Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-1102-302/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-09-26
Bylos Nr.: e2A-1102-302/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00179-2016-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Goda Ambrasaitė-Balynienė, Romualda Janovičienė, Alvydas Poškus
Atsakovas: viešosios įstaigos „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“, viešajai įstaigai Šiaulių
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Švarinta“

Kategorijos

2.6.11.4.1Perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimas ar pakeitimas

Civilinė byla Nr. e2A-1102-302/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00179-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės viešosios įstaigos „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-801-883/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Šiaulių regioninio atliekų tvarkymo centrui dėl perkančiosios organizacijos sprendimų pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Švarinta“, išvadą teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „VSA Vilnius“ prašė teismo pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais bei panaikinti atsakovės VŠĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 16-VP-425 dėl pasiūlymo atmetimo ir 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 16-VP-496 dėl pretenzijos atvirame konkurse „Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo į jų apdorojimo vietas (įrenginius) pirkimas“, pirkimo Nr. 165401 (toliau – Pirkimas, Konkursas); priteisti bylinėjimosi išlaidas.Šiaulių apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu atmetė ieškinio dalį dėl atsakovės 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 16-VP-496 panaikinimo; bylos dalį dėl atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 16-VP-425 panaikinimo nutraukė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2016 m. lapkričio 18 d. nutartimi paliko Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą nepakeistą.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi nutarė ieškinio reikalavimą dėl atsakovės VŠĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo atmesti ieškovės UAB „VSA Vilnius“ pasiūlymą dėl per didelės kainos grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai ieškovės reikalavimo iš esmės nesprendė ir šią bylos dalį nutraukė. Ieškovė tvirtina, kad atsakovė nepateikė argumentų, dėl kurių jos pasiūlymo kainą pripažino per didele ir nepriimtina, nesivadovavo numatomo viešojo pirkimo vertės apskaičiavimo metodika, patvirtinta Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1S-26 (toliau – Metodika), todėl jos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 16-VP-425 dėl pasiūlymo atmetimo negali būti vertinamas kaip teisėtas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. liepos 7 d. sprendimu ieškovės UAB „VSA Vilnius“ ieškinio reikalavimą dėl atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 16-VP-425 pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu bei jo panaikinimo tenkino; panaikino atsakovės VŠĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro Viešojo pirkimo komisijos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 16-VP-425 dėl ieškovės pasiūlymo atmetimo; priteisė iš atsakovės VŠĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 3 604 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „VSA Vilnius” ir 378 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui UAB „Švarinta“.Teismas konstatavo, kad šiuo atveju skundžiamo perkančiosios organizacijos sprendimo lakoniškumas, glaustumas ir neišsamumas leido suprasti perkančiosios organizacijos veiksmų galimo neteisėtumo bei tiekėjų interesų pažeidimo apimtį ir nesutrukdė ieškovei tinkamai ginti savo pažeistas teises, todėl neapribojo teisės į efektyvią pažeistų teisių gynybą. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovė tinkamai nepagrindė tiekėjo UAB „VSA Vilnius“ per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 16 straipsnio 3 dalyje ir 41 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą pareigą motyvuoti priimamus sprendimus, kas sudaro pagrindą laikyti atsakovės priimtą sprendimą neaiškiu ir pažeidžiančiu VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą.Teismas pažymėjo, kai pirkimui skiriama lėšų suma neatskleidžiama pirkimo dokumentuose, o perkančioji organizacija atmeta tiekėjo pasiūlymą remdamasi VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kilus ginčui, ji privalo įrodyti, kad kaina yra per didelė ir jai nepriimtina. Teismo vertinimu, vien Šiaulių miesto savivaldybės mero 2015 m. balandžio 29 d. raštas Nr. S-1162-1, kuriame nurodyta Pirkimo vertės