, kad minėti sužalojimai galėjo atsirasti ir suduodant delnu, be to, ekspertas patvirtino, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant kumščiu, tiek delnu (3 t., b. l. 136).

5.5. Apygardos teismas pažymi, jog apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo nukentėjusiojo V. G. parodymų dalimi, kur pastarasis teigė, jog jam D. N. trenkė į veidą tik delnu, o kiti asmenys smūgiavo kumščiais, nes šių nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys, be to, tokių parodymų teisingumo nepatvirtina ir paties nukentėjusiojo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis neneigė, kad jį mušė D. N., tačiau pateikė naują įvykių versiją, kurios nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys, nurodydamas, jog pirmas jį mušti pradėjo V. B. (šios aplinkybės nukentėjusysis nė karto nenurodė viso proceso metu), o ne D. N., be to, teigė, jog D. N. jį mušė tik delnu (3 t., b. l. 135), todėl ir apygardos teismas nesivadovauja šiais nukentėjusiojo duotais parodymais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo ir D. N. keliama versija dėl smūgių delnu nedera ir tarpusavyje, kas šiuo atveju taip pat leidžia abejoti minėtos versijos patikimumu ir ja nesivadovauti, nes nukentėjusysis nurodė, kad po smūgių delnu jam iš nosies pasirodė kraujas, o D. N. apylinkės teisme teigė, kad po jo suduotų smūgių delnu nukentėjusiajam jokių sužalojimų ar kraujo nebuvo (3 t., b. l. 71). Abejonių pateikiama D. N. versija kelia ir tai, jog jis net apeliaciniame skunde nurodė prieštaringus argumentus, teigdamas, kad nukentėjusiajam trenkė delnu du kartus, tačiau tuo pačiu skunde vėliau teigdamas, jog tik vieną kartą. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duoti parodymai patvirtina liudytojų V. M. ir K. R. teisme nurodytas aplinkybes apie tai, kad būtent D. N. trenkė kumščiu nukentėjusiajam ir tik po D. N. smūgių nukentėjusiajam pasirodė kraujas, bei tuo pačiu paneigia D. N. versiją apie smūgių, nesukėlusių sužalojimų, sudavimą nukentėjusiajam delnu. Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti kitu laiku ir kitoje vietoje, nes, kaip matyti iš anksčiau nurodytų įrodymų, nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti (pasirodė kraujas iš galvos) būtent konflikto su D. N. metu. Apygardos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad byloje esantys duomenys (specialisto išvada, eksperto L. J. parodymai), priešingai nei teigia apeliantas, patvirtina, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galėjo atsirasti tik smūgiuojant nukentėjusiajam į veidą ir nepriklausomai nuo to, kumščiu ar delnu buvo smūgiuojama nukentėjusiajam. Taigi, šiuo atveju neturi esminės reikšmės, kuria kūno dalimi apeliantas smūgiavo nukentėjusiajam, nes D. N. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kyla vien už savo tyčiniais veiksmais sukeltų pavojingų padarinių (nesunkaus sveikatos sutrikdymą) sukėlimą nukentėjusiojo sveikatai.

5.6. Nepaisant to, jog nukentėjusiajam sužalojimai galėjo atsirasti tiek atliekant smūgius delnu, tiek kumščiu, apygardos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, kurie patvirtina, jog nukentėjusiajam D. N. trenkė į veidą kumščiu, o ne delnu, nes pats nukentėjusysis viso ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad D. N. jam trenkė kumščiu. Minėta specialisto išvada bei eksperto parodymai taip pat rodo, kad sužalojimai nukentėjusiajam nebūdingi griuvimui, didesnė tikimybė, kad jie padaryti smūgiuojant kumščiu. Nukentėjusiojo versija, jog D. N. jam trenkė delnu į veidą, atsirado tik apylinkės teismo posėdžio metu (kuriame dalyvavo tiek apeliantas, tiek nukentėjusysis, į posėdį abu kartu atvažiavo autobusu, iki šiol yra draugai, bendrauja) ir tik po D. N. duotų parodymų apylinkės teisme, tai leidžia abejoti keliamos versijos patikimumu, nes, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, nukentėjusysis akivaizdžiai stengiasi sušvelninti D. N. teisinę padėtį, menkindamas pastarojo vaidmenį įvykdant nusikalstamą veiką. Be to, anksčiau nė vienas apklaustas asmuo tokios įvykių versijos nepateikė. Esant nurodytoms aplinkybės, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. N. nukentėjusiajam trenkė į galvą kumščiu, o ne delnu.

5.7. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo D. N. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad D. N. kaltei jam inkriminuotam nusikaltimui patvirtinti duomenų pakanka ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. N. apeliacinį skundą atmesti.