- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-6-309/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-34752-2015-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Kaltinamasis
- M. L.
- Nukentėjusysis
- A. D., D. M.
- Advokatai
- Daiva Balčiūnienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Helvijaus Keturakio apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Nukentėjusiųjų A. D. ir D. M. civiliniai ieškiniai atmesti.
M. L. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. birželio 21 d., apie 1 val. 30 min., bendruomenių šventės metu, vykusioje (duomenys neskelbtini), t. y. viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia, iš chuliganiškų paskatų ant žemės parvertė T. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip keturis kartus, spyrė T. M. į įvairias kūno vietas bei, pastarajam atsistojus, jis smogė vieną kartą kumščiu T. M. į galvos sritį, taip nukentėjusiajam T. M. sukėlė fizinį skausmą ir tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį;
be to, M. L., tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia, iš chuliganiškų paskatų smogė kumščiu į galvą D. M. bei, pastarajam pargriuvus, spyrė į įvairias kūno vietas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, taip nukentėjusiajam D. M. padarė galvos ir veido dešinės pusės linijinius odos nubrozdinimus, galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį;
be to, M. L., tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, iš chuliganiškų paskatų vieną kartą kumščiu smogė į veido sritį A. D., taip nukentėjusiajam A. D. padarė muštinę žaizdą nosies srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį;
be to, M. L., tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia, iš chuliganiškų paskatų smogė kumščiu į galvą M. L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip du kartus, taip nukentėjusiajam M. L. sukėlė fizinį skausmą ir tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Žemesnės instancijos teismas
Joniškio rajono apylinkės teismas M. L. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino neįrodžius, kad pastarasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras H. Keturakis prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 29 d. išteisinamąjį nuosprendį kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį:
Žemesnės instancijos teismas
pripažinti M. L. kaltu padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį viešaisiais darbais 6 mėnesiams, įpareigojant per mėnesį atlikti viešųjų darbų po 20 val. – iš viso 120 val.;
D. M. ir A. D. civilinius ieškinius tenkinti;
kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento paėmimą – palikti nepakeistas iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Skunde nurodoma, jog teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad: „<...> vieninteliai duomenys apie A. D. sužalojusį asmenį yra tai, jog nukentėjusiajam smūgį į veidą sudavė ir tokiu būdu nežymiai sveikatą sutrikdė žemo ūgio vaikinas, dėvėjęs tamsios spalvos sportinę kepuraitę. Kad tai buvo būtent M. L. kitų įrodymų nėra. Vien žemas ūgis ir tamsi sportinė kepuraitė negali būti pakankamas pagrindas pripažinti M. L. kaltu, nes kaip matyti iš apklaustų asmenų parodymų šventėje buvo daug žmonių, tamsu, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai apie įvykio aplinkybes nenuoseklūs“. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytoja S. Š. teisiamajame posėdyje pažymėjo, jog jai nekyla abejonių, kad A. D. smūgiavo teisiamasis (M. L.). Be to, nukentėjusiesiems ir liudytojams teisiamojo posėdžio metu uždavus klausimą: „Ar šiuo metu salėje yra asmuo, kuris chuliganiškai elgėsi 2015-06-21 šventės metu?“, nukentėjusysis A. D. nurodė į M. L. ir paaiškino, kad jam skiriant besimušančius, smūgį jam sudavė būtent M. L..
Prokuroro vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką – buvo atliktas tinkamai, nėra jokio pagrindo abejoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas procesiniame dokumente užfiksavo būtent tokią nukentėjusiojo poziciją, kokia buvo išsakyta, todėl šis procesinis veiksmas nelaikytinas neteisėtu ar atliktu pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką.
