Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas D. T. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – VPN) (ginčo laikotarpiu buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 4 000,00 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Toliau dėstomi pareiškėjo skundo argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia tai, kad dėl VPN neteisėtų veiksmų jam kilo neturtinė žala, kuri turi būti atlyginama pinigine forma.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Dėl sutrumpino 3 metų ieškinio senaties termino

2. Valstybės atstovas VPN atsiliepime prašo taikyti 3 metų ieškinio senatį. Iš tikrųjų reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 išaiškino, jog įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Šiuo atveju pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2018 m. teismui išsiuntė tik 2020 m. sausio 13 d. (žr. žymą ant voko (b. l. 6)). Vadovaujantis aukščiau išdėstytų teisiniu reguliavimu darytina išvada, pareiškėjas su skundu, kuriuo prašo priteisti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2017 m. sausio 12 d., į teismą kreipėsi praleidęs sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentas, kad jis anksčiau nesikreipė dėl to, kad bijojo pareigūnų ir kalinimo sąlygų pablogėjimo, yra niekuo nepagrįstas. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių įrodymų, pagrindžiančių šio jo teiginio pagrįstumą. Įvertinus skunde išdėstytų kalinimo sąlygų, dėl kurių pareiškėjas kreipėsi į teismą, pobūdį, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas negalėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą vėliau nei tuo metu, kai jo teisės galimai buto pažeidinėjamos. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Atsižvelgus į tai ir nustačius, kad byloje nėra įrodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo negalėjimą kreiptis į teismą anksčiau nei kreipėsi, darytina išvada, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (liet. pagal pareigas). Nustačius, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo dalyje nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2017 m. sausio 12 d. paduotas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą ir neatnaujinus praleisto sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino, pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2017 m. sausio 12 d., atmestina.

Dėl administracinės bylos ribų

3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VPN (buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VPN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui. Nustačius, kad pareiškėjas iš esmės neginčija VPN atsiliepime pateiktų duomenų apie jo judėjimą, toliau teismas remsis VPN atsiliepime nurodytu laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2018 m. spalio 14 d. (b. l. 21–24) ir būtent jį vertins CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo skundo argumentų pagrindu.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo

5. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje (kuriose ginčo laikotarpiu buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas ir buvo laikomas) negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad jam ginčo laikotarpiu turėjo būti užtikrintas 5 kv. m gyvenamasis plotas atmetamas kaip nepagrįstas. Vadovaujantis byloje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo judėjimą ginčo laikotarpiu darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tekdavo nuo 3,63 kv. m iki 17,36 kv. m gyvenamojo ploto. Vadinasi, ginčo laikotarpiu jo teisė į ne mažesnį nei 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.

7. Taip pat pareiškėjas, grįsdamas, gyvenamojo ploto trūkumą, nurodo, kad gyvenamąjį plotą mažino kamerose esantys baldai. Visgi atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įsakymo 1.3.1 papunktyje nėra numatyta, kad į vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Atitinkamai pagal suformuotą administracinių bylų praktiką, tik tokiu atveju, kai yra nustatoma teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą pagal nacionalinę teisę ir tokiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Kadangi šiuo atveju nekonstatuotas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas pagal nacionalinę teisę ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo dėl jame esančių baldų atmetami kaip nepagrįsti šiuo aspektu nenustačius neteisėtų VPN (buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) administracijos veiksmų.

Dėl garbės ir orumo pažeidimo neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu

10. Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) 16.5 papunktyje nustatyta, kad: įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – TIĮET) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

11. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose konstatuotina, kad nors kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele su įrengtomis užuolaidomis nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET, ir savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu, visgi toks sanitarinio mazgo įrengimas nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų). Reikšmingos aplinkybės yra ir tos, kad aptariama sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Todėl aplinkybė, kad kamerose sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio gyvenamojo kameros ploto 1,5 m aukščio sienele su įrengtomis užuolaidomis, suponuoja garbės ir orumo bei privatumo pažeidimą. Garbė ir orumas bei privatumas naudojantis sanitarinius mazgu nelaikomas pažeistu nustačius, kad sanitarinis mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina.

