Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (pirmininkės ir pranešėjos), Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro L. P. ir nuteistojo A. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. ir E. T. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį. A. M. paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. E. T. paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. E. T. bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, visiško sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi, ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiojo K. A. (K. A.) civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir jam iš E. T. priteista 95 Eur, o iš A. M. – 50 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. M. ir E. T. nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2018 m. balandžio 2 d., apie 15.40 val., A. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje, esančioje Trakų r. sav., Lentvario m., prie Pakalnės g. 44, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, vartodamas necenzūrinius žodžius, priėjo prie automobilio Nissan Almera Tino (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo K. A., bandė suduoti smūgį į veidą K. A., kuris tuo metu skambino į bendrąjį pagalbos centrą, rankomis išdaužė automobilio Nissan Almera Tino (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės, 20 Eur vertės vairuotojo durelių stiklą, o E. T., priėjęs prie automobilio Nissan Almera Tino (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), golfo lazda išdaužė priekinį šio automobilio, 95 Eur vertės stiklą. Tokiu būdu A. M. ir E. T. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl nuteistojo A. M. apeliacinio skundo

6. Ši nuteistųjų versija atmetama kaip nepagrįsta. Visų pirma teismas atkreipia dėmesį į jų duotų parodymų nenuoseklumą, dėl ko jie nelaikytini patikimais. Nuteistasis A. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b. l. 54-55, 59), nurodė, kad abu nukentėjusiojo automobilio stiklus išdaužė E. T.. Pirmosios instancijos teisme jis tvirtino, kad buvo išdaužtas tik vienas stiklas, tačiau negalėjo nurodyti kuris (T. 2, b. l. 30). Apeliacinės instancijos teisme jis nurodė, kad buvo išdaužtas priekinis automobilio stiklas. Nuteistasis E. T., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, apskritai neigė buvęs įvykio dieną įvykio vietoje (t. 1, b. l. 121). Apklaustas pirmosios instancijos teisme jis jau tvirtino, kad lazda išdaužė priekinį nukentėjusiojo automobilio stiklą, o šoninio stiklo nedaužė (t. 2, b. l. 31-32). Apeliacinės instancijos teisme jis tvirtino, kad išdaužė ir priekinių durelių, tačiau esančių keleivio pusėje, stiklą. Šiuos nenuoseklius nuteistųjų parodymus paneigia nukentėjusiojo K. A. parodymai. Jis nurodė, kad įvykio dieną jis važiavo Lentvario miestu, Fabriko gatve, kai jo automobilį per ištisinę kelio juostą aplenkė kitas automobilis ir nuvažiavo. Užsuko į parduotuvę „Aibė“ ir pamatė, kad aikštelėje stovi tas pats automobilis. Kaltinamų asmenų automobilio langas buvo atidarytas ir jame sėdėjo du vyrai. Privažiavęs automobilio Audi vairuotojui davė pastabą dėl vairavimo. A. M. atsakinėjant pajuto, kad nuo pastarojo sklinda alkoholio kvapas, todėl pradėjo skambinti bendruoju pagalbos centro telefonu. Tai sukėlė A. M. nepasitenkinimą, kuris išlipo ir priėjęs prie nukentėjusiojo automobilio pro jo automobilio atidarytą langą bandė suduoti kelis smūgius, bet jam pavyko išsisukti, o A. M. kumščiu suduodavo į sėdynės atlošą. Jis norėjo uždaryti langą, bet A. M. to neleido padaryti, laikydamas už stiklo ir jį klibindamas (nuo savęs ir į save), todėl liko apie 10 centimetrų tarpas. Matė, kaip atėjo E. T. ir du kartus sudavęs golfo lazda per priekinį stiklą jį išdaužė. Išdužus stiklams, jie nubėgo į savo automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino. Jis juos nusivijo, matė kaip E. T. išlipo iš automobilio ir nuėjo, o A. M. sulaikė policijos pareigūnai. Apylinkės teisme patikslino, kad vairuotojo (ne keleivio, kaip teigė E. T.) durelių stiklas skilo galimai tada, kai A. M., neleisdamas jo uždaryti, kišdamas rankas jį laužė. Iš esmės tapačias aplinkybes nurodė protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 2), pareiškime (t. 1, b. l. 6) ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 35). Iš bendrojo pagalbos centro duomenų matyti, kad A. M. nusekė iš įvykio vietos nuvažiavusius kaltinamus asmenis, centrui nurodė, jog įtaria, kad automobilį vairuoja neblaivus asmuo, kad konflikto metu buvo užpultas (t. 1, b. l. 8). Ikiteisminio tyrimo metu nurodė nematęs kaip buvo išdaužtas šoninis vairuotojo durelių stiklas, tačiau E. T. prie vairuotojo automobilio pusės nebuvo priėjęs. Apygardos teismo nuomone, pagrindo netikėti dalimi (dėl apelianto veiksmų) nukentėjusiojo parodymų pagrindo nėra. Įvykio aplinkybes jis nurodė nuosekliai, parodymus davė prisiekęs, įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Byloje nėra duomenų, kad jis dėl kokių nors priežasčių siektų apkalbėti A. M.. Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis surinktų ir teisme ištirtų bei įvertintų įrodymų visumos analize, padarė išsamiai motyvuotą išvadą dėl A. M. atliktų tyčinių veiksmų darant nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