apskaičiavimo metodika, ir 2015 m. birželio 1 d. Viešųjų pirkimo komisijos posėdžio protokolas, kuriame taikomos kainos Eur ir Lt valiuta, surinktų komunalinių atliekų kiekio vidurkis, o Pirkimo vertė nėra atskleidžiama, nėra pakankami įrodyti faktui, jog ieškovės pasiūlymo kaina viršijo suplanuotą Pirkimo vertę ir ji perkančiajai organizacijai buvo per didelė VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme.Byloje nesant jokių kitų duomenų, kurie objektyviai pagrįstų, jog nurodoma suma perkančiosios organizacijos buvo vertinama kaip maksimali galima (o ne orientacinė) Pirkimo vertė, kurios viršijimas reikštų per didelę, perkančiajai organizacijai nepriimtiną kainą VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme, dėl ko atsirastų prielaidos atmesti ieškovės pasiūlymą, teismas sprendė, kad ieškovės pasiūlymo atmetimas dėl per didelės kainos negali būti vertinamas kaip pagrįstas. Teismo vertinimu, net ir nustačius aplinkybę, jog ieškovės pasiūlymo kaina viršijo planuotą Pirkimo vertę, tai savaime neeliminuoja tikimybės ieškovei laimėti Konkursą, nes išlieka galimybė iš atviro viešo konkurso pereiti prie neskelbiamų derybų (VPĮ 56 str. 1 d. 1 p., 2012 m. sausio 1 d. redakcija). Nustatęs, kad vien formalus pirkimo kainos skaičiavimo metodo pateikimas nėra pakankamas įrodyti faktui, jog ieškovės pasiūlymo kaina viršijo suplanuotą pirkimo vertę ir ji perkančiajai organizacijai buvo per didelė VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme, teismas konstatavo, kad ieškovės argumentai, susiję su Pirkimo kainos metodikos pagrįstumu, neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų nepasisakė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė VŠĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimas yra priskirtas savivaldybių kompetencijai ir atsakomybei. 2006 m. birželio 29 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-260 atsakovei buvo pavesta administruoti Šiaulių miesto savivaldybės atliekų tvarkymo (išskyrus šalinimo) sistemą ir vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Savivaldybės atliekų tvarkymo sistemos administravimas didžiąja dalimi yra finansuojamas iš vietinės rinkliavos, kurią privalo mokėti visi savivaldybės gyventojai ir verslininkai. Ginčo Pirkime nupirktos atliekų surinkimo ir vežimo paslaugos kaina turi tiesioginės įtakos savivaldybėje nustatytos rinkliavos dydžiui, todėl būtent savivaldybė, kaip pavedimą davęs asmuo, nagrinėjamu atveju turėjo teisę bei pareigą atsakovei nurodyti, kokia turi būti perkančiajai organizacijai priimtina didžiausia perkamos paslaugos kaina. Priešingu atveju, susiklostytų tokia situacija, kad vietinę rinkliavą nustačiusi savivaldybė prarastų atliekų surinkimo ir vežimo kaštų kontrolę, kas, savaime suprantama, turėtų įtakos vietinės rinkliavos dydžiui. Nepagrįsta būtų teigti, kad nebuvo laikomasi Metodikos reikalavimų. Metodikos 30 punkte nustatyta, kad pirkimo kaina nustatoma ir remiantis anksčiau vykusių panašių pirkimų praktika. 2013 m. Šiaulių miesto savivaldybės administracija organizavo supaprastintą atvirą konkursą „Komunalinių atliekų surinkimo Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugos pirkimas“. Šio vykdyto pirkimo laimėtoju buvo paskelbtas tiekėjas AB „Specializuotas autotransportas“ ir su juo 2014 m. kovo 6 d. buvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis pagal tiekėjo pasiūlytą mažiausią kainą. Nors ši viešojo pirkimo sutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-60-378/2015, ir buvo pripažinta negaliojančia ab initio, tačiau minėtoje nutartyje išdėstytos aplinkybės nepaneigia to fakto, kad perkančioji organizacija minėto pirkimo metu gavo jai tinkamą ir prieinamą paslaugos kainą.Tai patvirtina, kad Šiaulių miesto savivaldybė, pati anksčiau vykdžiusi analogišką pirkimą, turėjo aiškų įsivaizdavimą, kokią įmanomą mažiausią kainą ji gali mokėti už perkamą paslaugą. Konstatavus, kad atsakovė, vykdydama Pirkimą, veikė kaip Šiaulių miesto savivaldybės atstovė, pagal teismų praktiką nagrinėjant šią bylą Šiaulių miesto savivaldybė turėjo būti patraukta bendraatsakove, kadangi teismo sprendimas turės tiesioginės įtakos jos teisėms ir pareigoms, tačiau tai padaryta nebuvo. Situacija, kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, laikyti absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).Ieškovė UAB „VSA Vilnius“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:Organizuodama pirkimo procedūras, VŠĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras veikė ne pavedimo teisinių santykių pagrindu, o kaip savarankiškas subjektas, įsteigtas atliekų tvarkymui ir komunalinių atliekų surinkimo Šiaulių regione