Šalies argumentai
Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad dėl to, jog dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios momento pareigūnai buvo nustatę įtariamąjį, jie galbūt dar nepradėję ikiteisminio tyrimo, aiškindamiesi pirmines įvykio aplinkybes, siekdami išaiškinti kaltus asmenis (vietoje ar PK patalpose), galėjo paprašyti nukentėjusiojo nurodyti smurtavusį asmenį. Pažymi, kad tokiu atveju asmens atpažinimo protokolas neturėjo ir negalėjo būti surašomas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) numatytomis taisyklėmis. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą tolimesni proceso veiksmai buvo įforminami tinkamai, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį, kad tiek nukentėjusysis A. D., tiek kaltinamasis M. L. įvykio metu buvo neblaivūs, todėl gali klysti dėl įvykio aplinkybių, t. y. A. D. gali klysti aiškindamas, kuriuo būtent momentu jis nurodė M. L., kaip smurtavusį asmenį. Mano, kad šios aplinkybės neturėtų menkinti A. D. teisme duotų parodymų patikimumo ir reikšmės, nes teisme jis dar kartą nurodė M. L., kaip nusikalstamą veiką padariusį asmenį.
Apelianto manymu, teismas, vertindamas nukentėjusiojo M. L. parodymus, neįvertino žmogiškojo faktoriaus, t. y. to, kad pareigūnė galėjo sąžiningai klysti, nurodydama, jog į ją kreipėsi pagalbos būtent M. L. – buvo tamsus paros metas, silpnas apšvietimas, sumaištis, šventės metu vyko keli konfliktai, buvo sulaikyti ir į policijos komisariatą pristatyti penki neblaivūs asmenys, be to, pareigūnė parodymus davė praėjus beveik metams po įvykio, ir, kaip ji pati nurodė, jai dažnai tenka malšinti konfliktines situacijas, todėl ji negali tiksliai prisiminti visų aplinkybių. Dėl to, prokuroro įsitikinimu, nukentėjusiojo M. L. parodymų teisingumu neturėtų būti abejojama, priešingai, jie turėtų būti pripažįstami teisingais, patvirtinančiais M. L. kaltę.
Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pernelyg didelį dėmesį skyrė galbūt padarytiems BPK pažeidimams, taip pat tam tikriems prieštaravimams apklaustų asmenų parodymuose, ir dėl to padarė klaidingas išvadas. Teigia, kad teismas visiškai nekreipė dėmesio į nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, t. y. neįvertino to, kad nukentėjusysis A. D. nurodė, jog smūgį jam sudavė būtent M. L., nukentėjusysis D. M. nurodė, kad jam gelbstint brolį T. M., jam (D. M.) smūgį sudavė būtent M. L., liudytojas M. P. nurodė į M. L. ir paaiškino, kad M. M. sumušė salėje sėdintis M. L., liudytoja S. Š. parodė, kad A. D. buvo sumuštas teismo salėje sėdinčio M. L., nukentėjusysis M. L. taip pat nurodė į M. L. ir paaiškino, kad smūgį jam sudavė būtent M. L., kurį sulaikė policija (tai patvirtino policijos pareigūnė M. S.). Atkreipia dėmesį, kad nė vienas iš nukentėjusiųjų ar liudytojų, taip pat ir pats kaltinamasis nenurodė, jog anksčiau tarp jų būtų buvę kokių nors santykių, t. y. nei nukentėjusiems, nei liudytojams nėra jokio pagrindo apkalbėti M. L.. Apelianto vertinimu, visuma byloje surinktų duomenų neginčijamai įrodo, kad M. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Atsikirtimais į prokuroro apeliacinį skundą išteisintasis M. L. prašo skundą atmesti ir palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 29 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98/2015). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kiti).
Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų vienas ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-382-303/2016).
Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013).
Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. birželio 21 d. Kirnaičių kaime, Joniškio rajone, vyko bendruomenių šventė, kurios metu nuo 1 val. 30 min. iki 2 val., įvairiose šventės vietose buvo panaudotas fizinis smurtas prieš T. M., D. M., A. D., M. L..
