Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2015-11-26 iki 2017-10-31.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šiuo atveju aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo taisyklę, nustatančią, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) išaiškino, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Iš atsiliepime į skundą (b. l. 20–21) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 84, 94, 98, 100, 118, 206, 217, 242, 255. Pareiškėjas 2015-11-26 atvyko į Lukiškių TI-K ir uždarytas į kamerą Nr. 118 (plotas – 7,38 kv. m; 4 asmenys kameroje). 2015-11-27 perkeltas į kamerą Nr. 255 (plotas – 24,38 kv. m; 6 asmenys kameroje). 2015-11-27 perkeltas į kamerą Nr. 206 (plotas – 6,90 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2015-11-28–2016-03-24 kamera Nr. 206 (1 asmuo kameroje). 2016-03-25 perkeltas į kamerą Nr. 217 (plotas – 6,90 kv. m; 2 asmenys kameroje). 2016-03-26–2016-03-29 kamera Nr. 217 (1 asmuo kameroje). 2016-03-30 perkeltas į kamerą Nr. 100 (plotas – 7,56 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2016-03-31–2016-04-07 kamera Nr. 100 (2 asmenys kameroje). 2016-04-08–2016-04-18 kamera Nr. 100 (1 asmuo kameroje). 2016-04-19 perkeltas į kamerą Nr. 94 (plotas – 7,94 kv. m; 2 asmenys kameroje). 2016-04-20–2016-06-23 kamera Nr. 94 (1 asmuo kameroje). 2016-06-24–2016-07-01 kamera Ne. 94 (2 asmenys kameroje). 2016-07-02–2016-07-19 kamera Nr. 94 (1 asmuo kameroje). 2016-07-20 perkeltas į kamerą Nr. 84 (plotas – 7,94 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2016-07-21–2017-01-24 kamera Nr. 84 (1 asmuo kameroje). 2017-01-25 perkeltas į kamerą Nr. 94 (plotas – 7,94 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2017-01-26–2017-02-01 kamera Nr. 94 (2 asmenys kameroje). 2017-02-02 perkeltas į kamerą Nr. 98 (plotas – 7,94 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2017-02-03–2017-02-08 kamera Nr. 98 (1 asmuo kameroje). 2017-02-09 perkeltas į kamerą Nr. 100 (plotas – 7,56 kv. m; 2 asmenys kameroje). 2017-02-10–2017-05-09 kamera Nr. 100 (2 asmenys kameroje). 2017-05-10 kamera Nr. 100 (1 asmuo kameroje). 2017-05-11–2017-05-28 kamera Nr. 100 (2 asmenys kameroje). 2017-05-29 perkeltas į kamerą Nr. 242 (plotas – 6,90 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2017-05-30–2017-10-31 kamera Nr. 242 (1 asmuo kameroje).

Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas, arba kartu su kitais asmenimis. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus 2015-11-26 (kameroje Nr. 118 vienam asmeniui teko apie 1,84 kv. m) bei 2016-03-25 (kameroje Nr. 255 vienam asmeniui teko apie 3,45 kv. m). Kitose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas (pareiškėjui kameroje tekdavo nuo 3,78 kv. m iki 7,94 kv. m). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui 2 paras nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

Dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas iš viso Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu praleido 705 paras. Iš jų 565 paras kamerose buvo vienas (2015-11-27–2016-03-24, 2016-03-26–2016-03-30, 2016-04-08–2016-04-18, 2016-04-20–2016-06-23, 2016-07-02–2017-01-25, 2017-02-02–2017-02-08, 2017-05-10, 2017-05-29–2017-10-31). Su kitais asmenimis pareiškėjas praleido 140 parų.

Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Nr. Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017-11-15 pranešime Nr. 24-7489 (b. l. 29–30) nurodyta, kad 2013 metais priežiūros posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti 2017 metais įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareiškėjo teigimu, užuolaidėlės įrengtos 2017 m. gegužės mėnesį, o iki to laiko, visose kamerose užuolaidėlių nebuvo (b. l. 5). Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo užtikrintas tik pareiškėjo kameroje Nr. 255, kurioje jis buvo 2017-11-27. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas šioje kameroje praleido mažiau nei parą, kadangi tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 206.

Šiame kontekste pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p. ir kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat konstatavo, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kameroje buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką nuosekliai atsižvelgia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas ir naudojantis dušu, pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas dušinėse įrengti sieneles. Tačiau Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad visiško privatumo neužtikrina pertvarų nebuvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nurodė, kad privatumui užtikrinti dušinėse įrengtos pertvaros, be to, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas (pateiktuose prieduose dušinės schemoje nubraižė pertvaras), todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo įpareigoti Lukiškių TI-K, kad jis užtikrintų privatumą duše.

Dėl higienos sąlygų (apšvietimo, ventiliacijos, pelėsio ir kt.)