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 136, Nr. 135, Nr. 294, Nr. 301, Nr. 346, Nr. 140, Nr. 252, Nr. 254, Nr. 382, Nr. 280, Nr. 123, Nr. 312. Į bylą pateiktos fotonuotraukos, kurios atspindi, kaip atrodo tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris (b. l. 63) ir tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis, vaizdas (b. l. 64–65). Teismas šias fotonuotraukas laiko netinkamu įrodymu, nes iš jų negalima nustatyti, kokiu laiku jos padarytos bei kokių konkrečių kamerų vaizdą jos atspindi. Visgi, VPN, grįsdamas atsiliepimo argumentą, kad sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai, atsiliepime abstrakčiai nurodo, kad kamerose nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Vadovaujantis sprendimo 12 punktu, šiuo atveju turi būti nustatyta, kuriose kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina, nes tokiu atveju privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu nėra. Kaip matyti, tokios detalios informacijos VPN atsiliepime pateikta nėra. Visgi sprendžiant dėl sanitarinio mazgo įrengimo buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atitinkamose kamerose aplinkybių šiuo atveju svarbi ir aktuali Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-779-643/2018, (įsiteisėjo 2019 m. spalio 2 d.) nustatyta aplinkybė, kad buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose Nr. 252 ir Nr. 254 nuo 2013 m. sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina. Teismo vertinimu, ši faktinė aplinkybė, kuri minėtoje byloje buvo įrodinėjimo dalykas, sukelia teisinius padarinius ir minėtoje byloje nedalyvavusiems asmenims, nes ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant ir kitus ginčus dėl neturtinės žalos, kilusios dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, atlyginimo. Todėl sprendžiant dėl galimų pareiškėjo teisių pažeidimų neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu vadovaujamasi faktine aplinkybe dėl kamerų Nr. 252 ir Nr. 254 įrengimo, laikant ją prejudiciniu faktu.

13. Atsižvelgus į tai, kas konstatuota sprendimo 12 ir 13 punkte, ir įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju VPN nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu yra užtikrinamas bent minimalus pareiškėjo privatumas, nepagrindė būtinybės pareiškėją nuolat stebėti jam naudojantis sanitariniu mazgu, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista viso 312 paras, t. y. laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 136, Nr. 135, Nr. 294, Nr. 301, Nr. 346, Nr. 140, Nr. 382, Nr. 280, Nr. 123, Nr. 312. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. liepos 10 d., t. y. kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 252 ir Nr. 254 pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista, nes ginčo laikotarpiu šiose kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina.

Dėl laikymo su rūkančiais asmenimis, asmens apžiūros

14. Pareiškėjam jam kilusią neturtinę žalą kildina iš to, kad rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais ir dėl to kildavo konfliktinės situacijos. Byloje pateikta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos 2-ojo kriminalinės žvalgybos skyriaus pažyma (b. l. 62), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas, atvykęs į buvusį Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pareiškėjas išreiškė norą būti su rūkančiais asmenimis. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į administraciją su skundais dėl jo laikymo sąlygų su rūkančiais. Nenustačius, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo nesilaikyta šios tvarkos, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus, susijusius su asmenų laikymu su rūkančiais asmenimis. Tai, kad pareiškėjas yra tiesiog nepatenkintas dėl tvarkos tokios tvarkos, t. y. kad gavus asmens sutikimą, jis yra laikomas su rūkančiu asmeniu šiuo atveju nenustačius jokių dėl to pažeistų pareiškėjo teisių nėra pakankama kvestionuoti VPN (buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) administracijos veiksmus. Aplinkybės, kad kildavo konfliktinės situacijos, yra abstrakti ir nepagrindžianti būtent konkrečių pareiškėjo teisių pažeidimo, todėl ja grindžiamas skundo argumentas dėl laikymo su rūkančiais tvarkos pažeidimo atmetamas kaip nepagrįstas. Tokia pačia logika grindžiamas ir pareiškėjo skundo argumentas dėl asmens apžiūros tvarkos, todėl ir šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Nors pareiškėjas nurodo, kad asmens apžiūra vykdoma antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skunde nenurodo jokių reikšmingų aplinkybių, kurios pagrįstų, kad būtent atliekant jo apžiūrą (kratą) buvo nesilaikoma teisės aktų reikalavimų, dėl ko pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, sąlygojančius jo atitinkamų teisių pažeidimą. Priešingai, skunde nurodytos aplinkybės dėl asmenų apžiūros, yra bendro pobūdžio ir abstrakčios. Todėl pareiškėjui nepateikus reikšmingų aplinkybių dėl galimų jo konkrečių teisių pažeidimų, nėra pagrindo kvestionuoti atitinkamus VPN (buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) administracijos veiksmus, susijusius su pareiškėjo apžiūra (krata).