M. L. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (4 veikos), kad viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia, iš chuliganiškų paskatų ant žemės parvertė T. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip keturis kartus, spyrė T. M. į įvairias kūno vietas bei, pastarajam atsistojus, jis smogė vieną kartą kumščiu T. M. į galvos sritį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tyčia, iš chuliganiškų paskatų smogė kumščiu į galvą D. M. bei, pastarajam pargriuvus, spyrė į įvairias kūno vietas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tyčia, iš chuliganiškų paskatų vieną kartą kumščiu smogė į veido sritį A. D.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, tyčia, iš chuliganiškų paskatų smogė kumščiu į galvą M. L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip du kartus ir tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Kaltinimas M. L. buvo grindžiamas nukentėjusiųjų T. M., D. M., A. D., M. L., liudytojų S. Š., M. P. parodymais, 2015 m. birželio 21 d. parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolu.
2016 m. liepos 29 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu M. L. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino atskirai ir siedamas juos į visumą, įvertino jų patikimumą, teisėtumą ir remdamasis surinktų įrodymų visuma padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas, t. y. nustatė, jog neįrodyta, kad M. L. dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką – buvo atliktas tinkamai, nėra jokio pagrindo abejoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas procesiniame dokumente užfiksavo būtent tokią nukentėjusiojo poziciją, kokia buvo išsakyta, todėl šis procesinis veiksmas nelaikytinas neteisėtu ar atliktu pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK 191 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti (BPK 192 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, asmuo atpažįstamas pagal nuotraukas tik baudžiamojo proceso įstatymo nurodytais atvejais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013).
Iš bylos duomenų matyti, kad M. L. laikinai sulaikytas 2015 m. birželio 21 d. 3.50 val., paleistas 2015 m. birželio 21 d. 11.32 val. (1 t., b. l. 127–128). Tačiau M. L. jį atpažinti A. D. nebuvo parodytas. Byloje nepateikta duomenų, kad M. L. nebuvo parodytas A. D., siekiant užtikrinti pastarojo saugumą. Nukentėjusysis A. D. M. L., kaip asmenį, panaudojusį prieš jį fizinį smurtą, pagal pateiktas nuotraukas atpažįsta 2015 m. birželio 21 d. nuo 4.30 val. iki 4.40 val. (1 t., b. l. 24–26). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole jokių A. D. paaiškinimų, pagal kokius požymius ar žymes jis atpažįsta vieną iš jai pagal nuotraukas rodomų asmenų (t. y. M. L.), nėra. Atliekant procesinį veiksmą – parodymą atpažinti, rašomas protokolas, kuriam taikomi bendrieji reikalavimai, nustatyti BPK 179 straipsnyje, bei reikalavimai, nustatyti BPK 195 straipsnyje. Dokumentų, kuriais galima remtis baudžiamajame procese, samprata pateikta BPK 95 straipsnyje. Pagal BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai (apžiūros, kratos, parodymo atpažinti ir kt.) priskirti prie dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė, kodėl suabejojo procesinio veiksmo – parodymo atpažinti – atlikimo metu gautų duomenų (atpažinimo pagal nuotrauką) patikimumu. Atpažįstamo asmens parodymas nukentėjusiajam prieš procesinio veiksmo atlikimą, prieš tai nukentėjusiajam neparodžius, pagal kokius išskirtinius bruožus jis galėtų atpažinti prieš jį naudojusį smurtą (mažas ūgis ir tamsi kepurė nėra išskirtinai asmenį apibūdinantys bruožai), nesant objektyvių priežasčių neparodyti M. L. A. D., protokole nenurodant, pagal kokius išskirtinius požymius A. D. iš nuotraukų atpažįsta M. L., laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kas pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui suabejoti atlikto procesinio veiksmo patikimumu. Todėl nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad procesinis veiksmas – parodymas atpažinti pagal pateiktas nuotraukas, atliktas nepažeidžiant įstatymo nustatytos tvarkos. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pernelyg didelį dėmesį skyrė galbūt padarytiems BPK pažeidimams, taip pat tam tikriems prieštaravimams apklaustų asmenų parodymuose, ir dėl to padarė klaidingas išvadas. Teigia, kad teismas visiškai nekreipė dėmesio į nukentėjusiųjų A. D., M. L., D. M. ir M. M., liudytojų M. P., S. Š. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, o būtent, jog M. L. nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Atkreipia dėmesį, kad nė vienas iš nukentėjusiųjų ar liudytojų, taip pat ir pats kaltinamasis nenurodė, jog anksčiau tarp jų būtų buvę kokių nors santykių, t. y. nei nukentėjusiems, nei liudytojams nėra jokio pagrindo apkalbėti M. L. Apelianto vertinimu, visuma byloje surinktų duomenų neginčijamai įrodo, kad M. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokios BPK normų nuostatos buvo pažeistos vertinant įrodymus. Skunde deklaratyviai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo buvo padaryti įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimai, tačiau neatskleidžiama šių pažeidimų esmė. Kiekvienas apeliaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti paremtas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais teiginius dėl netinkamo įstatymo taikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11/2012). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje analizavo tiek teisiamajame posėdyje ištirtus, tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, juos vertino atskirai ir lygindamas juos tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su išteisinamajame nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu ir iš naujo dėl jų nepasisako, nes apeliaciniame skunde nenurodyta, kokie buvo padaryti įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimai. Skunde apeliantas išskiria nukentėjusiųjų ir jiems palankių liudytojų parodymus, tačiau nepasisako dėl kitų teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų ir paties kaltinamojo parodymų. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nustatyta, jog šventės metu muštynės vyko įvairiu metu ir įvairiose vietose, muštynėse dalyvaudavo iki 10 jaunuolių, visi nukentėjusieji buvo sumušti skirtingose vietose. M. L. nuosekliai neigė, kad jis šventės metu būtų dalyvavęs nors vienose muštynėse ir būtų naudojęs smurtą prieš nukentėjusiuosius. Liudytojas T. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad kartu su M. L. ir T. M. į šventę atvyko apie 22 valandą, M. L. jokiame konflikte nedalyvavo. Liudytojos I. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad į šventę nuvyko apie 2–3 valandą, bendravo su M. L., kuris buvo kartu su T. S. ir T. M., matė, kaip M. L. vijosi apie 15 žmonių. Liudytoja S. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad į šventę atvyko apie 2 valandą, matė, kaip M. L., kuris bėgo link policijos darbuotojų, vijosi gal 10 vaikinų grupė. Liudytojas M. P., kuris buvo įtariamas naudojęs smurtą prieš M. L., o M. L. naudojo smurtą prieš kitus nukentėjusiuosius, teisiamajame posėdyje parodė, kad M. L. nepažįsta prieš nieką smurto nenaudojo. M. P. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (1 t., b. l. 97–98). Liudytojai G. Š., H. B., A. R. (policijos darbuotojai) teisiamajame posėdyje parodė, kad šventės metu nebuvo pranešta, kad būtent M. L. naudoja fizinį smurtą. Liudytoja (policijos darbuotoja) M. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad matė, kaip M. L. bėgo link jos ir atsitrenkė į ją. Sulaikius M. L., niekas tiesiogiai nenurodė, kad būtent jis būtų naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius. Liudytojų parodymai teisiamajame posėdyje, remiantis kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, nebuvo paneigti. Nors kaltinamajame akte nurodyta, kad M. L. fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius naudojo grupėje su kitais asmenimis, tačiau joks kitas asmuo nebuvo nustatytas.
Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–455/2014). Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-05/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K–455/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo M. L. dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisintas, matyti, kad jame ištirti bylos įrodymai, turintys esminę reikšmę išaiškinant bei konstatuojant faktines bylos aplinkybes, įvertinti tiek atskirai, tiek vertinant jų visumą, kad padarytos išvados dėl įrodymų priimti apkaltinamąjį nuosprendį nepakankamumo yra argumentuotos ir motyvuotos pakankamai išsamiai ir aiškiai.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, kaip visumą. Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvados atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl nuosprendžio naikinti prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Helvijaus Keturakio apeliacinį skundą atmesti.