Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai Albinas Bielskis, Kęstutis Jucys (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Linas Žukauskas,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria M. V. atžvilgiu baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 111 straipsnio 1 dalį (1961 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. 18-147 redakcija), o pakeitus kaltinimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-303 redakcija) nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – M. V. buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį (1961 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. 18-147 redakcija) tuo, kad 2000 m. rugsėjo 15 d. apie 2 val. 30 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, tyčia sudavė vieną kartą buteliu nukentėjusiajam A. P. į galvos sritį ir vieną kartą sudužusio butelio dalimi į veido sritį, taip padarydamas besiskverbiančią dešinės akies ragenos ir odenos žaizdą, rainelės iškritimą, kraujo išsiliejimą į priekinę akies kamerą ir akį, muštinę žaizdą pakaušyje, muštines žaizdas kaktoje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, dėl ko nukentėjusysis A. P. neteko regėjimo dešine akimi ir 35 procentų bendro darbingumo, t. y. dėl dešinės akies sužalojimo sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Gynėja atsikirtime atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, <....>, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija Nr. IX-1162) 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką iki 2003 m. gegužės 1 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo Baudžiamojo kodekso 3, 95 ir 96 straipsnių taisyklėmis, kai – senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo Baudžiamojo kodekso 7, 49 ir 50 straipsnių taisyklėmis, kai – senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra ilgesni.

Gynėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamojoje nutartyje nenurodė, kuriame BK straipsnyje numatytą veiką atitinka M. V. nusikalstami veiksmai. Be to, ir teismų praktikoje pažymima, kad nutraukiant baudžiamąjį procesą, suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d., 2007 m. spalio 9 d., 2008 m. sausio 15 d. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2007; Nr. 2K-7-233/2007; Nr. 2K-P-100/2008). Kadangi ši baudžiamoji byla buvo nutraukta, neišsprendus M. V. kaltės klausimo, todėl ir ieškinio išsprendimas šiame baudžiamajame procese negalimas. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiama nutartimi nėra suvaržyta civilinio ieškovo teisė kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, įrodinėjant negautų pajamų dydį ir pan. Be to, šios kategorijos bylose, ieškovai yra atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo A. P. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis, kuri apibrėžta BPK 1 straipsnyje, yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Šaulių miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartimi baudžiamąją bylą, kurioje M. V. buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį, perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje (2 t., 196-197 b. l.). M. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2000 m. rugsėjo 15 d. apie 2 val. 30 min. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu tyčia sudavė vieną kartą buteliu nukentėjusiajam A. P. į galvos sritį ir vieną kartą sudužusio butelio dalimi į veido sritį, taip padarydamas besiskverbiančią dešinės akies ragenos ir odenos žaizdą, rainelės iškritimą, kraujo išsiliejimą į priekinę akies kamerą ir akį, muštinę žaizdą pakaušyje, muštines žaizdas kaktoje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, t. y. dėl dešinės akies sužalojimo padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, nes nukentėjusysis A. P. neteko regėjimo dešine akimi ir 35 procentų bendro darbingumo, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 111 straipsnyje (1961 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. 18-147, įsigaliojusio 1961 m. rugsėjo 1 d. redakcija).

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. teismo posėdyje nukentėjusysis A. P. pateikė prašymą pakeisti kaltinimą byloje ir jį išdėstyti taip:

M. V. 2000 m. rugsėjo 15 d. apie 2 val. 30 min. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio konflikto metu iš chuliganiškų paskatų tyčia sudavė ne mažiau kaip du kartus buteliu nukentėjusiajam A. P. į galvos sritį ir vieną kartą butelio šuke į dešinę akį, taip padarydamas besiskverbiančią dešinės akies ragenos ir odenos žaizdą, rainelės iškritimą, kraujo išsiliejimą, į priekinę akies kamerą ir akį, muštinę žaizdą pakaušyje, muštines žaizdas kaktoje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, t. y. dėl dešinės akies sužalojimo padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, nes nukentėjusysis A. P. neteko regėjimo dešine akimi ir 80 procentų bendro darbingumo, ir tokiu būdu pasikėsino tyčia nužudyti nukentėjusįjį A. P. Tokiais veiksmais M. V. kaltinamas įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte (Lietuvos Respublikos 2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-303 redakcija).

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi priėmė nukentėjusiojo A. P. prašymą pakeisti kaltinimą (3 t., 56-57 b. l.), ir 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi bylą perdavė pagal teismingumą Šiaulių apygardos teismui (3 t., 158-159 b. l.).

