Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. U. ieškinį atsakovui A. U. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2016 m. ieškovė ėmė svarstyti nusipirkti šunį, tam, kad ieškovei ir dukrai būtų linksmiau. Ji nusprendė įsigyti jorkšyro terjero veislės šunį, todėl pradėjo šuniuko ieškoti skelbimuose. Pardavėjas G. R. turėjo du mažus jorkšyro terjero veislės patinėlius, gimusius (duomenys neskelbtini). Ieškovė su G. R. susitarė, kad nupirks iš jo vieną patinėlį už 200 Eur. (duomenys neskelbtini) m. sausio pradžioje, tai galėjo būti 2 diena, pardavėjas G. R. į namus atvežė jorkšyro terjero veislės patinėlį, už kurį ieškovė, kaip pirkėja, sumokėjo 200 Eur. Visos reikiamos pinigų sumos neturėjo, todėl iš draugo M. K. šuniuko pirkimui pasiskolino 200 Eur, kurią vėliau grąžino dalimis, išsimokėdama kas mėnesį po 50 Eur. Šuniuką iš G. R. nusipirko nepasirašydama jokios pirkimo - pardavimo sutarties.

Šunį ieškovė pirko sau ir dukrai, kaip jų augintinį. Šuns pirkimo metu dukrai buvo 10 metų, todėl ji negalėjo tapti jo savininke. Ieškovė šunimi visą laiką rūpinosi kaip savo nuosavybe - kasdien po kelis kartus vedžiojo lauke, o dukra nenoromis su juo išeidavo trumpam į lauką. Kaimynai matydavo, kad būtent ieškovė didžiąja dalimi užsiimdavo šuns vedžiojimu. Ieškovė visą laiką rūpinosi augintinio maitinimu, sveikata, apranga, veždavo į kirpyklą. Ieškovė rūpinosi šunimi, savo lėšomis jį maitino, nupirko visus reikmenis, rūpinosi sveikatos priežiūra, jį kasdien po keletą kartų vedžiodavo ir elgėsi su augintiniu kaip jo teisėta savininkė. Niekam iš aplinkinių nebuvo abejonių, kad ieškovė yra teisėta šuns savininkė, jokie tretieji asmenys į šią nuosavybę pretenzijų nepareiškė.

Po (duomenys neskelbtini) įvykusio šeimyninio konflikto, ieškovė buvo priversta nebegrįžti į namus, todėl negali pasiimti savo šuns, kurio ieškovei atsakovas nebegrąžina. Atsakovas pareiškė, jog ieškovei augintinio negrąžins, nes jis esą yra dovana dukrai.

(duomenys neskelbtini) ieškovė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sužinojo, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) atsakovas šioje klinikoje atliko šuns čipavimą, t. y. augintiniui po oda buvo įterpta mikroschema, ir šuo buvo užregistruotas Gyvūnų augintinių registre, nurodant melagingus duomenis, jog augintinio savininkas yra atsakovas. Tai patvirtina, kad atsakovas galimai apgaule siekia tapti ieškovei priklausančio augintinio savininku. Atsakovas ieškovei priklausančio augintinio neapkenčia, jį įžeidžiamai vadino „pūkuotu šunsnukiu“, „storuliu“, sakydamas, kad jam reikia neduoti ėsti, dėl to augintinis jį pamatęs slėpdavosi.

Ieškovė D. U. jos atstovė advokatė K. Račkauskienė teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį tenkinti.

Ieškovė ir jos mama D. T. susitarė, kad reikia dukros 10-ojo gimtadienio proga jai padovanoti šuniuką. Tuo tikslu D. T. ieškovei dar iki pirkimo dienos davė 400 Eur. Be to, dukra iš savo santaupų šuniui pirkti D. U. davė 500 Eur.

