- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2017-05-10
- Bylos Nr.
- e2A-896-638/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05981-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas, Diana Labokaitė
- Atsakovas
- V. A.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4Žala
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Albinos Rimdeikaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10242-713/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rytų maistas“ ieškinį atsakovui V. A. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė, patikslinusi ieškinį, prašė priteisti iš atsakovo V. A. 1 557,91 Eur žalos atlyginimą. Reikalavimų kitiems atsakovams - G. L. D. ir A. V., atsisakė.
Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi ieškovei UAB „Rytų maistas“ iškėlė bankroto bylą. Administratorei 2015 m. rugsėjo 14 d. buvo perduoti įmonės dokumentai. Įmonė veiklos nevykdo nuo 2013 metų. Bankroto bylos iškėlimo metu įmonė buvo nemoki, jos turtas pareiškimo padavimo dieną sudarė 138 470 Lt, iš kurių – 133 720 Lt gautinos sumos, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 320 167 Lt. Bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 291 941 Lt. Įsiskolinimai įmonės darbuotojams už 2012 m. sausio mėnesį buvo 5 497,14 Lt. Bendrovė 2011 metais patyrė 91 456 Lt nuostolių, nekilnojamojo turto įmonė neturi. Bendrovės vadovas V. A. įmonei vadovavo nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2014 m. gegužės 15 d. Atsakovas, kaip įmonės vadovas, kuris geriausiai žino įmonės finansinę būklę, privalėjo nedelsdamas dar 2012 metais kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bet nesikreipė. Pagal pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus, 2012 metais bendrovės turtas iš viso sudarė 10 489,17 Eur (36 217 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 39 285 Eur (135 644 Lt), iš jų 9 261,94 Eur (31 979,63 Lt). Bankroto byla buvo iškelta kreditoriaus iniciatyva. Ieškovė 2013 m. sausio 1 d. laiko atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuojami padaryti nuostoliai bendrovei. Bendrovė nuo 2013 metų veiklos nevykdė, per 2013 metus pardavimo pajamų negavo, tačiau atsirado naujų skolų dėl priskaičiuotų delspinigių, palūkanų, priskaičiuoto darbo užmokesčio, Sodros įmokų ir delspinigių, VMI paskaičiuotų delspinigių. Dėl to, kad laiku nebuvo iškelta bankroto byla, per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. UAB „Rytų maistas“ skolos išaugo bendrai 1 557,91 Eur sumai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti, papildomai paaiškino, kad atsakovas bendrovės vadovu tapo 2012 m. kovo 1 d., todėl apie tikslius 2012 metų bendrovės finansinius rezultatus, pradelstas skolas, įsipareigojimus, jam galėjo tapti žinoma tik suvedus 2012 metų balansą bei sudarius tikslų 2012 metų finansinės atskaitomybės rinkinį, kuris buvo sudarytas tik 2013 m. balandžio 25 d. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kokia bendrovės pradelstų įsiskolinimų suma buvo 2013 m. balandžio 25 d., kad bendrovė galėjo iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Dėl pradelstų skolų, susidariusių iki 2012 m. kovo 1 d., atsakovas negali būti atsakingas. Pagal byloje esančius duomenis, 2013 m. sausio 1 d. bendra bendrovės įsiskolinimų suma sudarė 39 285,22 Eur (135 644 Lt), o bankroto bylos iškėlimo metu įsiskolinimų suma buvo tik 35 639 Eur, t. y. bendrovės skolos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo dienos sumažėjo 3 646,22 Eur suma, todėl jokio skolų padidėjimo atsakovo vadovavimo laikotarpiu bendrovė nepatyrė. Atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. savo asmeninėmis lėšomis atsiskaitė su kreditoriais ir taip sumažino bendrovės įsipareigojimus 6 478,79 Eur (22 370,00 Lt) suma. Nuo 2013 m. sausio 1 d. iki bankroto byloje kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, jų apimtis sumažėjo nuo 39 285,22 Eur iki 12 694,46 Eur. Ieškovė priskaičiavo ir 238,59 Eur (823,81 Lt) įsiskolinimą pačiam atsakovui.