Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atlyginimo neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus pataisos namų administracijos (pareigūnų) veiksmų, t. y. neteisėtai jam paskirtos nuobaudos bei iš to, kad dėl neteisėtos nuobaudos – draudimo vieną mėnesį pataisos įstaigos parduotuvėje pirkti maisto produktus skyrimo, pareiškėjas negalėjo nusipirkti maisto produktų ir buvo kankinamas alkiu, buvo žalojama jo sveikata.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1171-822/2018). CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 5 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (b. l. 56).

Pareiškėjas teismui pateiktu skundu prašo jam priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad jam neteisėtai buvo paskirta minėta drausminė nuobauda. Šiuo aspektu pareiškėjas teigia, kad dėl paties baudimo be teisinio pagrindo fakto, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus – neturtinę žalą.

Nustatyta, kad Alytaus pataisos namų direktorius 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Nutarimas) (b. l. 66), vadovaudamasis BVK 142 ir 143 straipsniais, pareiškėjui paskyrė nuobaudą – draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Nuobaudą paskyrė už tai, kad pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – neplaninės kratos metu miegamojoje vietoje, kuri priskirta pareiškėjui, lovos kojoje buvo rastas ir paimtas vienas mobilaus ryšio telefonas. Nutarime nurodė, kad tuo pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 punkto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 73.4 papunkčio reikalavimus.

Iš pareiškėjo paaiškinimų skunde (b. l. 2) ir bylos medžiagos (b. l. 42, 67) nustatyta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam paskirta nuobauda, 2017 m. liepos 10 d. pateikė skundą Kalėjimų departamentui, prašydamas išnagrinėti paskirtos nuobaudos pagrįstumą.

Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir kitą surinktą dokumentinę medžiagą, 2017 m. gruodžio 8 d. surašė tarnybinio tyrimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuteistojo A. A. skundo“ (toliau – Tarnybinio tyrimo išvada) (b. l. 67–68), kurioje nurodė, kad skiriant nuobaudą, nebuvo tinkamai įvertintos pažeidimo padarymo aplinkybės, ir nors režimo reikalavimų pažeidimus pažeidžiantys veiksmai buvo nurodyti tinkamai (t. y. nuteistasis A. A. kaltinamas savo lovos kojoje turėjęs mobiliojo ryšio telefoną, kuris rastas kratos kameroje metu), tačiau jų teisinis kvalifikavimas pagal konkrečias teisės aktų normas yra visiškai nepagrįstas (Tarnybinio tyrimo išvadoje yra nurodyta, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas turėjo būti kvalifikuojamas pagal BVK 112 straipsnio 4 dalį, numatančią, kad nuteistiesiems leidžiama turėti su savimi daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, o ne pagal BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktą, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 papunktį, numatančius, kad nuteistieji turi laikytis pataisos įstaigos tvarkos, vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymus, nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono ir pravardžių, kadangi tokius pažeidimus įrodančios medžiagos nėra), todėl yra pagrindas panaikinti nuobaudą. Kalėjimų departamentas šioje Tarnybinio tyrimo išvadoje siūlė pripažinti, kad A. A. Alytaus pataisos namų direktoriaus Nutarimu nuobauda – teisės apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) atėmimas – buvo skirta nepagrįstai, ir siūlė ją panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.

Iš Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo 2017 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. 2S-7205 (b. l. 42) nustatyta, kad ši nuobauda buvo panaikinta Kalėjimų departamento laikinai einančio direktoriaus pareigas 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini).

BVK 73–75 straipsnių 1 punktas, BVK 92 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). BVK 143 straipsnio 8 dalis nustato, kad nuteistasis turi teisę šio Kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui. Vadovaujantis BVK 183 straipsnio 2 dalimi, terminuoto laisvės atėmimo bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. BVK 143 straipsnio 8 dalis nustato, kad skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo.

Nuo 2016 m. balandžio 1 d. neteko galios BVK 1 priedas – Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas (į kurį buvo įtrauktas ir telefonas). Pagal nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojusią BVK 112 straipsnio 4 dalies redakciją, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkto pirmą pastraipos redakciją, nuteistiesiems leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas – Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Telefonas nėra įtrauktas į ginčo laikotarpiu galiojusį (taip pat į šiuo metu galiojantį) į šį Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, šis sąrašas yra baigtinis, taigi telefoną nėra leidžiama turėti, be to, BVK 112 straipsnio 4 dalis numato, kad maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami. Remdamasis šiuo teisiniu reglamentavimu, teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde neteisingai nurodė (b. l. 2, 4), jog nuobauda jam buvo skirta absurdišku pretekstu – įtarus, kad jis disponuoja mobiliojo ryšio telefonu, kuriuo disponuoti nėra draudžiama. Telefoną nėra leidžiama turėti. Iš Tarnybinio tyrimo išvados matyti, kad nuobaudą pareiškėjui buvo siūloma panaikinti dėl to, kad skiriant nuobaudą pareiškėjui nebuvo tinkamai įvertintos pažeidimo padarymo aplinkybės, ir nors režimo reikalavimus pažeidžiantys veiksmai nurodyti tinkamai, tačiau jų teisinis kvalifikavimas pagal konkrečias teisės aktų normas yra visiškai nepagrįstas (b. l. 68). Bylos duomenimis (b. l. 42), Kalėjimų departamentas 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) panaikino Alytaus pataisos namų direktoriaus Nutarimu pareiškėjui skirtą nuobaudą (BVK 183 straipsnio 2 dalis), taigi, konstatavo Alytaus pataisos namų veiksmų neteisėtumą.