Santykiai tarp D. U. ir dukters pablogėjo po to, kai (duomenys neskelbtini) pabaigoje, įvyko konfliktas tarp dukters ir D. U. draugo M. K.. Būnant Prancūzijoje U. U. M. K. apšaukė necenzūriniais žodžiais, buvo sugriebęs už drabužių. Dukra paprašė, kad jis atvažiuotų jos pasiimti iš oro uosto. Po šio įvykio ieškovei pasakė, kad kol dukra su ja, ji turi dukterimi rūpintis ir užtikrinti jos saugumą. Vėliau duktė ir D. U. vėl sukonfliktavo dėl to, kad jis užstojo dukrą ir ją palaikė, buvo apkaltintas manipuliacijomis. (duomenys neskelbtini) dukra pasiėmė knygas, keletą savo daiktų, savo šunį ir pasakė, kad kol mama bus šiame bute, ji gyvens pas savo močiutę D. T.. Tai sužinojusi ieškovė pareikalavo parvežti šunį. Atsakovui atsisakius, D. U. nuvažiavo pas savo mamą D. T. ir sukėlė triukšmą. Dėl šio įvykio D. T. iškvietė policiją, D. U. buvo pritaikytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis.

Pažymėjo, kad augintinis yra dovana dukrai jos dešimtojo gimtadienio proga. Dukra labai myli savo augintinį, juo rūpinasi, žaidžia su juo. Augintinio buvimas šalia, laiko leidimas su juo, yra labai svarbus dukros emocinei būklei.

Dukra ir anksčiau buvo kėlusi augintinio ženklinimo klausimą, tačiau D. U. buvo kategoriškai prieš. Prieštaravimą ženklinti augintinį aiškino kaip valdžios siekį sekti augintinį ir su juo esantį asmenį. Ieškovė gąsdindavo dukrą, kad tuo atveju, jeigu nevedžios šuns, ji augintinį atiduos į prieglaudą.

(duomenys neskelbtini) nuvykus pas veterinarijos gydytoją sužinojo, kad dėl to, jog dukra dar yra nepilnametė, savo vardu augintinio registruoti negali, tad jos prašymu augintinis buvo užregistruotas jo vardu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Proceso dispozityviškumo principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 13 straipsnis) užtikrina šalių lygiateisiškumą procese, taip pat teisę pasirinkti teisių gynimo būdus ir įrodyti, kad pažeistai teisei apginti pasirinktas gynimo būdas gali būti teismo pritaikytas. CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas reikalavimas ieškovui suformuluoti ieškinio dalyką (ieškinio reikalavimus) reiškia, kad ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo prašymą nurodydamas, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą teisę. Nagrinėjamu atveju ieškovė šioje byloje pareiškė materialinį teisinį reikalavimą išreikalauti šunį (duomenys neskelbtini) ir jo guoliuką iš svetimo neteisėto atsakovo valdymo, grąžinant šunį su guoliuku ieškovei, o ieškinį grindė iš esmės tuo, jog šuo (duomenys neskelbtini) priklauso jai nuosavybės teise, nes ji šunį nusipirko sau už pasiskolintus 200 Eur. Taigi, ieškovė šioje byloje prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95 straipsnyje įtvirtintą civilinių teisių gynimo būdą – vindikaciją.

Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme numatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl vindikacijos instituto aiškinimo, yra taip pat nurodęs, kad reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, ir turi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2010).

Nagrinėjamu atveju iš šalių paaiškinimų, byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė jos teisių pažeidimą – šuns (duomenys neskelbtini) valdymo teisės praradimą be savo valios, sieja su (duomenys neskelbtini) įvykiu, kuomet jai buvo išduotas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis ir ji buvo įpareigota išsikelti iš buto (duomenys neskelbtini)., kuriame kartu gyveno su atsakovu ir judviejų dukra U. bei augintiniu. Nors teismas minėtą orderį panaikino, tačiau nuo to momento ieškovė nurodė neturinti galimybės valdyti šunį, su juo matytis, nes su tuo nesutinka atsakovas. Atsakovas iš esmės šių aplinkybių neneigia. Šias aplinkybes patvirtina taip pat į bylą pateikti rašytiniai įrodymai.

Tarp šalių iš esmės nėra ginčo, kad šunį P. ir šiuo metu valdo atsakovas, jį valdo natūra.

Tačiau tarp šalių kyla ginčas, ar atsakovas teisėtai valdė ir valdo šunį P..