Dėl pasivaikščiojimo kiemelyje

15. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad pasivaikščiojimas kiemelyje truko tik 1 valandą. Jo nuomone, tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą nustatytiems standartams, pagal kuriuos nuteistasis turi turėti teisę ne mažiau kaip 8 valandas būti gryname ore. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Įvertinus teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, kad jam buvo leidžiama tik 1 valandą pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje patvirtina, kad VPN (buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Pažymėtina, kad nuteistieji turi teisę, o ne pareigą eiti į pasivaikščiojimo kiemelius. Pagal pareiškėjo nurodyto Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punktą, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis yra taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne gryname ore. Todėl nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl minėtos rekomendacijos nesilaikymo.

Dėl higienos priemonių išdavimo

16. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam 1 mėnesiui buvo išduotas tik 1 ritinėlis tualetinio popieriaus, kurio kokybė prasta. Ginčo laikotarpiu aktuali laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusią tvarką, pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms (4 punktas). Šio tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta, kad higienos priemonės išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems, esant jų motyvuotam prašymui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad gavo 1 ritinėlį tualetinio popieriaus, kas atitinka nustatytą tvarka, t. y. pareiškėjas neneigia, kad šiuos reikalavimus VPN (buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) administracija vykdė, todėl jo argumentai dėl didesnio tualetinio popieriaus kiekio išdavimo negali būti pripažinti pagrįstais. Šiuo atveju papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas administracijos pareigų vykdymas. Taip pat pažymėtina, kad atsižvelgus į nustatytą teisinį reguliavimą šiuo klausimu, darytina išvada ir ta, kad pareiškėjo argumentas dėl tualetinio popieriaus trūkumo iš esmės nėra pagrįstas jokiomis reikšmingos aplinkybės, t. y. pareiškėjas nedetalizavo, ar buvo kreipęsis dėl tualetinio popieriaus išdavimo apskritai, ar skundėsi dėl tualetinio popieriaus trūkumų, ar teikė prašymus, kada ir kam konkrečiai, kokioms aplinkybėms esant skundą (prašymą) teikė, kokie buvo VPN (buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) administracijos veiksmai ir pan. Atitinkamai ir pareiškėjo skundo argumentas, kad išduoto tualetinio popieriaus kokybė yra prasta, yra abstraktus ir deklaratyvus, laikytinas iš esmės subjektyvia pareiškėjo nuomone, nesudarančia pagrindo kvestionuoti VPN administracijos veiksmų šiuo aspektu. Šioje vietoje pažymėtina, kad asmenims buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisė apsirūpinti paties ir apsipirkti parduotuvėje.