Taip pat pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl pačios nuobaudos taikymo. Šiuo aspektu pareiškėjas įrodinėdamas jam padarytą neturtinę žalą, teigė, jog jam kaip sportuojančiam asmeniui reikalingas geresnis maitinimas, negu numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme (kuriuo yra patvirtinti valgiaraščiai nuteistiesiems) nustatytas „fiziologines mitybos normas“, be to, jam yra diagnozuoti gastroenterologiniai susirgimai, jam yra reikalingas pagerintas maitinimas, o Alytaus pataisos namų administracija jam nesuteikdavo jokio „racionalaus“ maitinimo, kaip tai yra numatyta BVK 173 straipsnio 4 dalyje.

BVK 173 straipsnio 4 dalis numato, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 5 dalyje nurodytos nuteistųjų grupės, kurioms, atsižvelgiant į atitinkamas organizmo būkles (neįgalieji, laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomi nuteistieji ir kt.) sudaromos geresnės buities sąlygos. To paties straipsnio 8 dalis numato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 1 punktu patvirtino atitinkamas fiziologines mitybos normas, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose asmenims pagal jų maitinimo grupes: t. y. dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, dirbančioms ir nedirbančioms moterims, nepilnamečiams. 2 punktu nustatė, kad ligonių, taip pat nėščių moterų ir žindyvių, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintose Fiziologinėse mitybos normose nurodytos pagrindinės maisto medžiagos (riebalai, baltymai, angliavandeniai) taip pat vitaminai, mineralinės medžiagos ir jų kiekiai vienam asmeniui per parą atitinkamais vienetais (kcal, g, mg, µg). Šio nutarimo 3.1 papunkčiu Vyriausybė įgaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – Teisingumo ministerija) tvirtinti suderintą su Sveikatos apsaugos ministerija skiriamų maisto produktų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vidutinį paros kiekį. Teisingumo ministras, vykdydamas šį Vyriausybės pavedimą, 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, suderintu su Sveikatos apsaugos ministerija ir Finansų ministerija, patvirtino skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius ir paros išlaidų maitinimo normas vienam nuteistajam pagal maitinimo grupes: vienam dirbančiam ir vienam nedirbančiam vyrui; vienai dirbančiai ir vienai nedirbančiai moteriai; vienam nepilnamečiui; vienai nėščiai moteriai; vienai krūtimi maitinančiai motinai; vienam asmeniui, vežamam iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos (šis įsakymas nuo 2006 m. gegužės 1 d. išdėstytas nauja redakcija 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144). Prie šio įsakymo pridėti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai vienam asmeniui (pagal kiekvieną maitinimo grupę), yra išvardytos konkrečios valgomo produkto dalys (pienas ir jo gaminiai, mėsa ir jos gaminiai ir kt.) ir kiekvieno iš jų neto svoris (g) ne mažesnis nei nurodyta įsakyme. Šiame įsakyme yra pastaba, kad vadovaujantis skiriamų maisto produktų vidutiniu paros kiekiu sudaromas 31 dienos valgiaraštis (kiekvienai grupei) ir maitinama pagal valgiaraštį. Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios, kaip nurodyta jų 2 punkte, yra parengtos vadovaujantis BVK, Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis fiziologinėmis mitybos normomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144, ir kitais teisės aktais. Maitinimo organizavimo taisyklių 6 punktas nustato, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei (dirbantiems vyrams, nedirbantiems vyrams ir kt.). 14 punktas nustato, kad maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013 nurodė, kad Maitinimo organizavimo taisyklėse detaliai aptarta tvarka ir reikalavimai, kurių laikantis sudaromi ir gali būti koreguojami valgiaraščiai atitinkamoms nuteistųjų maitinimo grupėms (ligoniams, neįgaliesiems ir kt.). Vadovaudamasis Maitinimo organizavimo taisyklių 6 punktu, Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtino valgiaraščius kiekvienai maitinimo grupei (dirbantiems vyrams, nedirbantiems vyrams ir kt.), šis įsakymas galiojo ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo (galiojo nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad aptartas teisinis reguliavimas (t. y. BVK 173 straipsnio 4 dalis, Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos fiziologinės mitybos normos, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai ir paros išlaidų maitinimo normos, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintos Maitinimo organizavimo taisyklės) užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad pareiškėjo maitinimas buvo organizuojamas vadovaujantis aptartais teisės aktais, t. y. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė pagrindo netikėti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl, atsižvelgdamas ir į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendžia, kad pareiškėjas pataisos įstaigos valgykloje gaudavo nemokamą tinkamą maitinimą pagal fiziologines mitybos normas.

Vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu, nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą, yra maitinami pagal dietinio maitinimo valgiaraščius; sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos, kurią teismui pateikė pareiškėjas (b. l. 17–40), matyti, kad pareiškėjui dar 2015 metais buvo nustatytas lėtinis gastritas (b. l. 25). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendime Nr. administracinėje byloje Nr. I-3256-423/2016 nurodė, jog byloje esančiame Medicinos dokumentų išraše (b. l. 34–35) konstatuota, jog pareiškėjas A. A. serga lėtiniu gastritu. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas šioje dalyje nebuvo pakeistas apeliacine tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-786-520/2018). Atsakovės atstovas į nagrinėjamą bylą pateikė pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašą (b. l. 72–73) ir medicinos dokumentų išrašą (b. l. 75–76). Šiame medicinos dokumentų išraše taip pat yra nurodyta, kad pareiškėjui diagnozuotas lėtinis gastritas (b. l. 76). Šio medicinos dokumentų išrašo duomenimis, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į gydytoją dėl dispepsijos, atsirūgimo rūgštimis, rėmens graužimo, jam skirti vaistai; pareiškėjas dėl maitinimo pakeitimo ar pagerinimo nesikreipė ir medicininių indikacijų maitinimą keisti ar gerinti nebuvo; pareiškėjas buvo maitinamas subalansuota fiziologine mityba, pagal dietologų surašytus ir patvirtintus meniu ir dėl to jam kankintis nereikėjo (b. l. 76). Taigi, nors pareiškėjas skunde teismui teigė, kad jam yra diagnozuotas gastroenterologinis susirgimas ir jam reikalingas pagerintas maitinimas (b. l. 5), tačiau aptartais bylos duomenimis, pareiškėjas dėl maitinimo pakeitimo ar pagerinimo į pataisos įstaigą nesikreipė, medicininių indikacijų keisti pareiškėjui maitinimą ar jį gerinti nebuvo (b. l. 76). Iš pareiškėjo pateiktos asmens sveikatos kopijos matyti, kad pareiškėjas dar 2007 metais skundėsi rėmens graužimu (b. l. 18), 2014 metais skundėsi rūgščių kilimu, padidintu rūgštingumu (b. l. 19–21, 23), 2017 m. balandžio mėn. skundėsi rūgščių kilimu (b. l. 31), t. y. tokiais pačiais nusiskundimais, kuriuos nurodė ir ginčui aktualiu laikotarpiu (b. l. 76), o lėtinis gastritas pareiškėjui nustatytas dar 2015 metais (b. l. 25), t. y. iki ginčui aktualaus laikotarpio. Pareiškėjo medicinos dokumentų išraše (b. l. 75–76) nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikata ginčui aktualiu laikotarpiu pablogėjo dėl paskirtos nuobaudos.

Nustatęs byloje šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl jam paskirtos nuobaudos nebuvo kankinamas alkiu ir jo sveikata nebuvo žalojama, kaip teigė pareiškėjas, kadangi pareiškėjas tą vieno mėnesio laikotarpį, kai neturėjo teisės nusipirkti maisto pataisos įstaigos parduotuvėje, gaudavo tinkamą maitinimą pataisos įstaigos valgykloje, ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikata ginčui aktualiu laikotarpiu pablogėjo dėl paskirtos nuobaudos. Remdamasis aptartais bylos duomenimis, teismas taip pat daro išvadą, kad Alytaus pataisos namų administracija neturėjo pareigos paskirti pareiškėjui dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu dėl pareiškėjo lėtinio gastrito, kadangi tam nebuvo medicininių indikacijų, t. y. simptomų, rodančių, kad maitinimą reikia keisti ar pagerinti. Kita vertus, teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatytų Alytaus pataisos namų veiksmų neteisėtumo, t. y. neteisėtai paskirtos nuobaudos, pareiškėjui galėjo kilti nepatogumų ir išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei ši nuobauda jam nebūtų paskirta. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus metams po to, kai jam paskirta nuobauda uždrausti pirkti maisto produktus, ir praėjus aštuoniems mėnesiams po to, kai ši nuobauda buvo pripažinta neteisėta (b. l. 46, 42, 66), t. y. pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus ilgam laikui. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Barbulescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61496/08; 2014 m. spalio 2 d. sprendimą Hansen prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 15319/09; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą O’Keeffe prieš Airiją, § 202, pareiškimo Nr. 35810/09; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, § 33, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2012). Administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018; 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-376-662/2017; 2016m. gruodžio 22d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2419-442/2016; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-601/2013).

Teismas, įvertinęs aukščiau sprendime paminėtas aplinkybes bei atsižvelgdamas į teisminę praktiką sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija patirtai pareiškėjo neturtinei žalai kompensuoti yra pats Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda, panaikinimas bei šiuo teismo sprendimu pripažinimas, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Alytaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.