organizavimui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ATĮ) 30 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Už tinkamą viešųjų pirkimų vykdymą ir sprendimų priėmimą yra atsakinga perkančioji organizacija, šių funkcijų ji negali atsisakyti ar perduoti, nes tai yra susiję su jos, kaip savarankiško juridinio asmens ir perkančiosios organizacijos statusu ir jos teisiniu subjektiškumu. VPĮ nenumato jokių galimybių perduoti sprendimų priėmimą dėl viešųjų pirkimų organizavimo, išskyrus VPĮ, galiojusio iki 2017 m. birželio 30 d., 14 straipsnyje įtvirtintą galimybę organizuoti viešąjį pirkimą įgaliojimo pagrindu. Jokių duomenų, kad apeliantė veikė pavedimo teisinių santykių pagrindu ar pagal įgaliojimą, Pirkimo sąlygose nebuvo, priešingai, Pirkimo sąlygų 1 punkte aiškiai nurodyta, kad Pirkimą atlieka VŠĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras. Apeliantė yra perkančioji organizacija, atitinkanti VPĮ (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) 4 straipsnyje numatytus perkančiosios organizacijos požymius, todėl pagrindo savarankiškai nepriimti sprendimų dėl viešųjų pirkimų organizavimo nebuvo. Atitinkamai apeliantės teiginiai, kad jai iš pavedimo teisinių santykių kilo prievolė vadovautis Šiaulių miesto savivaldybės nustatyta kaina, apskaičiuojant numatomą viešojo pirkimo vertę, yra teisiškai nepagrįsti. Apeliantė tinkamai neatliko pareigos apskaičiuoti numatomą viešojo pirkimo vertę (VPĮ 9 str. 1 ir 4 p.), nes: 1) nesivadovavo Metodikos 30 punkto reikalavimais, kadangi neatliko rinkos tyrimo, kuris faktiškai įrodytų, kokia yra numatoma Pirkimo vertė; 2) pažeidė Metodikos 4 punktą, kuris numato, kad už pirkimo vertės apskaičiavimą atsakinga pirkimą atliekanti perkančioji organizacija. Kadangi numatoma viešojo pirkimo vertė nebuvo apskaičiuota ir įrodyta, todėl ieškovės pasiūlymo atmetimo pagrindas dėl per didelės perkančiajai organizacijai kainos yra neteisėtas. 2014 m. kovo 6 d. viešojo pirkimo sutartis, kurioje pateiktais įkainiais remiasi apeliantė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartimi buvo pripažinta kaip sudaryta neteisėtai. Nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija negalėjo remtis nei Šiaulių miesto savivaldybės nurodyta kaina, nei neteisėtai sudarytos sutarties kaina, o privalėjo atlikti išsamų rinkos tyrimą, kurio pagrindu turėjo nustatyti rinkos kainą (numatomą viešojo pirkimo vertę). Atsakovei tinkamai nepagrindus ieškovės pasiūlymo atmetimo dėl per didelės kainos perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos ir tuo pagrindu priėmus neteisėtus sprendimus, buvo pažeistas skaidrumo principas, o viešųjų pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą.Konstatavus, kad Šiaulių miesto savivaldybės ir apeliantės nesiejo jokie pavedimo ar įgaliojimo teisiniai santykiai, kaip nepagrįstas vertintinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtraukta bendraatsakove Šiaulių miesto savivaldybė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė VŠĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ vykdė atvirą konkursą „Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo į jų apdorojimo vietas (įrenginius) paslaugos pirkimas“, pirkimo Nr. 165401. Pasiūlymus pateikė keturi tiekėjai: UAB „Specialus autotransportas“ – 730 209,74 Eur be PVM, AB „Specializuotas transportas“ – 791 908,66 Eur be PVM, ūkio subjektų grupė UAB „VSA Vilnius“ ir UAB „Švarinta“ – 1 016 654,44 Eur be PVM, UAB „Ekonovus“ – 1 223 819,80 Eur be PVM. 2015 m. spalio 22 d. perkančioji organizacija atmetė mažiausią kainą pateikusio tiekėjo UAB „Specialus autotransportas“ pasiūlymą kaip neatitinkantį pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, o pirkimo nugalėtoju pripažino AB „Specializuotas transportas“, kurio pasiūlymo kaina – 791 908,66 Eur be PVM. Dėl šio sprendimo ieškovė inicijavo pirmąją peržiūros procedūrą ir reikalavo pripažinti neteisėtu perkančiosios organizacijos sprendimą sudaryti pasiūlymų eilę, nes pirmos vietos laimėtoja ir iš Konkurso pašalinta tiekėja buvo tarpusavyje susijusios, o tai, ieškovės vertinimu, leido joms derinti veiksmus Konkurse ir realiai nekonkuruoti. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsakovės sprendimas dėl pasiūlymų eilės pripažintas neteisėtu ir panaikintas (Lietuvos apeliacinio teismo c.b. Nr. e2A-590-381/2016). Perkančioji organizacija 2016 m. balandžio 27 d. atmetė viešajame pirkime dalyvavusio tiekėjo – ūkio subjektų grupės UAB „VSA Vilnius“ ir UAB „Švarinta“, pateiktą pasiūlymą dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos, kainos; paaiškino, kad pagal VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 2 punktą Konkurso procedūros laikomos baigtomis. 