7. Taip pat atmetamas nuteistųjų argumentas dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atsakomybę lengvinančia aplinkybe galima pripažinti nukentėjusio provokuojantį ar rizikingą elgesį, kuris veikos padarymui turėjo įtakos. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016). Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis automobilių stovėjimo aikštelėje privažiavęs prie kaltinamų asmenų, kurie sėdėjo automobilyje, pravėręs langą, vairuotojui (A. M.) išsakė priekaištus dėl netinkamo vairavimo, o užuodęs, kad nuo A. M. sklinda alkoholio kvapas, pasakė, jog skambins policijai ir pradėjo rinkti bendrojo pagalbos centro numerį. Būtent šie nukentėjusiojo veiksmai sukėlė nuteistų asmenų pyktį ir įtakojo jų tolesnį elgesį. Apygardos teismas pritaria apylinkės teismo argumentams, jog pilietiškas nukentėjusiojo elgesys, atkreipiant Kelių eismo taisykles pažeidusių eismo dalyvių dėmesį į netinkamą elgesį kelyje, o kilus abejonėms dėl vairuotojo blaivumo, ketinimas pranešti apie tai policijai, negali būti vertinamas kaip neteisėtas ar provokuojantis konfliktą. Juo labiau, kad pastabos buvo išsakytos gan didelėje automobilių stovėjimo aikštelėje, nekeliant pavojaus eismo saugumui, net neišlipus iš automobilio. Pasak A. M., jis dėl nukentėjusiojo veiksmo (užstojo kelią) negalėjo „normaliai pastatyti“ automobilio. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis žodžiais įžeidinėjo kaltinamus asmenis ar kaip kitaip agresyviai elgėsi. Jo veiksmai ir išsakyta pastaba (galimai griežtesniu, nemandagiu tonu), nebuvo neteisėti, pavojingi ar amoralūs veiksmai, kurie paprastai galėtų iššaukti su geros moralės principais ir teise nesuderinamą kaltininkų pasirinktą aiškinimosi būdą: bandymą suduoti bendrajam pagalbos centrui skambinančiam nukentėjusiajam ir kitą agresyvų elgesį (šoninio lango tampymą, siekiant neleisti jo uždaryti ir norint tęsti savo neteisėtus veiksmus) ir svetimo turto gadinimą (golfo lazda daužant lango stiklą). Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nėra šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

9. Atsižvelgiant į tai, kad panaikinta viena A. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti peržiūrimas ir bausmės individualizavimo klausimas, kuris be kita ko keliamas ir skunde.