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai - priteisė iš atsakovo ieškovei 1 557,91 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. balandžio 8 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Teismas nurodė, kad atsakovas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Atsakovas yra įmonės steigėjas, nuo 2010 metų turi 66 procentus įmonės akcijų, vadovu tapo nuo 2012 m. kovo 1 d. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas įmonės veikla nuolat domėjosi, kadangi buvo daugiausia į ją investavęs. Įmonės susirinkimuose turėjo dalyvauti ir pats atsakovas, todėl jam turėjo būti žinoma apie įmonės finansinę padėtį. Atsakovas nepaneigė, kad 2012 metų pabaigoje jam buvo žinoma, kad antstoliai pradėjo priverstinį išieškojimą pagal teismų išduotus vykdomuosius raštus, pripažino, kad apie įmonės finansinę būklę sužinojo 2013 m. balandžio 25 d. susipažinęs su balanso ir pelno ataskaitomis už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tačiau ir po sužinojimo atsakovas nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju bankroto byla iškelta tik 2015 m. gegužės 18 d., t. y. daugiau nei po dviejų metų skaičiuojant nuo 2013 m. sausio 1 d., ar nuo 2013 m. balandžio 25 d. Toks terminas negali būti laikomas trumpiausiu terminu, per kurį įmonės vadovas privalėjo atlikti savo pareigą kreditoriams, nustatytą ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje. Įmonės vadovas laikytinas pažeidusiu pareigą kreditoriams – esant įmonės nemokumui nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovė nei savo pradiniame ieškinyje, nei patikslintuose ieškiniuose nepateikė jokių duomenų apie 2015 metų įmonės finansinius rodiklius. Todėl visiškai neaišku, kuo remiantis teismas skundžiamame sprendime nurodė faktines aplinkybes, kurias patvirtinančių duomenų nėra pateikta byloje ir kurių bylos nagrinėjimo metu teismas netyrė.
Šalies argumentai
Ieškovė teigė, kad 2013 m. sausio 1 d. laikytina atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai. Tačiau byloje surinkti duomenys patvirtina, kad apeliantas bendrovės vadovu tapo tik 2012 m. kovo 1 d., t. y. bendrovės 2012 metų ūkinės-komercinės veiklos eigoje, todėl akivaizdu, kad apie tikslius 2012 metų bendrovės finansinius rezultatus, tuo pačiu apie pradelstas skolas ir įsipareigojimus jam galėjo tapti žinoma tik suvedus 2012 metų balansą bei sudarius 2012 metų finansinės atskaitomybės rinkinį.
Byloje nėra pateikta jokių įrodymų ar paskaičiavimų, kokia bendrovės pradelstų įsiskolinimų suma buvo 2013 m. balandžio 25 d., kuomet bendrovės akcininkui ir vadovui tapo žinomi bendrovės finansiniai duomenys už 2012 metus, todėl ieškovė neįrodė esminės byloje nustatytinos aplinkybės – ne tik momento, kada įmonė tapo nemokia ĮBĮ prasme, bet ir kada įmonės valdymo organui (apeliantui) ir/ar akcininkams atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei atitinkamai įmonės veikloje teikti prioritetą jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių interesams.
Svarbi aplinkybė yra tai, kad 2012 metais bendrovės vadovu paskyrus apeliantą ir jam išsiaiškinus realią bendrovės finansinę padėtį, buvo atleisti visi įmonės darbuotojai, išskyrus pagal teisės aktus privalomus subjektus, be kurių uždaroji akcinė bendrovė negali egzistuoti, t. y. vadovas ir buhalterė, naujasis vadovas ėmėsi protingų priemonių mažinti įmonės sąnaudas. Byloje pateikta bent dešimt įmokų kvitų, patvirtinančių, kad apeliantas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. savo asmeninėmis lėšomis atsiskaitė su kreditoriais, sumažindamas bendrovės įsipareigojimus net 22 370 Lt (6 478,79 Eur) suma. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad jokio skolų padidėjimo apelianto vadovavimo laikotarpiu bendrovė nepatyrė.