2016 m. balandžio 29 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama pateikti informaciją ir nurodyti detalias priežastis, dėl kurių buvo atmestas jos pasiūlymas. 2016 m. gegužės 4 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo priimtas perkančiosios organizacijos kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarties. 2016 m. gegužės 10 d. perkančioji organizacija, atsakydama į ieškovės paklausimą, visiems Konkurso dalyviams paaiškino Pirkimui suplanuotos kainos apskaičiavimą ir aplinkybes, kodėl ji neišviešinta Konkurso dokumentuose. 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 15-VP-459 perkančioji organizacija informavo tiekėjus, kad sustabdo tolimesnes Pirkimo procedūras, o apie tolimesnes Pirkimo procedūras tiekėjai bus informuoti po to, kai bus išnagrinėtas kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarties. UAB „VSA Vilnius“, nesutikdama su perkančiosios organizacijos sprendimu atmesti jos pateiktą pasiūlymą, 2016 m. gegužės 12 d. inicijavo antrąją peržiūros procedūrą, t. y. pareiškė pretenziją dėl perkančiosios organizacijos sprendimų atmesti jos pasiūlymą ir sustabdyti Konkurso procedūras. 2016 m. gegužės 18 d. raštu Nr. 16-VP-496 perkančioji organizacija informavo tiekėjus, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi Pirkimo procedūros buvo sustabdytos, todėl tiekėjo pretenzija bus išnagrinėta atnaujinus Pirkimo procedūras. 2016 m. birželio 3 d. Šiaulių apygardos teisme gautas ieškovės UAB „VSA Vilnius“ ieškinys, kuriuo ieškovė prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu bei panaikinti atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 16-VP-425 „Dėl pasiūlymo atmetimo“ ir 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 15-VP-496. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu atmetė ieškinio dalį dėl atsakovės 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 16-VP-496 panaikinimo; bylos dalį dėl atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 16-VP-425 panaikinimo nutraukė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Minėtas Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi nutarė ieškinio reikalavimą dėl atsakovės VŠĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo atmesti ieškovės UAB „VSA Vilnius“ pasiūlymą dėl per didelės kainos grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. liepos 7 d. sprendimu panaikinto atsakovės VŠĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro viešojo pirkimo komisijos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 16-VP-425 „Dėl pasiūlymo atmetimo” ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais dviem esminiais argumentais: 1) būtent savivaldybė, kaip pavedimą davęs asmuo, nagrinėjamu atveju turėjo teisę bei pareigą atsakovei nurodyti, kokia turi būti perkančiajai organizacijai priimtina didžiausia perkamos paslaugos kaina; 2) Pagal Metodikos 30 punktą Pirkimo kaina buvo nustatoma remiantis anksčiau vykusių panašių pirkimų praktika, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo laikomasi Metodikos reikalavimų.

Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ir atsakovės tarpusavio santykių

Kadangi šalių ginčas yra kilęs iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, tai, visų pirma, atsižvelgiant į nuo 2017 m. liepos 1 d. įvykusius teisinio reglamentavimo pokyčius viešųjų pirkimų srityje ir į tai, kad ginčo Pirkimas buvo vykdomas vadovaujantis senąją VPĮ redakcija, pažymėtina, jog nagrinėjamam ginčui taikytina būtent VPĮ redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d. (Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. 1491 pakeitimo įstatymo 4 str. 1 ir 7 d.). Apeliantė tvirtina, kad ji, vykdydama ginčo Pirkimą, privalėjo veikti jai Šiaulių miesto savivaldybės suteikto pavedimo rėmuose ir vadovautis jos nurodyta maksimalia jai priimtina paslaugos kaina.Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų joms suteikta kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir jos interesams. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punkte įtvirtinta, kad viena iš savarankiškųjų savivaldybės funkcijų yra komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas.Atliekų tvarkymo veikla yra griežtai reglamentuojama. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. To paties įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kelios ar visos į komunalinių atliekų tvarkymo regioną įeinančios savivaldybės, didindamos atliekų tvarkymo sistemos efektyvumą, gali bendradarbiauti ir kartu įsteigti juridinį asmenį – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorių. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus pareiga atlikti jam pavestas funkcijas nustatoma steigimo dokumentuose, savivaldybės ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus sudarytoje sutartyje ar kitame atitinkamame administraciniame akte (ATĮ 30 str. 2 d.). Viena iš įstatyme nurodytų atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus funkcijų - organizuoti konkursą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančiam atliekų tvarkytojui parinkti (ATĮ 30 str. 3 d. 1 p.).Iš minėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimas yra priskirtas savivaldybių kompetencijai, o savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus konkrečioje savivaldybės teritorijoje, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju ginčo Pirkimas yra vykdomas pagal Šiaulių miesto savivaldybės ir atsakovės VŠĮ Šiaulių regioninio atliekų tvarkymo centro 2006 m. lapkričio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo (išskyrus šalinimą) sistemos administravimo sutartį Nr. SŽ-969 (e. bylos t. 2, b. l. 34-42). Minėtos sutarties dalykas – savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos (išskyrus šalinimą) administravimas, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. T-210 „Dėl pavedimo VŠĮ ŠRATC administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą ir vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą“ įgyvendinimas. Sutarties 11.1 punkte aiškiai įtvirtinta, kad savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administravimas inter alia apima atliekų surinkėjo/vežėjo savivaldybės teritorijoje ar jos dalyje parinkimas organizuojant komunalinių atliekų surinkimo/vežimo paslaugų viešojo pirkimo konkursą (-us) Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Sutarties 12.1.9 punkte VŠĮ Šiaulių regioninio atliekų tvarkymo centras įsipareigojo parinkti atliekų surinkėją/vežėją savivaldybės teritorijoje ar jos dalyje organizuojant komunalinių atliekų surinkimo/vežimo paslaugų viešojo pirkimo konkursą (-us) įstatyme nustatyta tvarka. 2009 m. rugpjūčio 31 d. papildomo susitarimo Nr. S-09-430/SŽ-969 pagrindu Šiaulių miesto savivaldybė teisę organizuoti komunalinių atliekų surinkimo/vežimo paslaugų viešojo pirkimo konkursą buvo susigrąžinus sau ir viešosios paslaugos tiekėją parinkdavo savarankiškai. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. Papildomu susitarimu prie 2006 m. lapkričio 28 Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo (išskyrus šalinimą) sistemos administravimo sutarties Nr. SŽ-1718 buvo pripažintas netekusiu galios 2009 m. rugpjūčio 31 d. papildomas susitarimas, šalys patvirtino, kad šalims ir toliau bus taikomos 2006 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-397 patvirtintos ir šalių pasirašytos Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo (išskyrus šalinimą) sistemos administravimo 2006 m. lapkričio 28 d. sutarties Nr. SŽ-1718 nuostatos, pagal kurias VŠĮ Šiaulių regioninio atliekų tvarkymo centras yra įgaliota parinkti atliekų surinkėją/vežėją savivaldybės teritorijoje ar jos dalyje organizuojant komunalinių atliekų surinkimo/vežimo paslaugų viešojo pirkimo konkursą. VŠĮ Šiaulių regioninio atliekų tvarkymo centro įstatų 7.2 punkte numatyta, kad viešoji įstaiga organizuoja viešuosius pirkimus, kurie būtini įstatyme numatytoms funkcijoms įgyvendinti. Taigi Šiaulių miesto savivaldybę, kaip komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus steigėją, ir atsakovę – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorių, sieja specifiniai teisiniai santykiai. Atsakovė tarp šalių pasirašyto susitarimo pagrindu įgyvendina vieną iš savivaldybei priklausančių funkcijų. Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas (ATĮ 32 str. 1 d.). Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-174 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 24 punkte taip pat numatyta, kad savivaldybės atliekų tvarkymo sistema organizuojama remiantis principu, kad visas komunalinių atliekų tvarkymo išlaidas apmoka atliekų turėtojai, realizuojamu įvedus rinkliavą; rinkliavą administruoja savivaldybės tarybos sprendimu paskirtas rinkliavos administratorius; rinkliavos dydį nustato savivaldybės taryba (Taisyklių 25 p.). Vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatytas privalomas mokestis, kurį turi mokėti visų komunalinių atliekų turėtojai, besinaudojantys savivaldybės organizuojama komunalinių atliekų tvarkymo sistema. Siekdama užtikrinti minėto principo įgyvendinimą ir padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudas, Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2006 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. T-4 nuo 2007 m. sausio 1 d. Šiaulių mieste įvedė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Vietinės rinkliavos dydžiai turi būti nustatomi tokiu būdu, kad surinktos lėšos dengtų suplanuotas Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo, eksploatacijos, plėtros ir administravimo sąnaudas. Iš Valstybės kontrolės atliktos regioninių atliekų tvarkymo sistemų veiklos audito 2013 m. rugpjūčio 2 d. ataskaitos Nr. VA-P-20-9-11 2.3 punkto matyti, kad atliekų surinkimo ir vežimo paslaugos sąnaudos 2012 m. Šiaulių regione sudarė daugiau kaip 50 procentų visų atliekų tvarkymo sąnaudų (e. bylos t. 6, b. l. 7-50). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, sutiktina su atsakove, kad ginčo Pirkimu įsigytos atliekų surinkimo ir vežimo paslaugos kaina turės tiesioginės įtakos savivaldybėje nustatytos rinkliavos dydžiui, todėl logiška, jog atsakovė negali būti visiškai savarankiška spręsti dėl vykdomo pirkimo maksimalios priimtinos kainos, šie veiksmai turi būti derinami su Šiaulių miesto savivaldybe, kuri kontroliuoja komunalinių atliekų tvarkymo organizavimą Šiaulių mieste ir turi užtikrinti racionalų iš savivaldybės gyventojų ir verslininkų surinktų lėšų panaudojimą. Priešingu atveju, susiklostytų tokia situacija, kad vietinę rinkliavą nustačiusi savivaldybė prarastų atliekų surinkimo ir vežimo kaštų kontrolę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tarp VŠĮ Šiaulių regioninio atliekų tvarkymo centro ir Šiaulių miesto savivaldybės susiklosčiusių teisinių santykių atliekų tvarkymo teisinio reglamentavimo kontekste, kas galbūt ir sąlygojo teisiškai nepagrįstą išvadą, kad VŠĮ Šiaulių regioninio atliekų tvarkymo centro neprivalėjo vadovautis Šiaulių miesto savivaldybės nurodymais dėl ginčo Pirkimo maksimalios kainos.

Dėl 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 16-VP-425 pagrįstumo

Šalys nesutaria dėl to, ar atsakovė 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 16-VP-425 pagrįstai atmetė ieškovės pasiūlymą dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos. VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme per didelė, perkančiajai organizacijai nepriimtina kaina inter alia gali būti laikoma tokia pasiūlymo kaina, kuri yra didesnė nei perkančiosios organizacijos suplanuota pirkimui skirtina lėšų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2012).VPĮ nenustatyta reikalavimo perkančiajai organizacijai atskleisti pirkimo dokumentuose pirkimui skiriamą lėšų sumą, arba, kitaip tariant, kokia didžiausia kaina perkančiajai organizacijai yra priimtina. Tiekėjo, kurio pasiūlymas atmetamas dėl per didelės ir perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos (VPĮ 39 str. 2 d. 3 p.), teisės užtikrinamos ne privalomu pirkimui skiriamos lėšų sumos atskleidimu pirkimo dokumentuose, bet jos nustatymu planuojant pirkimą ir perkančiajai organizacijai pagrindžiant tiekėjo pasiūlymo atmetimą VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu Planuodama viešąjį pirkimą, perkančioji organizacija iš anksto numato jam panaudoti skiriamą lėšų sumą. Kai ši suma neatkleidžiama pirkimo dokumentuose, o perkančioji organizacija atmeta tiekėjo pasiūlymą remdamasi VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kilus ginčui, ji privalo įrodyti, kad kaina yra per didelė ir jai nepriimtina (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-603-381/2016).Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktika).Nagrinėjamo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovės pasiūlymo kaina viršijo suplanuotą pirkimo vertę ir ji perkančiajai organizacijai buvo per didelė VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo pritarti tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Numatomo pirkimo vertės apskaičiavimas buvo reglamentuojamas VPĮ 9 straipsnyje, o detalizuotas tuo metu galiojusioje Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26 patvirtintoje Prekių ir paslaugų viešojo pirkimo vertės nustatymo metodikoje.VPĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad numatomo pirkimo vertė yra perkančiosios organizacijos numatomų sudaryti pirkimo sutarčių vertė, skaičiuojama imant visą mokėtiną sumą be pridėtinės vertės mokesčio, įskaitant visas sutarties pasirinkimo ir pratęsimo galimybes. Numatomo pirkimo vertė skaičiuojama tokia, kokia ji yra pirkimo pradžioje, nustatytoje šio VPĮ 7 straipsnio 2 dalyje (pirkimas prasideda, kai Viešųjų pirkimų tarnyba gauna perkančiosios organizacijos pateiktą skelbimą apie pirkimą). Numatomo prekių, paslaugų ar darbų pirkimo vertė apskaičiuojama pagal Viešųjų pirkimų tarnybos patvirtintą pirkimo vertės apskaičiavimo metodiką (VPĮ 9 str. 4 d.).Kaip patvirtina bylos duomenys, nagrinėjamu atveju ginčo Pirkimas buvo paskelbtas 2015 m. liepos 9 d. (e. bylos t. 1, b. l. 11–14). Numatomo Pirkimo vertė buvo nustatyta