Ieškovė teigia, kad nuo (duomenys neskelbtini) atsakovas šunį P. valdo neteisėtai, atsakovas su tuo nesutinka. Minėta, kad paneigti atsakovo valdymo teisėtumo prezumpciją procesinė pareiga šioje byloje tenka ieškovei.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra buvę sutuoktiniai, santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), tačiau buvę sutuoktiniai ir jų dukra U. ir šuo gyveno kartu iki (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, kam nuosavybės teise priklauso šuo, kadangi atsakovė teigia, kad šunį ji pirko asmeniškai sau, tuo tarpu atsakovas teigia, kad šuo buvo nupirktas jų nepilnametei dukrai U. dešimtojo gimtadienio proga už dukters sutaupytus ir močiutės dovanotus pinigus.

Liudytoja M. A. teismo posėdžio metu parodė, kad su ieškove susipažino 2017 m., ji turėjo šunį apie jį pasakojo. Šuniu rūpinosi ieškovė, ji sakydavo, jog tai jos šuo. Ji iš jos pirko Kalėdinius rūbus savo šuniui. Ieškovė, jos draugas M. K. veždavo šunį pas veterinarą, mokėdavo už paslaugas. Ieškovė šunį pirko už M. K. pinigus.

Liudytojas R. V. teismo posėdžio metu parodė, kad su D. U. yra buvę bendradarbiai. Ji šunį atsivesdavo į darbą. (duomenys neskelbtini) m. šunį atsivesdavo dažniau. Sakydavo, jog nėra kur šuns palikti. Šunį palikdavo kontoroje, jei turėdavo kur išvykti darbo reikalais. Kaip buvo rūpinamasi ne darbo metu nežino. Yra girdėjęs, jog ieškovė su draugu vežasi šunį į Palangą. Yra girdėjęs, jog M. K. veždavo šunį į veterinarijos kliniką. M. K. yra jo darbdavys. Šuo būdavo paliekamas kontoroje: vieną dieną kelias valandas, kitą dieną ilgiau, kitas trumpiau. Šuniui būdavo paliekami du dubenėliai: vienas su vandeniu, kitas su maistu. Šuo vienas po įmonės teritoriją nevaikščiojo.

Liudytojas D. V. teismo posėdžio metu parodė, kad D. U. pažįsta, ji buvusi kolegė. Žino, jog vyksta nesutarimai kam priklauso šuniukas. Mano, jog šuniukas M. K. ir D. U.. M. K. sakė, jog ieškovė pirko šuniuką. Su M. K. ir D. U. buvo bendradarbiai nuo (duomenys neskelbtini) m. Šuniu rūpinosi D. U. ir M. K.. Ieškovė šunį į darbą atsiveždavo kelis kartus per savaitę, ji paprašydavo juo pasirūpinti, jei kur išvažiuodavo darbo reikalais. M. K. rūpinosi šunimi, su juo žaisdavo, veždavo pas vet. gydytojus. Kai ieškovė sirgo, M. K. šunį atsiveždavo į darbą. Pernai nusipirko būstą gretimame name, per langus matosi namo laiptinė, kur ankščiau gyveno ieškovė. Teko ne kartą matyti ieškovę vedžiojančią šunį. U. U. pažįsta, susipažino per įmonės subūrimą. Atsakovo asmeniškai nepažįsta. U. U. turi augintinį - katę. Žino, jog šuniuką pirko ieškovė su M. K.. Pamena, kaip per kelią perbėgo asmuo su šunimi. Užpuolimo nematė.

Liudytojas M. K. teismo posėdžio metu parodė, kad su ieškove yra pora. Jis skolino 200 Eur ieškovei šuns įsigijimui. Šunį ieškovė nupirko už 200 Eur (duomenys neskelbtini) m. pradžioje. Jis šuns pirkime nedalyvavo, šuo buvo atvežtas į ieškovės namus. Šuniu visapusiškai rūpinosi ieškovė.. Ieškovė šunį myli. U. U. šuns nenorėjo. Ieškovės dukra labai tingėdavo šunį vedžioti, todėl šunį vedžiodavo jis. Ieškovė šunį pasiimdavo į darbą. Po teritoriją jis laisvai vaikščiodavo. Po konflikto tarp jo ir U. U. šuns prireikė U. U. ir atsakovui.