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Šiaulių apygardos teismas bylą nagrinėjo iš esmės, t. y. 2016 m. vasario 10 d., 2016 m. kovo 1 d., 2016 m. kovo 17 d. vykusiuose teismo posėdžiuose apklausė M. V., nukentėjusįjį A. P. (4 t., 21-24 b. l.), liudytojus J. N. (4 t., 43-44 b. l.), A. K. (4 t., 53-54 b. l.), teismo medicinos specialistą H. D. (4 t., 44-45 b. l.) bei ištyrė kitą bylos medžiagą (4 t., 54-55 b. l.). Be to, Šiaulių apygardos teismo teisiamajame posėdyje M. V. pripažino, kad sunkiai sužalojo nukentėjusįjį A. P., tačiau neigė, kad pasikėsino jį nužudyti (4 t., 22 b. l.). Taip pat pirmosios instancijos teismas baigęs įrodymų tyrimą, išklausė baigiamąsias kalbas. Pažymėtina, kad pagal BPK 293 straipsnyje įtvirtintas nuostatas baigiamųjų kalbų metu (baigus įrodymų tyrimą) bylos nagrinėjimo teisme dalyviai išdėsto teismui savo argumentus ir vertinimus dėl kaltinimo, ginčijamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo ir tokiu būdu daro įtaką teisėjo vidiniam įsitikinimui, teisingo sprendimo priėmimui. Baigiamoji kalba – svarbi kaltinamo asmens gynybos priemonė, kuri yra garantuojama baudžiamojo proceso įstatymo ir kurią privalo užtikrinti teismas (BPK 10, BPK 22 straipsniai). Iš prokurorės pasakytos baigiamosios kalbos turinio matyti, kad prokurorė pažymėjo, jog pagal nukentėjusiojo pateiktą kaltinimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, byloje nesurinkta duomenų bei nenustatytos aplinkybės leidžiančios konstatuoti, jog M. V. veikiant tiesiogine tyčia, dėl chuliganiškų paskatų pasikėsino nužudyti A. P. Prokurorės vertinimu, M. V. nusikalstama veika teisingai buvo kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, galiojusį nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį. Be to, M. V. atžvilgiu yra suėjęs senaties terminas (1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalis) (2015 m. rugsėjo 15 d.), todėl baudžiamoji byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta (4 t., 67-68 b. l.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prašymai dėl kaltinimo pakeitimo nesaisto teismo nagrinėjant bylą spręsti kaltės klausimą pagal ankstesnį kaltinimą.

Be to, pagal BPK 3 straipsnio prasmę pradedant procesą turi būti įsitikinama, kad nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išdėstytos BPK 3 straipsnio 1 dalyje, kurioje imperatyviai nurodoma, kad, esant nors vienai iš tų aplinkybių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Bylos nutraukimo tvarką teismo posėdyje reglamentuoja BPK 235 straipsnis. Jeigu pradedant procesą apie BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą nežinoma arba jos atsiranda vėliau, tokioms aplinkybėms paaiškėjus nagrinėjimo metu, pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį byla nutraukiama teismo nutartimi, kai nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 ? 9 punktuose numatytos aplinkybės.

Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Teismų jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad bylos nutraukimas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos. Tačiau ir asmens kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-P-9/2012, Nr. 2K-591/2013, Nr. 2K-276/2014). Taigi, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, negali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą (Kasacinės nutartys Nr. 2K-343/2013, Nr. 2K-10/2014). Be to, baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo nuostatas, yra konstatavęs, kad nekaltumo prezumpcija pažeidžiama, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu. Turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais dėl kaltumo pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius – dėl tam tikros veikos požymių buvimo – EŽTT daug kartų pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-I, Vulakh and others v. Russia, no. 33468/03, judgment of 10 January 2012 ir kt.) (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-81/2013).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarime Nr. KT19-N10/2016 „Dėl Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, BPK 235 straipsnio 1 dalies, BPK 254 straipsnio 4 dalies, BPK 327 straipsnio 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ taip pat konstatuota, kad teismui neįvertinus kaltinamajam pareikšto kaltinimo pagrįstumo ir nutraukus bylą dėl to, kad suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, sudaromas įspūdis, kad kaltinamasis nebuvo nuteistas tik dėl to, kad suėjo minėti terminai.

Pirmiausia atkreipiamas nukentėjusiojo dėmesys į tai, kad šioje nagrinėjamojoje byloje nesant senaties termino ribose priimto nuosprendžio, negali būti svarstomas jo teisėtumo ir pagrįstumo klausimai bei nenagrinėtini nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai, kurie yra susiję su netinkamu įrodymų, kuriais buvo grindžiamas 2015 m. gegužės 20 d. pakeistas kaltinimas M. V., bei jo ištyrimu ir vertinimu. Pažymėtina, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, todėl darytina išvada, jog nepradėjus ar nebaigus bylos nagrinėti iš esmės teismo galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas) yra pakankamai akivaizdžios (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016).