atsakovės viešojo pirkimo komisijos 2015 m. birželio 1 d. posėdžio protokole Nr. VP-ŠMAST-3 (e. bylos t. 1, b. l. 182–189), vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės mero 2015 m. balandžio 29 d. rašte Nr. 16-VP-460 pateiktu nurodymu ginčo Konkursą vykdyti su sąlyga, kad didžiausia metinė paslaugos tiekėjo kaina nebūtų didesnė nei kaina, gauta padauginus Šiaulių miesto 3 paskutinių metų paslaugų teikėjų surinkto komunalinių atliekų kiekio vidurkį iš šiuo metu taikomos kainos (e. bylos t. 2, b. l. 12) ir 2012–2014 m. surinktų komunalinių atliekų vidurkiu. Be to, buvo vadovautasi ir dar su 2013 metais Šiaulių miesto savivaldybės administracijos organizuoto supaprastinto atviro konkurso „Komunalinių atliekų surinkimo Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugos pirkimas“ laimėtoju, pasiūliusiu mažiausią kainą, 2014 m. kovo 6 d. pasirašyta viešojo paslaugų pirkimo sutartimi. Nors ši sutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-60-278/2015, ir buvo pripažinta negaliojančia ab initio, tačiau vien tai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali paneigti galimybės ja remtis nustatant numatomą ginčo Pirkimo vertę. Pastebėtina, kad 2014 m. kovo 6 d. sutartis buvo pripažinta negaliojančia ne vadovaujantis argumentais, susijusiais su pernelyg didele viešojo pirkimo verte, o dėl VPĮ reikalavimų pažeidimo vertinant tiekėjų kvalifikaciją. Minėti VPĮ pažeidimai niekaip negali paneigti fakto, kad perkančioji organizacija turėjo pagrįstą komercinį lūkestį ir nagrinėjamu atveju pirkti paslaugą ne brangiau nei ji buvo perkama 2014 metais. Taigi Šiaulių miesto savivaldybė, pati anksčiau vykdžiusi analogišką pirkimą, turėjo pagrindą spęsti, kokią didžiausią kainą ji, atsižvelgdama į surenkamas rinkliavas iš Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų, išgali mokėti už siekiamas įsigyti paslaugas. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1S-26 patvirtintos Numatomo viešojo pirkimo vertės apskaičiavimo metodikos 30.3 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.) nustatyta, kad siekdama nustatyti pirkimo vertę perkančioji organizacija turi, remdamasi skaičiuojamosiomis kainomis, panašių pirkimų praktika, rinkos ir kitais tyrimais nustatyti numatomos (numatomų) sudaryti pirkimo sutarties (sutarčių) preliminarią vertę.Atkreiptinas dėmesys, kad Metodikos 30.3 punkte rėmimasis rinkos tyrimais yra įtvirtintas kaip vienas iš pagrindų, kuriuo remiantis gali būti siekiama nustatyti numatomą pirkimo vertę, tačiau nėra imperatyviai įtvirtinta būtinybė kiekvienu atveju nustatinėjant pirkimo vertę atlikti rinkos tyrimą. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju buvo remiamasi kitu Metodikos 30.3 punkte numatytu pagrindu - anksčiau vykusio analogiško pirkimo metu sudarytos sutarties su mažiausią kainą pasiūliusiu tiekėju verte, 2012–2014 m. surinktų komunalinių atliekų vidurkiu, ankstesnių metų atliekų tvarkymo sąnaudų dydžiais. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės samprotavimai, kad atsakovė privalėjo atlikti išsamų rinkos tyrimą, kurio pagrindu turėjo nustatyti numatomą ginčo Pirkimo vertę, atmestini.Vertindama, ar tiekėjų pasiūlytos kainos ir perkančiosios organizacijos suplanuotų lėšų skirtumas ginčo pirkimui yra didelis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad perkančioji organizacija yra savivaldybė, todėl, siekdama užtikrinti racionalų lėšų panaudojimą, turi kuo racionaliau ir taupiau naudoti lėšas bei neviršyti viešajam pirkimui suplanuotų lėšų dydžių.Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija, kilus ginčui dėl jos sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės pasiūlymas dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, tinkamai pagrindė, jog ieškovės pasiūlyta kaina buvo per didelė ir jai nepriimtina.VPĮ 39 straipsnio 2 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad perkančioji organizacija pasiūlymą turi atmesti, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, kas atsakovės 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 16-VP-425 pagrįstai ir buvo padaryta. Konstatavus, kad ieškovės pasiūlymas dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos buvo atmestas pagrįstai ir Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi palikus nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas perkančiosios organizacijos 2015 m. spalio 22 d. sprendimas „Dėl pirkimo procedūrų rezultatų”, susiklostė tokia situacija, kai visų tiekėjų pasiūlymai buvo atmesti. Pagal VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kai atmetami visi pasiūlymai, viešojo pirkimo procedūros laikomos pasibaigusiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017).