Teismas neįvertino ir reikšmingos aplinkybės, šalinančios apelianto atsakomybę, jog bendrovės skolos nuo 2013 m. sausio 1 d. lyginant su bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma, sumažėjo nuo 39 285,22 Eur iki 12 694,46 Eur sumos. Teismas neįvertino aplinkybės, jog bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad nuo pat 2012 m. kovo 1 d., kai atsakovas buvo paskirtas eiti vadovo pareigas, egzistavo aplinkybės, kad įmonė yra nemoki. Pagal balansą, sudarytą bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos duomenimis, ieškovės skolos buvo 35 639,00 Eur. Kreditorių reikalavimus bankroto administratorius teikia teismui tvirtinti pagal pareikštus kreditorių finansinius reikalavimus. Bankroto byloje savo kreditorinius reikalavimus pareiškė kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro iš viso 12 694,46 Eur. Jeigu kiti kreditoriai nepareiškė savo kreditorinių reikalavimų, nereiškia, kad skolos sumažėjo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovė nei savo pradiniame ieškinyje, nei patikslintuose ieškiniuose nepateikė jokių duomenų apie 2015 metų įmonės finansinius rodiklius, todėl neaišku, kuo remdamasis teismas nusprendė dėl faktinių aplinkybių. Ieškovė tiek pradiniame ieškinyje ( t.1, b.l. 3-5, čia ir toliau nurodomi elektroninės bylos apyrašo tomai ir lapų numeriai) ), tiek patikslintame ieškinyje ( t.2, b.l. 18-20), tiek ieškinio prieduose ( 2015 m. gegužės 28 d. įmonės UAB „Rytų maistas“ balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje ( t.1, b.l. 38,39), VSDFV ir VMI pateiktose informacijos suvestinėse ( t.2, b.l. 62-65)) detaliai išdėstė, kokiu būdu ir kokiomis sumomis padidėjo UAB „Rytų maistas“ įsiskolinimai VSDFV biudžetui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. Teismas šiuos duomenis ištyrė ir tinkamai įvertino.
Atmestini apelianto argumentai, kad jis, tapęs bendrovės direktoriumi tik 2012 m. kovo 1 d., tikslią bendrovės finansinę padėtį sužinojo tik sudarius 2012 m. finansinės atskaitomybės rinkinį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas buvo UAB „Rytų maistas“ steigėjas ( t.1, b.l. 19-20), todėl jam buvo žinoma arba turėjo būti žinoma įmonės finansinė padėtis. Atsakovas tapo įmonės direktoriumi nuo 2012 m. kovo 1 d. ( t.1, b.l. 15), todėl jau nuo 2013 m. sausio 1 d. atsakovui turėjo būti žinoma, kad įmonė negali ar negalės atsiskaityti su kreditoriais, nes pagal 2012 metų ataskaitinio laikotarpio balansą ( t.1, b.l. 22) įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 117 314 vienetų, o nuosavo kapitalo dydis buvo 36217 vienetų.
Įmonių bankroto įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 03 01 iki 2012 06 30) 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Net jeigu atsakovas, kaip jis pats teigia, įmonės finansinę padėtį sužinojo 2013 m. balandžio 25 d., tai esmės nekeičia, jis vis tiek turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo metu galiojusi Įmonių bankroto įstatymo redakcija nenustatė termino, per kurį atsakovas privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įmonei bankroto byla buvo iškelta tik 2015 m. gegužės 18 d. pagal vieno iš kreditorių pareiškimą, todėl atsakovo delsimas kreiptis dėl įmonės bankroto yra akivaizdus ir įrodytas. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas valdymo organo narys privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta: kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė. Neteisėtumas taikant vadovui civilinę atsakomybę ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu pasireiškia ne tik įstatymo imperatyvo, bet ir fiduciarinių pareigų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).
Apelianto nurodyta aplinkybė, kad tapęs įmonės direktoriumi jis mažino įmonės skolas, atleido darbuotojus, neduoda pagrindo atleisti atsakovo nuo civilinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nedelsdamas kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo apeliantas būtų galėjęs sustabdyti naujų skolų ( tame skaičiuje delspinigių ir baudų) susidarymą, nes tuo metu galiojusios redakcijos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Tačiau atsakovui nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, skolos toliau didėjo, o atsakovo atliktas atsiskaitymas su vienais kreditoriais, blogino kitų kreditorių padėtį.
Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas, o paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016). Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina duotomis aplinkybėmis. Atsakovas neįrodė, kad jo pasirinktas elgesys nesikreipti dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo ne dėl didelio neatsargumo ar tyčios, t.y. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatytos prezumpcijos nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, vertino įrodymus, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas. Ieškovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jos nepriteistinos ( CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Iš atsakovo priteistinos išlaidos valstybei už procesinių dokumentų siuntimą 5,19 Eur ( penki eurai ir 19 ct) sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai ( CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. A., a.k. (duomenys neskelbtini) 5,19 Eur ( penkis eurus ir 19 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų sumokant pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5660.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.