Dėl kamerų būklės

17. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad kamerose žiemą buvo labai šalta, nes langai neužsidarydavo tinkamai, apšvietimas buvo nepakankamas, o naktį priešingai – įjunta šviesa trukdė miegoti, įsiveisęs pelėsis, o kameroje Nr. 228 buvo parazitų, be to, kamerose kriauklės buvo labai mažos ir iš jų bėgdavo šaltas vanduo, karštas vanduo buvo paleidžiamas tik 1 kartą per savaitę. Pirma, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 135:2015) (2015 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. VPN atsiliepime nurodyta, kad buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime įrengta centrinė šildymo sistema ir šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Pareiškėjo skundo argumentas, kad žiemą kamerose buvo šalta, nes neužsidarydavo langai, yra abstraktus ir deklaratyvus. Pareiškėjas nedetalizavo, kokiose kamerose konkrečiai langai neužsidarydavo, kaip nustatė, kad būtent žiemą oro temperatūra kamerose buvo žemesnė nei nustatyta teisės aktuose. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl žemos oro temperatūros į administraciją. Antra, abstraktus ir deklaratyvus pareiškėjo teiginys, susijęs ir su apšvietimu. HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Kitų aplinkybių, įrodančių, kad kamerose, kur pareiškėjas buvo laikomas trūko apšvietimo, pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kaip nustatė, kad apšvietimas nėra atitinkantis teisės aktuose nustatytas higienos normas. Abejonę šio argumento pagrįstumu kelia ir tai, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro į bylą pateiktų duomenų (b. l. 12–19) matyti, kad pareiškėjas dėl apšvietimo normos nustatymo nėra kreipęsis į šį centrą (kaip ir dėl oro temperatūros). PĮĮET 16.7 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Argumentas, kad pareiškėjui buvo trukdoma miegoti, nepagrįstas jokiomis reikšmingomis aplinkybėmis, t. y. pareiškėjas nedetalizavo, kada buvo įjungiama šviesa, ar skundėsi dėl to administracijai ir ji nesiėmė jokių veiksmų. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti. Trečia, pagal HN 134:2015 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodo VPN atsiliepime, už švarą ir tvarką kamerose (sąlygas pelėsiui atsirasti) pirmiausia yra atsakingi patys jose laikomi suimtieji ir nuteistieji (HN 134:2015 37 punktas). Pažymėtina ir tai, kad nors byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktas Nr. PA.10-741(16.16.8.10.12) (b. l. 46–48) yra neaktualus, visgi jis atskleidžia, kad patikrinimo metu tikrintose kamerose (30 vnt.) nebuvo nustatytas joks pelėsis. Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl įsiveisusio pelėsio nėra. Įvertinus tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl pelėsio laikytini abstrakčiais ir deklaratyviais, nepagrindžiančiais neteisėtų administracijos veiksmų užtikrinant, kad kamerose nebūtų pelėsio. Ketvirta, pareiškėjo skundo argumentas, kad kameroje Nr. 228 buvo parazitų atmetamas kaip nepagrįstas, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šioje kameroje. Penkta, teisės aktuose, reglamentuojančiuose laisvės atėmimo vietos eksploatavimą ir įrengimą, nėra nustatytas gyvenamosiose kamerose kriauklės įrengimas. Šešta, skundo argumentas, kad karštas vanduo buvo paleidžiamas tik 1 kartą per savaitę iš esmės patvirtina tai, kad laisvės atėmimo vietoje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, įtvirtintų HN 134:2015 44 punktą ir TIĮET 107 punktą, pagal kuriuos laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu.

Dėl skambinimo artimiesiems

18. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam buvo leidžiama tik 15 minučių pasikalbėti telefonu su artimaisiais. BVK 102 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Vadinasi, skundo argumentas, kad pareiškėjui buvo leidžiama skambinti ir kalbėti telefonu 15 minučių, pagrindžia ne neteisėtus, o priešingai, teisėtus buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus. Todėl nėra teisinio pagrindo šiuo aspektu laikyti šią pareiškėjo pretenziją pagrįsta.

Dėl kitų skundo argumentų

19. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis retai patekdavo į sporto salę ir pareigūnai neoperatyviai reaguodavo į iškvietimus, dažnai juos ignoruodami ir nesuteikdami pagalbos. Visų pirma pažymėtina, kad byloje pateikta Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkė (b. l. 58–59), iš kurios matyti, kad, bet kita ko, nuteistiesiems ir suimtiesiems paskirtas laikas pasivaikščiojimams, dalyvavimui socialinėse reabilitacijos programose, įvairia asmeninio pobūdžio veikla, skambinimui telefonu, išvedimui į mankštos kambarį ir kt. Pareiškėjas neneigia, kad galėjo patekti į sporto salę. Visgi byloje nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl šių nusiskundimų ir pretenzijų į administraciją, skundo argumentas dėl patekimo į salę laikomas abstrakčiu, pareiškėjas nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios pagrįstų šio teiginio pagrįstumą. Pareiškėjas atitinkamai nedetalizavo, kada jo atžvilgiu pareigūnas ignoravo būtent jo kreipimąsi ir kada nebuvo būtent jam suteikta pagalba, pareigūnai atsisakė suteikti informacijos, kurios jis prašė. VPN atsiliepime patvirtina, kad pareigūnai elgėsi tinkamai. Pagrindų abejoti tuo nenustatyta.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

20. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas viso 599 paras ir įvertinus konstatuotą privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimą, trukusį viso 312 parų, darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

21. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į jau anksčiau sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad nagrinėjamu atveju buvo sąmoningai siekta pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgus į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, atsižvelgus į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais konstatuotina, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 250,00Eur. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 4 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. T. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjui 1 250,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.