13.1. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ne tik atskleisti nusikalstamas veikas, bet ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Taigi, vienas iš svarbiausių teismo uždavinių yra teisingos bausmės paskyrimas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

13.2. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nuteistas pagal BK 284 straipsnį, kurio sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

13.3. Siekiant paskirti teisingą bausmę būtina įvertinti nuteistojo asmenybę, jo pavojingumą, kurį nagrinėjamu atveju didina apelianto ankstesni teistumai, t. y. jo nusikalstamas elgesys praeityje. A. M. iki šio nusikaltimo padarymo teistas 8 kartus, ne kartą realiai atlikęs teismo skirtas laisvės atėmimo bausmes, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas 12 kartų, daug kartų baustas administracine tvarka, praeityje jam taikyta amnestija (atleistas nuo dalies laisvės atėmimo bausmės), lygtinis paleidimas. Naujas nusikaltimas padarytas dėl menkavertės priežasties, A. M. elgesys buvo itin ciniškas. Visa tai rodo, sąmoningas kaltinamo asmens nusikalstamas nuostatas, įstatymų ir visuomenėje priimtų elgesio taisyklių ignoravimą.

13.4. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas pateikė išsamius motyvus dėl A. M. skirtinos bausmės rūšies, teismas laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų: atsižvelgė į padaryto nusikaltimų pobūdį, jo padarymo aplinkybes ir sunkumą, A. M. asmenybę. Į tai, kad nenustatyta A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsižvelgė (kaip asmenybes charakterizuojančią aplinkybę) į tai, kad yra nusikalstamų veikų recidyvas ir A. M. yra recidyvistas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad toks A. M. elgesys rodo, kad jis savo veiksmų kritiškai nevertina, renkasi teisei priešingą elgesį. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju būtent apylinkės teismo paskirta bausmės rūšis - laisvės atėmimas ir realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų, ir ši bausmė yra logiška nuteistojo netinkamo gyvenimo būdo ir elgesio pasekmė. Šiuo atveju švelnesnės, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, tuo pačiu ir BK 75 straipsnio taikymas (laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas) yra nepakankama priemonė įtakoti nuteistojo elgesį ir neužtikrintų bausmės tikslų: sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikaltusį asmenį; atimti ar apriboti asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

13.5. Įvertinus visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir tai, kad panaikinta viena A. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tai, kad apylinkės teismas atsižvelgė, jog nauja nusikalstama veika padaryta recidyvisto, į jo bei E. T. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir padarymo aplinkybes, kiekvieno iš jų veiksmus, apygardos teismas mano, kad šiuo atveju A. M. turi būti skiriama ne didesnė laisvės atėmimo bausmė, nei E. T., o būtent 9 mėnesių laisvės atėmimas, kuris yra pakankamas bausmės tikslams pasiekti, atitinka bausmės paskirtį ir yra proporcingas padarytam nusikaltimui, neprieštarauja teisingumo principui. Šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl prokuroro skundo

10. Apeliaciniu skundu prokuroras prašė pakeisti apylinkės teismo nuosprendį ir A. M. bei E. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė būdami recidyvistais (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), paskirtų bausmių nekeisti, nes skiriant bausmę buvo atsižvelgta į nusikaltimų recidyvą. Prokuroro nuomone, apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nes apylinkės teismas nepritaikė konkrečios normos, esant pagrindui ir sąlygoms ją taikyti. Šią kaltininkų atsakomybę sunkinančią aplinkybę prokuroras prašė pripažinti ne tik teismo posėdyje, bet ir kaltinamajame akte.

11. Apylinkės teismas nekonstatavo BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nes ji kaltinamiesiems pateiktame kaltinime nebuvo inkriminuota.

12. Su šia apylinkės teismo pozicija apygardos teismas nesutinka. Visų pirma pabrėžtina, kad kaltinamajame akte buvo nurodyti visi kaltinamų asmenų teistumai, be to, buvo nurodyta, kad prokuroras prašo konstatuoti kaltinamų asmenų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistai. Taigi, kaltinamieji turėjo galimybę pasisakyti dėl šios aplinkybės, o jos konstatavimas jiems nebūtų buvęs procesinis netikėtumas. Be to, asmens teistumas yra reikšmingas individualizuojant asmeniui bausmę ir nėra tiesiogiai susijęs su nusikalstamos veikos padarymu (kaip pavyzdžiui veika, padaryta apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), todėl šios aplinkybės tiesioginis įvardijimas kaltinime aprašant inkriminuojamą veiką būtų perteklinis. BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas <...>, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų“. Aiškinant šios teisės normos nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012, 2K-316-1073/2018). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuojant bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).