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją iš esmės, pagrįstai skundžiamojoje nutartyje konstatavo, jog asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – M. V. yra nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, numatyti 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalyje (1961 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. 18-147 redakcija), tačiau suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties (1961 m. BK 49 straipsnis) terminui, baudžiamoji byla nutraukiama.

Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog taikomi įstatymai dėl senaties to Baudžiamojo kodekso, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika. Tačiau reikia atsižvelgti ir į 2002 m. spalio 29 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 straipsnio nuostatas. Pagal minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalį asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką iki 2003 m. gegužės 1 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo Baudžiamojo kodekso 3, 95 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo Baudžiamojo kodekso 7, 49 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra ilgesni. Taigi, jeigu atitinkamas 1961 m. BK specialiosios dalies straipsnis numatytų griežtesnę bausmę, palyginus su 2000 m. priimtu BK, tačiau 1961 m. BK būtų numatyti trumpesni patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, padarytą veiką reiktų kvalifikuoti pagal BK 1961 m. atitinkamą straipsnį, taikant šiame baudžiamajame straipsnyje numatytus trumpesnius senaties terminus (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011).

Remiantis nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, M. V. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką 2000 m. rugsėjo 15 d., t. y. nuo šio laiko iki skundžiamos nutarties priėmimo praėjo daugiau kaip penkiolika metų. Be to, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad per šį laikotarpį M. V. būtų padaręs naują nusikalstamą veiką. Pagal byloje esantį Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato 2001 m. sausio 9 d. nutarimą matyti, kad šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje tyrimas buvo sustabdytas ir paskelbta M. V. paieška, 2004 m. rugpjūčio 25 d. išduotas Europos arešto orderis (2 t., 10, 15-26 b. l.), kurio pagrindu M. V. 2014 m. gegužės 1 d. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje, o 2014 m. lapkričio 28 d. perduotas Lietuvos teisėsaugos pareigūnams (2 t., 74 b. l.). Tačiau remiantis 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalimi matyti, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų ir senatis nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. 18-147 redakcija) sankcija numatė laisvės atėmimą nuo dvejų iki septynerių metų laisvės atėmimo, o atitinkamai 2000 m. BK 135 straipsnio 1 dalies (2000 m. BK redakcija) sankcija – laisvės atėmimą iki dešimties metų. Taikant 2000 m. BK nuostatas akivaizdžiai būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis. Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Šiaulių apygardos teismas spręsdamas senaties klausimą, pagrįstai vadovavosi 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalimi, nes nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims (1961 m. BK 7 straipsnio 2 dalis; 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalis).

Dėl civilinių ieškinių išsprendimo, kai baudžiamoji byla nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nukentėjusysis A. P. 2015 m. kovo 13 d. Šiaulių apylinkės teisme pareiškė civilinį ieškinį 801,41 Eur turtinei ir 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (3 t., 12-13 b. l.). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. P. parodė, kad 801,41 Eur turtinė žala jam yra atlyginta, tačiau atsisakė dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pareiškė civilinį ieškinį 40 000 Eur negautoms pajamoms atlyginti. Ikiteisminio tyrimo metu, Šiaulių teritorinė ligonių kasa taip pat pareiškė civilinį ieškinį dėl 335,24 Eur (1 156,57 Lt) žalos atlyginimo (1 t., 87-90 b. l.).

Nors nukentėjusysis A. P. savanoriškai atsisakė reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, tačiau svarbu pažymėti ir tai, kad anksčiau galiojusiame 1961 m. birželio 26 d. įstatymu patvirtintame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse civilinio ieškinio dalyku galėjo būti tik turtinė žala. Neturtinės žalos institutas įteisintas tik Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, patvirtintame 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu. Be to, civilinių įstatymų normos, nustatančios neturtinės žalos atlyginimą, atgal negalioja. Todėl akivaizdu, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys bet kokiu atveju, dėl neturtinės žalos priteisimo, net nebūtų tenkinamas.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Todėl pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas šią baudžiamąją bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, pagrįstai tiek nukentėjusiojo A. P., tiek Šiaulių teritorinės ligoninių kasos pateiktus civilinius ieškinius dėl žalos ir negautų pajamų priteisimo, paliko nenagrinėtais.

Tačiau atkreiptinas nukentėjusiojo A. P. dėmesys į tai, kad palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą baudžiamojoje byloje, toks ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka. Tuo tarpu, pareiškiant ieškinį civilinio proceso tvarka patraukimo atsakovais klausimai sprendžiami vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.