Dėl bylos procesinės baigties

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, susijusius su numatoma ginčo Pirkimo verte, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris, tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, naikintinas ir, nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinio reikalavimą dėl atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 16-VP-425 pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, panaikinus pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, ieškovės ieškinį tenkinant, turi būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos.Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčo objektas buvo trys perkančiosios organizacijos sprendimai: a) atmesti ieškovės pasiūlymą; b) sustabdyti Konkurso procedūras; c) nenagrinėti ieškovės pretenzijos, iš kurių tik vienas, t. y. 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas sustabdyti Konkurso procedūras, buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas, laikytina, kad iš viso tenkinama 1/3 visų ieškinyje pareikštų reikalavimų, kas suponuoja išvadą, kad ieškovė turi teisę į 1/3 visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Kaip matyti iš teismui pateiktų dokumentų, ieškovė UAB „VSA Vilnius“ bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 2 879 Eur bylinėjimosi išlaidų (217 Eur žyminis mokestis + 2 662 Eur išlaidos advokato pagalbai už ieškinio ir dubliko parengimą), apeliacinės instancijos teisme – 2 637 Eur bylinėjimosi išlaidų (217 Eur žyminis mokestis + 2 420 Eur išlaidos advokato pagalbai (apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas)), kasacinės instancijos teisme – 1 523,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (217 Eur žyminis mokestis + 1 306,80 Eur išlaidos advokato pagalbai (kasacinio skundo parengimas)). Taigi visos ieškovės bylinėjimosi išlaidos sudaro 7 039,80 Eur sumą, o priteistina iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų suma yra 2 346,6 Eur.Atsakovė VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras pirmosios instancijos teisme patyrė 1 887,60 Eur išlaidų advokato pagalbai (atsiliepimo į ieškinį ir tripliko parengimas), apeliacinės instancijos teisme – 508,20 Eur išlaidų advokato pagalbai (atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimas), kasacinės instancijos teisme – 871,20 Eur išlaidų advokato pagalbai. Visos atsakovės bylinėjimosi išlaidos sudaro 3 267 Eur sumą, o atsakovei iš ieškovės priteistina suma yra 2 178,67 Eur. Trečiasis asmuo ieškovės pusėje UAB „Švarinta“ pirmosios instancijos teisme patyrė 350 Eur išlaidų advokato pagalbai (rašytinių paaiškinimų parengimas), apeliacinės instancijos teisme – 217 Eur žyminį mokestį, apie patirtas išlaidas kasacinės instancijos teisme byloje duomenų nėra pateikta. Iš viso trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 567 Eur, o iš atsakovės trečiajam asmeniui priteistina 189 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprebdimą, ieškovės UAB „VSA Vilnius“ bylinėjimosi išlaidos, patirtos šios instancijos teisme, nekompensuotinos.Atsakovė VŠĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji už apeliacinio skundo parengimą patyrė 726 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra tinkamai pagrįstos, neviršijančios Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, bei atitinkančios teisingumo ir protingumo principus, jos priteistinos iš ieškovės UAB „VSA Vilnius“.Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad iš viso ieškovei UAB „VSA Vilnius“ iš atsakovės VŠĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras priteistina 2 346,6 Eur, trečiajam asmeniui UAB „Švarinta“ iš atsakovės priteistina 189 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 2 904,67 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 331 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ ieškinio reikalavimą pripažinti atsakovės viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 16-VP-425 neteisėtu ir negaliojančiu atmesti.

Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (į. k. 145787276) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „VSA Vilnius“ (į. k. 220074960) 2 346,6 Eur (du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt šešis eurus šešiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ (į. k. 220074960) atsakovei viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui (į. k. 145787276) 2 904,67 Eur (du tūkstančius devynis šimtus keturis eurus šešiasdešimt septynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (į. k. 145787276) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Švarinta“ (į. k. 145282046) 189 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-BalynienėRomualda JanovičienėAlvydas Poškus