13. BK 97 straipsnio, reglamentuojančio teistumo nustatymą, turinčiais teistumą laikomi asmenys nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo: aštuonerius metus, jeigu jie nuteisti už labai sunkų nusikaltimą (3 dalies 3 punkto c papunktis); dešimt metų, jeigu jie yra pavojingi recidyvistai <..> (3 dalies 3 punkto d papunktis). Jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teistumo išnykimo eiga nutrūksta. Šiuo atveju teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo. Asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų (8 dalis).

14. Nustatyta, kad A. M. ir E. T. nagrinėjamą nusikaltimą padarė 2018 m. balandžio 2 d.

15. A. M. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas 8 kartus. Paskutinį kartą (prieš nagrinėjamo nusikaltimo padarymą) teistas 2018-01-12 už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 178 straipsnio 4 dalyje, padarymą. Pažymėtina, kad nusikaltimų recidyvas yra tik tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, o ne baudžiamąjį nusižengimą, kurį padarius asmuo nėra laikomas teistu. Tačiau, iš asmens teistumo duomenų matyti, jog A. M. prieš nagrinėjamo nusikaltimo padarymą buvo teistas 2004-01-13 nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 4 metų laisvės atėmimo bausme. Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2000-11-13 nuosprendžiu ir 2003-11-10 nutartimi paskirtomis bausmėmis, paskiriant galutinę 17 metų laisvės atėmimo bausmę. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-08-04 nutartimi A. M. paleistas lygtinai, neatlikęs 4 mėnesių 10 dienų laisvės atėmimo bausmės. Sunkiausias nusikaltimas, už kurį paskirta 17 metų laisvės atėmimo bausmė, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (nužudymas iš savanaudiškų paskatų, veika perkvalifikuota iš 1961 m. BK 105 straipsnio 8 punkto, nuteistas 2000-11-13 nuosprendžiu) ir priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Todėl akivaizdu, kad 2018 m. balandžio 2 d. vykdant naują tyčinį nusikaltimą, A. M. teistumas nebuvo išnykęs, jis nebuvo ir panaikintas. Taigi, A. M., kuris būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą (kurį padarė būdamas pilnametis) ir turėdamas neišnykusį bei įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, vėl padarė vieną tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), todėl apylinkės teismas, nepripažindamas šios aplinkybės sunkinančia kaltininko atsakomybę pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

16. E. T. prieš nagrinėjamo nusikaltimo padarymą taip pat buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, kuriuos įvykdė būdamas pilnametis. Paskutinį kartą (prieš nagrinėjamo nusikaltimo padarymą) - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-10 nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 2 dalį – 3 metams 9 mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliko 2017 m. rugpjūčio 22 d. Šiuo atveju taip pat akivaizdu, kad nauja nusikalstama tyčinė veika padaryta esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui už pirmesnius tyčinius nusikaltimus, kuriuos jis padarė būdamas pilnametis. Taigi, šiuo atveju yra nusikaltimų recidyvas, o E. T. yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), todėl apylinkės teismas, nepripažindamas šios aplinkybės sunkinančia kaltininko atsakomybę pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

17. Ši nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). A. M. ir E. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog veiką padarė recidyvistai. A. M. apygardos teismas negriežtins šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, o E. T. nekeis apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės laisvės atėmimo bausmės dydžio, nes tokio nuteistųjų padėtį bloginančio reikalavimo prokuroras apeliaciniame skunde nereiškė (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. kovo 19 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistųjų A. M. ir E. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstama veika padaryta recidyvistų (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Panaikinti A. M. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

A. M., pripažintam kaltu pagal BK 284 straipsnį, paskirti devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.