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, Higienos norma). HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Visuomenės sveikatos priežiūros centro patikrinimo aktuose nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta ir (arba) natūralus apšvietimas pareiškėjo kamerose: 255 (b. l. 51), 217 (b. l. 60), 84, 98 (b. l. 64), atitiko Higienos normos reikalavimus. Duomenų apie apšvietimą, buvusį kitose pareiškėjo kamerose, nėra. Nors atsakovės atstovas duomenų dėl kitose kamerose buvusio apšvietimo ir nepateikė, tačiau pareiškėjo nusiskundimai nekonkretizuoti, pagrįsti paties pareiškėjo subjektyviu vertinimu, todėl reikalavimas atsakovui paneigti pareiškėjo nurodytus argumentus neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ir įpareigoti Lukiškių TI-K įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantį apšvietimą.

Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, sienos padengtos pelėsiu, nuo sienų atšokęs tinkas, byra dažai. Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc. (HN 134:2015 16 punktas). Pagal HN 134:2015 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Dėl nubyrėjusio sienų ir lubų tinko aktualus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 28 punkto reikalavimas, nustatantis, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerose langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Taip pat pažymėjo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Iš byloje pateiktų patikrinimų aktų nustatyta, kad vėdinimas per atidaromus langus buvo užtikrintas pareiškėjo kamerose: 255 (b. l. 51), 217 (b. l. 60), 98 (b. l. 62); pelėsio požymių vizualiai nenustatyta pareiškėjo kamerose Nr. 118 (b. l. 44, 47), 255 (b. l. 52), 84, 98 (b. l. 64); nubyrėjusio tinko ir dažų nebuvo kameroje Nr. 118 (b. l. 44, 46). Duomenų apie kitose kamerose buvusius pelėsio požymius, nubyrėjusius dažus ar tinką, galimybę vėdinti kameras, nėra. Kaip minėta, HN 76:2010 28 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (HN 76:2010 62). HN 134:2015 nėra nustatytas remonto kamerose atlikimo dažnis, kamerų sienų ir grindų būklei reikalavimai taip pat nenustatyti. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė nei laikotarpių, nei kamerų, kuriose nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė savo teiginių dėl kamerų avarinės būklės, t. y. nenurodė, kuriose konkrečiai kamerose ir, kokia buvo sienų ir lubų būklė (pareiškėjas skunde tik nurodė, kad ,,pelėsis, atšokinėjęs tinkas, byrančios sienos tai yra kasdienybė <...>“), todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas nesuremontuotose kamerose. Be to, atsakovės atstovas pateikė duomenis apie tai, kada pareiškėjo kamerose (Nr. 84, 94, 100, 206, 255, 118) atliktas remontas (b. l. 62, 67, 69, 71, 73, 79, 81). Nors, kaip matyti iš pateiktų duomenų, kamerose Nr. 206, 255, 118 remontas atliktas dar 2012–2013 metais, tačiau, kaip minėta, pareiškėjas savo nusiskundimo nekonkretizavo. Šiuo atveju nors atsakovės atstovas ir nepateikė įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Dėl smilkalų ir oro gaiviklio

Pareiškėjas prašė teismo įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti galimybę įkalinimo įstaigoje įsigyti smilkalų ar oro gaiviklių. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad Lukiškių TI-K veikiančios parduotuvės asortimente nėra smilkalų ir oro gaiviklių, kadangi šie daiktai neįtraukti į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 ,,Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – PĮVTT), 18 priedo nustatomą nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą. PĮVTT 19 priedo 5 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems, be kita ko, draudžiama įsigyti kvepalų, odekolonų ir kitų gaminių, kurių sudėtyje yra etilo alkoholio. Pažymėtina, kad tiek oro gaiviklių, tiek smilkalų (išskyrus smilkalus, kuriems pagaminti naudojamos natūralios gamtinės medžiagos) sudėtyje dažniausiai yra etilo alkoholio, todėl draudimas įsigyti šias prekes yra pagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad dauguma oro gaiviklių yra ypač degūs, todėl, įvertinus tai, kad nuteistiesiems nedraudžiama turėti vienkartinius žiebtuvėlius (žr. PĮVTT 8 priedą), draudimas įsigyti oro gaiviklį yra akivaizdžiai pagrįstas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti galimybę įkalinimo įstaigoje įsigyti smilkalų ir oro gaiviklį, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų pažemintas jo orumas, paveikta psichika (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu). Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrinus vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto (2 paras); privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (visu ginčo laikotarpiu)) patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl darytina išvada, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 4 250 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą (pareiškėjui tik dvi paras nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas; pareiškėjas net 565 paras kamerose buvo laikomas vienas, todėl iš dalies turėjo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais), į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį), į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 260 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 260 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad susidarė 3,42 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Skundą patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priešingai šaliai priteisiamos proporcingai atmestų reikalavimų daliai. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (žr. 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Šiuo atveju atsakovės atstovas atsiliepimą į skundą ir visą su ginču susijusią medžiagą pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, per ,,Liteko“ elektroninių paslaugų portalą, todėl darytina išvada, kad realių išlaidų nepatyrė. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 260 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pareiškėjo V. J. skundo dalį atmesti.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.