Liudytoja D. T. teismo posėdžio metu parodė, kad anūkė su savo mama nutarė, jog gimtadienio proga gaus dovaną - šuniuką. Dukra atėjusi pasakė, jog šuo be dokumentų kainuos 800 Eur, o su dokumentais 1000 Eur. Kai šuo atsirado, pirmas atsakovo klausimas, kas juo rūpinsis. Kol šuo buvo mažas juo rūpinosi ji ir U. U.. Šunį vakarais vesdavo atsakovas. Šuns įsigijimui davė 400 Eur. U. U. sakė, jog šuns įsigijimui davė mamai 500 Eur. Su dukra D. U. šiuo metu santykių nepalaiko. Tuo metu dukra nedirbo, todėl neturėjo pinigų šuns įsigijimui. Anūkė pinigų turėjo, jų gaudavo per gimtadienius, švenčių, Kalėdų proga.

Liudytoja U. U. teismo posėdžio metu parodė, kad svajojo turėti šuniuką, todėl mamos ir močiutės prašė jai jį padovanoti. Kadangi mama pinigų neturėjo, ji mamai davė 500 Eur šuns įsigijimui. Iki šiol niekam nekilo klausimų ar tai jos dovana ar ne. Šuniu rūpinosi pagal galimybes. Kai juo negalėdavo pasirūpinti rūpindavosi kiti šeimos nariai. Nesutinka, jog šuo liktų pas mamą, nes šuo buvo nupirktas už jos pinigus gimtadienio proga. Kiek mama padavė pinigų už šunį tiksliai nežino. Pinigus taupo, jų gauna įvairiomis progomis. Vesdavo šunį pavedžioti tarp pamokų (kai mokydavosi per nuotolį). Pirko šuniui maisto, žaislų, antkaklius. Šuns sveikata rūpinosi mama, ji su tėčiu, M. K.. Tėtis dirba įvairiuose miestuose.

Ieškovė teismo posėdyje patvirtino, kad šuns įsigijimo metu pirkimo-pardavimo sutartis su pardavėju nebuvo sudaryta.

Liudytojai M. A., R. V., D. V. bei M. K. patvirtino, kad ieškovė rūpinosi šunimi, veždavo jį į kirpyklą, pirkdavo rūbus, veždavo pas veterinarijos gydytojus, jį vežiodavosi į darbą. Šių aplinkybių neneigia ir atsakovas.

Teismo vertinimu, aplinkybės, susijusios su šuns vedžiojimu, kirpimu, pašaro, šampūno, kitų daiktų šuniui pirkimu, nepatvirtina nuosavybės teisės į minimą šunį, juolab, kad iki (duomenys neskelbtini) tiek ieškovė, tiek atsakovas, tiek jų nepilnametė dukra gyveno kartu viename būste, pagal galimybes visi rūpinosi šuns priežiūra.

Atsakovo į bylą pateiktas „T. T.“ socialiniame tinkle paskelbtas vaizdo įrašas „Mano mažiuką rodė per TV“ patvirtina, kad šuniukas (duomenys neskelbtini) buvo padovanotas U. U. jos gimtadienio proga.

Kasacinio teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

Teismas, atsižvelgdamas į šalių pateiktą rašytinę bei vaizdinę bylos medžiagą, liudytojų parodymus, daro labiau tikėtiną išvadą, kad šuo (duomenys neskelbtini) buvo nupirktas ir padovanotas U. U. jos dešimtojo gimtadienio proga, o ieškovė sumokėdama sutartą kainą už šunį veikė kaip jos įstatyminė atstovė (CK 2.7 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad ši ieškovės pasirinkta pozicija byloje, teismo vertinimu, savaime liudija jos pasirinkto kaip pažeistų teisių gynybos būdo - vindikacijos negalimumą, o kartu ieškinio nepagrįstumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškinį atmetus, ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovas byloje nepateikė rašytinių apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteistinos.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 7,93 Eur, kadangi jos yra mažesnės nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355„Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais papildymais ir pakeitimais; nustatyta minimali priteisti suma, jos iš atsakovei, kaip pralaimėjusios bylą šalies, nepriteistinos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 270 straipsniu,

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui skundą paduodant Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmams.